Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nuteistojo D. Š. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. Š. priteista 247,79 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 25000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. M..

Iš nuteistojo D. Š. taip pat priteista 12396,90 Lt I. M. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 14 d., apie 23.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, konflikto su I. M. metu suduodamas delnu du smūgius nukentėjusiajai į kaktos sritį, nuo suduotų smūgių nukentėjusiajai atsitrenkiant galva į sieną, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktos kairėje pusėje ir kairės akies vokuose, trauminės kilmės kraujo išsiliejimu dešinio galvos smegenų pusrutulio viršutinėje ir smilkininėje skiltyse, smegenų sumušimo židiniais dešinėje kaktinėje skiltyje, kas komplikavosi kairės pusės galūnių paralyžiumi, taip tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą šeimos narei – sugyventinei I. M..

Atsižvelgus į kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, jo nusikalstama veika sukeltas pasekmes, pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių, D. Š. skirtina didesnė už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė. Prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti, D. Š. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. paskirti 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Bausmė turi atitikti padarytos veikos ir kaltininko pavojingumą, tik tada ji yra teisinga. Baudžiamajame įstatyme, apibrėžiant bausmės paskirtį, nurodyta, kad bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Teismo posėdyje prokuroras prašo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis D. Š. ir jo gynėjas prašo nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą patenkinti, o Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.). Nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia pasisakoma dėl nuteistojo D. Š. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su veikos kvalifikavimu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo D. Š. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais bei įvertintais įrodymais. Panevėžio apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šioje baudžiamojoje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Tačiau teismas paskyrė D. Š. aiškiai per švelnią bausmę, apie tai šiame nuosprendyje bus pasisakyta vėliau.

Nuteistojo D. Š. apeliaciniame skunde buvo nurodoma, kad ši specialisto išvada nepateikia kategoriško I. M. sužalojimo mechanizmo, neva nepaneigta jo aiškinta versija, kad ji susižalojo pati, kai kėlėsi naktį į tualetą. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti bet kokias abejones, į teismo posėdį iškvietė ir apklausė specialisto išvadą pateikusį ekspertą N. Ratkų, kuris teisme patvirtino savo specialisto išvadą bei paaiškino kai kuriuos galimus šios išvados netikslumus. Ekspertas paaiškino, kad specialisto išvados įvykio aplinkybių aprašyme nurodant I. M. atvežimo į ligoninę laiką – 2013 m. birželio 15 d. 13 val., buvo padaryta klaida, kadangi taip buvo suformuluota užduotis, o tiriamojoje specialisto išvados dalyje jis jau nurodė teisingą I. M. atvežimo į ligoninę laiką - 2013 m. birželio 15 d. 06.25 val. Ekspertas paaiškino, kad išvadoje nurodyta, kad sužalojimai I. M. galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku – 2013 m. birželio 15 d. nenustatytą valandą, tačiau jis paaiškino, kad jie galėjo būti padaryti ir 2013 m. birželio 14 d. apie 23 val. Ekspertas taip pat paaiškino, jog sužalojimas I. M. susiformavo ne mažiau kaip nuo dviejų trauminių poveikių kietais, bukais daiktais, galimai po suduoto smūgio į veido sritį, galva atsitrenkiant į sieną ar panašiai. Kompiuterinės tomografijos metu buvo nustatyti dešinėje kaktinėje skiltyje sumušimo židiniai. Sumušimo