Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimi, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu paskirta galutine trejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį šiuo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos švelnesnės bausmės, ir T. T. skirta galutinė subendrinta šešerių metų terminuoto laisvės atėmimo, bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės, atliktos pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį, laikas.

Tuo pačiu nuosprendžiu I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, tačiau jo apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis laisvės atėmimo vietoje – Marijampolės pataisos namuose, adresu Marijampolė, Sporto g. 7, veikdamas bendrininkų grupe su I. G., 2015 metų balandžio mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatytą dieną bei valandą, bet ne vėliau kaip 2015 m. balandžio 15 d., I. G. vardu parašė ir pasirašė grasinančio pobūdžio laišką, adresuotą Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininkui, kurio pareigas laikinai vykdė teisėja I. B., kuriame grasino panaudoti fizinį smurtą, t. y. pakišti po velėna, nužudyti bei išsityčioti, jeigu nebus pervesta 21 000,00 Eur į Marijampolės pataisos namų depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) I. G., G. Ž. ir E. G., kurį I. G. išsiuntimui perdavė Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui bei už laiško išsiuntimą pasirašė Marijampolės pataisos namų ,,Uždaros zonos nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale“, taip neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, nuteistųjų I. G., G. Ž. ir E. G. naudai vertė I. B. perduoti didelės vertės turtą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. T. prašo jį išteisinti, nes jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos.

