- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-27
- Bylos Nr.
- 2S-980-661/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-44697-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Suinteresuotas asmuo
- B. K.
- Pareiškėjas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens B. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą dėl antstolio R. K. veiksmų, suinteresuotas asmuo B. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas Vilniaus m. savivaldybė pateikė antstoliui R. K. skundą dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0055/15/0181, kuriuo prašė: 1) panaikinti antstolio R. K. 2015 m. lapkričio 19 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-55-20388 2) panaikinti antstolio R. K. 2015 m. lapkričio 19 d. vykdymo išlaidų apskaičiavimą Nr. S-55-20390. Skunde nurodė, Vilniaus m. 1 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2085-728/2012 pagal B. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-04-17 nutartimi nutarė pripažinti ieškovei nuomininkės teises į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nuo 2009-05-07 ir įpareigoti atsakovę Vilniaus m. savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Kitus ieškinio reikalavimus nuspręsta atmesti. 2015-11-24 Vilniaus m. savivaldybė gavo antstolio R. K. 2015 m. patvarkymą, raginimą ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą vykdomojoje byloje Nr. 0055/15/01814. Tačiau su šiais antstolio veiksmais Vilniaus m. savivaldybė nesutinka, nurodydama, jog Vilniaus m. savivaldybės administracija buvo įvykdžiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį. 2014-06-30 buvo priimtas Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-1737, kuriuo B. K. buvo išnuomotos patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo įpareigotas per du mėnesius nuo įsakymo pasirašymo dienos sudaryti su B. K. socialinio būsto gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. 2014-07-07 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir B. K. pasirašė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N14/1585. 2014-12-09 pasirašytas buto perdavimo ir priėmimo katąs Nr. N-5.22-1585. Taip pat savivaldybė sumokėjo visas LAT nutartimi priteistas bylinėjimosi išlaidas. Tokiu būdu antstolio surašytas raginimas laikytinas net neįmanomu atlikti įpareigojimu ir yra naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 20 d. nutartimi (b.l. 24-29) pareiškėjo Vilniaus m. savivaldybės administracijos skundą dėl antstolio R. K. veiksmų tenkino ir panaikino antstolio R. K. 2015-11-19 raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-55-20388 ir 2015-11-19 vykdymo išlaidų apskaičiavimą Nr. S-55-20390. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei, reiškia, jog toks būstas turi socialinio būsto statusą. Vilniaus miesto savivaldybė nedisponuoja ir nevaldo patikėjimo teise kitokios formos gyvenamo būsto, išskyrus tik turinčius socialinio būsto statusą. Toliau besitęsiantys faktiniai nuomos santykiai turi reikšmę būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, priešingu atveju nebūtų panaikintas situacijos neapibrėžtumas, neatsirastų teisinis tikrumas nei Vilniaus m. savivaldybei, kaip ginčo patalpų savininkei, nei kasatorei, kaip faktinei jų nuomininkei. LAT taip pat konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos ir įrodinėjamos aplinkybės, kad kasatorė atitinka sąlygas, būtinas teisei į socialinį būstą įgyti. Dėl šios priežasties nuomos sutarties sąlygos neprivalo būti analogiškos socialinio būsto nuomos sutarties sąlygoms. Nurodė, jog LAT apibudino sąlygas, bet ne nuomos sutarties formą, pagal kurias išieškotoja B. K. turi teisę naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa. Tokiu būdu LAT įpareigojo atsakovę Vilniaus m. savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove B. K. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, t.y. sudaryti nuomos sutartį, įsakmiai nenurodydamas jos formos, nenurodydama jog turi būti sudaryta socialinio būsto nuomos ar gyvenamosios nuomos sutartį. Teismas taip pat nurodė, kad jei pareiškėjas mano, kad jis priešingai nei išieškotojas teigia, yra įvykdęs vykdomąjį dokumentą (yra ginčas dėl įvykdymo – nesutikimas su įvykdymu), jis turėjo teikti prašymą antstoliui dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir prašyti teismo, ar to paties antstolio (kad šis kreiptųsi į teismą) išaiškinti šią nutartį dėl vykdymo ir jam skirtus įpareigojimus, jei pareiškėjui nėra aiškus LAT nutarties įvykdymas (t.y. ar vis dėl to pareiškėjas galėjo sudaryti socialinio būsto nuomos sutartį, o ne gyvenamosios nuomos sutartį kaip nurodyta LAT nutartyje), t.y. šį prašymą dėl išaiškinimo turėjo pateikti civilinėje byloje Nr. 2-2058-728/2012, kuris ir nagrinėjo šalių ginčą bei išdavė vykdomąjį dokumentą.