židiniai formuojasi kontrsmūgio pusėje, priešingoje nuo trauminio poveikio pusėje dėl smegenų atsitrenkimo į vidinę kaukolės sienelę. Ši aplinkybė suteikia pagrindo teigti, kad galėjo būti, jog pakaušiu atsimušus į kietą daiktą, susiformavo židiniai kaktinėje skiltyje. Didelė tikimybė, kad nukentėjusiajai sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas nuo kontakto į pakaušį. Ekspertas į gynėjo klausimus taip pat paaiškino, jog tvirtinti, kad pakaušio srityje nukentėjusiajai sužalojimų nenustatyta, negalima. Gali būti taip, kad jie medicininiuose dokumentuose nepažymėti, o tyrimas buvo darytas pagal medicininius dokumentus, nedalyvaujant pačiai nukentėjusiajai. Iš kompiuterinės tomografijos matosi, kad nustatyti sumušimo židiniai kaktinėse skiltyse, kurie atsiranda nuo kontaktavimo priešingoje galvos pusėje, esant trauminiam poveikiui. Nukentėjusiosios išoriniai sužalojimai veido srityje galėjo būti padaryti kietais, bukais daiktais, tai galėjo būti kumštis, kadangi poodinė kraujosruva susidarė kairės akies ir kaktos srityje, apimti ir vokai, ir dalis kaktos. Delnu tokios kraujosruvos suformuoti neįmanoma, didesnė tikimybė, kad tai buvo padaryta kumščiu. Ekspertas taip pat paaiškino, kad galimybė I. M. susižaloti pačiai yra mažai tikėtina, tam prieštarauja išorinių sužalojimų pobūdis. Medicininiuose dokumentuose niekur nėra pažymėta, kad buvo dar ir kitoks sužalojimų pobūdis – nubrozdinimas ar muštinė žaizda, tai yra tai, kas būdinga kontaktavimui su kietesniu daiktu, turinčiu buką briauną arba griuvimo metu atsitrenkus į šiurkštų paviršių, kurio metu išoriniai odos pažeidimai beveik neišvengiami. Griuvimo ant kieto paviršiaus metu nukenčia išsikišusios kūno dalys, griūnant ant veido srities, neišvengiamai būtų sužalota nosis. Stalas turi ir plokštumą, ir išsikišusį kraštą, stalviršio paviršių, kuriame yra briaunos, kurios suformuotų kitokį sužalojimą griuvimo metu – nubrozdinimą ar muštinę žaizdą. O tokių sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno nėra. Ekspertas pabrėžė, kad jeigu nukentėjusioji būtų susižalojusi pati, tai ji turėjo griūti ne mažiau kaip du kartus. Taip pat paaiškino, kad jei nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti 23 val. vakare, o greitoji pagalba iškviesta tik apie 6 val. ryto, tai irgi turėjo įtakos kilusioms pasekmėms. Greitesnis pagalbos iškvietimas galėjo turėti įtakos geresnei nukentėjusiosios būklei, tikėtina, kad kraujo sankaupa smegenyse nebūtų pasiekusi tokių kritinių dydžių, suspaudimo reiškinio ir paralyžiaus, jei būtų anksčiau atlikta operacija. Be to, eksperto apklausos metu teismo posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiosios parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Ekspertas paaiškino, kad nukentėjusioji, jo nuomone, galėjo būti sužalota būtent jos pačios parodymuose nurodytomis aplinkybėmis, o ne pati griūdama ir atsitrenkdama į stalą ar kitus daiktus ar paviršius.

Tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota jau vakare, apie 23 val., patvirtina ir jos pačios parodymai, kad naktį, kai ji kėlėsi į tualetą, galbūt apie 2-3 val. nakties, ji perlipo per nuteistąjį, ir nebegalėjo paeiti, parklupo, jos ranka buvo suparalyžiuota. Tai dar kartą patvirtina, kad nukentėjusioji buvo sužalota jau vakare, o ne nakties metu pati griūdama. Tai patvirtina ir eksperto paaiškinimai, duoti apeliacinės instancijos teisme, kad po trauminių poveikių kraujas išsilieja į smegenis iš karto, ir asmuo gali pradėti jausti paralyžių, priklausomai nuo to, kokia smegenų dalis pažeista, paprastai paros laikotarpyje. Akivaizdu, kad naktį pabudusi ir bandžiusi lipti iš lovos, o po to pargriuvusi, nukentėjusioji tuo metu jau buvo sunkiai sužalota, jai jau buvo pasireiškęs paralyžius, kuris buvo dar vakare, apie 23 val., prieš ją pavartoto smurto ir kraujo išsiliejimo į smegenis pasekmė.

Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta ir išanalizuota, daroma išvada, kad D. Š. 2013 m. birželio 14 d. apie 23 val. I. M. sudavė delnu du smūgius į kaktos sritį, nuo suduotų smūgių nukentėjusiajai atsitrenkiant galva į sieną, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktos kairėje pusėje ir kairės akies vokuose, trauminės kilmės kraujo išsiliejimu dešinio galvos smegenų pusrutulio viršutinėje ir smilkininėje skiltyse, smegenų sumušimo židiniais dešinėje kaktinėje skiltyje, kas komplikavosi kairės pusės galūnių paralyžiumi, taip tyčia sunkiai sutrikdė jai sveikatą. Jo kaltė įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, juos patvirtinančia specialisto išvada bei eksperto paaiškinimais teisme, be to, ir paties nuteistojo parodymais, perskaitytais BPK 276 str. 4 d. tvarka, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

BK 135 str. numatytas nusikaltimas žmogaus sveikatai, jo sudėties požymis – padariniai – yra sunkus sveikatos sutrikdymas (sužalojimas ar susargdinimas). Pagal BK 135 str. dispoziciją, sunkus sveikatos sutrikdymas nustatomas tada, kai: asmuo yra susargdinamas ar sužalojamas, jeigu dėl to jis neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas jo kūnas. BK 141 str. pateiktas sąvokų išaiškinimas nurodant, kad sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto taisyklės; konkrečiai tai yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, reglamentuojančios sveikatos sutrikdymo masto nustatymo medicininius kriterijus. Minėtų Taisyklių III dalyje 6.6.4. punkte nustatyta, kad kitokiu sunkiu sužalojimu laikomas kraujo arlikvoro išsiliejimas virš kietojo ar po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudžiantis galvos smegenis. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G863/13(05) matosi, kad I. M. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis kaktos kairėje pusėje ir kairės akies vokuose, trauminės kilmės kraujo išsiliejimu dešinio galvos smegenų pusrutulio viršugalvinėje ir smilkininėje skiltyse, kompiuterinės tomografijos tyrimo metu nustatytais smegenų sumušimo židiniais dešinėje kaktinėje skiltyje. Sužalojimai lydimi kairės pusės galūnių paralyžiaus. Dėl nustatytų sužalojimų I. M. sveikata sutrikdyta sunkiai. Be to, ekspertas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad net jeigu nukentėjusiajai nebūtų kairės kūno pusės paralyžiaus, jai vis tiek būtų nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, būtent dėl kraujo išsiliejimo smegenyse.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad D. Š. savo sugyventinę I. M. sunkiai sužalojo veikdamas tyčia. Veika pripažįstama padaryta tyčia, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia (tiesioginė tyčia) arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Nors pirmosios instancijos teismas nekonkretizavo tyčios rūšies, kolegija laiko, kad įrodyta, jog D. Š. nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia. Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tuo, kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais. Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui (kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus sveikatos ar net gyvybės, tačiau tikisi sunkaus sveikatos sutrikdymo išvengti) arba nusikalstamam nerūpestingumui (kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti). Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jokių motyvų tyčia sužaloti nukentėjusiąją jis neturėjo, norėjo ją tik nuraminti, jo tyčia motyvuojama tik nukentėjusiosios parodymais bei tikėtina specialisto išvada, be to, skunde nurodoma, kad padariniai pasireiškė ne iš karto, o po tam tikro laiko, ir jei jis būtų norėjęs, būtų galėjęs ją sunkiai sužaloti iš karto. Jis tik norėjo ją nuraminti, kad eitų miegoti, o be to po jo pastūmimų nukentėjusioji jam nesakė ir niekaip neparodė, kad yra sunkiai sužalota. Teisėjų kolegija atmeta tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Apie kal­ti­nin­ko ty­čios tu­ri­nį teis­mas spren­džia at­si­žvelg­da­mas ne tik į paties kaltininko parodymus, bet ir į vi­sas pa­da­ry­to nu­si­kal­ti­mo ap­lin­ky­bes: nu­si­kal­ti­mo padary­mo įran­kius, bū­dą, su­ža­lo­ji­mų kie­kį, jų po­bū­dį, vie­tą, nu­si­kals­ta­mų veiks­mų in­ten­sy­vu­mą ir jų nu­trau­ki­mo prie­žas­tis, kal­ti­nin­ko ir nukentėju­sio­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius, el­ge­sį įvy­kio me­tu, taip pat prieš nu­si­kal­ti­mą ir po jo padarymo. Byloje nustatyta, kad D. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu sudavė savo sugyventinei du kartus ranka į veidą, po ko ji galva du kartus atsitrenkė į sieną, tuo padarydamas nukentėjusiajai galvos sumušimą, kas komplikavosi kairės pusės galūnių paralyžiumi ir taip padarė jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors nuteistojo D. Š. pavartotas smurtas prieš nukentėjusiąją nebuvo labai intensyvus, jis sudavė ne vieną, o du smūgius savo sugyventinei, be to, pagal sužalojimo lokalizaciją, suduotų smūgių sukeltas pasekmes akivaizdu, jog nuteistojo suduoti moteriai į veidą smūgiai buvo stiprūs ir sukėlė sunkius padarinius. Be to, kaip matosi pagal nustatytas bylos aplinkybes, nuteistasis, sunkiai sužalojęs savo sugyventinę, iš karto nesiėmė priemonių, kad jai būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. Š., būdamas suaugęs, sveikos psichikos žmogus, suduodamas stiprius smūgius moteriai į galvos - gyvybiškai svarbaus organo – sritį, suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į sugyventinės sveikatą ar net gyvybę ir nors ir nenorėjo sunkiai sužaloti savo sugyventinės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. buvo abejingas padarinių atsiradimui. Ir ta aplinkybė, kad po smūgių nukentėjusiajai, jis nuėjo miegoti, o ne kvietė medikus, taip pat patvirtina jo abejingumą galimoms sunkioms pasekmėms. Juo labiau, kad vieną kartą jam stipriai sudavus nukentėjusiajai į galvą ir šiai galva atsitrenkus į sieną, jis savo veiksmų nebaigė, ir sudavė antrą kartą stiprų smūgį, po kurio ji vėl trenkėsi galva į sieną. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai konstatavo, kad D. Š. sunkiai sutrikdė savo sugyventinės I. M. sveikatą veikdamas tyčia, o būtent netiesiogine tyčia. Kaip nurodė pats nuteistasis D. Š., su nukentėjusiąja jį siejo faktiniai sutuoktiniai santykiai, apie pusantrų jie gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. Š. sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui bei teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. Perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 137 str. 1 d. nėra pagrindo.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo apie tai, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik prielaidomis ir spėjimais, neišsiaiškino visų aplinkybių, nepašalino prieštaravimų. Nurodo, kad konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 str. 6 d., garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 str. 3 d. numato, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 str. nustato pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Minėto straipsnio 5 d. teigiama, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagrindinė sąlyga priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį - siekti, jog tiesa būtų nustatyta be jokios nepagrįstos abejonės, tai yra teismas turi taip tirti ir vertinti byloje esančią įrodomąją informaciją, kad nebeliktų jokių abejonių dėl kaltinamojo asmens kaltės ar nekaltumo. Teismo vidinis įsitikinimas kaltinamojo kalte ar nekaltumu turi būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tam, kad būtų pasiektas toks įsitikinimas, teismas privalo laikytis visų BPK 20 straipsnio nuostatų: vertinti kiekvienos byloje esančios įrodomosios medžiagos galimybę būti pripažintai įrodymais, analizuoti, ar įrodomoji informacija atitinka visus įrodymams keliamus kriterijus: išsamumo, pakankamumo, kokybiškumo, ištyrimo visapusiškumo ir pan. Turi būti įrodytos visos tiriamo įvykio aplinkybės. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais nustačius kaltinamojo kaltę dėl inkriminuotos veikos padarymo (kasacinė byla Nr. 2K- 49/2006). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Jeigu teismo išvados yra pagrįstos prielaidomis, jos, esant šiam esminiam BPK pažeidimui, negali būti laikomos teisingomis, o apkaltinamasis nuosprendis dėl minėto įvykio negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (kasacinė byla Nr. 2K-283/2008).

