Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie Šiaulių teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos šiuo nuosprendžiu, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. D. B. iki nuosprendžio įsiteisėjimo pratęsta kardomoji priemonė suėmimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis D. B. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neginčija, tačiau, atsižvelgus į tai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę, davė nuoširdžius parodymus ir gailisi nusikaltęs, nusikaltimui jį išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris jam pretenzijų neturi ir jam atleido, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės.BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011).Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).Už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą gali būti baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas už šio nusikaltimo padarymą nuteistajam D. B. skyrė griežčiausią savo rūšimi laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos dydį nustatė mažesnį už sankcijos vidurkį, tai yra 2 metus 6 mėnesius.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. B. bausmę, atsižvelgė į visas BK 54straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes: nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padaryta viena baigta tyčinė apysunkė nusikalstama veika), nuteistojo D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – tai, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nuteistojo D. B. asmenybę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis D. B. anksčiau teistas net 6 kartus, pagrinde už nusikalstamas veikas nuosavybei, paskutiniais dviem nuosprendžiais (2010 m. gruodžio 22 d. ir 2017 m. rugpjūčio 2 d.) jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas (BK 75 straipsnis), nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nuteistasis D. B. padarė Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, būdamas Probacijos tarnybos priežiūroje, be to, jis 2008 metais buvo teistas ir užsienio valstybėje (1 t., b. l. 144-148), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 158-159), nuo 2018 m. sausio 15 d. niekur nedirbo ir nebuvo registruotas darbo biržoje (1 t., b. l. 160-161). Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog nuteistojo D. B. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, jis veikė tikslingai ir sąmoningai, o jo nusikalstamų veiksmų dėsningumas rodo didesnį jo pavojingumą, neigiamų nuteistojo dorovinių ir vertybinių nuostatų susiformavimą, nenorą keisti savo gyvenimo būdą. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslus pasiekti – sulaikyti D. B. nuo nusikalstamų veikų darymo bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą – galima tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį už sankcijose numatytą šios bausmės rūšies vidurkį (BK 41 straipsnis). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis D. B. savo kaltę pripažino visiškai, davė nuoširdžius parodymus ir labai gailisi, tačiau pažymėtina, kad į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, kadangi jos ir sąlygojo nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimą bei bylos išnagrinėjimą taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą bei BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymą ir nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės sumažinimą vienu trečdaliu. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistajam bendrinant bausmes, paskirtas ankstesniu bei šiuo nuosprendžiu, teismas nuteistajam taikė palankesnį – dalinį bausmių sudėjimo būdą (BK 64 straipsnio 3 dalis). Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė jam bausmę dar ir dėl to, kad nepagrįstai jį laikė recidyvistu, nors tokiu jis teismo niekada nebuvo pripažintas. Su šiais nuteistojo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. BK 27 straipsnio 1 dalis numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Tuo tarpu BK 27 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. Iš šios įstatymo nuostatos akivaizdu, kad teismas pripažįsta asmenį savo sprendimu tik pavojingu recidyvistu, o, kad asmuo būtų laikomas recidyvistui tokio teismo sprendimo nereikia, užtenka, kad naują nusikalstamą veiką būtų padaręs anksčiau būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą ir naujos veikos darymo metu teistumas už ankstesnį nusikaltimą nebūtų išnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Iš bylos matyti, kad nuteistasis D. B. anksčiau buvo teistas šešis kartus, paskutinį kartą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, atidedant bausmės vykdymą 3 metams (BK 75 straipsnis). Kadangi D. B. nusikalstamą veiką padarė ankstesnės bausmės vykdymo atidėjimo laiku, tai yra naujos nusikalstamos veikos padarymo metu – 2018 m. vasario 1 d. jo teistumas nebuvo išnykęs ar panaikintas, vadinasi BK 27 straipsnio 1 dalies prasme jis yra recidyvistas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė D. