- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- e2A-964-854/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17082-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“
- Kategorijos
- 2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ 3 763,85 Eur draudimo išmoką, 557,87 Eur palūkanas už laiku nesumokėtą draudimo išmoką, skaičiuojant nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką pažeidimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad jis yra transporto priemonės BMW730, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo apdrausta ADB „Gjensidige“ draudimu, savininkas. 2016 m. birželio 18 d. įvyko draudžiamasis įvykis, kurio metu buvo pavogti transporto priemonės šoniniai galiniai vaizdo veidrodžiai, aktyvus autopilotas, naktinio matymo kameros. Ieškovas apie įvykį pranešė atsakovei, kuri užregistravo pranešimą ir pradėjo draudimo bylą Nr. 407060. Ieškovas apie įvykį taip pat pranešė policijai. 2016 m. birželio 18 d. gavo pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, apie tai informavo ir atsakovę.
3. Transporto priemonė buvo suremontuota, 2016 m. liepos 29 d. ieškovas atsiskaitė su UAB „Autoservista“ už automobilio remontą. Po transporto priemonės remonto darbų atlikimo pateikė suremontuotą transporto priemonę atsakovei apžiūrėti, tačiau ji atsisakė ją apžiūrėti, motyvuodama tuo, kad pagal draudimo taisykles po transporto priemonės remonto automobilių servise automobilio apžiūra ir fotofiksavimas nereikalingi, draudikei reikia pateikti tik remontą pagrindžiančius dokumentus.
4. 2016 m. rugpjūčio 19 d. ieškovas pateikė atsakovei UAB „Autoservista“ 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderio kvitą, tačiau atsakovė draudimo išmokos ieškovui neišmokėjo, vengė bendradarbiauti.
Šalies argumentai
5. Ieškovui bendraujant su draudimo bendrovės atstovais telefonu, jam buvo paaiškinta, kad sprendimas nepriimamas dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, kuriame ieškovas buvo tik vieną kartą apklaustas specialiuoju liudytoju. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl UAB „Autoservista“, kur ieškovas remontavo savo transporto priemonę, veiklos. Paaiškino, kad laukė ikiteisminio tyrimo pabaigos. Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas 2019 m. kovo 27 d., nutraukus ikiteisminį tyrimą paskutiniam įtariamajam. Gavęs informaciją apie baigtą ikiteisminį tyrimą, atnaujino savo prašymą atsakovei išmokėti draudimo išmoką. Atsakovė iki šiol nėra priėmusi sprendimo dėl draudimo išmokos mokėjimo, taip pat neinformuoja apie atliekamo tyrimo eigą.
6. Ieškovo teigimu, prašomą priteisti draudimo išmoką sudaro realiai patirta žala, atėmus privalomąją išskaitą. Dėl atsakovės piniginės prievolės neįvykdymo nustatytu laiku, ieškovas taip pat prašė papildomai priteisti iš atsakovės 557,87 Eur dydžio įstatymines palūkanas, susidariusias nuo 2016 m. rugsėjo 19 d. iki 2019 m. birželio 6 d.
7. Ieškovas po ankstesnės, 2016 m. kovo 24 d., įvykusios vagystės kitai draudimo bendrovei Seesam Insurance AS Lietuvos filialui neteikė ataskaitos apie atliktus transporto priemonės remonto darbus, nes tokių duomenų ši draudimo bendrovė nereikalavo, tačiau transporto priemonė, tas pats automobilis BMW730, buvo visiškai suremontuota.
Šalies argumentai
8. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
9. Atsakovė nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonės savanoriškojo draudimo (KASKO) sutartis, kuria laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. buvo apdrausta ieškovo transporto priemonė nuo draudimo sutartyje nurodytų rizikų – autoavarija, gamtinės jėgos, gaisras ir sprogimas, trečiųjų asmenų veika, vagystė ir plėšimas. Draudimo sutartis sudaryta Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 pagrindu, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis.
10. Draudimo sutarties galiojimo metu buvo gautas pranešimas apie 2016 m. birželio 18 d. įvykį, kurio metu buvo apvogta apdrausta transporto priemonė. Taip pat atsakovei buvo pranešta apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Remiantis draudėjo pranešimu, atsakovė pradėjo žalos bylos administravimą. Žalos bylos administravimo metu draudikei nebuvo žinoma papildoma informacija, paaiškėjusi tik pasibaigus dviem ikiteisminiams tyrimams ir baudžiamosioms byloms, iš kurių viena tiesiogiai susijusi su ginčo atveju.
11. Atsakovė pažymėjo, kad įvertinusi ieškovo pateiktus duomenis: 2019 m. liepos 29 d. UAB „Autoservista“ PVM sąskaitą faktūrą Ser. AU Nr. 95 4 182,06 Eur sumai ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Autodažymas“ remonto sąmatą tai pačiai 4 182,06 Eur sumai, nesutinka su sąskaitoje ir sąmatoje nurodytų sumų pagrįstumu. Pažymėjo, kad sąmata ir sąskaita yra sudaryta ir išrašyta skirtingų subjektų. UAB „Autoservista“ sąskaita yra išrašyta anksčiau, nei sudaryta UAB „Autodažymas“ sąmata. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad sąmata sudaryta viename autoservise, o kitas autoservisas tais pačiais įkainiais atliko darbus ir sudėjo dalis analogiškomis kainomis, kas sudaro pagrindą manyti, jog sąskaita ir sąmata buvo sudarytos fiktyviai, faktiškai neatliekant darbų ir siekiant suklaidinti draudiką dėl žalos dydžio.
Atsiliepimas
12. Atsakovė nurodė, kad 2019 m. liepos 29 d. UAB „Autoservista“ PVM sąskaita faktūra yra nepatikimas įrodymas pagrįsti žalos sumai, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog ne pagal visas šios bendrovės išrašytas klientams remonto sąmatas buvo vykdomi remonto darbai, o įmonės dokumentacijoje nebuvo rasta duomenų, patvirtinančių transporto priemonei tariamai keistų dalių (detalių) įsigijimą. 2019 m. liepos 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodytos konkrečios teikiamos paslaugos ir tiekiamų detalių pavadinimai, nenurodyti darbų ir detalių įkainiai, todėl nėra galimybės identifikuoti, už kokias prekes ir kokius darbus buvo išrašyta minėta sąskaita.
13. Atsakovė nurodė, kad iki apsidraudžiant KASKO draudimu atsakovės bendrovėje, ieškovas tą patį automobilį buvo apdraudęs Seesam Insurance AS Lietuvos filiale bei šio draudimo galiojimo metu kreipėsi į bendrovę, pranešdamas apie apvogtą tą patį automobilį. 2016 m. kovo 25 d. UAB „Autoservista“ sąmatoje išvardintos keičiamos dalys tam tikra apimtimi sutampa ir su ginčo atveju pavogtomis brangiausiomis dalimis (kairės ir dešinės pusės veidrodėlių stiklai, greičio reguliavimo daviklis, kamera). Ikiteisminiame tyrime nustatyta, kad remonto darbai pagal 2016 m. kovo 25 d. UAB „Autoservista“ sąmatą nebuvo vykdomi. Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo transporto priemonei remontas nebuvo atliekamas. Net jei servisas ir atliko remontą, jis buvo atliekamas sudedant ieškovo pateiktas dalis, kurių pats servisas neįsigijo ir galimai tomis pačiomis dalimis, už kurias jau kompensavo draudimo bendrovė Seesam Insurance AS Lietuvos filialas.
14. Teismui nusprendus įvykį pripažinti draudžiamuoju, atsakovė prašė byloje nustatyti realų žalos dydį, o nesivadovauti ieškovo nustatytu žalos dydžiu, kadangi pateiktoje sąmatoje nurodyti keičiamų dalių įkainiai neatitinka vidutinių rinkos kainų. Atsakovės teigimu, 2016 m. birželio 18 d. servise UAB „Autovisata“ buvo apžiūrėtas automobilis ir surašytas apžiūros-defektų aktas. Pagal fiksuotus defektus 2016 m. birželio 30 d. buvo sudaryta remonto sąmata 1 077,63 Eur sumai. Šią sumą draudikas laikė nuostolių dydį pagrindžiančia suma.