Iš aukščiau išdėstyto matosi, kad nuteistasis apeliaciniame skunde išdėstė teoriją, teismų praktiką dėl nuosprendžio motyvavimo, dėl įrodymų vertinimo bei nekaltumo prezumpcijos. Dėstydamas įstatymų bei teismų praktikos nuostatas, jų niekaip nesusiejo su nagrinėjama byla, todėl galima tik preziumuoti, kad jis mano, jog jo išvardinti BPK straipsniai buvo pažeisti. Teisėjų kolegija tokius skundo argumentus atmeta. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę. Kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o būtent konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 str. 1 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. Visus prieštaravimus teismas įvertino nuteistojo naudai. Jau minėta, kad nukentėjusioji neatsiminė, ar nuteistasis jai sudavė kumščiu, ar delnu, todėl teismas rėmėsi jo parodymais, kad smūgius jis sudavė delnu, nors ekspertas ir nurodė, kad labiau tikėtina, kad smūgiai suduoti kumščiu. Daugiau byloje jokių prieštaravimų, išskyrus būtent paties nuteistojo parodymus, nėra. BPK 44 str. 6 d., įtvirtinta nekaltumo prezumpcija – kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. D. Š. skunde nurodo, kad teismas pažeidė šį principą, tačiau nenurodo kokiu būdu. Kolegija, išanalizavusi visas bylos aplinkybes, nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė.

Dėl D. Š. paskirtos bausmės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendžio dalį dėl bausmės apskundė tiek nuteistasis, tiek ir prokurorė. D. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėtų pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą ir bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.), prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.), panaikinti teismo pripažintą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai paskyrė bausmę D. Š., prašo paskirti jam 8 metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta, prokurorės apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pripažįsta, kad teismas paskyrė nuteistajam neteisingą bausmę, tačiau mano, kad prokurorės siūloma bausmė per griežta, todėl nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę D. Š. didina, tačiau ne tiek, kiek prašo prokurorė.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

Nusikalstama veika, numatyta BK 135 str. 2 d. 3 p., už kurios padarymą D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kaip minėta, nuteistasis apeliaciniame skunde jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prašo pripažinti tai, kad jis savo veiksmais – neatidėliotinu skambinimu greitajai medicinos pagalbai suteikė nukentėjusiajai pagalbą ir bandė išvengti sunkesnių padarinių. BK 59 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Pagal galiojančią teismų praktiką nužudymų bylose BK 59 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių – pripažįstama nustačius aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis stengėsi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai (pvz., iškvietė greitąją medicinos pagalbą, prašė aplinkinių pagalbos arba pats bandė suteikti pagalbą nukentėjusiajam) (Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga (BK 129 str.), ,,Teismų praktika“, Nr. 28). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pripažįstant nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinė nutartis Nr. 2K-39/2007). Kaip jau minėta, tokiais aktyviais kaltininko veiksmais laikomi ir greitosios medicinos pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas. BK 59 str. 1 d. 1 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę atsisakoma pripažinti tais atvejais, kai pagalba nukentėjusiajam suteikiama pavėluotai arba yra nereikšminga, todėl nepadeda išvengti jo mirties. Iš esmės į tokias pačias aplinkybes atsižvelgiama ir sprendžiant klausimą dėl BK 59 str. 1 d. 1 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai, taip pat ir bylose dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Š. nurodo, kad jis savo veiksmais – neatidėliotinu skambinimu greitajai medicinos pagalbai suteikė nukentėjusiajai pagalbą ir bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tačiau byloje nustatyta, kad atsikėlus ryte, nukentėjusioji prašė jo nepalikti, sakė, kad nejaučia kairės kūno pusės, po ko