Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti analogiškais argumentais, kaip ir atsakovas.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo V. N. skundą tenkino iš dalies: panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. vasario 6 d. protokolinį sprendimą Nr. KUL9-2, kuriuo nutarta pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Palangoje, suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinį reikšmingumo lygmenį; nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (26.2)-KUL2-14.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme pateiktus ginčui aktualių sąvokų apibrėžimus. Pagal šį įstatymą nekilnojamoji kultūros vertybė – tai kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (NKPAĮ 2 straipsnio 21 dalis); pradinė apsauga – tai šiame įstatyme nustatyti į Kultūros vertybių registrą įrašytų, bet saugomais nepaskelbtų kultūros paveldo objektų, taip pat statybos ar kitokių darbų metu naujai aptiktų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reikalavimai (NKPAĮ 2 straipsnio 26 dalis); saugomas objektas – kultūros paveldo objektas, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu objektu ar kultūros paminklu (NKPAĮ 2 straipsnio 31 dalis);vertingoji savybė – tai kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu (NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalis). Remiantis NKPAĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: apskaita; skelbimas saugomu; saugojimas – tvarkyba ir naudojimas; pažinimas, jo sklaida; atgaivinimas (reabilitacija) (1–5 punktai). Teismas konstatavo, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro keletas atskirų etapų.

Teismas nustatė, kad NKPV tarybos protokoliniu Sprendimu Nr. KUL9-2 buvo nutarta pastatui (duomenys neskelbtini), Palangoje, suteikti teisinę apsaugą, įrašyti jį į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinį reikšmingumo lygmenį. NKPV tarybos 2014 m. vasario 6 d. posėdžio protokolo Nr. KUL9-2 išraše (b. l. 54) nurodyta, kad svarstytas klausimas dėl teisinės apsaugos suteikimo pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Palangoje. Posėdžio sekretorė K. L. NKPV tarybos nariams priminė, kad 2012 metais tarybai buvo pateiktas 14 naujai išaiškintų Palangos kultūros paveldo objektų sąrašas į kurį buvo įrašytas ir pastatas (duomenys neskelbtini), Palangoje (NKPV tarybos 2012 m. balandžio 2 d. protokolas Nr. KUL9-1). NKPV tarybos nariai vieningai sutarė, kad pastatas turi architektūrinę vertę, tačiau tuo metu, atsižvelgus į jo gerą būklę (pastatas prižiūrimas) bei lėšų, skiriamų apskaitos dokumentams parengti, dydį, nuspręsta teisinę apsaugą suteikti kitiems objektams, o šiam objektui teisinę apsaugą suteikti ateityje. Pranešėja V. N. pristatė parengtus pastato apskaitos dokumentus: pastatas svarbus architektūriniu požiūriu; Palangos miesto centrinės dalies specialiajame paminklosauginiame plane (plano rengėja – M. P. projektavimo firma, 1995 m.), patvirtintame Palangos miesto savivaldybės tarybos 1997 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, nurodytas kaip vertingųjų savybių turintis pastatas. NKPV tarybos nariai apsvarstė apskaitos dokumentus, pastato vertingąsias savybes. NKPV tarybos 2012 m. balandžio 2 d. posėdžio protokole Nr. KUL9-1 (b. l. 99–102) nurodyta, kad pastatas „Svečių namai“ (duomenys neskelbtini), Palanga, įtrauktas į 14 naujai išaiškintų kultūros paveldo objektų sąrašą, tačiau nuspręsta fizinius – istorinius tyrimus pirmoje eilėje atlikti kitoms nekilnojamoms kultūros vertybėms. NKPV tarybos 2014 m. vasario 6 d. aktu (forma patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-568, 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymo Nr. ĮV-568 redakcija) nustatyta, kad ginčo pastatas yra vietinio reikšmingumo lygmens pavienis kultūros paveldo objektas, vertingųjų savybių pobūdis architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, tipiškas), vertybės apibrėžtos teritorijos plotas – 2036 