Atsiliepimas
15. Atsakovė nurodė, jog siekdama patikrinti, kiek kainuotų automobilio remontas, kreipėsi ir į kitus servisus, iš kurių buvo gauti atsakymai: 1) UAB „Autorigeka“ sudaryta sąmata 1 645,52 Eur sumai; 2) UAB „Trimekta“ sudaryta sąmata 1588,85 Eur sumai. Taigi net ir papildomai vertinant kitų servisų sudarytas sąmatas, matyti, kad jų remonto kaštai ženkliai skiriasi nuo ieškovo pateiktos sąmatos. Ieškovo pateiktoje sąmatoje nurodyti keičiamų dalių įkainiai neatitinka vidutinių rinkos kainų, ieškovas faktiškai tokių nuostolių negalėjo patirti ir todėl jie negali būti priteisiami.
16. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovo reikalavimu dėl 557,87 Eur palūkanų priteisimo, kadangi atsakovė galėtų būti įpareigojama mokėti netesybas, sulygtas draudimo sutartyje (0,01 proc.), o ne nustatytas įstatyme. Be to, ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl pripažinus, kad atsakovė yra praleidusi prievolės įvykdymo terminą, netesybos galėtų būti skaičiuojamos daugiausiai už 180 dienų laikotarpį.
17. Atsakovė taip pat teigė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo savarankišku pagrindu ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
18. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
19. Teismas nustatė, kad ieškovas yra transporto priemonės BMW, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas-savininkas. Tarp ieškovo ir atsakovės 2016 m. balandžio 27 d. buvo sudaryta savanoriško draudimo (KASKO) sutartis, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. Draudimo sutartyje ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad yra susipažinęs su Taisyklėmis, kurios yra neatsiejama draudimo sutarties dalis. Draudimo sutarties galiojimo metu draudimo bendrovė gavo ieškovo pranešimą apie 2016 m. birželio 18 d. įvykį, kurio metu, ieškovo teigimu, buvo apvogtas jo automobilis: pavogti abu automobilio veidrodėliai, priekinės grotelės, naktinio vaizdo kamera, distronikas. Apgadinta transporto priemonė buvo apžiūrėta UAB „Autovisata“ servise, apžiūros metu surašytas transporto priemonės techninės apžiūros-defektų aktas. Pagal užfiksuotus transporto priemonės defektus 2016 m. birželio 30 d. buvo sudaryta remonto sąmata 1 077,63 Eur sumai. Ieškovas nesutiko su draudimo bendrovės nustatytu žalos dydžiu, pateikė 2016 m. liepos 29 d. UAB „Autoservista“ PVM sąskaitą faktūrą 4 182,06 Eur sumai ir 2016 m. liepos 29 d. UAB „Autoservista“ kasos pajamų orderio kvitą minėtai sumai, taip pat 2016 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Autodažymas“ remonto sąmatą tai pačiai 4 182,06 Eur sumai. Atsakovė siekdama patikrinti, kiek kainuotų ginčo automobilio remontas, kreipėsi ir į kitus servisus, iš kurių buvo gauti atsakymai: 1) UAB „Autorigeka“ sudaryta sąmata 1 645,52 Eur sumai; 2) UAB „Trimekta“ sudaryta sąmata 1 588,85 Eur sumai.
20. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl draudiko (atsakovės) prievolės draudėjui (ieškovui) išmokėti draudimo išmoką, atlyginančią žalą draudėjui dėl jam priklausančios transporto priemonės apgadinimo dėl vagystės, atsakovei įvykį laikant nedraudiminiu Taisyklių I dalies 5 skyriaus 5.6. punkto pagrindu, taip pat ginčijant prašomos atlyginti žalos dydį.
21. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas žalos dydį įrodinėjo 2019 m. liepos 29 d. UAB „Autoservista“ PVM sąskaita faktūra 4 182,06 Eur sumai ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Autodažymas“ remonto sąmata tai pačiai 4 182,06 Eur sumai; taip pat tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus UAB „Autoservista“ 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. lapkričio 29 d. laikotarpio ūkinės finansinės veiklos tyrimą, buvo padarytos išvados, kad ne pagal visas išrašytas bendrovės klientams remonto sąmatas buvo vykdomi remonto darbai; pagal fiziniams asmenims, tarp jų ieškovui dėl BMW 730, sudarytas sąmatas žalos bylose, tarp jų Nr. 16/270-0680 Seesam Insurance AS, remonto darbai vykdomi nebuvo; liudytojo T. S. prieštaringus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad automobilio detales klientai įsigydavo patys, ir parodymus, duotus šioje byloje, kur liudytojas teigė, kad remonto darbus visgi atliko, pats pirko ieškovui detales, tačiau negalėjo konkretizuoti kokias; taip pat ieškovo duotus paaiškinimus, sprendė, kad labiau tikėtina, jog po pirmosios vagystės 2016 m. kovo 24 d. automobilio remonto darbai nebuvo atliekami.
22. Teismas kritiškai vertino ieškovo pateiktas draudimo brokerio, kuris tarpininkavo ieškovui sudarant šioje byloje aktualią draudimo sutartį, darytas transporto priemonės nuotraukas, pažymėdamas, kad šie įrodymai nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu nustatyto fakto, jog pagal pirmojo draudžiamojo įvykio draudimo bendrovei pateiktą sąmatą remonto darbai nebuvo atliekami. Teismas tokią išvadą grindė tuo, kad vien pateiktas elektroninis laiškas, kuriame prisegti keturi failai, bei šiuose failuose esančios nuotraukos nepatvirtina fakto, kad failuose esančios transporto priemonės nuotraukos buvo padarytos tą pačią dieną, kaip ir sukurti minėti failai.
23. Teismas, vertindamas UAB „Autoservista“ 2016 m. liepos 29 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Autodažymas“ remonto sąmatą, sutiko su atsakovės teiginiais, kad atsižvelgiant į tai, jog minėti dokumentai išrašyti skirtingų asmenų, o sąmata yra būsimų sąnaudų, išlaidų apskaičiavimas, sąmata faktiškai turėjo būti išrašyta iki PVM sąskaitos faktūros išrašymo. Nurodė, kad nėra aišku, kaip išsami sąmata galėjo būti sudaryta, jeigu PVM sąskaitoje faktūroje nėra išsamių duomenų apie prekes ir paslaugas.
24. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra įprasta situacija, kai po pirmojo draudžiamojo įvykio gavus draudimo išmoką draudimo santykiai su šia bendrove dėl neaiškių aplinkybių nutraukiami, su kita bendrove sudaroma nauja draudimo sutartis bei po trijų mėnesių nuo pirmojo įvykio registruojamas naujas įvykis.
25. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas sprendė, jog labiau tikėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovę mėginta suklaidinti informuojant apie 2019 m. birželio 18 d. įvykį, kadangi šio įvykio metu nustatyti transporto priemonės defektai (dalis jų) galėjo likti po prieš tai buvusio tos pačios transporto priemonės įvykio (2016 m. kovo mėnesio), už kuriuos ieškovui jau buvo kompensuota draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialo.
26. Teismas nurodė, kad padarytos išvados nepaneigia aplinkybės, jog dėl eismo įvykio pradėtoje žalos administravimo byloje dar nėra priimto jokio sprendimo dėl draudimo išmokos (ne)išmokėjimo. Teismas vertino, kad ikiteisminio tyrimo rezultatai iš esmės turėjo svarbios reikšmės atsakovės kaip draudikės sprendimui dėl draudimo išmokos (ne)mokėjimo priimti, todėl laikė, kad atsakovės delsimas priimti atitinkamą sprendimą dėl draudimo išmokos ieškovui (ne)mokėjimo buvo nulemtas siekio išsiaiškinti visas aplinkybes dėl įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju ir toks atsakovės elgesys laikytinas tinkamu bei atitinkančiu įstatymo nuostatas.
27. Teismas sprendė, kad atsakovė (draudikė) įrodė aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, todėl ieškinį atmetė.