jis norėjo išeidamas į darbą palikti raktą kaimynei, kad ji prižiūrėtų nukentėjusiąją, nors matė, kad jai kaktoje didelis guzas. Greitąją medicinos pagalbą nuteistasis, kaip ir pats ikiteisminio tyrimo metu bei teisme parodė, iškvietė paragintas kaimynės (liudytojos A. M.). Taip pat nustatyta ir tai, kad po smūgių sudavimo, kai nukentėjusioji gyvybiškai svarbia kūno dalimi galva du kartus atsitrenkė į sieną, nuteistasis nekvietė greitosios medicinos pagalbos, o nuėjo miegoti. Eksperto paaiškinimais nustatyta, kad jeigu medicinos pagalba nukentėjusiajai būtų suteikta anksčiau, galėjo būti išvengta tokių sunkių pasekmių – paralyžiaus. Todėl konstatuoti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis suteikė nukentėjusiajai pagalbą ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, šioje byloje nėra pagrindo.

Apeliantas taip pat prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nurodo, kad jis teisme davė parodymus apie visas jam žinomas bylos aplinkybes, o tai, kad jis kaltės nepripažino, nepaneigia to, kad jis pripažino atlikęs konkrečius veiksmus prieš nukentėjusiąją, teisme išreiškė nuoširdų gailestį dėl pasekmių. Be to, teismas, motyvuodamas sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pripažino, kad jis gailisi dėl įvykio. Kaltininko prisipažinimas yra tada, kai jis savo noru pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nusikaltimo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažinti nėra pagrindo. Šioje byloje nustatyta, kad D. Š. teisiamajame posėdyje pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir būtent esminių įvykio aplinkybių nepripažino – parodė, kad nuo jo smūgių I. M. su galva į sieną neatsitrenkė, o po antro smūgio užmigo. Tuo tarpu byloje ištirtais įrodymais nustatyta priešingai – kad nuo jo suduotų smūgių nukentėjusioji galva atsitrenkė į sieną. Tai, kad D. Š. iš esmės pripažino smūgius (nukentėjusiosios pastūmimus), negali būti laikoma, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Juolab, kad savo parodymais jis akivaizdžiai bandė sušvelninti savo teisinę padėtį, nurodydamas, kad ji pati susižalojo naktį. Todėl ši aplinkybė irgi negali būti pripažinta lengvinančia D. Š. atsakomybę.

Nuteistasis taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl nukentėjusiojo provokuojančio bei rizikingo elgesio (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Skunde nurodo, kad nukentėjusioji grįžo į namus girta, koliojosi, neklausė jo raginimų eiti miegoti, savo elgesiu provokavo nuteistąjį, dėl ko jis, norėdamas ją nuraminti, du kartus delnu į kaktą pastūmė, siekdamas, kad ji eitų miegoti. Kolegija ir šį prašymą atmeta. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011) provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio vakarą tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji buvo išgėrę alkoholio, įvyko konfliktas, iš kaimynės A. M. parodymų, duotų teisme, matosi, kad ji girdėjo, kaip jie rėkė vienas už kitą garsiau. Kad I. M. būtų provokavusis D. Š. panaudoti fizinį smurtą, byloje irgi nėra jokių duomenų, to nepatvirtina netgi paties nuteistojo D. Š. parodymai. Todėl I. M. elgesys negali būti pripažintas ir rizikingu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti teismo nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 str. 9 p.). Jis nurodo, kad buvo vartojęs alkoholinių gėrimų, tačiau niekas nepatvirtino, kad jis elgėsi neadekvačiai ar agresyviai. Byloje nėra duomenų, kad jis anksčiau vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją, teisiamojo posėdžio metu ji parodė, kad jis nebuvo anksčiau jos sumušęs. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo argumentus atmeta. BK 60 str. 1 d. 9 p. numatyta aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir rodo didesnį jo pavojingumą. Girtas ar apsvaigęs asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams. Vidutinio girtumo asmuo suvokia, kas darosi aplinkui, tačiau nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Šią aplinkybę atsakomybę sunkinančia teismas gali pripažinti tik tada, kai apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino šią aplinkybę D. Š. atsakomybę sunkinančia. Kad jis tą vakarą vartojo alkoholinius gėrimus, patvirtina jo paties, taip pat ir