kv. m.; vertingosios savybės – XX a. 4 deš. medinė kurortų architektūra: aukštingumas – 1 aukštas su pastoge – 2 aukštai; tūrinė erdvinė kompozicija – tūris – sudėtinis, netaisyklingos „T“ raidės formos plano, sudarytas iš 2 aukštų šiaurės vakarų korpuse bei 1 aukšto su pastoge ir ertikiu pietryčių korpuse; stogo forma – dvišlaitė; dangos medžiaga – molio čerpių tipas; kapitalinės sienos – išorinių kapitalinių sienų tinklas; sienų angos – stačiakampės durų, langų angos; fasadų architektūrinis sprendimas – XX a. pr. medinė kurortų vilų stilistika; fasadų architektūros tūrinės detalės – šiaurės rytų fasado uždara veranda su balkonu virš jos; šiaurės vakarų fasado 2 aukštų priestatas; šiaurės rytų fasado mezoninas; fasadų apdaila ir puošyba – fasadų apkalimo lentomis tipas; frontonų ir ertikio apkalimas kiaurapjūviu pjaustinėtų galų lentomis tipas; langų apvadų tipas; pastato kampų medinių apvadų tipas; šiaurės rytų ir pietryčių fasado frontono dekoras; konstrukcijos – medinės sijinės perdangos profiliuotais galais tipas; medinės profiliuotų galų gegninės konstrukcijos tipas; stalių ir kitų medžiagų gaminiai – medinių durų tipas; medinių balkono turėklų medžiagiškumas; profiluotų vėjalenčių tipas. Nurodyta, kad artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės patenka į Palangos miesto istorinę dalį unikalus kodas (duomenys neskelbtini), vakarų pusėje ribojasi su pastatu unikalus kodas 37589, rytų pusėje ribojasi su vila ,,Jūros akis“, unikalus kodas 1289; nurodyta, kad prieš atliekant tvarkymo darbus reikia atlikti istorinius fizinius tyrimus. Minėto akto 13 punkte nurodyti šaltiniai ir literatūra, kuriais remiantis nustatytos išvardytos aplinkybės.

Vadovaujantis NKPAĮ 3 straipsniu, nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį (1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal sandarą nekilnojamasis kultūros paveldas gali būti pavienis objektas – vieta, statinys, ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių (1 punktas); 3 dalis nustato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį gali būti architektūrinis – reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės (5 punktas). Remiantis NKPAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas. Šiame įstatymo straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus (NKPAĮ 8 straipsnio 2 dalis); nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus; remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas (NKPAĮ 8 straipsnio 3 dalis); konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių institucijos (NKPAĮ 8 straipsnio 4 dalis); savivaldybės ar kelių savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendžia dėl savivaldybės teritorijoje esančio vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių ir vietinio reikšmingumo lygmens nustatymo, vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijos ribų apibrėžimo ir apsaugos reikalingumo, apsaugos vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo (NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalis); nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras (NKPAĮ 8 straipsnio 6 dalis); nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga(NKPAĮ 8 straipsnio 8 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Sprendimo Nr. KUL9-2 turinį, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju remiantis NKPAĮ 8 straipsnio nuostatomis buvo atlikta nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita. Iš Departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. vasario 12 d. rašto Nr. (1.27.