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo B. K. atskiruoju skundu (b.l. 32-37) prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad antstoliui pateiktas pareiškimas Vilniaus miesto apylinkės teismui išduoti vykdomąjį raštą su priedais- LAT 2014-04-17 nutartimi, 2014-06-30 įsakymu Nr. 30-1737, ieškovės susirašinėjimu su pareiškėju. Todėl antstolis turėjo galimybę įsitikinti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas vertino pareiškėjo sudarytą su išieškotoja socialinio būsto nuomos sutartį ir, nežiūrint to, vykdomąjį raštą išdavė. Taip pat nurodo, kad nei pirmos instancijos teismas, tenkinęs B. K. ieškinį, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iš dalies pakeitęs šį sprendimą, nepripažino, kad B. K. teisę nuomoti ginčo gyvenamąsias patalpas įgijo Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pagrindu. Todėl pareiškėjo nuoroda į Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 str. yra visiškai nepagrįsta. Taip pat nurodo, kad net ir pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo įgyvendinimo įstatymas įpareigojo savivaldybes sudarinėti socialinio būsto nuomos sutartis tik tada, kai būstas nuomininkams suteikiamas Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pagrindu. Nekilnojamojo turto registre butas adresu (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas kaip socialinis būstas.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktu atsiliepimu (b.l. 44-46) į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad su asmenimis, kurie teisę nuomotis Savivaldybės gyvenamąsias patalpas įgijo po 2002 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą, sudaromos Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi pripažino B. K. teisę į patalpas, esančias Vilniuje, S. B. g. 6-4 nuo 2009 m. gegužės 5 d. ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ja patalpų, esančių Vilniuje, S. B. g. 6-4, nuomos sutartį. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kai tokios sutarties formos įsakmiai nenurodė Teismas išnagrinėjęs bylą. Nurodo, kad antstolis, vadovaudamasis CPK 589 str. 1 d., pirmiausiai turėjo kreiptis į teismą dėl nutarties vykdymo išaiškinimo arba surašyti CPK 771 str. nurodytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktą ir kreiptis į teismą. Tokiu būdu teismas būtų pasisakęs ar sprendimas yra įvykdytas tinkamai ar ne.
Antstolė A. P. atsiliepimo į pareikštą skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, ar tinkamai yra įvykdytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 vykdomasis raštas Nr. 2-2085-728/2012, išduotas 2014-04-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties pagrindu. Apeliantė savo skunde teigia jog, nei pirmos instancijos teismas, tenkinęs B. K. ieškinį, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iš dalies pakeitęs šį sprendimą, nepripažino, kad B. K. teisę nuomoti ginčo gyvenamąsias patalpas įgijo Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo pagrindu. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiktu atsiliepimu nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, kai tokios sutarties formos įsakmiai nenurodė Teismas išnagrinėjęs bylą. Tai gi iš esmės ginčas yra kilęs, dėl 2014-04-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties turinio aiškinimo, kadangi šalys skirtingai jį interpretuoja.
CPK 278 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. CPK 589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikia taikyti vykdymo procese, yra neaiški, antstolis kreipiasi su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikia taikyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad abi minėtos teisės normos (tiek CPK 278 straipsnio 1 dalis, tiek 589 straipsnio 1 dalis) sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų. Teismas antstolio prašymu turi teisę aiškinti tiek teismo procesinį sprendimą ir jo vykdymo tvarką, tiek vien tik vykdymo tvarką, priklausomai nuo antstolio prašymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolio A. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-238/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolės N. Š. prareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009).
