Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui R. R. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo bei pagal atsakovo R. R. priešieškinį ieškovei D. P. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, byloje išvadą teikiančios institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka pareiškė atsakovas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atsakovo apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo šalių nepilnametės dukros gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, iš atsakovo priteistas 190 EUR išlaikymas ir 22645,96 EUR išlaikymo įsiskolinimas nepilnametei dukrai.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dukros gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aiškiai išreikštą dukros norą gyventi su atsakovu, be to atsakovas turi galimybę suteikti dukrai geresnes ir saugesnes gyvenimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nesudarančius pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, yra nurodęs, kad, aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų – tai yra svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas netinkamo vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius. Sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina įvertinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu. Taip pat įvertintinas vaiko prisirišimas prie brolių, seserų (ir kitų giminaičių), kiekvieno tėvo doroviniai ir kitokie asmenybės bruožai, tėvų požiūris į vaiko auklėjimą, vystymąsi, dalyvavimas vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, kiekvieno iš tėvų galimybės sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūris į vaiką ir kt. (LAT 2005-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2008-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2010-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; kt.). Vaiko interesai yra esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo4 str. 1 p.), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog byloje nėra duomenų, jog nepilnametės šalių dukters gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove prieštarautų ar kenktų jos interesams, priešingai, byloje yra pakankamai duomenų, jog ieškovė nepilnametei dukrai sugeba užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas, dukra nuo pat gimimo gyveno su ieškove, t.y. nuo gimimo 2003-11-07 iki 2010 m. gyveno kartu su ieškove ir atsakovu kaip šeima, o nuo 2010 m., šalims pradėjus gyventi skyrium, dukra liko gyventi su ieškove. Bylos nagrinėjimo metu mergaitė taip pat gyvena su ieškove, nuo 2010 m. nėra gyvenusi su atsakovu. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad šalių nepilnametės dukros charakteristika mokykloje teigiama, ieškovė domisi dukros pasiekimais mokykloje, jos elgesiu, bendrauja su mokytojais ir auklėtoja. Mergaitės lankomos klasės vadovė taip pat nurodė, kad atsakovas mokykloje nesilanko, neskambina, prie elektroninio dienyno nesijungia. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, jog mergaitė šiuo metu gyvena taip pat ir su savo mažamečiu broliu bei seneliais, su kuriais jos santykiai yra labai geri, jie padeda ieškovei rūpintis buitimi. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su motina iš esmės grindžia vaiko nuomone. Visų pirma atkreiptinas apelianto dėmesys, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu atveju, sprendžiant tokio pobūdžio ginčą, turi būti nustatyta, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiks jo interesus, vaiko nuomonė, pareikšta dėl jo gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, nėra privaloma teismui, ji turi būti vertinama tik kartu su kitais duomenimis byloje, reikšmingų faktinių aplinkybių visumos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, jog šalių nepilnametė dukra yra pakankamo amžiaus, kad gebėtų suformuoti savo pažiūras gyvenamosios vietos klausimu, tačiau skirtingai nei nurodo apeliantas, nagrinėjamoje byloje išreikšta vaiko pozicija nebuvo aiškiai išreikšta. Mergaitė nenurodė, kad nenori gyventi su motina, priešingai, remiantis byloje esančiomis Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadomis, šalių nepilnametė dukra nurodė, jog dabartinėje gyvenamojoje vietoje jaučiasi saugiai, puikiai sutaria su motina ir seneliais. Teismo posėdžio metu mergaitė nurodė, kad kartais pasipyksta su mama, jeigu negrįžta namo sutartu laiku. Nurodė, kad norėtų gyventi ten kur ir dabar gyvena, taip pat neatmeta galimybės gyventi su tėčiu Šeškinės g. esančiame bute. Jai tėtis kaip draugas, o mama yra griežtesnė. Leisdama laiką su tėčiu mergaitė visuomet užsiima įvairiomis veiklomis, norėtų praleisti daugiau laiko su tėčiu, pavyzdžiui praleisti vieną savaitę pas mamą, kitą pas tėtį, turėti galimybę darbo dieną grįžti pas tėtį į namus ir pernakvojus pas jį ryte eiti į mokyklą iš jo namų. Mergaitė norėtų pabandyti gyventi su tėčiu, kadangi nėra gyvenusi tik su juo ilgą laiką ir tada priimti atitinkamą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog dukra išreiškė aiškią poziciją, jog nori gyventi su atsakovu. Mergaitės nuomonė išsakyta teismo posėdžio metu tik sudaro pagrindą teismui spręsti, jog ji sutaria ir galėtų gyventi tiek su mama, tiek su tėčiu ir nenori su jais prarasti artimo ryšio. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai taikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas pagrįstai vaiko gyvenamosios vietos klausimą sprendė atsižvelgdamas ne tik į vaiko nuomonę, bet ir remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma.Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyti dukros gyvenamąją vietą su motina taip pat grindžia tuo, kad jis turi galimybę suteikti dukrai geresnes gyvenimo sąlygas nei ieškovė. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek išvadą teikianti institucija nurodė, jog šalių nepilnametei dukrai gyvenant su ieškove jai yra užtikrinamos tinkamos sąlygos gyventi. Be to teismas nustatė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo galimybės yra apylygės. Šiame kontekste svarbia laikytina byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas ne visuomet teikė dukrai pakankamą išlaikymą, patvirtino, jog paskutinius trejus metus turėjo finansinių sunkumų, be to pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančių įrodymų visuma sprendė, jog atsakovas nėra atskleidęs teismui realios savo turtinės padėties. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, vien ta apelianto nurodoma aplinkybė, kad nustačius dukros gyvenamąją vietą su juo, mergaitės mokykla būtų arčiau gyvenamosios vietos, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas turi galimybę užtikrinti dukrai geresnes gyvenimo sąlygas nei ieškovė ir tenkinti apeliacinį skundą. Kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl geresnių atsakovo finansinių sąlygų, kritiškai vertintini ir atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu išlaikymo dydžiu (190 EUR) ir nurodo, kad sutiktu dukrai skirti 115 EUR išlaikymą. Kolegija atmeta kaip neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui apelianto argumentus susijusius su ieškovės dabartiniu sutuoktiniu bei šalių nepilnametės dukters saugumo užtikrinimu. Priešingai, šalių nepilnametė dukra išvadą teikiančiai institucijai nurodė, jog dabartinėje gyvenamojoje vietoje jaučiasi saugi. Teismo posėdžio metu paklausta apie ieškovės sutuoktinį, nurodė, kad nėra jo sutikusi ar bendravusi. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog sprendžiant šalių nepilnametės dukros gyvenamosios vietos klausimą šiuo atveju lemiamos reikšmės neturi aplinkybė, kad ieškovė yra susituokusi su laisvės atėmimo bausmę atliekančiu asmeniu, įvertinus tai, kad jis niekuomet negyveno mergaitės gyvenamojoje vietoje ir jo bausmės atlikimo pabaiga 2021-04-10. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog šiuo metu ieškovės gyvenamojoje aplinkoje nėra ar nebus užtikrintas šalių nepilnamečio vaiko saugumas. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės pasikeitus aplinkybėms apeliantas turi teisę kreiptis į teismą dėl sprendimu nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo remiantis apeliacinio skundo argumentais pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteistas 190 EUR išlaikymas šalių nepilnametei dukrai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė vaiko poreikius, kadangi ieškovė įrodymais pagrindė tik 230 EUR sumą, apeliantas sutinka mokėti dukrai 115 EUR išlaikymą, be to pačios ieškovės pajamos neleidžia panaudoti didesnės sumos dukros poreikiams.Pažymėtina, kad spręsdamas vaikui teiktino išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus ir remdamasis jai, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai, įtvirtinti įstatyme ir suformuluoti kasacinio teismo praktikoje yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad šalių nepilnametei dukrai yra 14 m., byloje nėra duomenų apie specialius jos poreikius, mergaitė lanko žirgyną, kuriam reikalinga 100 EUR suma per mėn. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsakovas neginčija, kad dukros poreikiams būstui ir maistui užtikrinti per mėnesį yra reikalinga apie 115 EUR, taip pat 40 EUR transporto išlaidos. Atsižvelgdamas į ieškovės paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalių nepilnametei dukrai taip pat reikalingi drabužiai, avalynė mokymosi priemones, vadovėliai, vaistai, higienos prekės, mergaitė aktyviai dalyvauja klasės veikloje, važiuoja į ekskursijas, todėl sprendė, kad šalių nepilnametei dukrai yra reikalinga apie 380 EUR suma.Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu išlaikymo dydžiu, nurodo, kad šalių nepilnametei dukrai pakankama 230 EUR suma per mėnesį, kurią sudaro 115 EUR maistui ir komunalinėms paslaugoms, 40 EUR transportui, 50 EUR drabužiams, avalynei, 15 EUR išlaidos ugdymo procesui bei 10 EUR higienos priemonės. Kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių nepilnametės dukters amžių bei poreikius, nesutinka su tokiais atsakovo paskaičiavimais. Nors apeliantas ir teigia, kad ieškovė pateiktais įrodymais pagrindė tik tokio dydžio išlaidas dukrai, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nepateikė įrodymų, jog šalių nepilnametės dukters visapusiškam vystymuisi yra pakankama jo siūloma 115 EUR išlaikymo suma teikiama iš atsakovo. Atkreiptinas dėmesys, jog dar šalims pradedant gyventi skyriumi (2013 m.) susitarta, jog vaiko poreikių tenkinimui atsakovas skirs 86,89 EUR sumą, taigi natūralu, jog keičiantis ekonominei situacijai ir augant vaikui jo poreikiai taip pat didėja. Iš apeliacinio skundo turtinio taip pat matyti, jog apeliantas skaičiuodamas šalių nepilnametės dukros poreikiams reikalingas sumas į jas neįtraukia išlaidų, kurios skiriamos užklasinei veiklai, šiuo atveju mergaitės lankomam žirgynui reikalingos 100 EUR sumos. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, jog visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Taip pat pažymėtina ir tai, kad šalių nepilnametė dukra jau yra paauglė, tačiau apeliantas į nepilnametės poreikius visiškai neįtraukia laisvalaikio išlaidų. Pažymėtina ir tai, kad tokio amžiaus mergaitei atsiranda poreikis turėti kosmetikos ir kt. priemonių, todėl nesutiktina su apelianto argumentais, jog higienos priemonėms yra pakankama 10 EUR per mėn. suma.Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas į šalių nepilnametės dukros poreikius neįtraukė jokių prabangių ar protingas lavinimo išlaidas peržengiančių poreikių. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta šalių nepilnametės dukros poreikių suma atitinka tokio pobūdžio bylose orientaciniu kriterijumi laikomą minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta itin sunki šalių turtinė padėtis ir apeliantas to neginčija. Šiame kontekste kaip neįrodytus kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl galimo vaiko išlaikymui skirtų pinigų panaudojimo ieškovės sutuoktinio asmeniniams poreikiams, kadangi šie argumentai nepagrįsti jokiais leistinais įrodymais ar pagrįstais paaiškinimais.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus susijusius su vaiko poreikiais ir vadovaudamasis prioritetiniu vaiko interesų užtikrinimo principu priteisė vaiko poreikių tenkinimą užtikrinantį ir proporcingą šalių turtinei padėčiai išlaikymą iš atsakovo.Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti išlaikymą dukrai ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-12-28), o atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus įrodymus apie 2017 m. vasario – kovo mėn. dukros poreikių tenkinimui išleistas sumas, turėjo pavėlinti išlaikymo priteisimą arba sumažinti išlaikymo įsiskolinimo sumą. Pažymėtina, jog CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Taigi, turtinės vaiko teisės į didesnį išlaikymą prielaida egzistuoja jau kreipimosi į teismą metu, o teismo sprendimu tokia teisė tik patvirtinama. Dėl nurodytų priežasčių išlaikymo mokėjimo pradžios momentas nustatytinas prioritetą teikiant vaiko interesams ir vadovaujantis CK 3.200 straipsnyje įtvirtinta bendrąja taisykle. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai išlaikymą iš ieškovo priteisė nuo ieškinio teisme padavimo dienos – 2016-12-28, iki vaiko pilnametystės. Kolegija taip pat pažymi, jog apelianto nurodytos sumos išleistos dukrai 2017 m. vasario – kovo mėn., nėra pagrindas atidėti išlaikymo mokėjimą vėlesniam terminui ar sumažinti išlaikymo įsiskolinimą, kadangi tai neatitiktų prioritetinių vaiko interesų. Atkreiptinas dėmesys, jog vaiko kasdienius būtinųjų poreikių tenkinimą užtikrina tik skyrium gyvenančio tėvo nuolatos skiriamas periodinis išlaikymas. Taigi, atsakovo laisva valia priimtas sprendimas palepinti dukrą dovanomis, ieškovei iniciavus vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo bylą, negali būti pagrindas sudaryti sąlygas atsakovui nemokėti išlaikymo 6 mėn., kadangi tai prieštarauja vaiko interesams. Skirtingai nei nurodo apeliantas, pateikti įrodymai apie 2017 m. vasario – kovo mėn. išleistas sumas dukros poreikiams taip pat negali būti pagrindas sumažinti išlaikymo įsiskolinimo sumą, kadangi išlaikymo įsiskolinimas iš atsakovo vadovaujantis CK 3.200 str. buvo priteistas už laikotarpį 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 28 d., pirmosios instancijos teismui nustačius, kad šiuo laikotarpiu atsakovas nemokėjo šalių sutarto periodinio išlaikymo dukrai (CK 3.200 str.). Skaičiuodamas išlaikymo įsiskolinimo sumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad minėtu laikotarpiu atsakovas yra pervedęs ieškovei 59,92 EUR bei skyrė dukros interneto paslaugoms po 15 EUR per mėn. Apeliantas nepateikė įrodymų ar argumentų paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas ir sudarančių pagrindą priteisti kitokią išlaikymo įsiskolinimo sumą, todėl nėra teisinio pagrindo pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde minima pirmosios instancijos teismo skaičiavimuose padaryta aritmetinė klaida ištaisyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartimi.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą, šalių nepilnametės dukters interesus atitinkantį sprendimą, kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2017 m. rugpjūčio 22 d. pažymą dėl valstybės naudai priteistinos 154,36 EUR sumos už ieškovei teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovo priteistina 154,36 EUR suma už antrinę teisinę pagalbą (99 str. 2 d., 96 str. 1d. ). Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 154,36 EUR antrinės teisinės pagalbos išlaidų.