- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-16
- Bylos Nr.
- 2A-1605/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Vytas Milius
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dijama“ bankroto byloje Nr. B2-248-280/2012.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi UAB „Dijama” iškelta bankroto byla , 2011 m. vasario 8 d., 2011 m. kovo 18 d., 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. spalio 5 d., lapkričio 30 d. nutartimis patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas, o 2011 m. kovo 29 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto. Likviduojamos dėl bankroto UAB „Dijama” administratorius kreipėsi į teismą prašydamas priimti sprendimą dėl UAB „Dijama” pabaigos, nes įmonės likvidavimo procedūra baigta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. sausio 9 d. sprendimu UAB „Dijama“ administratoriaus prašymą tenkino ir pripažino, kad UAB „Dijama“ veikla pasibaigė dėl bankroto.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės likvidavimo procedūra yra užbaigta, administratorius pateikė teismui Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros raštą dėl įmonės likvidavimo, likvidavimo ataskaitą, 2011 m. gruodžio 15 dienos kreditorių susirinkimo protokolą, likvidavimo balansą. Konstatavo, kad iš jų matyti, jog bendrovė bankroto proceso metu gavo 30 693,49 Lt pajamų, iš jų 12 700 Lt už parduotą turtą, 14 957,53 Lt gauta iš Garantinio fondo. Nurodė, kad gautos lėšos panaudotos administravimo išlaidoms ( 15 735,96 Lt) apmokėti ir pirmos eilės kreditorių reikalavimams tenkinti (garantinio fondo lėšomis). Pažymėjo, kad pirmos eilės kreditorių reikalavimai nėra visiškai patenkinti, t. y. nepatenkinta kreditorių reikalavimų 487 324,36 Lt sumai. Dėl šios priežasties sprendė, kad, nesant įmonės turto ir lėšų, kreditorių reikalavimų tenkinimas yra nebegalimas, o tai ir kitos byloje nustatytos aplinkybės leidžia priimti teismo sprendimą dėl UAB „Dijama” įmonės pabaigos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia nurodydamas, kad UAB „Swedbank lizingas“ su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 176 005,16 Lt skolos išieškojimo iš atsakovo M. Č., kuris laidavo už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas UAB „Dijama“ prievoles. Trečiuoju asmeniu šioje byloje yra įtrauktas UAB „Dijama“. Mano, kad pasibaigus UAB „Dijama“ įmonei pasibaigs jos prievolės UAB „Swedbank lizingas“, o atitinkamai pasibaigs ir M. Č. prievolės apeliantui. Apelianto nuomone, tokiu būdu nukentės jo teisėti interesai. Pažymi, kad apie tokią situaciją apeliantas buvo informavęs teismą iki teismo posėdžio, kurio metu buvo priimtas skundžiamas sprendimas, tačiau teismas į minėtą informaciją neatsižvelgė ir dėl to priėmė neteisėtą, nepagrįstą skundžiamą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Dijama“ pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Priimant skundžiamą sprendimą teismas ištyrė ir nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, kas lemia, jog sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Administratorius įvykdė visus įstatymo reikalavimus, kurie yra būtini priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos. Pažymėtina, kad apeliantas kreditorių susirinkime sutiko, jog administratorius kreiptųsi į teismą dėl įmonės pabaigos, kreditorių susirinkimo nutarimo neginčijo.
2. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas ieškinį M. Č. pateikė jau po sprendimo dėl įmonės pabaigos. Tokie apelianto veiksmai negali būti pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą.
Šalies argumentai
3. Apeliantas nepagrįstai mano, kad pasibaigus atsakovo įmonei jis neteks teisės patenkinti savo reikalavimus iš laidotojo, nes CK 6.128 str. 3 d. numato, kad kai juridinis asmuo likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys, kas ir yra taikytina nagrinėjamu atveju.
4. Apeliantas nenurodo, kokia teisės norma remiantis byla turėtų būti grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Dėl šios priežasties apelianto prašymas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bankroto byla susideda iš kelių etapų. Kiekviename iš šių etapų yra įgyvendinami tam tikri tikslai. Įmonės likvidavimo etape, kuris prasideda teismui pripažinus įmonę bankrutavusia ir pradėjus jos likvidavimo procedūras, yra sprendžiami su turto realizavimu ĮBĮ nustatyta tvarka susiję klausimai, kuriuos išsprendus yra užbaigiamos įmonės bankroto procedūros ir kartu bankroto byla. Šiame bankroto proceso etape vyrauja likvidacinis tikslas, kuris reiškia, jog tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti ir priimti tokius sprendimus bei atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus bei operatyviai ir teisingai išspręsti bylą. Bankroto byla užbaigiama teismo sprendimu dėl įmonės pabaigos. Įsiteisėjus šiam sprendimui, atsiranda pagrindas išregistruoti juridinį asmenį iš juridinių asmenų registro ir juridinis asmuo, kaip teisės subjektas, pasibaigia (CK 2.95 str. 3 d.). Įmonės likvidavimo procedūros gali būti užbaigiamos tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Tuo pačiu pasibaigia ir likviduoto juridinio asmens, jei jis yra ribotos civilinės atsakomybės, prievolės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti bankroto proceso metu (CK 6.128 str. 3 d.).