28. Pasisakydamas dėl atsakovės reikalavimo taikyti ieškinio senatį, teismas pažymėjo kad nėra pagrindo atmesti ieškinio šiuo savarankišku pagrindu. Teismas nurodė, kad ieškovo sužinojimas apie savo teisės pažeidimą turi būti siejamas su paskutinio ikiteisminio tyrimo nutraukimo momentu (2019 m. kovo 27 d.), todėl laikė, kad ieškovas kreipėsi į teismą, nepraleidęs sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
29. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
29.1. Pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais nepagrįstą prielaidą, kad po 2016 m. kovo 24 d. įvykio ieškovas, gavęs draudiminę išmoką iš kitos draudimo bendrovės – Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, tyčia nutraukė su ja sutartį ir, nesuremontavęs transporto priemonės, sudarė sutartį su atsakove, siekdamas gauti antrą kartą draudimo išmoką už tą patį įvykį. 2016 m. vasario 12 d. draudimo sutartį nutraukė ne ieškovas, o pati draudimo bendrovė 2016 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 16/270-0680, vadovaudamasi Kelių transporto priemonių savanoriško draudimo taisyklių Nr. 006 9.4.4. punktu, kadangi ištyrus 2016 m. kovo 24 d. įvykį, nustatytos remonto išlaidos buvo didesnės nei skirtumas tarp automobilio rinkos vertės ir likutinės vertės. Tai, kad ieškovas sudarė kitą draudimo sutartį, o po 3 mėnesių nuo draudimo sutarties sudarymo užregistruotas kitas įvykis, nesudarė pagrindo teismui vertinti draudimo sutarties sudarymo fakto ar pareigos išmokėti draudimo išmoką neįprastu dalyku. Tokie įvykiai yra visuomet tikėtini ir statistiškai įvyksta net dažniau nei 3 mėnesių intervalu, o draudimo sutartis būtent ir yra pagrįsta rizikos, kad draudžiamasis įvykis gali įvykti, faktoriumi.
29.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad jeigu ieškovas negali pateikti PVM sąskaitos faktūros, įrodančios, jog po 2016 m. kovo 24 d. įvykio, gavus Seesam Insurance Lietuvos filialo draudimo išmoką, automobilį suremontavo, vadinasi, automobilis apskritai nebuvo suremontuotas. Draudimo išmoka buvo išmokėta prieš 4 metus, tarp draudiko ir ieškovo dėl įvykio, žalos nebuvo kilę jokio ginčo, tad ieškovui nebuvo pagrindo tiek laiko saugoti PVM sąskaitą faktūrą ar kvitus. Ieškovas negalėjo numanyti, kad automobilis dar kartą bus apvogtas, o dėl draudimo išmokos kils ginčas, kai ieškovas bus kaltinamas du kartus užregistravęs tą patį įvykį.
29.3. Prieš sudarant draudimo sutartį su atsakove, tarp ieškovo ir atsakovės tarpininkavo draudimo brokeris, kuris 2016 m. gegužės 3 d. asmeniškai patikrino automobilio būklę ir padarė jo nuotraukas. Nuotraukos įrodo, kad automobilio techninė būklė buvo nepriekaištinga ir po ankstesniojo įvykio jis jau buvo visiškai suremontuotas, todėl nepagrįsti teismo teiginiai, kad draudimo sutarties su atsakove sudarymo metu automobilis galimai buvo netvarkingas.
29.4. Atsakovė neginčijo, kad išreikalauti į bylą įrodymai iš draudimo brokerio neatitinka realybės, suklastoti ar pan. Tokias automobilio būklės fotofiksacijas naują draudimo sutartį sudarančiam tarpininkui yra privaloma padaryti tuo tikslu, kad būtų tiksliai užfiksuota naujai apdraudžiamos transporto priemonės – draudimo objekto, reali faktinė būklė ir šias nuotraukas draudimo brokeris pagal poreikį perduoda būtent draudimo bendrovei (šiuo atveju atsakovei). Byloje jokio ginčo dėl surinktų šio pobūdžio įrodymų tarp šalių nekilo, tačiau teismas sprendime iškėlė nepagrįstą ir net logiškai nepaaiškinamą prielaidą, jog ši aplinkybė nėra nustatyta ar nėra aiški.
29.5. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad failuose esančios nuotraukos padarytos ne tą pačią dieną kaip ir sukurti minėti failai, kad nuotraukos galimai buvo padarytos dar prieš ankstesnįjį (2016 m. kovo 24 d.) įvykį, o joks draudimo brokeris apskritai netarpininkavo tarp ieškovo ir atsakovės. Šie teismo teiginiai nepagrįsti, kadangi: 1) iš nuotraukų matyti, kad jos darytos šiltuoju metų laiku (aplinkui matyti žaliuojanti žolė, sausa danga, šviečia saulė, automobilio prietaisų skydelyje ankstų rytą matoma + 12 C lauko temperatūra), taigi nuotraukos negalėjo būti darytos 2016 metų žiemą ar rudenį; 2) vienoje nuotraukoje matosi automobilio prietaisų skydelis ir automobilio rida, kuri 2016 m. gegužės 3 d. buvo 317 549 km, o iš kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad 2016 m. kovo 24 d. (pirmojo įvykio metu) automobilio rida buvo 317 362 km. Taigi automobilio rida neleidžia abejoti brokerio pateiktų nuotraukų darymo laikotarpiu ir jų eiliškumu – kad jos darytos po 2016 m. kovo 24 d. įvykio, o ne prieš jį. Be to, iš po pirmojo draudiminio įvykio padarytų automobilio apgadinimų matyti, kad ieškovas nesuremontuoto automobilio eksploatuoti net 3 mėnesius negalėjo – automobilis neturėjo abiejų veidrodėlių, be kurių daugelis manevrų vairuojant neįmanomi; tokios būklės automobilio eksploatuoti taip pat nebuvo galima ir dėl kai kurių dalių nebuvimo automobilio priekinėje dalyje, kas kelia dar didesnės žalos grėsmę dėl padidėjusio pavojaus į automobilį patekti aplinkos vandeniui.
29.6. Tiek apie 2016 m. kovo 24 d., tiek apie 2016 m. birželio 18 d. įvykius buvo pranešta policijos pareigūnams, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Ikiteisminių tyrimų metu nebuvo nustatyta, kad vienas iš įvykių yra inscenizuotas, siekiant gauti draudimo išmoką, jokie įtarimai ieškovui nebuvo pareikšti, tuo labiau, nebuvo priimtas joks sprendimas dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, todėl nepagrįsti teiginiai, kad draudimo išmoką ieškovas siekė gauti neteisėtai. Jei ieškovas būtų inscenizavęs ginčo įvykį ir apgadinimai būtų buvę tokie patys kaip ir 2016 m. kovo 24 d., teisėsaugos pareigūnai būtų tai ištyrę, išsiaiškinę bei užfiksavę. Be to, jei atsakovei kilo įtarimai dėl įvykio inscenizavimo, ji privalėjo apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms ir prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau duomenų, kad atsakovė tą būtų padariusi, nėra.
29.7. Teismas nepagrįstai savo išvadas dėl ieškovo nesąžiningumo motyvavo tuo, kad po 2016 m. kovo 24 d. įvykio sąmata, o po 2016 m. birželio 18 d. sąmata ir PVM sąskaita faktūra buvo išrašytos UAB „Autoservista“, dėl kurios neteisingos buhalterinės apskaitos vedimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21957-16. Teismas teisingai nurodė, kad po 2016 m. kovo 24 d. įvykio UAB „Autoservista“ sudarė darbų sąmatą automobiliui, tačiau tai, kad UAB „Autoservista“ sudarė sąmatą, o ieškovas nusprendė automobilio šiame servise neremontuoti, nėra nusikalstama veika ar ieškovo nesąžiningumo atvejis. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu pats pripažino, kad po pirmojo įvykio automobilį remontavo kitame servise, o ne UAB „Autoservista“, kadangi ten buvo per brangu: remonto sąmata buvo kur kas didesnė (6 378,96 Eur) nei ieškovui draudimo bendrovės išmokėta draudimo išmoka (3 832 Eur), todėl jam būtų reikėję iš savų lėšų padengti net 2 546,96 Eur.