-Kl)2KL-285 „Dėl (duomenys neskelbtini), Palangoje įrašymo į Kultūros vertybių registrą“ (b. l. 57) teismas nustatė, kad NKPV tarybai nusprendus, jog nekilnojamajai kultūros vertybei – ginčo pastatui – reikalinga teisinė apsauga, ši nekilnojamojo kultūros paveldo vertybė buvo įregistruota Kultūros vertybių registre (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, esą nebuvo atlikti jokie tyrimai dėl pastato amžiaus cenzo ir autentiškumo, be to, ginčo pastatas buvo keletą kartų rekonstruotas ir yra 2001 metais sukurtas daiktas su nauja, niekada neturėta savo išvaizda ir vidiniu perplanavimu, teismas atsižvelgė į tai, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, reikšmingumo lygmens nustatymą, jų kriterijus bei šių kriterijų taikymą, nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurioms reikalinga apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į Kultūros vertybių registrą bei tikslinant duomenis registre įrašytoms nekilnojamosioms kultūros vertybėms reglamentuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas. Šio Aprašo 5 punkte nustatyta, kad objektų ar vietovių vertinimas tiesiogiai susijęs su laikmečio kultūriniu tapatumu – poreikiu išsaugoti kultūros paveldo objektą ar vietovę; vertinimas atliekamas vadovaujantis ne vyraujančiais įsitikinimais, bet remiantis pagarba ir pakantumu kitoms kultūrinio tapatumo formoms. Kriterijų aprašo 6 punkte nustatyta, kad vertinimo procesas susideda iš: amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros; reikšmingumo nustatymo; teritorijos apibrėžimo; reikšmingumo lygmens nustatymo (6.1–6.4 punktai). Kriterijų aprašo 7.4 punkte nustatyta, kad vertintiniems architektūrinio vertingųjų savybių pobūdžio objektams amžiaus cenzas yra daugiau nei 50 metų. Pagal Kriterijų aprašo 10 punktą, autentiškumo požymių patikra atliekama remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais; autentiškumo požymių patikra reikalinga nustatyti objekto ar vietovės amžių, kai jis nėra aiškus, kai kyla abejonių dėl objekto ar vietovės dalių ir elementų atitikties amžiaus cenzui. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. vasario 5 d. išrašo (registro Nr. 25/2366) (b. l. 50–52) teismas nustatė, kad ginčo pastatas pastatytas 1930 metais. Atsižvelgdamas į visa tai, pareiškėjo argumentus, jog 2001 metais naujas sukurtas daiktas, ir kad dėl jo atitikimo amžiaus cenzui turėjo būti atlikti atitinkami tyrimai, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Remiantis Kriterijų aprašo 11 punktu, reikšmingumas, atsižvelgiant į vertingųjų savybių visumą, objektui ar vietovei nustatomas pagal šiuos kriterijus: tipiškumo, svarbumo, retumo, unikalumo (11.1–11.4 punktai). Nagrinėjamu atveju buvo pasirinktas tipiškumo kriterijus – charakteringumo kriterijus, geriausiai iliustruojantis vystymosi etapus ar atskirą konkretų objekto ar vietovės tipą (11.1 punktas), ir nustatyta, kad ginčo pastatas yra tipiškos XX amžiaus 4 dešimtmečio medinės kurortų architektūros. Kriterijų aprašo 16 punkte nustatyta, kad objekto teritorijos ir vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamą plotą, objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingą plotą taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Teismas nustatė, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objekto nustatyta teritorija sutampa su esamo sklypo, kuris yra daiktinės teisės objektas, ribomis. Pagal Kriterijų aprašo 18 punktą, tipiškumo, svarbumo ar retumo kriterijų atitinkantiems objektams ir vietovėms yra nustatomas vienas iš šių reikšmingumo lygmenų: nacionalinis, regioninis ar vietinis. Nagrinėjamu atveju nustatytas vietinis lygmuo – objektai ar vietovės pripažįstami reikšmingais vietos bendruomenei (savivaldybės administruojama teritorija) (Kriterijų aprašo 18.3 punktas).

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 11 punktą, kuriame įtvirtinta, kad tarybose turi būti ne mažiau kaip 5 nariai; tarybų nariais turi būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai. Iš Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T2-135 „Dėl Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudarymo“ (b. l. 94), kuriuo patvirtinta NKP vertinimo tarybos sudėtis, teismas nustatė, kad į ją įeina įvairių sričių specialistai, įskaitant ir architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo srities specialistus ir kitus mokslininkus.

