Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. B. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovei J. G. dėl laikino motinos valdžios ribojimo, institucija teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius Kretingos rajone.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Argumentuoja, kad sprendžiant dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti tiek vaiko gyvenamosios vietos tinkamumą, tiek įprastos gyvenamosios vietos keitimo būtinumą, o ieškovo teiginiai, kad sąlygos vaikui gyventi su juo būtų tinkamos ir kad su motina gyventi vaikui sąlygos nėra tinkamos, nepagrįsti.

19. Teigia, jog procesiniuose dokumentuose nurodė reikšmingas aplinkybes, kurios patvirtina didelę ieškovo keliamą grėsmę tiek jai, tiek vaikui, iki pat vaiko gimimo ieškovas slėpė nuo jos, kad yra teistas, atlikęs bausmę įkalinimo įstaigoje, susijęs su narkotikų platinimu ir vedęs, o jai sužinojus šias aplinkybes ieškovas viską neigė, grasino uždarysiantis ją į beprotnamį, jai prasidėjo gili pogimdyvinė depresija, be to, ieškovas ne kartą smurtavo prieš ją, jam vaidenasi, kad ji yra policijos agentė, kelionėse atimdavo dokumentus, yra sudaužęs jos telefonus, atvykęs su ginklu pas ją su vaikais, ją su vaikais veždavo automobiliu neblaivus itin dideliu greičiu (apie 200 km/h) ir sukeldavo jiems didelę grėsmę, vaikas, pabendravęs su ieškovu, tampa dirglus ir pradeda keiktis, ieškovui tai atrodo labai linksma, jai ir vaikams nuolat grasina ir ieškovo sutuoktinė, ieškovas kaip įrankį naudoja jos vyresnįjį sūnų, nuteikia jį prieš ją, skatina jo neigiamą elgesį, grasina, kad jį atims, rašė skundus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Teigia, jog norėdama apsisaugoti pati ir apsaugoti vaikus nuo ieškovo, jam grasinant susidorojimu, su vaikais laikinai apsigyveno (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovas pats sukūrė situaciją, kad Lietuvoje jai likti nebeįmanoma, tačiau net ir išvykus ieškovas internete socialinuose tinkluose skleidžia apie ją neigiamą informaciją, toliau grasina jai ir vaikams, įskaitant tai, kad ji neparduos namo, nesusiras darbo, kad jis papirks policijos pareigūnus, be to, ieškovas (duomenys neskelbtini) ją seka, nuolat jai detaliai nupasakoja, ką ji veikia ir kur yra. Mano, kad ieškovo žinutės ir laiškai patvirtina jo siekį ne apginti ir apsaugoti vaiko interesus, tačiau siekį įgyvendinti asmenines ambicijas susidoroti su ja, akivaizdu, kad jai ir vaikams kelia grėsmę. Pažymi, kad ieškovas nėra auginęs kitų savo vaikų, kurie šiuo metu jau yra pilnamečiai, jos žniomis, ieškovui vėl yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, ieškovo asmenybė yra žalinga vaikui, yra didelė tikimybė, kad ieškovas bus įkalintas, todėl tokiu atveju vaikas liktų su svetimais žmonėmis, taip pat ieškovo šeimoje vaikas būtų nekenčiamas, prieš jį itin nusiteikusi ieškovo sutuoktinė. Vaiko gyvenimas su ieškovu nebūtų saugus ir stabilus, o būtų netinkamas ir netgi pavojingas. Ieškovas bando nukreipti dėmesį į antraeilius dalykus, t. y. į savo turtinę padėtį, kuri neva patvirtina jo gebėjimą rūpintis vaiku. Akivaizdu, jog ieškovas piktnaudžiauja tėvų valdžia, daro vaikui žalingą įtaką ir negebėtų juo tinkamai pasirūpinti, tik sugriautų motinos ir vaiko ryšį bei manipuliuotų vaiku.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Atskirasis skundas netenkintinas.

