Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Elenos Vainienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro (toliau – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 304 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda, įpareigojant A. D. paskirtą baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. D. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 216 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, siekdamas įteisinti gautus pinigus, žinodamas, jog jie (pinigai) įgyti nusikalstamu būdu, melagingai nurodė, kad dalis pinigų gauti iš teisėtos veiklos, t. y. nuo 2003-04-29 iki 2014-01-14 VĮ „Regitra“ Marijampolės filiale, registruodamas savo vardu 363 automobilius, pateikdamas žinomai netikrus automobilių pirkimo dokumentus, kuriuose buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija apie automobilio pirkėją, t. y. jog jis pirko automobilius, nors pats automobilių nepirko, už automobilius pinigų nemokėjo, o faktinis automobilio savininkas buvo kitas asmuo, už kiekvienos nusikalstamos veikos padarymą – žinomai suklastoto dokumento panaudojimą registruojant automobilius gavęs piniginį atlygį, žinodamas, kad šie pinigai įgyti nusikalstamu būdu, siekdamas juos įteisinti, 2009-02-18 įregistravęs individualią veiklą pagal kodą – 451000 – variklinių transporto priemonių pardavimas, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateikė metines pajamų deklaracijas GMP308 už 2009–2013 m., kuriomis deklaravo, jog 2009 m. gavo 525 Lt (152,05 Eur) pajamų (apmokestinamų pajamų suma yra 367 Lt (106,29 Eur)), 2010 m. – 578 Lt (167,40 Eur) pajamų (apmokestinamų pajamų suma yra 405 Lt (117,30 Eur)), 2011 m. – 438 Lt (126,85 Eur) pajamų (apmokestinamų pajamų suma yra 307 Lt (88,91 Eur)), 2012 m. – 508 Lt (147,13 Eur) pajamų (apmokestinamų pajamų suma yra 356 Lt (103,10 Eur)), 2013 m. – 375 Lt (108,61 Eur) pajamų (apmokestinamų pajamų suma yra 262,50 Lt (76,02 Eur)) iš individualios veiklos – variklinių transporto priemonių pardavimo, kurios nevykdė, tokiu būdu melagingai nurodė, kad dalis nusikalstamu būdu įgytų pinigų 2 424 Lt (702,04 Eur) (apmokestinamos pajamos – 1 697,50 Lt (491,63 Eur)) gauti iš teisėtos veiklos.

Apelianto nuomone, aptarti objektyvūs duomenys patvirtina būtinąjį nusikalstamos veikos, nustatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, subjektyvųjį požymį – tikslą įteisinti nusikalstamu būdu, t. y. už suklastotų dokumentų panaudojimą, įgytus pinigus, juo deklaruojant, kaip neva gautus iš teisėtos veiklos.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo A. D. gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.

Toks prokuroro prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus, teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad, kitaip nei prokuroras nurodo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. D. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apygardos teismas pagrįstai prieš A. D. priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 216 straipsnio 1 dalį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Prokuroras teigia, kad A. D. nuteisus už žinomai netikrų dokumentų panaudojimą ir melagingos informacijos pateikimą valstybinei įstaigai, yra pagrindas jį pripažintas kaltu ir už deklaravimą iš nusikalstamos veikos gautų pajamų, kaip gautų iš teisėtos veiklos.

Šie apelianto teiginiai nepagrįsti, todėl atmetami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog A. D. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 304 straipsnio 1 dalį, pati savaime niekaip nepagrindžia A. D. kaltės padarius įstatymo leidėjo uždraustą veiką, numatytą BK 216 straipsnio 1 dalyje. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareigą įrodyti, kad asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. To nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje taip pat ne kartą išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2012; 2K-110/2013 ir kt.).

Kaip minėta, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taigi vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas yra konkretaus nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro: nusikaltimo objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju A. D. taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 216 straipsnio 1 dalį nėra visų būtinų sąlygų. A. D. veiksmuose, kurie pasireiškė metinių pajamų deklaracijų pateikimu mokesčių administratoriui, tokiu būdu neva tai legalizuojant iš neįregistruotos individualios veiklos neteisėtai gautas pajamas, kaip gautas iš teisėtos veiklos, nėra nusikaltimo, nustatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių: objekto ir subjektyviosios pusės.

