Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose 16 ir 3 kamerose nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. vasario 5 d. ir kalint nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nors vienam asmeniui turėjo tekti 5 kv. m.

3. Pareiškėjas teigė, kad į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, kadangi ant langų buvo per daug grotų, todėl negalėdavo skaityti, o nuo dirbtinės šviesos skaudėdavo galvą, akis. Buvo netinkama ventiliacija. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatytas minimalus plotas kamerų tipo patalpose.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo tik 16 kameroje. Kameros yra periodiškai tikrinamos. Pažeidimų nebuvo nustatyta.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamos kameros būklės į Marijampolės PN administraciją ar kitas institucijas nesikreipė.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą dėl to, kad jam bausmę atliekant kamerų tipo patalpose nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. vasario 5 d. nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, nustatė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. birželio 27 d. buvo paskirtas į 203 brigados (20 būrys) kamerą Nr. 11, kurios plotas 23,19 kv. m, joje įrengtos 6 lovos, kameroje buvo laikoma iki 6 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko 3,86 kv. m (23,19/6) ploto. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2 punkte numatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

10. Teismas pareiškėjo argumentą dėl 5 kv. m. turinčio tekti vienam asmeniui ploto normos taip pat atmetė, pažymėdamas, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 58 punktas numato 5 kv. m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui standartą policijos areštinėse, o ne pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo baustas 2018 m. sausio 26 d. nutarimu ir 10 parų perkeltas į baudos izoliatorių, nuobaudą pareiškėjas atliko 16 kameroje, kurios plotas 20,20 kv. m., kameroje buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto. Duomenų apie tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko nuobaudą 3 kameroje atsakovo atstovas nepateikė. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. vasario 5 d.) pareiškėjas buvo baustas tik vieną kartą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 16 kameros tipo patalpoje buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerų tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo užtikrinta tinkama apšvieta, ventiliacija, trūko oro, nurodė, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo verčių nenustato, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamos kameros natūralios apšvietos atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (16.10 p.). Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas.

12. Teismas nustatė, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog Marijampolės PN patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl teismas sprendė, kad atsakovo atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nepažeidė, o nenustatęs gyvenamųjų patalpų perpildymo fakto, pareiškėjo argumentus dėl oro trūkumo kamerose atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas vertino, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog gyvenamosiose patalpose netinkamas apšvietimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė ar galėjo pasireikšti dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog dėl apšvietimo pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą.

14. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimą, kad kamerų tipo patalpoje ant langų yra grotos, per kurias nepatenka dienos šviesa, konstatavęs, jog vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6.9 punktu, kuriame numatyta, jog kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą, iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas, taigi teisės aktai numato, kad kamerų tipo patalpose turi būti grotos iš išorės ir iš vidaus.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Teismas sprendė, jog nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

III.

16. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde nesutikdamas su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimu, prašo jo skundą tenkinti visiškai.

17. Pareiškėjas nurodo, kad ne kartą Visuomenės sveikatos centras, patikrinęs būtent Marijampolės PN uždarosios zonos kameras nuo 13 iki 24 (tarp jų ir 16 kamerą), išvadose pažymėjo, jog betoninė siena, esanti nuo pastato tik apie 1,5 metrų atstumu iki dviejų metrų aukščio, apriboja dienos šviesą, saulės spindulius, todėl kameroje būti reikia tik įjungus šviesą, kaupiasi drėgmė ir susidaro sąlygos veistis buitiniams parazitams. Buvo pasiūlyta šią sieną nugriauti prieš daug metų, tačiau Marijampolės PN administracija moka dideles baudas, sienos nenugriaudama.

18. Pareiškėjas teigia, kad yra ne vieną kartą rašęs skundus atsakovo atstovo direktoriui dėl saulės šviesos nepatekimo į kameras dėl betoninės sienos, tačiau jokių atsakymų negavo. Nurodo, kad atsakovo atstovas sąmoningai slepia informaciją apie nuteistųjų skundus.

19. Pareiškėjas pažymi, kad kameroje buvo ne iki 5 asmenų, o būtent 5 asmenys, kuriems dėl baldų ir lovų užimamo ploto neužteko laisvos asmeninės erdvės.

20. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu. Marijampolės PN yra pateikę visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus bei teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai patvirtina atsakovo atstovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius duomenis yra netikslinga.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. vasario 5 d., neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, jog ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo pažeista, grotų įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o pareiškėjo argumentus dėl neužtikrintos tinkamos apšvietos, ventiliacijos, oro trūkumo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad nebuvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamųjų patalpų plotą; apeliantas mano, kad turi būti atsižvelgiama į plotą, kurį užima lovos, kiti baldai. Teigia, kad kameroje yra labai apribota dienos šviesa ir saulės spinduliai, todėl kameroje būti reikia tik įjungus šviesą, be to, kaupiasi drėgmė ir susidaro sąlygos veistis buitiniams parazitams; nurodo, kad atsakovo atstovas sąmoningai slepia informaciją apie nuteistųjų skundus.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nusiskundimą dėl nepakankamos natūralios šviesos kameroje motyvavo aplinkybe, kad buvo įrengta per daug grotų ant langų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad betoninė siena, esanti nuo pastato tik apie 1,5 metrų atstumu iki dviejų metrų aukščio, apriboja dienos šviesą, saulės spindulius, todėl kameroje būti reikia tik įjungus šviesą. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad kameroje kaupiasi drėgmė ir susidaro sąlygos veistis buitiniams parazitams.

27. Dėl nurodytų pareiškėjo argumentų (betoninė siena, esanti nuo pastato tik apie 1,5 metrų atstumu apriboja dienos šviesą; kameroje kaupiasi drėgmė ir susidaro sąlygos veistis buitiniams parazitams) teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šie teiginiai yra nauji, jie nebuvo reiškiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtą nuostatą, nurodoma, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2406-624/2020 ir kt.).

28. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, be to, byloje nėra pateikta pagrįstų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas naujas aplinkybes, todėl šiuo atveju nagrinėjant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pareiškėjas negali išplėsti ginčo ribas dėl tokių aplinkybių, kurių nenurodė savo skunde pirmosios instancijos teismui ir atsakovo atstovas neturėjo galimybės atskirsti dėl tokių aplinkybių. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo nauji apeliacinio skundo argumentai nevertinami apeliacine tvarka.

29. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

30. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-229-1062/2019 ir kt.).

31. Nacionaliniai teisės aktai, priešingai nei teigia pareiškėjas, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2242-624/2019.

32. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kameros Nr. 16, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kameroje buvusių asmenų skaičių (b. l. 8, 11), pagrįstai konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. vasario 5 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 16 ir jam teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi reikalavimas dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, nebuvo pažeistas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų kitų aplinkybių (t. y. neužtikrinta tinkama apšvieta, ventiliacija, trūko oro, įrengta per daug grotų ant langų) detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas pareiškėjo skunde nurodytose ribose, taigi išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad nurodytus pareiškėjo argumentus paneigia bylos medžiaga, t. y. į bylą pateiktuose Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 14 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo aktuose konstatuota, jog kameroje Nr. 16 dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus (Higienos normos HN 134:2015 14 p.), kameros Nr. 16 vėdinimas užtikrinamas per atidaromą orlaidę, esančią lango apačioje, ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punktą; oro trūkumo ir kitų pažeidimų nenustatyta (b. l. 17–23). Pareiškėjo nusiskundimą dėl įrengtų grotų ant langų paneigia nustatytas teisinis reguliavimas Taisyklių 6.9 punkte, pagal kurį kamerų tipo patalpose turi būti ir iš išorės ir iš vidaus įrengtos grotos.

34. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.