29.8. Tai, kad ieškovas neišsaugojo dokumentų, susijusių su automobilio remontu, nereiškia, kad automobilis apskritai nebuvo suremontuotas po 2016 m. kovo 24 d. įvykio, o ieškovas tą patį įvykį užregistravo kitoje – atsakovės draudimo bendrovėje, dar kartą, kadangi faktinį automobilio suremontavimą pagrindžia kiti patikimi įrodymai (pvz.: draudimo brokerio darytos nuotraukos).
29.9. Po 2016 m. birželio 18 d. įvykio UAB „Autoservista“ taip pat sudarė sąmatą automobiliui ir būtent šiame servise automobilis buvo remontuotas. Ta aplinkybė, kad abu kartus sąmatas sudarė UAB „Autoservista”, nėra nusikalstami veiksmai ar neteisėtumo faktas, nes kiekvienas draudėjas turi teisę rinktis servisą, atsižvelgęs į savo poreikius bei pasitikėjimą ar atsiliepimus. Juo labiau, kad į UAB „Autoservista“ ieškovas buvo kreipęsis ir dėl kito pobūdžio savo automobilio remonto darbų, nesusijusių su draudiminiais įvykiais padarytos žalos šalinimu.
29.10. Priešingai nei sprendime nurodė teismas, atsakovė 2016 m. birželio 18 d. nebuvo pripažinusi nedraudžiamuoju ir atsisakiusi ieškovui išmokėti draudimo išmoką, kadangi atsakovė vengė ne tik bendradarbiauti, bet net ir bendrauti su ieškovu: neatsakydavo jam į elektroninius laiškus, skambučius, buvo užblokavusi ieškovo elektroninį paštą, vėliau liepė laukti kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21957-16 dėl UAB „Autoservista“ veiklos. Net ir pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, atsakovė ir toliau vengė vykdyti pareigą išmokėti draudimo išmoką, nevykdė pareigos informuoti apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą bei informuoti draudėją apie priimtą sprendimą, tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino ir pati atsakovė.
29.11. Atsakovė, remdamasi Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 I dalies 5 skyriaus 5.6. punktu, bandė įrodyti, kad 2016 m. birželio 18 d. įvykis yra nedraudiminis, kadangi, ieškovas neva bandė ją suklaidinti, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius, kaip to reikalauja Taisyklės, t.y. nepateikė kvotos, tardymo įstaigos ar teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatyta ieškovo kaltė. Byloje taip pat nebuvo pateikta jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų dėl ieškovo kaltės ar jo sąsajų, menamų buvusių susitarimų su trečiaisiais asmenimis, sudariusiais transporto priemonės remonto sąmatą bei remontavusiais ieškovui priklausančią transporto priemonę. Vienintelis atsakovės teiginys, neva rodantis ieškovo nesąžiningumą, buvo skirtingos automobilio sąmatos ir PVM sąskaitos faktūros datos, tačiau draudimo sutarties paskirtis, draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atimti teisę į draudimo išmoką. Ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra įvykių pripažinimo nedraudiminiais pagrindas. Tai, kad automobilio remonto sąmata buvo sudaryta po PVM sąskaitos faktūros išrašymo, nepaneigia kilusio draudžiamojo įvykio, automobiliui padarytos žalos, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad dėl skirtingų datų ar skirtingų sąmatą sudariusių bei remontą atlikusių bendrovių yra kaltas ieškovas, kad jis bandė suklaidinti atsakovę ir dėl to įvykis neturi būti pripažįstamas draudiminiu.
29.12. Teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus ir surinktus įrodymus bei nepagrįstai ginčo įvykį pripažino nedraudiminiu, kadangi nebuvo tam būtinų sąlygų – konkrečių kompetentingų institucijų sprendimo, kuriuo ieškovas būtų buvęs pripažintas kaltu, kaip to reikalauja Taisyklių I dalies 5 skyriaus 5.6. punktas, kuriuo rėmėsi atsakovė. Teismas nesivadovavo ieškovo pateiktas įrodymais, kurių net neginčijo kita bylos šalis, o nepagrįstiems atsakovės spėjimams bei prielaidoms suteikė pirmenybę ir svarbą. Teismas pažeidė pareigą priimti pagrįstą sprendimą visapusiškai ir išsamiai ištyrus visus įrodymus. Byloje net nebuvo vertintos aplinkybės, ar išmoka turėjo būti mažintina, ar išmokos mažinimui buvo pagrįstų priežasčių, o tik neteisingai įvertinta, jog įvykis buvo nedraudiminis.
29.13. Teismas, spręsdamas, kad UAB „Autoservista“ sudaryta sąmata bei išrašyta PVM sąskaita faktūra už automobilio remontą 4 182,06 Eur sumai yra per didelė, nepagrįstai suteikė pirmenybę atsakovės į bylą pateiktoms sąmatoms daug mažesnėms sumoms. Šios sąmatos sudarytos pačios atsakovės užsakymu ir jos naudai kitų servisų, su atsakove susijusių verslo santykiais, į kuriuos pati atsakovė kreipėsi siekdama paneigti, kad automobiliui kilusi žala galėjo būti 4 182,06 Eur dyžio.
29.14. Kilus ginčui dėl draudimo išmokos sumos ir teisingo nuostolių atlyginimo, teismas šio ginčo nesprendė, nors galėjo skirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti. Be to, pagal CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalį tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas, kas reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio.
29.15. Ieškovo patirtą realų žalos dydį įrodo PVM sąskaita faktūra AU Nr. 95 bei jos apmokėjimo dokumentas – kasos pajamų orderis AU Nr. 83. UAB „Autoservista“ buhalterinės apskaitos dokumentai nėra pripažinti negaliojančiais, nebuvo nustatyta, kad jie suklastoti. Taigi aplinkybė, kad ieškovas tikrai sumokėjo juridiniam asmeniui kasos pajamų orderio kvite nurodytą pinigų sumą, nėra paneigta.
Atsiliepimas
30. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
30.1. Teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovę mėginta suklaidinti informuojant apie 2019 m. birželio 18 d. ginčo įvykį, o šio įvykio metu nustatyti transporto priemonės defektai (dalis jų) galėjo likti po prieš tai buvusio tos pačios transporto priemonės įvykio (2019 m. kovo mėnesį), už kuriuos ieškovui jau yra kompensuota draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, yra pagrįsta.
30.2. Ieškovas 2016 m. birželio 20 d. kreipėsi į atsakovę, pranešdamas apie apvogtą automobilį, nors prieš beveik 3 mėnesius (2016 m. kovo 24 d.) jis kreipėsi į kitą draudimo bendrovę Seesam Insurance AS Lietuvos filialą dėl faktiškai tų pačių pavogtų automobilio dalių. UAB „Autoservista“ 2016 m. kovo 25 d. sąmatoje išvardintos keičiamos dalys didele dalimi sutampa su šio ginčo atveju tariamai pavogtomis brangiausiomis dalimis, pvz.: kairės ir dešinės pusės veidrodėlių stiklai, greičio reguliavimo daviklis, kamera, kameros valdymo blokas, buferio laidų pynės. Tik viena dalis yra nepasikartojanti antrame tariamosios vagystės atvejyje – buferio grotelės, kurių vertė yra pati mažiausia. Ieškovas įrodinėja, neva 3 mėnesių laikotarpyje jo automobilis buvo du kartus apvogtas beveik identiškomis aplinkybėmis.
30.3. Ikiteisminiame tyrime nustatyta, kad remonto darbai pagal 2016 m. kovo 25 d. UAB „Autoservista“ sąmatą nebuvo vykdomi.