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai yra formalūs, priimtas vykdyti vykdomasis dokumentas ir pradėti vykdymo veiksmai neįsitikinus ar yra teismo sprendimas/nutartis savanoriškai įvykdyta. Tačiau sutikti su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausias Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-712/2013 yra nurodęs, jog pagal CPK 651 straipsnio 1 dalį gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą antstolis patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. Nurodytų ir kitų CPK VI dalies vykdymo proceso nuostatų nesilaikymas, atliekant antstoliui konkretų vykdymo veiksmą, lemia tokio veiksmo neteisėtumą. CPK 651 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus sąrašas, kuris nėra baigtinis. Taigi, būtinybė patikrinti, ar neegzistuoja šioje proceso teisės normoje nurodyti pagrindai, būtina vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti ir vykdomųjų veiksmų pradžios sąlyga. Tai reiškia, kad antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, privalo įsitikinti, ar nėra pagrindų šį dokumentą atsisakyti priimti, ir tik nustatęs, jog vykdomieji veiksmai gali būti pradėti, įgyja pareigą atlikti tolimesnius veiksmus vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų tvarka. Nagrinėjamoje byloje keliamas CPK 651 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo ir aiškinimo klausimas. Šioje teisės normoje nurodyta, kad, sprendžiant, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, inter alia patikrinama, ar išieškotojas, institucija ar pareigūnai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jos susijusios su turtinio pobūdžio išieškojimais, kitos institucijos ir pareigūnai, kurių sprendimų vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai, patikrino, kad pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka.
Vykdymo proceso tikslas – kuo greičiau ir ekonomiškiau įstatymų nustatyta tvarka įvykdyti sprendimą. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas antstolis atlieka vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso VI dalies normomis bei jų įgyvendinimo tvarką reglamentuojančia Sprendimų vykdymo instrukcija bei kitais norminiais teisės aktais. Sprendimų vykdymo instrukcijos ir kitų norminių teisės aktų reikalavimai atliekant vykdymo veiksmus privalomi visiems asmenims (CPK 583 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje išieškotojas pateikė antstoliui vykdomąjį dokumentą, kad būtų pradėti vykdomieji veiksmai pagal teismo sprendimą, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus – sudaryti patalpų nuomos sutartį. Taigi, šioje byloje išieškotojo reikalavimai nėra susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais.
Teismas pažymi, kad tais atvejais, kai yra išduotas vykdomasis dokumentas, įpareigojantis skolininką atlikti tam tikrus veiksmus ir išieškotojas prašo tokį dokumentą priimti vykdyti, antstolis turi pagrindą preziumuoti, kad išieškotojui yra žinoma, jog vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka. Pažymėtina tai, kad, esant nepiniginio pobūdžio sprendimams, susijusiems su įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus, išieškotojas gali netgi neturėti galimybės pateikti antstoliui duomenis apie tai, kad teismo sprendimas nėra įvykdytas, todėl toks CPK 651 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų aiškinimas, jog bet kuriuo atveju išieškotojas, pateikdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, privalo pateikti antstoliui duomenis, patvirtinančius, kad vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka, neatitiktų vykdymo proceso tikslų ir principų bei sudarytų dirbtines kliūtis pasiekti kuo greitesnio ir ekonomiškesnio sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-712/2013). Įvertinus išdėstytą, konstatuotina, kad antstoliui nebuvo kliūčių priimti ir pradėti vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-06 vykdomąjį raštą Nr. 2-2085-728/2012, išduotą 2014-04-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties pagrindu.