BK 216 straipsnio 1 dalyje (2013-12-19 įstatymo Nr. XII-702 redakcija) baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, tą turtą įgijo, valdė, naudojo, perdavė jį kitiems asmenims, atliko su tuo turtu susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius, naudojo jį ūkinėje, komercinėje veikloje, kitaip jį pertvarkė ar melagingai nurodė, jog tai gauta iš teisėtos veiklos, taip pat tas, kas slėpė savo paties ar kito asmens turto tikrąjį pobūdį, šaltinį, buvimo vietą, disponavimą juo, judėjimą arba nuosavybės ar kitas su tuo turtu susijusias teises, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 216 straipsnį kyla tuo atveju, kai byloje yra nustatytas bent vienas šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje aprašytas alternatyvus veiksmas ir siekis nuslėpti tikrąją pinigų ar kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Konkrečiu atveju yra aktualus vienas iš alternatyvių BK 216 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, kuris pasireiškia melagingu nurodymu, kad nusikalstamu būdu įgyti pinigai arba turtas yra gauti iš teisėtos veikos. Melagingas nurodymas, kad nusikalstamu būdu įgyti pinigai arba turtas yra gauti iš teisėtos veikos, įprastai turi būti nurodomi deklaracijoje, nustatyta tvarka patvirtintoje ataskaitoje arba kitame dokumente, kuriame įrašomi duomenys apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą, ir šie dokumentai turi būti pateikti valstybės įgaliotai institucijai.

Iš A. D. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį suformuluoto kaltinimo matyti, kad šis jam pareikštas dėl to, jog mokesčių administratoriui buvo pateiktos metinės pajamų deklaracijos, turint ketinimą įteisinti nusikalstamu būdu – už netikrų automobilių pirkimo dokumentų įforminimą ir jų panaudojimą VĮ ,,Regitra“ Marijampolės filiale – įgytų pinigų – 2 424 Lt (702,04 Eur) (apmokestinamos pajamos – 1 697,50 Lt (491,63 Eur)) – kilmę, t. y. kad šios pajamos gautos iš teisėtos veiklos – individualios tarpininkavimo veiklos, nors jis tokios veiklos realiai nevykdė (10 t., b. l. 118–150).

Netikrų oficialių dokumentų panaudojimas, juos pateikiant valstybės įstaigai, tokiu atveju, kaip nagrinėjamu, teisėjų kolegijos manymu, nėra aplinkybė, patvirtinanti turto – pinigų – nusikalstamą kilmę. Byloje nėra pagrindo teigti, kad D. D. įgyti pinigai yra gauti nusikalstamu būdu.

Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, už kurį BK 216 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, Lietuvos ir tarptautiniuose teisės aktuose paprastai įvardijamas pinigų plovimu. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra valstybės finansų ir kredito sistemos apsaugos interesai. Šio nusikaltimo dalyku pinigai gali būti tik tada, jeigu jie gauti nusikalstamu būdu, t. y. padarius nusikalstamą veiką. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, tarpininkavimo veikla pati savaime nėra nusikalstama. Asmeniui, kuris teikia tam tikras tarpininkavimo paslaugas neįregistravęs individualios veiklos ir nedeklaruoja iš tokios veikos gaunamų pajamų, gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Antai, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo dalyku negali būti pripažįstami pinigai ar turtas, kurie buvo gauti padarius administracinį teisės pažeidimą. Todėl, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, A. D. veiksmai, susiję su tarpininkavimo paslaugų teikimu, t. y. perkant automobilius savo vardu, o vėliau sudarant panaudos sutartis kitų šalių piliečiams jais naudotis bei už tai gaunant tam tikrą piniginį atlygį, nepripažintini nusikalstamais BK 216 straipsnio taikymo kontekste.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, A. D. kaltinimai dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų – 2 424 Lt (702,04 Eur) (apmokestinamos pajamos – 1 697,50 Lt (491,63 Eur)) – legalizavimo iš tiesų nepagrįsti ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teismo patikrintais įrodymais. Žemesnės instancijos teismas, laikydamasis BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų, pagrįstai sprendė, kad konkrečiu atveju byloje nėra surinkta patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių A. D. kaltę padarius BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką.

Nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo subjektyviajai pusei – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais legalizuoja nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą, ir to siekia. Būtinas šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tikslas nuslėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą. Taigi būtent siekis nuslėpti tikrąją pinigų, kito turto kilmę, jų gavimo šaltinį, įteisinti nusikalstamu būdu gautus pinigus ar turtą, ir yra nusikaltimo, nustatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, esmė.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad kiekvienu atveju yra privalu atskleisti kaltininko tyčios turinį. Apie kaltės turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes, kurių šaltinis gali būti tiek kaltinamo asmens parodymai, tiek kiti įrodymai (kasacinės nutartys Nr. 2K-135/2012; Nr. 2K-636/2012 ir kt.).

Iš apskųstojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju, spręsdamas klausimą dėl A. D. baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimą, teismas išnagrinėjo ir įvertino kaltinamojo A. D. parodymus. Juose jis iš esmės teisingai nurodė jo gautų lėšų kilmę (jo vardu registruojant užsienio piliečių įsigyjamus automobilius, vėliau dėl jų eksploatavimo sudarant panaudos sutartis ir už tai gaunant tam tikrą atlygį, t. y. iš tarpininkavimo veiklos), paaiškino aplinkybes, susijusias su individualios veiklos registravimu, gautų pajamų deklaravimu, t. y. kad mokesčių administratoriaus iniciatyva buvo įregistruota jo vykdyta individuali veikla bei pateiktos pajamų deklaracijos (9 t., b. l. 195–199); liudytojo R. S. parodymus, kuriuose jis patvirtino, kad A. D. pasiūlė jo vykdomą tarpininkavimo paslaugų veiklą įregistruoti ir deklaruoti gautas pajamas (10 t., b. l. 9–13); kitus bylos rašytinius įrodymus, aptartus teismo nuosprendyje (A. D. apklausos anketoje esančius duomenis, VĮ „Regitra“ pateiktus duomenis, panaudos sutartyse užfiksuotus duomenis, VMI pateiktą informaciją ir kt.), taip pat įvertino ir A. D., kaip asmens besiverčiančio individualia veikla, veiksmus (asmuo, užsiimantis individualia veikla, įstatymo nustatyta tvarka ir terminais privalo deklaruoti pajamas), VMI atsakingo asmens pastangas (pajamų deklaracijos buvo užpildytos VMI pareigūno iniciatyva).

Aptartų aplinkybių visuma leido apygardos teismui daryti išvadą, kad šios neįrodo būtinojo BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviojo požymio – siekio nuslėpti tikrąją pinigų kilmę, jų gavimo šaltinį, įteisinti nusikalstamu būdu gautus pinigus, ir jog būtent taip A. D. suvokė savo veiką, t. y. kad pinigai už tarpininkavimą gauti nusikalstamu būdu. A. D. veiksmai, susiję su prašymo įregistruoti individualią veiklą ir pajamų deklaracijų pateikimu, rodo ne jo siekį nuslėpti pinigų nusikalstamą kilmę, o norą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai, reglamentuojantys individualia veikla užsiimančių asmenų teises bei pareigas.

Byloje nėra įrodymų, paneigiančių byloje neginčytinai nustatytas aplinkybes, kad būtent VMI darbuotojas A. D. patarė įregistruoti individualią veiklą, susijusią su tarpininkavimu užsienio piliečiams įsigyjant automobilius Lietuvos Respublikoje, bei padėjo užpildyti pajamų deklaracijas. Prašymą nuo 2009-02-18 įregistruoti individualią veiklą A. D. VMI pateikė 2013-09-25 ir, vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą deklaruoti pajamas, deklaravo per 2009–2012 m. laikotarpį gautas pajamas. Tarpininkavimo veikla, kuria užsiėmė A. D., kaip nurodyta pirmiau, pati savaime nėra nusikalstama. Tačiau A. D. tokią veiklą vykdė jos neįregistravęs, dėl to A. D. ir buvo taikyta administracinė atsakomybė. A. D. įregistravus individualią veiklą, kilo įstatymo leidėjo nustatyta pareiga mokesčių administratoriui pateikti pajamų deklaracijas. Tą jis ir padarė. Kitokiu atveju, vėl būtų kilęs pagrindas A. D. taikyti teisinę atsakomybę.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas teisėtai bei pagrįstai konstatavo, jog aptariamu atveju nėra pagrindo A. D. pripažinti kaltu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį. A. D. veiksmuose nėra nusikaltimo, nustatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, o apskųstoji nuosprendžio dalis, kurioje A. D. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisintas, paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.