Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui asociacijai „Šventupiai“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovo asociacijos „Šventupiai“ (toliau – ir Asociacija, atsakovas) 215 881,88 Eur susidariusią skolą ir 5 proc. metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamas nuo negrąžintos lėšų dalies už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos. NMA taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – areštuoti Asociacijos turtą ir pinigines lėšas 215 881,88 Eur dydžio sumai bei šį areštą įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro Turto arešto aktų registre.

2. Agentūra prašyme paaiškino, kad 2016 m. balandžio 7 d. su Asociacija buvo pasirašyta paramos sutartis Nr. 17VD-KP-15-1-06779-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), kurios 1.1 punktu atsakovas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Panevėžio rajono Krekenavos seniūnijos asociacijos „Šventupiai“ narių žemės sklypų dalies melioracijos statinių rekonstravimas“ Nr. 17VD-KP-15-1-06779-PR001 (toliau – ir Projektas), nepažeisdamas Paramos sutarties sąlygų, paraiškoje prisiimtų įsipareigojimų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Pagal atsakovo pateiktus mokėjimo prašymus, NMA 2016 m. rugsėjo 27 d. Asociacijai išmokėjo 19 788,00 Eur paramos sumą už techninio projekto parengimo paslaugas, techninio projekto ekspertizės paslaugas, konsultavimo projekto įgyvendinimo klausimais paslaugas bei projekto viešinimą (aiškinamąjį stendą); 2016 m. gruodžio 2 d. – 128 170,94 Eur už melioracijos statinių rekonstrukciją (I dalis), techninės priežiūros paslaugas (I dalis) bei projekto vykdymo priežiūros paslaugas (I dalis); 2017 m. rugpjūčio 4 d. – 73 888,22 Eur už melioracijos statinių rekonstrukciją (II dalis), techninės priežiūros paslaugas (II dalis) bei projekto vykdymo priežiūros paslaugas (II dalis). Tačiau dėl vėliau nustatytų pažeidimų NMA, pritarus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (2018 m. gruodžio 20 d. pranešimas, reg. Nr. BR5.2-20766), 2019 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. SKP-5 „Dėl paramos gavėjai Asociacijai „Šventupiai“ paramos sumažinimo ir išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas), be kita ko, pritaikė atsakovui išmokėtos paramos sumos dalies (215 881,88 Eur) susigrąžinimo sankciją. Apie priimtą Sprendimą atsakovas informuotas 2019 m. vasario 4 d. raštu Nr. BRK-417 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“. NMA pažymėjo, kad nėra aplinkybių, kurių pagrindu atsakovas būtų atleistas nuo susidariusios skolos dėl neteisėtai gautos paramos grąžinimo bei palūkanų mokėjimo, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo teisminiu būdu.

II.

4. Susipažinęs su NMA prašymo turiniu, teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl skolos priteisimo iš atsakovo asociacijos „Šventupiai“, kurio buveinės vieta – (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. sav. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 31 straipsnio 1 dalį skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta). Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas skolą kildina iš asociacijos „Šventupiai“, kurios buveinės vieta patenka į Regionų apygardos administracinio teismo veikimo teritoriją, veiksmų, teismas vertino, kad pareiškėjo prašymas turi būti paduodamas ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o Regionų apygardos administraciniam teismui. Todėl, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad jis su prašymu turi teisę kreiptis būtent į Regionų apygardos administracinį teismą.

III.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

6. Šioje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymą atsisakyta priimti, kaip nepriskirtiną tam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.), teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti skolą iš atsakovo asociacijos „Šventupiai“, kurios buveinė yra Panevėžio rajono savivaldybėje. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal ABTĮ 31 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), nustatęs, jog šiuo atveju atsakovo buveinės vieta patenka į Regionų apygardos administracinio teismo veikimo teritoriją, pareiškėjo prašymą atsisakė priimti, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, ir išaiškino pareiškėjui, kad jis su prašymu turi teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą.

9. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis bylų teritorinio teismingumo, kitaip tariant – paduoti skundą teismui, kuriam ginčas yra teismingas, t. y. kuris yra kompetentingas nagrinėti ginčą.

10. ABTĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Jeigu viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, veikiančio Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje, administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo patikrintas (nagrinėjamas) aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto ir (arba) kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pagal to viešojo administravimo subjekto, jo teritorinio padalinio, teritorinio viešojo administravimo subjekto arba pareigūno, kurio administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) teisėtumas buvo tikrinamas (nagrinėjamas), buveinės vietą.

11. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, bylose dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti, taip pat bylose dėl neįgaliųjų teisių gynimo, pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba pagal pareiškėjo gyvenamąją (buveinės) vietą. Tarnybiniuose ginčuose, taip pat ginčuose, kylančiuose dėl materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo pagal Valstybės tarnybos įstatymą, pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba pagal vietą, kurioje tarnyba yra atliekama, buvo atliekama ar turėjo būti atliekama.

12. Pagal ABTĮ 31 straipsnio 3 dalį, kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – Regionų apygardos administraciniam teismui, skundas (prašymas, pareiškimas) turi būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kitais atvejais, kai yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, kurie gali būti nagrinėjami skirtingų apygardų administraciniuose teismuose, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas pareiškėjo pasirinkimu.

13. Skundas (prašymas, pareiškimas) keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, paduodamas pagal vieno iš atsakovų buveinę pareiškėjo pasirinkimu; jeigu dėl vieno iš atsakovų byla yra teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui pagal šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 31 str. 4 d.).

14. Taigi, pagal bendrą taisyklę skundas (prašymas, pareiškimas) turi būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta). Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą taikyti prieš tai nurodytas ABTĮ įtvirtintas šios taisyklės išimtis (pvz., dėl kelių tarpusavyje susijusių reikalavimų, dėl reikalavimų keliems atsakovams ir kt.), tokių aplinkybių atskirajame skunde nenurodo ir pareiškėjas.

15. Nors ABTĮ 20 straipsnio 4 dalis nustato, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja kitas bylas, pagal galiojančius įstatymus priskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, šiuo metu galiojantys įstatymai neįtvirtina, jog NMA inicijuojami ginčai, kylantys dėl paramos lėšų grąžinimo, būtų priskirti išimtinei Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo atskirajame skunde akcentuojamas teisinis reguliavimas (Administravimo taisyklių 213 p.) yra įtvirtintas ne įstatymu, o Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu. Be to, jis reglamentuoja kitus teisinius santykius, konkrečiai – atvejus, kai ginčą inicijuoja pareiškėjai (fizinis arba juridinis asmuo, nustatyta tvarka teikiantis paramos paraišką Mokėjimo agentūrai; Administravimo taisyklių 4.15 p.) ir (arba) paramos gavėjai (pareiškėjas, kuris atitinka visus reikalavimus paramai gauti ir kuriam skiriama parama; Administravimo taisyklių 4.12 p.), nesutikdami su Mokėjimo agentūros (Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos; Administravimo taisyklių 3.5 p.) ir (arba) VI (vadovaujančioji institucija, t. y. Žemės ūkio ministerija; Administravimo taisyklių 3.8 p. ir 6 p.) sprendimais, veikimu ar neveikimu. Tačiau šioje byloje pareiškėjas yra pati Mokėjimo agentūra, t. y. NMA (viešojo administravimo subjektas), ir nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne dėl Mokėjimo agentūros ir (arba) vadovaujančiosios institucijos sprendimo, veikimo ar neveikimo, o dėl skolos priteisimo (paramos lėšų grąžinimo) iš Asociacijos, t. y. paramos gavėjo. Todėl šiuo atveju ABTĮ 20 straipsnio 4 dalis netaikytina.

16. Nurodytos išvados niekaip nekeičia ir pareiškėjo atskirajame skunde akcentuojama aplinkybė, kad kilęs ginčas dėl paramos lėšų grąžinimo yra susijęs su NMA Sprendimu dėl sankcijos taikymo Asociacijai. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-475-556/2019, kurioje ginčas taip pat kilo dėl paramos lėšų grąžinimo, išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir apžvelgusi ankstesnę teismo praktiką, be kita ko, pažymėjo, jog sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra individualus administracinis aktas, galintis būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Būtent sprendimas dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo yra pagrindas iš skolininko susigrąžinti grąžintinas lėšas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintų Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių (toliau – ir Grąžinimo taisyklės) 4 p.), o teismui pateiktas prašymas priteisti šias lėšas iš skolininko – tik vienas iš būdų administruojančiajai institucijai susigrąžinti aptariamame sprendime nurodytas grąžintinas lėšas (Grąžinimo taisyklių 17 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-475-556/2019).

17. Tačiau nagrinėjamu atveju Sprendimas dėl sankcijos taikymo Asociacijai šioje byloje nėra ginčijamas, t. y. nėra šios NMA inicijuotos bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl jis neturi jokios reikšmės nustatant šios administracinės bylos teritorinį teismingumą ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas vien dėl to, kad ginčas dėl paramos lėšų grąžinimo tam tikra prasme yra susijęs su minėtu Sprendimu, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, nesilaikydamas ABTĮ reikalavimų.

18. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl kilusio ginčo administracinio pobūdžio šiuo atveju taip pat nėra reikšmingi, kadangi šios bylos dalyką sudaro Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymą atsisakyta priimti būtent ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – kaip nepriskirtiną tam teismui, teisėtumas ir pagrįstumas. Kitaip tariant, šioje byloje sprendžiamas administracinės bylos teritorinio teismingumo klausimas, o ne klausimas dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, todėl minėti pareiškėjo argumentai peržengia nagrinėjamos bylos ribas.

19. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju byla turėtų būti nagrinėjama pagal atsakovo – Asociacijos – buveinės vietą, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, patenka į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų veiklos teritoriją (Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 str.; Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų teismų veiklos teritorijų nustatymo ir Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 str.; Lietuvos Respublikos apylinkių teismų įsteigimo ir jų veiklos teritorijų nustatymo įstatymo 2 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui, atsisakė priimti pareiškėjo prašymą.

20. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad analogiškose situacijose, kai atsakovų buveinės (gyvenamoji) vieta buvo Kauno rajone, NMA prašymai buvo priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją ir nesilaikyti šiame baigiamajame teismo akte išdėstytų teritorinio teismingumo taisyklių. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija administracinių bylų priskyrimo kitiems administraciniams teismams klausimais (ABTĮ 21 str. 1 d. 4 p.) bei formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str. 1 d.).

21. Nors kai kuriose kitose, taip pat ir pareiškėjo nurodytose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei šio teismo pirmininko nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eT-122-858/2016 ir 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eT-30-858/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-527-525/2017) buvo pateiktas kiek kitoks teisės aiškinimas dėl tokio pobūdžio bylų teritorinio teismingumo, pabrėžtina, kad minėtos nutartys iš esmės buvo grindžiamos tuo, jog prašymas dėl skolos priteisimo kildinamas iš NMA sprendimo dėl sankcijos (paramos lėšų susigrąžinimo) taikymo. Tačiau šio baigiamojo teismo akto 16 punkte nurodytoje vėliau priimtoje (naujesnėje) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-475-556/2019 išplėstinė teisėjų kolegija, sudaryta turint tikslą formuoti vieningą administracinių teismų praktiką, siekdama suteikti aiškią kryptį dėl administracinės bylos ribų, kai nagrinėjamas kompetentingos institucijos prašymas priteisti iš skolininko sprendime dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo nurodytas sumas, konstatavo, kad argumentai, susiję su sprendimų dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo teisėtumu ir pagrįstumu, analogiško pobūdžio bylose nėra aktualūs, šių aktų (sprendimų dėl sankcijos taikymo) teisėtumas ir pagrįstumas tokiose bylose nėra vertintini.

22. Be to, akcentuotina, kad administracinių teismų praktika dėl analogiškų bylų teritorinio teismingumo buvo pradėta formuoti dar iki 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojusių ABTĮ pakeitimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2016 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eT-58-858/2016), t. y. kai tuo metu galiojusios redakcijos ABTĮ 19 straipsnio, reglamentavusio Vilniaus apygardos administracinio teismo papildomą kompetenciją, 1 dalis (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1174 redakcija) nustatė, jog „<...> Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytoms byloms, kai pareiškėjas <...> yra centrinis administravimo subjektas <...>“. Tačiau nagrinėjamai bylai aktualioje ir šiuo metu galiojančioje ABTĮ redakcijoje minėtos nuostatos nebėra.

23. Šiame kontekste akcentuotina, kad teismų praktika nėra statiška, ji gali, o kai kuriais atvejais ir turi būti vystoma arba keičiama (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Administracinių teismų praktikai esant prieštaringai ir nenuosekliai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-214-261/2018 ir kt.).

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siekdama išvengti teismų praktikos nenuoseklumo ir prieštaringumo, pašalinti galimus neatitikimus tarp tų pačių teisės normų supratimo ir aiškinimo, ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų tikrosios prasmės iškraipymo ir tuo pačiu užtikrinti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei prognozuotumą, išplėstinė teisėjų kolegija šiuo procesiniu sprendimu išplėtoja ir pakoreguoja administracinių teismų praktiką dėl teritorinio administracinių bylų teismingumo, kai sprendžiamas Nacionalinės mokėjimo agentūros prašymo dėl paramos lėšų susigrąžinimo priėmimo klausimas. Atitinkamai – šis baigiamasis teismo aktas yra vertintinas kaip aiškių teritorinio administracinių bylų teismingumo taisyklių analogiško pobūdžio bylose suformulavimas. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina.

25. Išdėstytų argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą išsprendė pagal ABTĮ įtvirtintas bylų teritorinio teismingumo taisykles ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė jį priimti. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.