30.4. Ieškovas į bylą nepateikė dalių įsigijimo dokumentų nei po tariamo pirmo vagystės atvejo (2016 m. kovo mėn.), nei po antrojo (2016 m. birželio mėn.). Kadangi ieškovas neįrodė, kad remontui, kuris neva buvo atliktas UAB „Autoservista“, skirtos detalės buvo įsigytos naujai, teismas pagrįstai sprendė, jog remontas pagal ieškovo pateiktus dokumentus ir nurodomas aplinkybes nebuvo atliekamas. Net jei servisas ir atliko remontą, jis buvo atliekamas sudedant ieškovo pateiktas dalis, kurių pats servisas neįsigijo ir, labai tikėtina, tomis pačiomis dalimis, už kurias jau kompensavo draudimo bendrovė Seesam Insurance AS Lietuvos filialas.
30.5. 2019 m. liepos 29 d. PVM sąskaita faktūra yra nepatikimas įrodymas pagrįsti žalos sumai. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Autoservista“ dokumentacijoje nebuvo rasta duomenų, patvirtinančių automobiliui tariamai keistų dalių įsigijimą. Be to, UAB „Autoservista“ direktorius T. S. apklausos metu patvirtino, kad ieškovas pats atsivežė keistinas detales. Nustatyta, kad UAB „Autoservista“ remonto sąmatose nurodytų detalių nepirko, klientai pageidavo jas įsigyti patys, o už bendrovės paslaugas mokėjo kitas sumas negu nurodyta kasos pajamų orderiuose.
30.6. UAB „Autoservista“ 2019 m. liepos 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodytos konkrečios teikiamos paslaugos ir tiekiamų detalių pavadinimai, nenurodyti darbų ir detalių įkainiai. Įrašyta tik abstrakti informacija – automobilio remontas. Taigi, nors 2019 m. liepos 29 d. PVM sąskaitos faktūros ir 2019 m. rugpjūčio 18 d. sąmatos sumos sutampa, nėra galimybės identifikuoti, už kokias neva perduotas prekes ir kokius atliktus darbus buvo išrašyta minėta sąskaita.
30.7. Kadangi ieškovas atsakovei neatskleidė tikrovės atitinkančios informacijos, o kaip tik priešingai – nurodė klaidingą informaciją apie įvykį ir tokiu būdu pažeidė KASKO Taisyklių I dalies 5.6. punktą, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo pagrindą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.
Šalies argumentai
30.8. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo byloje skirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti, kadangi šie teiginiai prieštarauja CPK įtvirtintam šalių rungimosi principui, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Ieškovas įrodinėjimo naštą nepagrįstai bando priskirti teismui, tačiau pats viso proceso metu nepareiškė prašymo byloje skirti ekspertizę.
30.9. Nustatant žalos dydį, turi būti vadovaujamasi draudimo sutartimi ir Taisyklių, kurios yra draudimo sutarties dalis, nuostatomis. Šalių sudarytoje sutartyje – draudimo polise, numatyta, kad ieškovas pasirinko MIDI draudimo variantą. Taisyklių I dalies 7.4.2. punkte numatyta, kad dėl draudžiamojo įvykio sugadinta transporto priemonė remontuojama kurioje nors įmonėje iš sąrašo remonto įmonių, su kuriomis atsakovė bendradarbiauja. Sąrašas skelbiamas interneto puslapyje www.gjensidige.lt bei pateikiamas pranešus apie įvykį. Tokia informacija buvo nurodyta ir ieškovui, jis šią aplinkybę žinojo. Nepaisant to, ieškovas nurodė automobilį remontavęsis savo pasirinktame servise, nors tokios sąlygos sudarytoje draudimo sutartyje ir pasirinktame draudimo variante nebuvo. UAB „Autoservista“ niekada nepateko tarp remonto įmonių, su kuriomis bendradarbiauja atsakovė.
30.10. Ieškovo automobilio apžiūra 2016 m. birželio 18 d. buvo atlikta atsakovės partnerio remonto įmonėje UAB „Autovisatos servisas“, surašytas apžiūros-defektų aktas ir pagal fiksuotus defektus 2016 m. birželio 30 d. sudaryta remonto sąmata 1 077,63 Eur sumai. Ieškovas pagal draudimo sutartį turėjo teisę arba pasirinkti piniginę išmoką pagal draudikės paskaičiuotą sąmatą (1 077,63 Eur), arba, nesutikdamas su tokiu žalos paskaičiavimu, galėjo remontuoti automobilį bet kuriame iš sąrašo remonto įmonių, kurios yra atsakovės partneriai, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl atsakovė negali būti įpareigota atlyginti nuostolius, kurie viršija draudimo sutarties ribas.
30.11. Ieškovo pateikti dokumentai, kurie susiję su žalos dydžiu, kelia abejonių. Kadangi sąmata yra būsimų transporto priemonės atkūrimo kaštų (remonto) nustatymui reikalingas dokumentas, o PVM sąskaita faktūra - griežtos atskaitomybės dokumentas, kurią pirkėjui išrašo pardavėjas, perkant prekes, paslaugas ar kitą turtą, darytina išvada, kad pirmiausiai turi būti sudaroma sąmata, o faktiškai atlikus darbus, išrašoma PVM sąskaita faktūra. Nagrinėjamu atveju ieškovo pateikta UAB „Autoservista“ sąskaita yra išrašyta anksčiau nei sudaryta UAB „Autodažymas“ sąmata. Nelogiška, kad vienas autoservisas sudarė sąmatą ir nustatė kokiomis sąnaudomis suremontuotų ginčo automobilį, o kitas autoservisas neva tais pačiais įkainiais atliko darbus ir sudėjo dalis analogiškomis kainomis. Be to, UAB „Autoservista“ sąskaitoje nėra nurodyta nei už kokius remonto darbus ir parduodamas dalis yra išrašyta šį sąskaita, nei tai, kad ji turi kokį nors ryšį su būsima UAB „Autodažymas“ sąmata. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad sąskaita ir sąmata buvo sudarytos fiktyviai, faktiškai neatliekant darbų ir siekiant suklaidinti draudiką dėl žalos dydžio. Taip pat šios aplinkybės leidžia teigti, kad remonto kaštų suma, nurodyta UAB „Autodažymas“ sąmatoje, yra „pritempta“ prie 2019 m. liepos 29 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos. Ieškovo teiginiai, kad neaišku, kaip atsitiko taip, jog sąmata sudaryta jau po remonto darbų atlikimo ir apmokėjimo pagal sąskaitą yra neįtikėtini, kadangi ieškovo pareiga yra žinoti, kokie veiksmai yra atliekami su jo turtu, kaip įforminami darbai, nes vėliau patirtus nuostolius pagrindžiančius dokumentus draudėjas turi pateikti draudikei ir galiausiai įrodyti prašomų priteisti nuostolių pagrįstumą.
30.12. T. S. padaryta nusikalstama veika yra tiesiogiai susijusi su ieškovu – ikiteisminiame tyrime buvo tiriami ir ieškovo tariamų remontų atvejai. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad ieškovo automobilis UAB „Autoservista“ nebuvo remontuojamas, nėra rasti dokumentai patvirtinantys detalių reikalingų ieškovo automobilio remontui įsigijimą, detalių nebuvo ir UAB „Autoservista“ likučių sąrašuose. Ieškovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas sutapatino ieškovą su T. S., yra nepagrįstas – teismas įvertino rašytinių įrodymų ir byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus bei priėmė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog automobilis nebuvo remontuotas UAB „Autoservista“.
30.13. Tos aplinkybės, kad UAB „Autovisata“ apžiūrėjusi ir įvertinusi automobilio defektus sudarė remonto sąmatą 1 077,63 Eur sumai, o ieškovas, nesutikdamas su šia suma, pateikė UAB „Autodažymas“ sąmatą 4 182,06 Eur sumai, atsakovei sukėlė abejonių, todėl ji kreipėsi į keletą servisų, su kuriais bendradarbiauja ir kurie potencialiai būtų galėję suremontuoti ginčo automobilį, siekdama išsiaiškinti, kiek galėtų kainuoti remontas. Pagal pateiktus atsakymus UAB „Autorigeka“ būtų suremontavusi už 1 645,52 Eur, o UAB „Trimekta“ – už 1 588,85 Eur. Taigi vertinant papildomai kitų servisų sudarytas sąmatas, matyti, kad jų remonto kaštai ženkliai skiriasi nuo ieškovo pateiktos sąmatos.
