Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo E. V. gynėjo advokato Edvino Sergaičio skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nutarties, kuria kaltinamajam E. V. kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir užstatas pakeisti į kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo E. V. sulaikymo dienos.

Teisėjas, susipažinęs su pateiktos baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo E. V. gynėjo advokato Edvino Sergaičio skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad 2010 m. balandžio – gegužės mėnesiais, suklastodamas dokumentą, pasikėsino apgaule įgyti AB „L“ turtą, t. y. civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 14 940,80 Lt išmoką.

Gynėjo nuomone, tokiu būdu iš gynybos buvo atimta teisė prieštarauti kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimui, teikti argumentus ir įrodymus šiuo klausimu, bei pasisakyti dėl kardomosios priemonės E. V. pakeitimo bei termino nustatymo. Pasak gynėjo, šią skundžiamą nutartį priėmė šališkas teismas, nes turėjo išankstinę nuomonę dėl kaltinamojo suėmimo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismas paskyrė kaltinamajam E. V. kardomąją priemonę – suėmimą, negavęs dokumentų, kurie patvirtintų ar paneigtų kaltinamojo pateiktas pažymas apie jo negalėjimą dalyvauti teismo posėdžiuose. Be to, siekiant nustatyti kaltinamojo sveikatos būklę, pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti ekspertizę ar išklausyti kompetentingo specialisto paaiškinimų.

Gynėjas prašo atsižvelgti į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pirmosios instancijos teismui pateiktos nustatytos formos pažymos, kurios patvirtina ligą, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą, buvo suklastotos, ar pateikta tikrovės neatitinkanti informacija.

Skunde pažymi, kad 2013 m. gegužės 23 d. pažymoje buvo netiksliai įrašytas E. V. gyvenamosios vietos adresas, t. y. (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), tačiau gynėjo nuomone, tai akivaizdi rašymo klaida. Tai, kad kaltinamajam E. V. išduotose pažymose nurodomas ir kitas, t. y. ankstesnės gyvenamosios vietos adresas, kuris pirmosios instancijos teismui buvo žinomas, neleidžia daryti išvados, jog E. V. pasislėpė ir kad jam reikia skelbti paiešką.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamasis E. V. į teismo posėdžius neatvyko dėl sveikatos būklės bei pateikė teismui nustatytos formos pažymos, todėl kardomoji priemonė – suėmimas, kaltinamajam paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, remiantis nepatvirtintomis prielaidomis, neatsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę, socialinius ryšius ir sveikatos būklę. Be to, BPK 119 straipsnyje nurodytus kardomųjų priemonių tikslus galima pasiekti nekeičiant jam paskirtų švelnesnių kardomųjų priemonių.

Kaltinamasis E. V. prašo gynėjo skundą tenkinti. Prokuroras prašo kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo E. V. gynėjo skundas tenkinamas.

Pažymėtina, kad pagal BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punktą svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi laikoma ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma patvirtinta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liga privalo būti patvirtinama ne nedarbingumo pažymėjimu ar kitais medicinos dokumentais, o tik specialia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 4 d. įsakyme Nr. V-989, numatytos apskaitos formos pažyma.

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 4 d. nutartimi kaltinamajam E. V. kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir užstatą pakeitė į griežtesnę kardomąją priemonę – suėmimą, motyvuodamas tuo, kad kaltinamasis neatvyko į teismo posėdžius, vykusius 2012 m. gegužės 23 d., 2012 m. lapkričio 28 d., 2012 m. gruodžio 7 d., 2013 m. vasario 1 d., 2013 m. balandžio 11 d., 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. gegužės 27 d., 2013 m. birželio 4 d., bei sistemingai pateikdavo sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos medicinines pažymas.

Iš Apeliaciniam teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad medicininės pažymos dėl kaltinamojo E. V. neatvykimo į teismo posėdžius, atitinkančios sveikatos apsaugos ministro nustatytą formą, Panevėžio apygardos teismui buvo pateiktos (16 t., 4, 15, 43, 100, 124, 125, 138, 151, 168 b. l.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pateiktoje bylos medžiagoje nėra patvirtinančių duomenų, jog šios E. V. pateiktos medicininės pažymos buvo suklastotos, ar gautos kitu neteisėtu būdu. Be to, šių aplinkybių, kurios leistų abejoti medicininių pažymų tikrumu, nepatvirtina ir byloje pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažyma (16 t. 135-136 b. l.), kurioje nurodoma, kad E. V. laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. balandžio mėnesio nesikreipė dėl nedarbingumo pažymėjimų apmokėjimo, nes tai yra kaltinamojo (darbuotojo) teisė, o ne pareiga. Apeliacinio teismo nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis į aukščiau nurodytus pirmosios instancijos teismo teisiamuosius posėdžius neatvyko dėl vienos iš BPK 37 straipsnyje nurodytų svarbių priežasčių, t. y. ligos. Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad kaltinamasis E. V. slepiasi nuo teismo ir vengia atvykti į teisiamuosius posėdžius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nenustatė (nekonstatavo), jog E. V. tokiu būdu trukdo teismo procesui (BPK 123 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl apeliacinės instancijos teismas šio pagrindo nenagrinėja.

Apeliacinis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje konstatavo tik hipotetinę galimybę, jog kaltinamasis E. V. pasislėpė nuo teismo, nepagrįsdamas byloje esančiais duomenimis. Apeliacinio teismo nuomone, vien tai, kad kaltinamojo pateiktose medicininėse pažymose nurodytos skirtingos gyvenamosios vietos adresai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog E. V. bėgs (slėpsis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. V. kaltinamas padaręs nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis), praeityje nėra teistas, dirba, švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo metu nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, todėl šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kaltinamasis neketina vengti baudžiamojo proceso bei jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad šiuo atveju kaltinamajam gali būti skirta pati griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas tik išnaudojus visas įmanomas galimybes taikyti švelnesnes priemones. Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas nesvarstė galimybės E. V. taikyti griežtesnes kardomąsias priemones, pvz. namų areštą arba net kelias jų iškart (BPK 121 straipsnio 3 dalis). Tik išnaudojus šią galimybę ir nustačius, kad E. V. piktybiškai pažeidžia griežtesnės kardomosios priemonės (pvz. namų arešto) sąlygas būtų galima spręsti dėl griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo. Priešingu atveju, gali būti pažeistas proporcingumo principas, o taikoma griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neatitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų.

Apeliacinis teismas įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai ir kardomųjų priemonių paskirtis gali būti pasiekti kaltinamajam E. V. pritaikius kitas švelnesnes kardomąsias priemones.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.