Tais atvejais, kai įstatymuose ar vykdomajame dokumente nėra nurodyti įvykdymo terminai, antstolis siunčia skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą. Šio raginimo tikslas – informuoti skolininką apie prasidedantį vykdymo procesą. Taigi, įstatymų ir Sprendimų vykdymo Instrukcijos nustatytais atvejais – raginimas įvykdyti sprendimą siunčiamas skolininkui, kuriam nurodoma pranešti, jei sprendimas įvykdytas (Sprendimų vykdymo instrukcijos 2 priedas); jei skolininkas nurodo, kad jis sprendimą įvykdė, bet išieškotojas nesutinka su tuo ir nėra akivaizdžių įrodymų, kad sprendimas įvykdytas tinkamai, laikoma, kad tarp šalių yra ginčas ir antstolis surašo CPK 771 nurodytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą bei kreipiasi į teismą dėl sprendimo vykdymo pakeitimo pagal CPK 284 straipsnį, arba dėl baudos skyrimo, arba teismo sprendime nustatytų pasekmių taikymo (Sprendimų vykdymo instrukcijos 24 punktas: „Vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, susijusius su uždraudimu vykdyti tam tikrą veiklą arba įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo neįvykdo, antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka“.) Tokiu būdu teismas, spręsdamas antstolio prašymą, įvertina ir pasisako, ar sprendimas yra įvykdytas tinkamai ar ne.
Nagrinėjamos bylos atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigia, kad ji teismo sprendimą yra įvykdžiusi, t.y. sudaryta nuomos sutartis, o išieškotoja – kad teismo sprendimas, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo įpareigota sudaryti buto nuomos sutartį, nėra tinkamai įvykdytas. Kaip jau minėta, tais atvejais, kai įstatymuose ar vykdomajame dokumente nėra nurodyti įvykdymo terminai, kas šiuo nagrinėjamu atveju ir buvo, antstolis siunčia skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, ką antstolis pagrįstai ir padarė 2015-11-19 Vilniaus miesto savivaldybės administracijai išsiųsdamas raginimą įvykdyti sprendimą Nr. 0055/15/01814, Reg. Nr. S-55-, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vykdomojo dokumento priėmimo stadijoje (priimdamas raginimą, vykdymo išlaidų paskaičiavimą) antstolis turėjo pagrindą vykdomąjį dokumentą grąžinti jį padavusiam asmeniui pagal pareiškėjo nurodytus motyvus. Esant pagrįstiems antstolio veiksmams priimant vykdyti vykdomąjį dokumentą ir išsiuntus raginimą įvykdyti sprendimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, nėra pagrindo teigti jog antstolio atliktas vykdymo išlaidų paskaičiavimas yra nepagrįstas.
Vykdomojoje byloje Nr. 0055/15/01814 nėra duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija būtų kreipusis į antstolį su pareiškimu kuriame ji nurodytų, kad jis sprendimą įvykdė, dėl ko antstoliui kiltų aukščiau minėta pareiga surašyti CPK 771 nurodytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą bei kreiptis į teismą dėl sprendimo vykdymo pakeitimo pagal CPK 284 straipsnį, arba dėl baudos skyrimo, arba teismo sprendime nustatytų pasekmių taikymo. Vietoj to, Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, ko pasėkoje visa vykdomoji byla buvo perduota skundą nagrinėjančiam teismui.
Papildomai pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi nurodė, kad „Pirmiausiai pažymėtina, kad kaip LAT 2014-04-17 savo nutartyje Nr. 3K-3-225/2014 konstatavo ir išaiškino, jog šalis toje byloje siejo gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, kurie, netenkinus atsakovės reikalavimo iškeldinti kasatorę B. K., turi būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei, reiškia, jog toks būstas turi socialinio būsto statusą. Vilniaus miesto savivaldybė nedisponuoja ir nevaldo patikėjimo teise kitokios formos gyvenamo būsto, išskyrus tik turinčius socialinio būsto statusą.“
Tačiau šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados prieštarauja LAT 2014-04-17 nutartyje Nr. 3K-3-225/2014 išdėstytai pozicijai, kur nurodyta, jog „Vien ta aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei, savaime nereiškia, jog toks būstas turi socialinio būsto statusą, o jame gyvenantiems nuomininkams taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-560/2011; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2013).“ Kita vertus, aiškinti teismo sprendimo turinį turi teisę, tik teismas priėmęs tą sprendimą, todėl šioje byloje nėra nagrinėjama ir pasisakoma dėl šios LAT 2014-04-17 nutarties Nr. 3K-3-225/2014 turinio aiškinamuoju aspektu.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, dėl ko yra naikintina, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundas dėl antstolio veiksmų yra spręstinas iš esmės, atmetant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą dėl antstolio R. K. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0055/15/01814 atmesti.