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

24. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Dėl naujų įrodymų

25. Ieškovas su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių skyriaus tarnybinį pranešimą 2021 m. lapkričio 24 d., atsiųstą jam 2021 m. gruodžio 16 d. elektroniniu laišku, ir Tarnybos 2021 m. gruodžio 21 d. elektroninį laišką, pažymas apie išmokėtą darbo užmokestį, vaizdo įrašą, ir prašo juos priimti.

26. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Tačiau draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju ieškovo teikiami nauji įrodymai yra gauti po ginčijamos nutarties priėmimo, todėl, nors pirmosios instancijos teismas objektyviai neturėjo galimybės juos įvertinti, nauji įrodymai priimti siekiant visapusiškai išnagrinėti kilusį klausimą.

Dėl ginčijamos nutarties dalies

27. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl skundžiamos teismo nutarties dalies.

28. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

29. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinius vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

30. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutarties dalimi padarė išvadą, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo nepilnamečio šalių sūnaus Ą. B. gyvenamąją vietą laikinai nustatyti su ieškovu ir uždrausti atsakovei be notaro patvirtinto rašytinio ieškovo sutikimo išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą, iš esmės argumentuoja tuo, kad atsakovė be jo leidimo išvežė vaiką gyventi į užsienio valstybę, jis yra pradėjęs procesą dėl priverstinio vaiko grąžinimo į Lietuvą, be to, atsakovė girtauja, kelia vaikui grėsmę, o jo gyvenimo sąlygos yra tinkamos vaikui gyventi kartu su juo, todėl būtina taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas su ieškovo argumentais nesutinka.

31. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš tėvų interesai. Nors, ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, tačiau pažymėtina, kad teismo aktyvumas nagrinėjamos kategorijos bylose neturi būti suprantamas kaip įrodymų rinkimas už šalis ir šalių nurodytų aplinkybių įrodinėjimas už jas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo aktyvumas jokiais atvejais nepakeičia CPK 178 straipsnyje įtvirtintos šalių įrodinėjimo pareigos, ši pareiga neišnyksta ir šeimos bylose, todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina vien dėl to, kad teismas už ieškovą nerinko įrodymų. Pažymėtina, jog ieškovą atstovauja profesionalus advokatas, todėl neabejotina, kad procesinės teisės ir pareigos, taip pat ir pareiga įrodinėti savo reiškiamų prašymų ir reikalavimų pagrįstumą, ieškovui yra išaiškintos ir žinomos.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

33. Priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas siekė nustatyti ir įvertinti vaiko gyvenimo sąlygas su ieškovu, tačiau pats ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad jo gyvenamojoje vietoje vaikui yra sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, visapusiškai vystytis ir lavintis. Apeliantas tik su atskiruoju skundu pateikė 2021 m. lapkričio 24 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Kauno apskrities vaiko teisių skyriaus tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad ieškovo buitinės–sanitarinės gyvenimo sąlygos yra geros, jis gyvena naujos statybos name, kuris yra erdvus, švarus, vaikas turėtų atskirą kambarį, jau yra ne kartą svečiavęsis su nakvyne, o tėvas turi tinkamas buities sąlygas ir gebėjimus auginti ir auklėti mažametį vaiką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tik sąlygų, tinkamų mažamečiam vaikui gyventi ir vystytis, turėjimas savaime neįrodo būtinybės keisti, nors ir laikinai, vaiko gyvenamąją vietą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovo teiginių, kad atsakovės gyvenamojoje vietoje vaikas neturi tinkamų gyvenimo, ugdymosi ir vystymosi sąlygų. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad šalių sūnus nuo gimimo gyvena su motina, yra susiformavęs vaiko ir motinos ryšys, vaiko teisių apsaugos institucija neturi duomenų, kad motina su vaiku elgtųsi netinkamai ar keltų vaikui grėsmę, pažeistų jo teises ir interesus. Dėl to darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas, nustatymas su tėvu gali sukelti nepageidaujamų padarinių vaiko raidai, psichinei sveikatai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje vaikui reikalingas bent minimalus stabilumas, todėl šioje proceso stadijoje nėra teisinio pagrindo keisti jo gyvenamąją vietą.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš ieškovo pateiktų įrodymų apie jo gaunamą darbo užmokestį ir darbovietes galima daryti išvadą, kad apeliantas dirba užsienio valstybėje, o tai kelia abejonių jo teiginiais, kad jis galėtų auklėti ir prižiūrėti vaiką.