30.14. Kiekvienas servisas turi savo tiekėjus ir atskiras dalis gali gauti palankesnėmis kainomis. Atsakovės bendradarbiavimas su kitais servisais pagrįstas ekonomiškumo principu – sugadintą turtą siekiama grąžinti į iki įvykio buvusią padėtį už ekonomiškesnį variantą. Ieškovo pateiktoje sąmatoje nurodyti keičiamų dalių įkainiai neatitinka vidutinių rinkos kainų, nurodytos sumos yra dirbtinai padidintos, ieškovas faktiškai tokių nuostolių negalėjo patirti. Teismui sprendus, kad atsakovei kyla pareiga atlyginti nuostolius pagal ginčo įvykį, draudimo išmoka turėtų mokama pagal ekonomiškai pagrįstą UAB „Trimekta“ remonto sąmatą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
31. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
32. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
33. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
34. Ieškovui pareiškus reikalavimą dėl 3 763,85 Eur draudimo išmokos priteisimo ir susijusių reikalvimų, byloje ginčas kilo dėl to, ar 2016 m. birželio 18 d. įvykęs įvykis – vagystė, yra draudžiamasis įvykis šalių sudarytos draudimo sutarties kontekste, atsakovei teigiant, kad draudžiamojo įvykio nebuvo, nes po pirmojo draudžiamojo įvykio – vagystės, įvykusios 2016 m. kovo 24 d., kuomet ieškovo automobilis dar buvo apdraustas kitoje draudimo bendrovėje, automobilis nebuvo suremontuotas ir 2016 m. birželio 18 d. įvykis galimai inscenizuotas, siekiant gauti antrą kartą draudimo išmoką už tą patį įvykį iš dabartinio draudiko – atsakovės. Tarp šalių taip pat yra kilęs ginčas dėl žalos, taigi ir draudimo išmokos, dydžio. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovės atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl papildomų įrodymų prijungimo
35. Apelianto atstovė dieną prieš paskirtą rašytinį teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, kuriuo prašo prijungti prie bylos draudimo brokerio, tarpininkavusio šalims sudarant sutartį, iš kurios kilo ginčas, elektroniniu paštu atsakymus į advokatės jam užduotus klausimus. Prašyme teigiama, kad šiuo įrodymu paneigiama atsakovo nurodoma ir pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad automobilis, atsakovui jį apdraudžiant, galimai buvo netvarkingas. Poreikį šiuos dokumentus prijungti advokatė grindžia tuo, kad tik dabar gavo atsakymą draudimo brokerio I. G. atsakymą į savo jam dar 2019-12-29 išsiųstą elektroninį laišką.
36. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37–38 punktai).
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad I. G. atsakymai į advokatės klausimus savo esme yra šio asmens paaiškinimai apie jam žinomas su byla susijusias aplinkybes. Tokie įrodymai yra laikomi liudytojų parodymais (CPK 189 straipsnio 1 dalis), kurių pateikimui yra nustatytos imperatyvios taisyklės (CPK 190, 192 straipsniai). Pagal CPK 192 straipsnio 8 dalį, vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus teismas gali tik išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui. Be to, prieš duodamas parodymus, liudytojas pasirašo nustatytą priesaikos tekstą ir yra pasirašytinai įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą; rašytiniai liudytojo parodymai duodami notaro akivaizdoje ir notaras juos patvirtina. Šiuo atveju pateikti I. G., asmens, kaip nurodoma, žinančio apie šalių sandorio sudarymo aplinkybes, pateikti rašytiniai nepasirašyti atsakymai į advokatės klausimus, aptartų reikalavimų neatitinka.
38. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateiktais paaiškinimais ir prašomais prijungti prie bylos įrodymais, sprendžia, kad jie neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų, duomenų apie tai, kodėl I. G. negalėjo būti išklausytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prašyme nėra pateikta, todėl jie prie bylos neprijungtini.
Dėl 2016 m. birželio 18 d. įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju
39. Vienas iš draudimo teisinių santykių atsiradimo pagrindų – draudimo sutartis. Remiantis CK 6.987 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata, šia sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis.
40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013).
41. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017, 22 punktas).
42. Nagrinėjamu atveju tarp šalių 2016 m. balandžio 27 d. buvo sudaryta automobilio BMW730, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) savanoriško draudimo (KASKO) sutartis, kurią sudaro draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 049 (toliau – Taisyklės); draudimo sutartis galiojo nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. (el. b. ap. t. II, l. 9-10, 12-60). Draudimo liudijime šalys numatė, jog draudžiamaisiais įvykiais laikytini: autoavarija, gamtinės jėgos, gaisras ir sprogimas, trečiųjų asmenų veika, vagystė ir plėšimas. Taisyklių I dalies 4 skyriaus 4.1-4.6 punktuose bendrai įtvirtinta, kas laikytina draudžiamaisiais įvykiais, o 5 skyriaus 5.1-5.26 punktuose išvardyti nedraudžiamieji įvykiai, kuriems esant draudimo išmoka nemokama.
43. Ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas išmokėti jam draudimo išmoką, teigdamas, kad 2016 m. birželio 18 d. įvyko draudžiamasis įvykis – vagystė, kurios metu pavogti abu automobilio veidrodėliai, priekinės grotelės, naktinio vaizdo kamera, distronikas. Atsakovė nesutiko su ieškovo teiginiais dėl draudžiamojo įvykio fakto, remdamasi Taisyklių I dalies 5 skyriaus 5.6 punktu, pagal kurį nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis, jei žala susijusi su teisėto valdytojo veika, kurioje kvotos, tardymo įstaiga arba teismas nustatė nusikaltimo arba chuliganizmo, užtraukiančio administracinę atsakomybę, požymius, taip pat jei transporto priemonės savininkas, valdytojas ar naudos gavėjas suklastojo duomenis apie kelių eismo įvykį, jo padarinius ar kitais būdais siekė neteisėtai gauti draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad draudžiamojo įvykio nebuvo, t. y. laikė labiau tikėtina, kad ieškovas bandė atsakovę suklaidinti dėl 2016 m. birželio 18 d. įvykio (vagystės), nurodydamas, jog įvykio metu nustatyti transporto priemonės defektai (dalis jų) galėjo likti po prieš tai buvusio tos pačios transporto priemonės įvykio (2019 m. kovo 24 d. vagystės), už kurį ieškovui jau yra kompensuota draudimo bendrovės Seesam Insurance AS Lietuvos filialo.
44. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog po 2016 m. kovo 24 d. vagystės jis automobilio nesuremontavo. Pasak ieškovo, remontas buvo atliktas, tačiau jis neišsaugojo faktines remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kadangi tuomet ginčo su draudiku dėl draudimo išmokos nebuvo, o kad minėtų įrodymų gali prireikti ateityje esant ginčui su kitu draudiku dėl draudimo išmokos išmokėjimo negalėjo nuspėti. Pažymėjo, kad remonto faktą patvirtina byloje esantys įrodymai, tarp jų ir draudimo brokerio darytos nuotraukos, kurios skirtos užfiksuoti automobilio būklę sudarant draudimo sutartį su atsakove. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su ieškovo teiginiais, kad labiau tikėtina, jog draudžiamojo įvykio metu – 2016 m. birželio 18 d., automobilis buvo suremontuotas, t. y. apgadinimai po 2016 m. kovo 24 d. įvykio buvo pašalinti. Tokios išvados darytinos dėl žemiau nurodytų motyvų.
45. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas draudžiamojo įvykio nebuvimą, kaip vienu iš argumentų rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. teismo baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-893-817/2019 nustatytomis aplinkybėmis, o būtent, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta specialisto išvada, jog atlikus UAB „Autoservista“ 2015 m. sausio 1 d. – 2016 m. lapkričio 29 d. laikotarpio ūkinės finansinės veiklos tyrimą, buvo nustatyta, kad ne pagal visas išrašytas bendrovės klientams remonto sąmatas buvo vykdomi remonto darbai; pagal fiziniams asmenims, tarp jų ieškovui dėl BMW 730, sudarytas sąmatas žalos bylose, tarp jų Nr. 16/270-0680 Seesam Insurance AS, remonto darbai vykdomi nebuvo.