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas.Nuteistasis D. B. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad turi lengvą lėtinį protinį atsilikimą ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi nukentėjusysis, būdamas girtas, jį išprovokavo. Iš byloje esančios VĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė pateiktos 2018 m. vasario 6 d. informacijos matyti, kad nuteistajam 1975-1992 metų laikotarpyje buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas (1 t., b. l. 164), o VšĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro 2018 m. kovo 15 d. pažymėjime nurodyta, kad D. B. į psichikos ir priklausomybės ligų registrą neįrašytas (1 t., b. l. 168). Tai rodo, kad seniau (1975-1992 metais) nuteistajam D. B. buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu jis turėjo kokių nors psichinės sveikatos sutrikimų ir negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, juolab, kad tokių duomenų byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. B. buvo apklaustas 3 kartus ir šiose apklausose jis nurodė, kad psichinėmis ligomis yra sirgęs, turėjo galvos traumą, tačiau psichiatrinėje įskaitoje nėra, apklausų metu jaučiasi gerai ir sutinka duoti parodymus (1 t., b. l. 195-196; 2 t., b. l. 6-7, 15-16). Be to, byloje nenustatyta jokių nukentėjusiojo A. K. veiksmų, kurie galėjo išprovokuoti nuteistąjį padaryti nusikalstamą veiką, už kurią jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jam anksčiau buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, neturėjo jokios įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į ją neatsižvelgė.Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo tvirtinimą, jog nusikalstamiems veiksmams jį išprovokavo nuo alkoholio apsvaigęs pats nukentėjusysis A. K., kuriam buvo nustatytas 3,17 promilių girtumas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistojo veiksmai pavartojant prieš nukentėjusįjį smurtą buvo nukreipti į svetimo turto užvaldymą ir yra teisingai kvalifikuoti kaip plėšimas. Nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė apie įvykio metu buvusį nukentėjusiojo sunkų girtumą nepaneigia tyčios buvimo jo veiksmuose, juolab, kad apeliantas nenurodo jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo įtakoti jo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Be to, ši nuteistojo versija nėra pagrįsta jokiais objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis – nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino A. K. agresyvumo nei jam vartojant alkoholį D. B. gyvenamojoje vietoje, nei A. K. einant namo su R. D.. Remtis vien tik nuteistojo teiginiais konstatuojant nukentėjusiojo provokuojantį elgesį nagrinėjamu atveju teisinio pagrindo nėra, kaip ir nėra teisinio pagrindo, atsižvelgus į tai, švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Dėl nuteistojo skundo teiginio, jog skiriant bausmę teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusysis byloje nereiškė civilinio ieškinio ir jam atleido, jie susitaikė, pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatyta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tai, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog plėšimo metu nukentėjusysis neteko mobiliojo ryšio telefono „Sony Xperia L-1“ 160 eurų vertės su jame įdėta beverte „Tele2 Pildyk“ SIM kortele, mobiliojo ryšio telefono dėklo 20 eurų vertės, piniginės 5 eurų vertės su joje buvusiais pinigais – 100 eurų, tačiau nukentėjusiajam priklausanti piniginė su joje buvusiais dokumentais ir banko kortelėmis buvo rasti nuteistojo gyvenamojoje patalpoje ir grąžinti nukentėjusiajam (1 t., b. l. 98-99), o dėl kitų netektų daiktų ir pinigų nukentėjusysis civilinio ieškinio nereiškė. Atsižvelgus į tai, kad kai kurie daiktai buvo grąžinti nukentėjusiajam, o dėl kito netekto turto nukentėjusysis civilinio ieškinio nereiškė, pažymėtina, jog tai nešvelnina nuteistojo D. B. atsakomybės, o ją lengvina tik tiek, kad skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo nepriteistas žalos atlyginimas, tačiau negali būti pagrindu švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad nuteistajam D. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirta teisinga, proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bausmė ir ji nėra per aiškiai griežta. Aplinkybių, dėl kurių paskirta bausmė turėtų būti švelninama, nenustatyta. Taip pat konstatuotina, kad apelianto netenkinanti apylinkės teismo paskirta bausmė, priešingai jo manymui, nerodo teismo šališkumo. Todėl nuteistojo D. B. skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.