35. Ieškovo pateikta neva atsakovės vyresniojo sūnaus rašyta žinutė ir vaizdo įrašas, kur atsakovė, jo teigimu, neblaivi, savaime nepagrindžia ieškovo teiginių, kad atsakovė užsienyje nuolat girtauja, palieka vaikus be priežiūros, kelia jiems grėsmę ir pan. Išskyrus ieškovo pateiktą žinutę ir vaizdo įrašą byloje daugiau duomenų apie atsakovės galbūt netinkamą elgesį nėra, o kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, jų santykiai konfliktiški, ieškovas grasina atsakovei atimsiąs vaiką, ją persekioja, skleidžia apie atsakovę neigiamą informaciją ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo pateikti įrodymai (žinutė ir vaizdo įrašas) bus vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais nagrinėjant ginčą iš esmės. Kaip minėta, ieškovui, prašančiam laikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikinai vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo, tenka pareiga įrodyti, kad vaiko gyvenimas su atsakove neatitinka vaiko interesų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad šalių sūnaus gyvenamoji vieta su motina yra nesaugi, kad ją būtina keisti ir kad vaiko gyvenamosios vietos su tėvu nustatymas iki teismo sprendimo geriausiai atitiktų vaiko interesus (CPK 178 straipsnis).

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės skirtos ne tėvų interesų patenkinimui, o vaiko interesų užtikrinimui. Tuo tarpu apeliantas akcentuoja, kad vaiką į užsienio valstybę atsakovė išsivežė be jo sutikimo, todėl neteisėtai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas yra pradėjęs procedūrą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir būtent šio proceso metu bus nustatyta, ar atsakovės elgesys buvo teisėtas ar ne, bus nuspręsta vaiką grąžinti į vaiko kilmės šalį (Lietuvą) ar leisti pasilikti kitoje šalyje. Be to, tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenustato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje M. prieš Bulgariją). Ieškovo hipotetiniai teiginiai, kad atsakovė, siekdama išvengti priverstinio vaiko grąžinimo į Lietuvą ir su tuo susijusių išlaidų, gali grįžti su vaiku į Lietuvą, vėliau ir vėl išvykti, dėl to jam iš naujo tektų pradėti vaiko grąžinimo procedūrą, nesudaro pagrindo tenkinti atskirąjį skundą. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamos kategorijos bylose taikomas siekiant vaiko interesų užtikrinimo, o ne tėvų patogumo.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – uždrausti atsakovei be notaro patvirtinto rašytinio ieškovo sutikimo išvežti vaiką iš Lietuvos Respublikos – neabejotinai reiškia ne tik atsakovės, bet ir šalių nepilnamečio vaiko asmeninių neturtinių teisių apribojimus, tokių apribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis ir faktinis pagrindas. Priešingas minėtų nuostatų taikymas prieštarautų kasacinio teismo formuojamai praktikai, pagal kurią laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip tėvo ar motinos valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą išreiškia ir CK 3.3 straipsnio 2 dalies reikalavimas šeimos įstatymus taikyti taip, kad nepilnamečiai vaikai būtų apsaugoti nuo netinkamos kitų šeimos narių ir kitų asmenų, taip pat kitokių veiksnių įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Be to, ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė galėtų būti aktuali tik tuo atveju, jeigu būtų įrodymų, kad atsakovė ketina vaiką išvežti. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovė su šalių mažamečiu vaiku šiuo metu gyvena užsienyje, o šioje proceso stadijoje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė vaiką išsivežė neteisėtai, vaiko išvežimas į kitą užsienio valstybę be ieškovo sutikimo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nevertintinas kaip netinkamas motinos valdžios panaudojimas.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, galima taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.

39. Kiti ieškovo atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

40. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.