Duomenų, reikalingų nustatyti kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumą, apimtį reglamentuoja bei duomenims gauti reikalingų istorinių ir fizinių tyrimų skirstymą nustato Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašas (toliau – ir Duomenų apimties aprašas). Šio Aprašo 4 punkte nustatyta, kad duomenų apimtį apsprendžia Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150, priede nurodytoms vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų vertingųjų savybių atskleidimui reikalingi duomenys, pagrindžiantys: sukūrimo, pastatymo, įrengimo, suformavimo laiką; pradinę paskirtį ir vėlesnį naudojimo būdą bei trukmę; autorystę, fundaciją; istorinę sudėties, apimties raidą; meninį stilių, kompoziciją; tipologinį, geografinį ir chronologinį paplitimą; medžiagos, konstrukcijos, atlikimo būdo autentiškumą; sąsajas su reikšmingais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais, asmenybėmis ir (ar) literatūros ar kitais meno kūriniais; reikšmingumą religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams; sąsajas su tautosakoje minimais senovės kulto ar kitos žmonių veiklos objektais; reikšmingumą etninei kultūrai; gamtinės ir istorinės aplinkos dermę; individo ar individų grupės kūrybinių netradicinių ieškojimų reikšmingumą; reikšmingumą kultūriniam kraštovaizdžiui; kultūros paveldo objekto kompleksiškumą pagal pradinę paskirtį ir (ar) vėlesnį naudojimo būdą, istorinę sudėties, apimties raidą (4.1–4.15 punktai). Duomenys, nurodyti Duomenų apimties aprašo 4 punkte, pagrindžiami istoriniais ir (ar) fiziniais tyrimais (5 punktas). Duomenų apimties aprašo 6 punkte nurodyta, kad tyrimai skirstomi pagal atliekamų darbų pobūdį ir metodų poveikį nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Pavyzdžiui, šio aprašo 7.1 punkte apibūdintas tyrimas – fiksavimas – įvairiais būdais (schemomis, brėžiniais, nuotraukomis, fotogrametrija, aktais ir kitokiais dokumentais) užfiksuojama nekilnojamųjų kultūros vertybių esama padėtis; fiksavimą sudaro: fotofiksacija, apmatavimai, fotogrametrija, topografiniai geodeziniai darbai, saugomų elementų sąrašas, techninės būklės aktas, medžių taksacija, vertybės sunykimo laipsnio nustatymo aktas, sudėtingumo kategorijos nustatymo aktas, apimties (tūrio, ploto) skaičiavimas. Duomenų apimties aprašo 10 punkte nustatyta, kad konkrečius reikalingus tyrimus pasirenka nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantys ir vykdantys juridiniai ir fiziniai asmenys.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra konstatavęs, jog Duomenų apimties aprašas reikalauja atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šio teisės akto nuostatų aiškinti kaip įpareigojančių kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardytus tyrimus. Teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (žr., pvz., LVAT 2007 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1139/2007, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1444/2010, 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2346/2011).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Atsižvelgdamas į šią konstitucinę normą, teismas pažymėjo, jog kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė. Įvertinęs Sprendimo Nr. KUL9-2 turinį, jo priėmimo pagrindus, kitus byloje pateiktus įrodymus – foto nuotraukas, šalių paaiškinimus ir kt., teismas priėjo prie išvadų, kad atsakovo turima ir priimant šį sprendimą naudota informacija sudarė pagrindą, remiantis NKPAĮ normomis, kvalifikuoti ginčo pastatą kaip architektūrinę nekilnojamąją kultūros vertybę.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo argumentas, jog jam nebuvo pranešta apie NKPV tarybos posėdį, nebuvo paneigtas. Pavyzdinių nuostatų 17 punkte numatyta, kad vertinimo tarybų posėdžiuose gali dalyvauti ir pasisakyti valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei objektų, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas į tarybos posėdžio darbotvarkę, valdytojai. Teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai asmens nuosavybę (šiuo atveju – ginčo pastatą) nusprendžiama įregistruoti kaip nekilnojamojo kultūros paveldo vertybę, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir Pavyzdinių nuostatų 17 punktą, šis asmuo turėtų būti informuojamas apie vertinimo tarybos posėdį. Nustatęs, kad Sprendimas Nr. KUL9-2 buvo priimtas neinformuojant pareiškėjo apie NKPV tarybos posėdį, teismas konstatavo, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 punktu, teismas panaikino šį sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus Sprendimu Nr. (26.2)-KUL2-14 buvo inicijuotas vietinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objekto – pastato (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, paskelbimas savivaldybės saugomu. Sprendimas Nr. (26.2)-KUL2-14 priimtas atsižvelgiant į tai, kad Specialiajame plane pastatas (duomenys neskelbtini), Palangoje, nurodytas kaip vertingųjų savybių turintis pastatas, bei į tai, kad Palangos miesto savivaldybės NKPV taryba 2014 m. vasario 6 d. sprendimu nusprendė šiam pastatui suteikti teisinę apsaugą, taip pat vadovaujantis NKPAĮ 9 straipsnio 2 dalimi.

NKPAĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Kultūros vertybių registre registruoto kultūros paveldo objekto, dėl kurio nėra priimtas sprendimas skelbti jį saugomu ar neskelbti, valdytojas, planuojantis atlikti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes galinčius pažeisti tvarkybos darbus, turi pateikti savivaldybės paveldosaugos padaliniui projektinius siūlymus arba raštu išdėstytus numatomus darbus; savivaldybės paveldosaugos padalinys apie tai nedelsdamas praneša Departamentui. NKPAĮ 9 straipsnis taip pat nustato, kad jeigu nustatoma, kad numatomi darbai žalotų vertingąsias savybes, per 15 dienų turi būti inicijuojamas kultūros paveldo objekto skelbimas saugomu; sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objektą skelbti valstybės saugomu priima Departamentas, o savivaldybės saugomu – savivaldybės paveldosaugos padalinys (NKPAĮ 9 straipsnio 2 dalis); Departamentas taip pat gali sustabdyti darbus 15 dienų, jei išaiškėja, kad buvo pažeisti šio straipsnio 1 ar 2 dalies reikalavimai (NKPAĮ 9 straipsnio 4 dalis); institucija, priėmusi sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu arba jau saugomo objekto naujai aptiktos vertingosios savybės nustatymą bei apsaugos reikalavimų pakeitimą, gali iki 6 mėnesių apriboti ar uždrausti darbus, kurie pačiame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje galėtų pažeisti vertingąsias savybes; jei teritorija ir apsaugos zona nenustatytos, apriboti ar uždrausti darbus galima iki 250 metrų atstumu nuo objekto; jeigu dėl nepalankių klimato sąlygų trūkstami tyrimai neatliekami, terminas gali būti pratęstas; bendras uždraudimo vykdyti darbus terminas negali būti ilgesnis negu 8 mėnesiai; per šį terminą šio įstatymo nustatyta tvarka turi būti atlikti trūkstami tyrimai, parengtas ir suderintas teritorijos ir apsaugos zonos ribų projektas, reikalui esant, statinys užkonservuotas ir atlikti kiti kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu procedūros veiksmai(NKPAĮ 9 straipsnio 5 dalis). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju jokie darbai jokiam terminui nebuvo uždrausti ar apriboti. Pagal NKPAĮ 9 straipsnio 6 dalį, pradinė apsauga netenka galios priėmus sprendimą skelbti kultūros paveldo objektą saugomu ar neskelbti saugomu arba pasibaigus terminui, nustatytam pagal šio straipsnio 5 dalį. Remiantis NKPAĮ 10 straipsnio 1 dalimi, Departamentas ar savivaldybės institucija sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės paskelbimą saugomais privalo įregistruoti Kultūros vertybių registre ir paskelbti Departamento ar savivaldybės interneto svetainėje ir per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio kultūros paveldo objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Vietinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves savivaldybės saugomais skelbia savivaldybės taryba (NKPAĮ 10 str. 4 d.).

Vadovaudamasis minėtomis įstatymo normomis, teismas priėjo prie išvadų, kad tam, jog kultūros paveldo objektas būtų paskelbtas saugomu, turi būti nustatyta tvarka priimtas sprendimas inicijuoti šį paskelbimą ir savivaldybės taryba turi priimti atitinkamą sprendimą dėl konkretaus kultūros paveldo objekto skelbimo savivaldybės saugomu. Teismas nustatė, kad Sprendimu Nr. (26.2)-KUL2-14, remiantis NKPAĮ 9 ir 10 straipsnių nuostatomis, buvo tik inicijuotas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto paskelbimas saugomu. Sprendimas inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą savivaldybės saugomu yra tarpinis (procedūrinis) sprendimas, kuris savaime neapsprendžia, jog šis objektas bus paskelbtas saugomu, kadangi šį klausimą sprendžia savivaldybės taryba. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies normomis ir aiškinant šias normas suformuota administracinių teismų praktika, pagal kurią administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo, tuo tarpu kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog Sprendimas Nr. (26.2)-KUL2-14 trukdytų jam naudotis ginčo pastatu pagal jo pagrindinę naudojimo paskirtį (poilsio) bei ribotų jo nuosavybės teises arba kitaip pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas bylos dalį dėl Sprendimo Nr. (26.2)-KUL2-14 panaikinimo nutraukė kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).