Nuteistasis T. T. nurodo, kad jokio grasinančio laiško niekam nerašė. Pagal BK 181 straipsnio 3 dalį jis buvo nuteistas nepagrįstai, nesant jokių patikimų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Minėtą nusikalstamą veiką prisipažino padaręs I. G., su kuriuo apeliantas pataisos namuose net nebuvo laikomas vienoje kameroje. Nei jo, nei I. G. kamerose nusikaltimo padarymo metu buvę asmenys, galėję patvirtinti apelianto nekaltumą, nebuvo apklausti. Apelianto vertinimu, jis nuteistas vadovaujantis vien tik tikėtina eksperto išvada, kad jo raštas yra panašus į I. G. laiške užfiksuotą raštą. Kadangi eksperto išvada tėra tikėtina, visi neaiškumai aiškintini apelianto naudai ir jis turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu teigiant, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių patikimų nuteistojo T. T. kaltės padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką įrodymų, be to, nebuvo įvertinti nuteistąjį teisinantys įrodymai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis laisvės atėmimo vietoje veikdamas bendrininkų grupe su I. G., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, nuteistųjų I. G., G. Ž. ir E. G. naudai vertė I. B. perduoti didelės vertės turtą, t. y. 2015 metų balandžio mėnesį, tiksliau tyrimo nenustatytą dieną bei valandą, bet ne vėliau kaip 2015 m. balandžio 15 d., I. G. vardu parašė ir pasirašė grasinančio pobūdžio laišką, adresuotą Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininkui, kurio pareigas laikinai vykdė teisėja I. B., kuriame grasino panaudoti fizinį smurtą, jeigu nebus pervesta 21 000,00 Eur į Marijampolės pataisos namų depozitinę sąskaitą I. G., G. Ž. ir E. G., kurį I. G. išsiuntimui perdavė Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui bei už laiško išsiuntimą pasirašė Marijampolės pataisos namų ,,Uždaros zonos nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale“.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apygardos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo T. T. kaltės padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006). Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Nepaisant to, kad nuteistasis I. G. prisipažino vienas padaręs BK 181 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, t. y. parašęs grasinantį laišką ir jį išsiuntęs Lazdijų rajono teismo pirmininkui, bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad jis šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su T. T.. Apelianto kaltė padarius minėtą nusikalstamą veiką įrodyta ne tik nukentėjusiosios I. B., liudytojų G. A. ir R. Ž. parodymais, iš dalies kito nuteistojo I. G. parodymais, bet ir rašytine baudžiamosios bylos medžiaga: 2015 m. balandžio 22 d. daiktų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota daiktų, turinčių reikšmės bylai, – voko ir laiško, 2015 m. balandžio 15 d. adresuotų bei išsiųstų Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininkui, – apžiūra (t. 1, b. l. 19–24); Marijampolės pataisos namų 2015 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 9/07-19205, kuriame nurodoma, jog užklijuotą laišką, adresuotą Lazdijų rajono apylinkės teismui, Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkui G. A., 2015 m. balandžio 15 d. įteikė nuteistasis I. G.. Šis laiškas nustatyta tvarka buvo užregistruotas „Būrio nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų) peticijų ir skundų apskaitos žurnale“, perduotas pataisos įstaigos raštinės darbuotojai, užregistruotas „Nuteistųjų pasiūlymų, prašymų, peticijų ir skundų, siunčiamų valstybės, savivaldybės ir tarptautinėms institucijoms bei visuomeninėms organizacijoms apskaitos žurnale“ ir išsiųstas ant voko nurodytai institucijai. Marijampolės pataisos namų 2015 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 9/07-6854 užfiksuota, kad 2015 m. balandžio 15 d. nuteistasis I. G., bei minėtame laiške minimi G. Ž. ir E. G. 2015 m. balandžio 15 d. Marijampolės pataisos namuose atlikinėjo drausmines nuobaudas uždaros zonos kameroje Nr. 20 (t. 1, b. l. 30), t. y. netoli toje pačioje uždaroje zonoje esančios kameros Nr. 21, kurioje buvo laikomas T. T. (t. 3, b. l. 21). Iš liudytojo R. Ž. parodymų matyti, kad uždaros zonos kamerose esantys asmenys turėjo galimybę bendrauti tarpusavyje. Be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytojai R. Ž. bei G. A. pripažino, kad T. T. raštas panašus į tą, kuriuo parašytas grasinantis laiškas Lazdijų rajono teismo pirmininkui. Dėl to, siekiant patvirtinti arba paneigti minėtų liudytojų iškeltą versiją, ikiteisminio tyrimo metu atlikti papildomi tyrimo veiksmai. Ištyrus T. T. rašyseną Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvada Nr. 20-IS1-288 nustatyta, kad ant tirti pateikto voko parašytą rankraštinį tekstą, prasidedantį žodžiais „I. G.“ ir besibaigiantį žodžiais „Teismo Pirmininkui“ parašė T. T.. Tirti pateiktą laišką, prasidedantį žodžiais „Lazdijų raj. Apylinkės“ ir besibaigiantį žodžiais „I. G.“ bei I. G. vardu pasirašytą parašą, parašė ir pasirašė T. T. (t. l, b. l. 102–106). Ši aplinkybė leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad T. T. surašė ir pasirašė minėtus dokumentus, todėl jam buvo žinomas jo parašyto laiško turinys, t. y. kad jame neturint teisėto pagrindo, atvirai, grasinant panaudoti fizinį smurtą, nuteistųjų I. G., G. Ž. ir E. G. naudai reikalaujama perduoti didelės vertės turtą. Be to, iš Teismo ekspertizių centro 2015 m. gruodžio 15 d. specialisto išvados matyti, kad atlikus I. G. rašysenos tyrimą nustatyta, jog minėtą laišką ir įrašus ant voko parašė ne jis (t. 1, b. l. 88–90). Taigi, nuteistojo I. G. teiginiai, kad BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas vienas, paneigti objektyvia bylos medžiaga. Kaip jau buvo minėta, pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas įvertinant ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir išorinius nusikalstamos veikos požymius. Taigi, vien tik formalus I. G. prisipažinimas, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas vienas, nesudaro pagrindo ignoruoti šį jo teiginį paneigiančius objektyvius įrodymus. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nepaisant to, kad apeliantas T. T. viso proceso metu savo kaltę neigė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą dėl jo kaltės padarius BK 181 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinio skundo teiginys, jog apeliantas yra nuteistas remiantis vien tik tikėtinos eksperto išvados duomenimis, taip pat nepagrįstas bei prieštarauja bylos medžiagai. 2016 m. vasario 4 d. specialisto paaiškinimų protokole rašysenos specialistas Dalius A. S. paaiškino, kad vizualiai palyginus Lazdijų rajono apylinkės teismo pirmininkui adresuotą voką ir grasinantį laišką bei T. T. rašto pavyzdžius, galima manyti, kad juos galėjo parašyti minėtas asmuo, tačiau tam, kad būtų duota aukštesnio lygio išvada, reikalinga atlikti rašysenos tyrimą (t. 1, b. l. 109–110). Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja 2016 m. vasario 17 d. pateikė užduotį specialistui atlikti objektų tyrimą ir atsakyti į klausimą, ar tyrimui pateiktą voką, prasidedantį žodžiais „I. G.“ ir besibaigiantį žodžiais „Teismo Pirmininkui“, laišką, prasidedantį žodžiais „Lazdijų raj. apylinkės“ ir besibaigiantį antrajame puslapyje žodžiais „I. G.“, parašė ir pasirašė T. T.. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvadoje Nr. 20-IS1-288 vienareikšmiškai konstatuota, kad ant tirti pateikto voko parašytą rankraštinį tekstą, prasidedantį žodžiais „I. G.“ ir besibaigiantį žodžiais „Teismo Pirmininkui“ parašė T. T.. Tirti pateiktą laišką, prasidedantį žodžiais „Lazdijų raj. Apylinkės“ ir besibaigiantį žodžiais „I. G.“ bei I. G. vardu pasirašytą parašą, parašė ir pasirašė T. T. (t. 1, b. l. 98-110). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, ši specialisto išvada yra ne tikėtina, o kategoriška ir nekelianti abejonių dėl laišką surašiusio asmens tapatybės. Be to, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne vien tik minėta specialisto išvada, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma.

Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti jo ir I. G. kamerose nusikaltimo padarymo metu laikyti asmenys, kurie galėjo patvirtinti jo nekaltumą. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-659/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nuteistojo I. G. kameroje nusikaltimo padarymo metu buvę liudytojai G. Ž. ir E. G. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jų parodymai tyrimui nebuvo reikšmingi, nes pastarieji nurodė nieko nežinantys apie padarytą nusikaltimą. Dėl to pirmosios instancijos teisme jie nebuvo apklausiami. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu nuteistasis T. T. ir jo gynėjas neprašė apklausti papildomų liudytojų, o baudžiamosios bylos medžiagoje surinkti kiti įrodymai buvo pakankami apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui.

Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant nei BPK, nei BK įtvirtintų reikalavimų, todėl jo naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. T. apeliacinį skundą atmesti.