ĮBĮ 32 str. 4 d. yra nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 str. 8 p. nustatytus dokumentus (likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus) ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą.
Byloje yra nustatyta, kad BUAB „Dijama“ bankroto administratorius teismui pateikė Aplinkos apsaugos departamento Panevėžio miesto agentūros raštą dėl įmonės likvidavimo, likvidavimo ataskaitą, 2011 m. gruodžio 15 dienos kreditorių susirinkimo protokolą, likvidavimo balansą. Šie dokumentai įrodo, kad nebeliko įmonės turto, kuris galėtų būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, o tai atitinkamai leidžia daryti išvadą, kad yra pagrįstas pagrindas priimti sprendimą dėl BUAB „Dijama“ įmonės pabaigos, ką pagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas neįvertino aplinkybės, jog pasibaigus UAB „Dijama“ įmonei pasibaigs jos prievolės UAB „Swedbank lizingas“, o atitinkamai pasibaigs ir M. Č. prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, apeliantui. Apelianto nuomone, tokiu būdu nukentės jo teisėti interesai.
Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 str. 1 d. skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Įmonių bankroto teisinis reglamentavimas lemia, kad iškėlus skolininkui bankroto bylą visi skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 str.), todėl atsiranda kreditoriaus teisė reikšti reikalavimą skolininko bankroto byloje ir/arba laiduotojui, o laiduotojui atsiranda pareiga įvykdyti savo šalutinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
Nagrinėjamu atveju apeliantas 2012 m. sausio 26 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 176 005,16 Lt skolos išieškojimo iš atsakovo M. Č. UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimų pagrindas – laidavimo sutartys, kuriomis M. Č. įsipareigojo atsakyti UAB „Swedbank lizingas“ už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas UAB „Dijama“ prievoles. Šioje susiklosčiusioje situacijoje yra svarbi apelianto ieškinio pateikimo data. Kaip minėta, kreditoriui atsirado teisė reikšti savo reikalavimą tiek skolininkui, tiek laiduotojui iškėlus bankroto bylą UAB „Dijama“, t. y. 2010 m. lapkričio 23 d. Apeliantas jokių veiksmų, susijusių su jo pažeistų teisių gynyba, laiduotojo atžvilgiu nesiėmė iki pat sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo, t. y. ieškinį atsakovui M. Č. pareiškė tik po mėnesio - 2012 m. sausio 26 d. Apeliantas yra finansinė institucija, kurios veiklai keliami aukštesni atidumo, skaidrumo ir rūpestingumo standartai, todėl jis veikdamas kaip bonus pater familias ir siekdamas savo reikalavimą patenkinti kreipiantis į laiduotoją, turėjo anksčiau imtis veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Juo labiau, kad apeliantas, kaip UAB „Dijama“ kreditorius, buvo informuotas ir žinojo, apie ketinimus kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl įmonės pabaigos. Atitinkamai tai reiškia, kad apeliantui tenka jo nepagrįsto delsimo ginti savo pažeistas teises neigiamos pasekmės, t. y. dėl skolininko likvidavimo ir išregistravimo iš juridinių asmenų registro pasibaigusi ne tik pagrindinė, bet ir šalutinė laidavimo prievolė apeliantui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad bankroto procesas yra viešo intereso procesas ir vienas iš jo tikslų yra skaidrumas, operatyvumas, efektyvumas ir ekonomiškumas, vertina, kad šiuo konkrečiu atveju sprendimo dėl įmonės pabaigos panaikinimas reikštų nepagrįstą bankroto proceso vilkinimą.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti likviduotos ir išregistruotos įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-113/2007; 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-958/2008). Tokiu būdu yra užtikrinama kreditorių teisė į teisminę gynybą net ir po likvidavimo procedūrų įmonėje užbaigimo (reiškiant reikalavimą dėl turto paskirstymo).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įmonės užbaigimą ir pagrįstai priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.