nukentėjusiosios parodymai. Be to, ir pats nuteistojo elgesys, kuris nebuvo adekvatus priežasčiai – nukentėjusioji nėjo miegoti, todėl jis sudavė du smūgius jai į galvą, po antro ji prarado sąmonę, rodo, kad jo girtumas iš tiesų turėjo įtakos tokiems jo veiksmams. Be to, nukentėjusioji parodė, kad būdamas blaivas, D. Š. nesmurtaudavo, tačiau išgėręs jis ir anksčiau yra prieš ją smurtavęs. Kaip minėta, nuteistasis nurodė, kad nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis anksčiau nėra jos sumušęs. Tokie nuteistojo teiginiai neatitinka tikrovės. Tai nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duodamų parodymų sakinio dalis, kuri neatspindi minties, kurią pasakė nukentėjusioji. Apie nagrinėjamas aplinkybes ji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. Š. anksčiau jos nebuvo primušęs, bet išgėręs suduodavo, pastumdavo, dėl sumušimų anksčiau ji nesikreipdavo į policiją, nes jis atsiprašydavo. Visos šios aplinkybės rodo, kad įvykio vakarą D. Š. iš tiesų buvo apsvaigęs nuo alkholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas išdėstė BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Nuteistojo D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Minėtas aplinkybes kolegija jau aptarė. Skiriant bausmę, teismas taip pat atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, į tai, kad padarytas baigtas tyčinis labai sunkus nusikaltimas, nukentėjusiajai sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, ji neteko 80 procentų darbingumo ir jos gyvenimo kokybė labai pablogėjo. Teismas taip pat įvertino tai, kad D. Š. turi galiojančią administracinę nuobaudą, yra neteistas. Tačiau įvertinęs paminėtas svarbias bausmės dydžiui aplinkybes D. Š. teismas paskyrė mažesnę negu sankcijos vidurkis ir artimą sankcijos žemutinei ribai 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad D. Š. paskirta sankcijos minimumui artima bausmė yra aiškiai per švelni. Visos jau paminėtos teismo teisingai nustatytos aplinkybės leidžia padaryti priešingą išvadą, kad nuteistajam turėjo būti paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiojo interesai, pažeidžiamas jo orumas. Kaip minėta, byloje nenustatyta jokių D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. BK 61 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kolegija pritaria prokurorės pozicijai, kad teismas, taikydamas BK 54 str. nuostatas, tinkamai neįvertino visų bausmės D. Š. skyrimo aplinkybių. D. Š. darbovietėje charakterizuojamas patenkinamai, yra linkęs vartoti alkoholinius gėrimus, dėl to turėjo nuobaudų. Nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad nors jis ir dirbo, tačiau neatlygino nė mažos dalies jo nusikalstama veika padarytos žalos besigydančiai paralyžiuotai nukentėjusiajai, nesuteikė jai jokios pagalbos. Jo padarytas nusikaltimas sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusioji liko iš dalies paralyžiuota, prarado darbingumą, šiuo metu negali gyventi be kitų asmenų pagalbos, negali judėti, pati savęs apsitarnauti. Dėl padaryto galvos sužalojimo jai atsirado epilepsijos priepuoliai. Be to, kaip paaiškino teisme ekspertas, mažai tikėtina, kad nukentėjusioji pasveiks. Tai iš tiesų rodo didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą. Kita vertus, nustatant bausmės dydį svarbu įvertinti ne tik pasekmes, nuteistojo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Svarbu atsižvelgti ir į tyčios rūšį, kuri šiuo atveju yra netiesioginė, naudotus įrankius, konflikto priežastis. Byloje nustatyta, kad D. Š. nenaudojo jokių įrankių (peilio ar pan.), kurie padidintų sveikatos sutrikdymo tikimybę, o konflikto išgertuvių metu, nukentėjusiajai nesutikus eiti miegoti, delnu du kartus sudavė nukentėjusiajai į galvą, byloje taip pat nustatyta, kad kilusių pasekmių jis iš tiesų nenorėjo. Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo pakirta artima minimaliai sankcijos ribai bausmė yra aiškiai per švelni, tačiau paskyrus nuteistajam didesnę nei sankcijos vidurkis bausmę bausmė taip pat nebūtų teisinga bei adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Įvertinusi visas šias aplinkybes, taip pat kaltininko asmenybę, kolegija skiria D. Š. bausmę, artimesnę baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkiui.