46. Pažymėtina, kad ieškovas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčija aplinkybių, kad po pirmosios vagystės 2016 m. kovo 24 d. remonto darbai UAB „Autoservista“ pagal jos 2016 m. kovo 25 d. sąmatą nebuvo vykdomi. Taigi ieškovo teiginiai atitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytas nutarties 45 punkte nurodytas aplinkybes. Visgi pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad remonto darbai po 2016 m. kovo 24 d. vagystės apskritai nebuvo vykdomi.
47. Iš byloje esančių dar tą pačią dieną po pirmosios vagystės (2016 m. kovo 24 d.) darytų nuotraukų matyti bendra automobilio būklė po vagystės: automobilio apgadinimai, vietos, iš kurių buvo pavogtos automobilio dalys (el. b. ap. t. III, l. 8-9, 11-62, 65-69). Ieškovas į bylą taip pat pateikė 2016 m. gegužės 3 d. draudimo brokerio darytas nuotraukas, iš kurių matyti, kad nuotraukų darymo dieną automobilio apgadinimų, kurie matyti 2016 m. kovo 24 d. nuotraukose, nėra (el. b. ap. t. III, l. 80-87). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2016 m. gegužės 3 d. nuotraukos nepaneigia ikiteisminio tyrimo metu nustatyto fakto, kad pagal 2016 m. kovo 24 d. draudžiamąjį įvykį draudimo bendrovei pateiktą sąmatą remonto darbai nebuvo atliekami. Teismas konstatavo, kad vien pateiktas elektroninis laiškas, kuriame prisegti keturi failai bei šiuose failuose esančios nuotraukos nepatvirtina fakto, jog failuose esančios automobilio nuotraukos buvo padarytos tą pačią dieną, kaip ir sukurti minėti failai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.
48. Faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog darbai pagal remonto sąmatą nebuvo atliekami, savaime nepaneigia, kad remontas buvo atliktas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad remonto darbai nebuvo atlikti būtent pagal UAB „Autoservista“ 2016 m. kovo 25 d. sudarytą sąmatą, nereiškia, kad tokie darbai apskritai nebuvo atliekami, byloje esant kitų įrodymų, patvirtinančių remonto darbų atlikimo faktą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo teigti, kad ieškovo į bylą pateiktos nuotraukos nėra darytos 2016 m. gegužės 3 d.
49. Pažymėtina, kad nuotraukas ieškovo atstovei advokatei elektroniniu paštu persiuntė pats draudimo brokeris. Šalia nuotraukų yra nurodyta failo informacija, kurioje be kita ko nurodyta failo, o ne aplanko (folderio), kurio datą, priešingai nei paties failo, jį sukuriantis asmuo gali pats įvardinti, sukūrimo data. Pažymėtina, kad visų darytų nuotraukų failo informacijoje nurodyta, kad failo sukūrimo data – 2016 m. gegužės 3 d. Minėtose nuotraukose matyti, jog automobilis yra techniškai tvarkingas ir be apgadinimų, kurie buvo fiksuoti 2016 m. kovo 24 d. Sutiktina, kad netiesiogiai tai, jog nuotraukos darytos po 2016 m. kovo 24 d. (tikėtinai 2016 m. gegužės 3 d.) įrodo oro temperatūra, užfiksuota automobilio prietaisų skydelyje, žaliuojanti žolė ir pan. Be to, nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės, susijusios su automobilio ridos rodmenimis. 2016 m. kovo 24 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. fiksuota automobilio rida skiriasi: pirmuoju atveju automobilio rida buvo – 317 362 km (el. b. ap. t. III, l. 62), antruoju – 317 549 km (el. b. ap. t. III, l. 81). Atsižvelgiant į ridos duomenis, nuvažiuoto atstumo, išreikšto kilometrais, skirtumą, darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog nuotraukos darytos 2016 m. gegužės 3 d. ir jos negali būti darytos dar iki 2016 m. kovo 24 d. vagystės vien dėl ridos rodmenų, įrodančių, kad automobilis po pirmosios vagystės buvo eksploatuojamas, juo buvo važinėjama. Sutiktina su ieškovo teiginiais, jog tam, kad automobilis galėtų dalyvauti eisme, jis turėjo būti techniškai tvarkingas ir suremontuotas po 2016 m. kovo 24 d. vagystės, nes jau vien nesudėjus šoninių veidrodėlių (kurie buvo pavogti 2016 m. kovo 24 d. įvykio metu), neįmanomas tinkamas dalyvavimas eisme, manevrų (persirikiavimo ir kt.) atlikimas ir pan. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog nuotraukos neatitinka faktinės situacijos, yra suklastotos ar kt., todėl nėra pagrindo jomis nesivadovauti (CPK 178 straipsnis). Tai, kad ieškovas neišsaugojo remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų, savaime nepaneigia paties remonto fakto. Šiuo atveju PVM sąskaitų faktūrų, pirkimo kvitų, kitų dokumentų, susijusių su remonto atlikimu, pateikimas būtų neabejotinai reikšmingas, sprendžiant dėl realių patirtų išlaidų remontui atlikti, o ne kaip būtini įrodymai pačiam remonto faktui pagrįsti, tačiau išlaidos, kurias ieškovas patyrė po 2016 m. kovo 24 d. draudžiamojo įvykio, kuomet automobilis dar nebuvo apdraustas atsakovės bendrovėje, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
50. Pažymėtina ir tai, kad draudimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta 2016 m. balandžio 27 d. Pagal visuotinai žinomą transporto priemonių draudimo santykiuose egzistuojančią praktiką, sudarant transporto priemonės draudimo sutartį, dažnai po jos sudarymo (ar tuo pačiu metu), draudikui yra siunčiamos apdraudžiamo automobilio nuotraukos, įrodančios automobilio būklę. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atsakovė būtų prisiėmusi riziką ir apdraudusi techniškai netvarkingą, apgadintą automobilį, neįsitikinusi jo būkle (CPK 178 straipsnis). Paminėta ir tai, kad nors atsakovė nurodo, jog remontas po pirmosios vagystės nebuvo atliktas, tačiau nenurodo jokių jos ir ieškovo draudimo sutarties sudarymo aplinkybių, t. y. iš esmės neteigia, kad sudarant draudimo sutartį automobilis buvo apgadintas, techniškai netvarkingas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, abejotina, kad atsakovė su ieškovu būtų sudariusi transporto priemonės draudimo sutartį automobiliui esant nesuremontuotam. O nepatikrinusi automobilio būklės, sudarydama jo KASKO draudimo sutartį, atsakovė, draudimo teisinių santykių profesionalė, veikė savo rizika ir turi prisiimti dėl to jai tenkančias neigiamas pasekmes.
51. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su tuo, jog ikiteisminio tyrimo, baudžiamosios bylos (baudžiamąją bylą nagrinėjant teismo baudžiamojo įsakymo tvarka) duomenys patvirtina, kad po 2016 m. kovo 24 d. vagystės automobilis nebuvo suremontuotas. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje konstatuotos aplinkybės, kad pagal sąmatą remonto darbai nebuvo atliekami, iš esmės turėjo reikšmės tik kvalifikuojant T. S. veiksmus kaip nusikalstamus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas), tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas, kuris yra aktualus šioje civilinėje byloje – paties remonto kaip tokio fakto buvimas apskritai. Šiuo atveju būtina atskirti reikšmingą aplinkybę – remonto nebuvimą pagal sąmatą ir apskritai remonto, kaip tokio veiksmo, nebuvimą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo konstatuota, jog remonto darbai apskritai nebuvo atliekami (ši aplinkybė nebuvo ikiteisminio tyrimo objektas), padarius 2016 m. kovo 24 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. nuotraukų, kuriomis buvo fiksuota automobilio būklė, analizę, įvertinus nuotraukų sukūrimo laiką, tai, kad nuotraukų, kuriose užfiksuotas techniškai tvarkingas automobilis, padarymo laikas iš esmės sutampa su draudimo sutarties tarp ieškovo ir atsakovės sudarymo laiku, įvertinus faktą, jog atsakovė sudarė su ieškovu draudimo sutartį, duomenų, kad būtų reiškusi pretenzijas, pastabas dėl automobilio būklės, nėra, konstatuotina, kad labiau tikėtina, jog remonto darbai po pirmojo draudžiamojo įvykio 2016 m. kovo 24 d. buvo atliekami ir sudarant draudimo sutartį su atsakove automobilis buvo techniškai tvarkingas, neapgadintas, t. y. be pirmosios vagystės padarinių (CPK 185 straipsnis).