Nuteistasis D. Š. nesutinka ir su priteistu neturtinės žalos dydžiu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nurodė svarbias aplinkybes, duodančias pagrindą ženkliai mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį, tačiau nukentėjusiosios prašomą neturtinės žalos atlyginimą realiai sumažino nežymiai. Teismas nevertino nukentėjusiosios netinkamo elgesio, jos ilgalaikio girtavimo prieš įvykį, netinkamo elgesio prieš pat įvykį, kas turėjo įtakos jo veiksmams ir kilusioms pasekmėms. Jis sutinka, kad padarė neturtinę žalą nukentėjusiajai ir sutinka ją atlyginti, tačiau yra įsitikinęs, kad nustatytas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, neatitinka konkrečių bylos aplinkybių bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų. Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad nukentėjusiosios motina, įgaliota nukentėjusiosios, buvo pareiškusi 30 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. M..

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje asmens dvasinės būsenos pokyčiai (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas ir kt.) pateikiami kaip neturtinė žala, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl kito asmens sveikatos sutrikdymo sukelti dvasiniai išgyvenimai laikomi neturtine žala. Pagal CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas nurodė svarbias aplinkybes, duodančias pagrindą ženkliai mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį. Galima suprasti, kad nuteistasis kalba apie tai, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, jog nors jis savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau iš esmės teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiosios bei nurodė, kad gailisi dėl to, kas atsitiko. Kolegija šią aplinkybę jau aptarė ir teismas teisingai jos nepripažino atsakomybę lengvinančia, kadangi jis savo kaltę neigė, nurodė kitokias nei įrodyta įvykio aplinkybes, o tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiosios ir nenorėjo tokių pasekmių, gailisi, kad kilo tokios pasekmės, taip pat jau aptarta kalbant apie tyčios rūšį. D. Š. padarė labai sunkų nusikaltimą, dirba, turi pajamų bei savo vardu registruoto turto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, jog dėl įvykio, t.y. patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo, nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį skausmą, šoką, baimę dėl sveikatos, tačiau ir dvasinius išgyvenimus. Be to, kolegijos nuomone, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, šioje byloje ypač svarbu atsižvelgti ir į tai, kad dėl nuteistojo padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusioji prarado net 80 procentų darbingumo, ir šiuo metu sunkiai valdo paralyžiuotas kairės pusės galūnes, po patirtos traumos atsirado epilepsijos priepuoliai, ji negali pati savimi pasirūpinti, negali rūpintis ir savo 16 metų dukra. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, į tai, kad liekamieji reiškiniai po traumos, tikėtina, liks visam gyvenimui, teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajai 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad neturtinės žalos dydis nustatytas tinkamai, nustatyta suma atitinka galiojančią teisminę praktiką bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam D. Š. paskirtos bausmės pakeisti.

Nuteistajam D. Š. pagal Bk 135 str. 2 d. 3 p. paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo nuteistojo suėmimo vykdant šį nuosprendį dienos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.