52. Pažymėtina ir tai, kad tiek dėl 2016 m. kovo 24 d, tiek dėl 2016 m. birželio 18 d. vagysčių buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai (el. b. ap. t. I, l. 10; t. III, l. 70). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad 2016 m. birželio 18 d. vagystės kaip tokio įvykio nebuvo, tokių aplinkybių nenustatyta ir nekonstatuota nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant šią bylą. Kadangi šioje byloje draudžiamojo įvykio nebuvimas siejamas iš esmės su tuo, jog ieškovas po 2016 m. kovo 24 d. neatliko automobilio remonto, o 2016 m. birželio 18 d. neva įvykusia vagyste tik siekta pasinaudoti pirmojo draudžiamojo įvykio padariniais draudimo išmokai antrą kartą gauti, byloje padarius išvadą, kad remonto darbai visgi buvo atlikti, konstatuotina, kad 2016 m. birželio 18 d. draudžiamasis įvykis – vagystė, įvyko, todėl atsakovė nepagrįstai sprendė, kad neturi pareigos išmokėti draudimo išmokos ieškovui nesant draudžiamojo įvykio.
53. Byloje nėra aplinkybių, kurioms esant įvykis būtų laikomas nedraudžiamuoju pagal Taisyklių I dalies 5 skyriaus 5.6 punktą – žala nėra susijusi su ieškovo veika, kurioje kvotos, tardymo įstaiga arba teismas būtų nustačiusi nusikaltimo arba chuliganizmo, užtraukiančio administracinę atsakomybę, požymius (ieškovas nėra nuteistas nei baudžiamojo proceso, nei nubaustas administracinio proceso tvarka), nėra duomenų, kad būtų suklastoti duomenys apie kelių eismo įvykį, jo padarinius ar įrodymų, kad ieškovas kitais būdais būtų siekęs neteisėtai gauti draudimo išmoką. Byloje neįrodyta, kad ieškovas būtų pateikęs klaidinančią informaciją apie automobilio remontą po 2016 m. kovo 24 d. vagystės ir tokiu būdu inscenizavęs draudžiamąjį įvykį – 2016 m. birželio 18 d. vagystę, siekdamas už tą patį įvykį gauti draudimo išmoką antrą kartą jau iš kitos draudimo bendrovės. Aplinkybė, kad antrosios vagystės metu buvo pavogtos beveik tos pačios dalys, kurios buvo pavogtos pirmosios vagystės atveju, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad tai įrodo, jog 2016 m. birželio 18 d. įvykis buvo inscenizuotas. Tai, kad dažniau vagiamos tam tikros konkrečios kai kurių automobilių modelių dalys, gali būti nulemta ir kitų aplinkybių – jų paklausos juodojoje rinkoje ar kt.
54. Šiuo atveju aplinkybės, kad draudimo sutartis su prieš tai buvusia draudimo bendrove Seesam Insurance AS Lietuvos filialu buvo nutraukta, taip pat visiškai neįrodo, kad draudžiamojo įvykio – 2016 m. birželio 18 d. vagystės, nebuvo, t. y. tai, kad ieškovas, sudaręs kitą draudimo sutartį su atsakove, sąmoningai siekė gauti antrą kartą draudimo išmoką iš kito draudiko (atsakovės), pasinaudodamas pirmosios vagystės padariniais. Pažymėtina, kad draudimo santykių nutraukimo iniciatorius buvo Seesam Insurance AS Lietuvos filialas, o ne ieškovas (el. b. ap. t. III, l. 73, 77).
55. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos įrodinėjimo dalyką (ginčas kilo ne dėl to, ar yra pagrindas atleisti draudiką nuo draudiko išmokos mokėjimo ar ją mažinti, esant atitinkamoms draudimo sutarties sąlygoms, tam nustatyti vertinant draudėjo kaltę, pažeidimo sunkumą ir kt. aplinkybes, o dėl to, ar buvo draudžiamasis įvykis – atsakovei remiantis nedraudžiamojo įvykio buvimu, numatytu Taisyklių I dalies 5 skyriaus 5.6 punkte, kuris pašalintų draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio), argumentai, susiję su UAB „Autoservista“ 2019 m. liepos 29 d. PVM sąskaitos faktūros ir UAB „Autodažymas“ 2016 m. rugpjūčio 18 d. sąmatos vertinimu nėra aktualūs sprendžiant būtent draudžiamojo įvykio buvimo faktą. Atsakovės teiginiai, kad ieškovas pateikė jai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad siekė suklaidinti atsakovę pateikdamas šiuos įrodymus, neturi įtakos draudžiamojo įvykio fakto konstatavimui. Minėtų įrodymų analizė yra svarbi vertinant aplinkybes, susijusias su kilusia žala, nustatant konkretų žalos, taigi ir mokėtinos draudimo išmokos, dydį. Taigi atsakovės teiginiai dėl ieškovo pateiktų ir šiame nutarties punkte nurodytų įrodymų galios, jų reikšmės yra svarbūs nustatant žalos dydį, todėl vertintini jį nustatant.
56. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).
57. Klausimai, susiję su draudimo išmokos mokėjimu, reglamentuojami Draudimo įstatymo 98 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta draudiko pareiga dedant reikiamas pastangas tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (nurodyto straipsnio 7 dalis). Taigi atsakovei, teigiančiai, kad egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą atsisakyti mokėti ieškovei draudimo išmoką, pagal įstatymą yra priskirta pareiga jas įrodyti.
58. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti iš atsakovės draudimo išmoką, atsakovė, atsisakydama mokėti draudimo išmoką, rėmėsi nedraudžiamojo įvykio buvimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad 2016 m. birželio 18 d. įvyko draudžiamasis įvykis, o atsakovė neįrodė priešingai, todėl byloje buvo pagrindas spręsti klausimą dėl žalos dydžio, taigi ir reikalavimo priteisti konkrečią draudimo išmoką, pagrįstumo.
Dėl žalos dydžio ir procesinės bylos baigties
59. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nebuvo draudžiamojo įvykio, byloje nepasisakė dėl žalos dydį sudarančių aplinkybių, t. y. nebuvo nustatytas tikrasis žalos dydis, įvertinus visus šiuo aspektu reikšmingus byloje esančius įrodymus. Pažymėtina, kad tiek ieškovas apeliaciniame skunde, tiek atsakovė atsiliepime į jį nurodo aplinkybes, susijusias su žalos dydžiu, vertina įrodymus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo sprendžiamas žalos dydžio klausimas ir su tuo susiję išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų priteisimo, šioje dalyje bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme negalimas, nes tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties, lemiančios, kad apeliacinės instancijos teismas tik patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau nesprendžia ginčo iš esmės. Be to, išnagrinėjus žalos dydžio klausimą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šalys prarastų ir teisę į apeliaciją (šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka). Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šalių argumentų, susijusių su žalos dydžiu.
60. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą, byloje nustatytas aplinkybes bei jų reikšmę nagrinėjamu klausimu, padarė klaidingas išvadas dėl draudžiamojo įvykio nebuvimo, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, o tai lėmė, kad nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žalos dydžio, taigi buvo neatskleista bylos dėl draudimo išmokos priteisimo esmė (CPK 185 straipsnis, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Esant šioms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
61. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.