- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-24
- Bylos Nr.
- 1A-8-334/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-58605-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Jolanta Raščiuvienė, Danutė Švitinienė
- Nukentėjusysis
- S. K.
- Nuteistasis
- V. B.
- Advokatai
- Regina Butnevičienė, Arvydas Penelis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Jolantos Raščiuvienės, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista keturių mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktu, uždrausta V. B. per bausmės laiką bendrauti su S. K..
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, V. B. įpareigota per bausmės laiką nesiartinti prie S. K. arčiau nei 5 metrai.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta visiškai sudedant su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirta V. B. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas keturiems mėnesiams, uždraudžiant per bausmės laiką bendrauti su S. K., įpareigojant per bausmės laiką nesiartinti prie S. K. arčiau nei 5 metrai, ir 12 MGL, t. y. 451,81 Eur dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. B. buvo nuteista už tai, kad ji, 2018 m. gruodžio 11 d., apie 15 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), prie daugiabučio gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), konflikto metu kitaip smurtaudama – griebdama rankomis už veido ir tampydama už plaukų – sukėlė S. K. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji V. B. prašo Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat prašo priimti papildomus įrodymus, atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją S. V.. Apeliaciniame skunde ji aiškina įvykio aplinkybes ir teigia, kad jos veiksmai turėjo būti įvertinti kaip būtinoji gintis, kadangi visiškai atitiko užpuolimo pobūdį ir intensyvumą. Nurodo, kad nukentėjusioji S. K. pirma ją pastūmė, griebė už veido, todėl ji turėjo gintis. Nors liudytoja S. V., nukentėjusiosios S. K. draugė, teisme davė parodymus neva nuteistoji pirma griebė S. K. už galvos, tačiau po teismo, 2019-06-26, S. V. prisipažino nuteistajai ir jos mamai, kad sakė netiesą ir, kad nuteistosios užpuolimą S. K. buvo suplanavusi iš anksto. Šio pokalbio įrašas pridedamas. Mano, jog yra pagrindas atnaujinti įrodymų tyrimą ir liudytoją S. V. apklausti papildomai.
3. Teismo posėdyje nuteistoji V. B. ir jos gynėjas advokatas A. Penelis prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovė advokatė R. Butnevičienė ir prokuroras G. Kazlauskas prašė V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
V. B. apeliacinis skundas atmetamas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistoji apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jos kaltės padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nurodydama, kad jos veiksmai atitiko būtinosios ginties reikalavimus.
5. Kaip matyti, apeliaciniame skunde nuteistoji V. B. teigia, kad S. K. pirma ją pastūmė, griebė už veido, o ji tik gynėsi ir veikė esant būtinosios ginties situacijai. Analogiška versija buvo keliama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino nuteistosios veiksmus ir būtinosios ginties kontekste bei padarė išvadą, jog neegzistavo būtinosios ginties situacija, kadangi dėl ilgalaikių priešiškų santykių, abi konflikte dalyvavusios šalys (V. B. ir S. K.) naudojo fizinį smurtą viena kitos atžvilgiu. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog nuteistoji veikė būtinosios ginties sąlygomis, byloje nenustatyta. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistoji siekia būti išteisinta, konstatuojant, kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįsti ir atmetami. Jos kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai S. K. neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.
6. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-895/2018, 2K-492/2014, 2K-467/2013, 2K-7-313/2012). Taigi, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokios aplinkybės nepatvirtina.
7. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas darydamas teisines išvadas rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiosios S. K., liudytojų S. V., V. R., K. V. (ikiteisminio tyrimo metu) parodymai, S. K. asmens apžiūros protokolas, kitų surinktų duomenų ir nustatytų faktų visumoje, leido daryti išvadą, jog V. B. yra kalta, padariusi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada bei keisti teismo sprendimą, remiantis vien tik apeliacinio skundo autorės savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teisme apklausiama nukentėjusioji S. K. parodė, kad tarp jos ir V. B. santykiai labai blogi, nekartą buvo kivirčai. Savo telefone net blokavo V. B. telefono numerį, tačiau įžeidžiančias, šmeižiančias ir grasinančias žinutes ji pradėjo siuntinėti S. V., kad pastaroji jas perduotų jai. Dėl žinučių ji yra kreipusi į policiją. Įvykio dieną, ji su S. V. išėjo į kiemą parūkyti. Pamačiusi ateinančią V. B., ji paklausė apie siuntinėjamas žinutes ir kilo konfliktas. V. B. priėjo labai arti, todėl ji ranka ją atstūmė, V. B. griebė jai už veido, sulaužė akinius, apdraskė kairės akies voką. Konflikto metu, saugodama nuo sudaužymo V. B. akinius, ji juos nuėmė nuo V. B. ir padėjo ant žemės, tuo tarpu V. B. sugriebė ją už plaukų ir pradėjo tampyti. Paleido tik tada, kai S. V. pasakė, kad jos akis kraujuoja. Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji nuosekliai aiškino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios.
9. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojos S. V. parodymai. Apklausiama pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad santykiai su V. B. yra blogi, nes ji yra nesugyvenamo būdo. Dažnai konfliktuoja su kaimynais, ji taip pat turėjusi su V. B. konfliktų. Dėl tokio V. B. būdo S. K. yra net blokavusi V. B. telefono numerį. Tada V. B. S. K. adresuotas grasinančias žinutes pradėjo siųsti į jos telefoną, žinodama, kad žinučių turinys bus perduotas S. K.. Įvykio dieną, pas ją atėjo S. K.. Abi išėjo į kiemą parūkyti. Buvo prie laiptinės durų, kai priėjo V. B.. S. K. pareikalavo pasiaiškinti dėl siunčiamų grasinančių žinučių. Tarp moterų kilo žodinis konfliktas, kurio metu jos susistumdė. V. B. abiem rankomis sugriebė S. K. už galvos, matė kad V. B. abiem rankomis tampė S. K. už plaukų. Atbėgo duktė K. V. ir mėgino atitraukti V. B. nuo S. K.. Ji pamatė kraują prie S. K. kairės akies ir apie tai garsiai pasakė, tada V. B. paleido S. K. ir nuėjo namo. Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, liudytoja S. V. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apylinkės teismas neturėjo remtis liudytojos S. V. parodymais, kadangi jie vertinti kaip melagingi ir nepatikimi atsižvelgiant į nukentėjusiąją S. K. bei šią liudytoją siejančius draugystės ryšius. Teisėjų kolegija, atmesdama šį nuteistosios argumentą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymų visumą, nenustatė, kad liudytojos S. V. parodymai būtų nenuoseklūs ar prieštaraujantys kitiems bylos įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, vėl apklausė liudytoją S. V. ir bylos įrodymų visumos kontekste padarė išvadą, jog abejoti šios liudytojos parodymais nėra pagrindo. Liudytoja S. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodydama, kad pirmosios instancijos teisme davė teisingus parodymus, patvirtino esmines įvykio aplinkybes, t. y. kad tą dieną pas ją buvo atėjusi S. K., jos sėdėjo virtuvėje, išėjo į lauką parūkyti. V. B. ėjo iš kitos kaimynės, iš kito korpuso. S. K. paklausė V. B., kodėl ji grasino, kad ją pakas. Tarp jų gavosi konfliktas. V. B. griebė S. K. už plaukų, ar už akinių. S. K. buvo apdraskytas veidas, bėgo kraujas, nukrito akiniai. Tada išbėgo jos nepilnametė dukra K. V. ir atitraukė V. B. nuo S. K.. Be viso to, liudytoja S. V. taip pat patvirtino, kad vasarą ji buvo atėjusi pas V. B. ir sakė, jog konfliktą išprovokavo S. K., tačiau taip ji pasielgė tik dėl to, kad nenorėjo daugiau konfliktų su V. B., tačiau tai nebuvo teisybė. S. K. tikrai nieko neprovokavo. Taigi abejoti liudytojos S. V., iš esmės išsamiais ir nuosekliais, parodymais nėra pagrindo, juo labiau, kad jos parodymus patvirtina ir kita byloje esanti medžiaga.
10. Nepilnametė liudytoja K. V. ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. sausio 3 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją paaiškino, kad prieš mėnesį, apie 15.30 val., matė konfliktą tarp V. B. ir S. K.. Išgirdusi triukšmą išbėgo pažiūrėti kas vyksta. S. K. ir V. B. pradėjo tampytis už plaukų. V. B. tampė S. K.. S. K. buvo paėmusi V. B. už krūtinės, o V. B. buvo paėmusi S. K. už plaukų. S. K. buvo sužalota akis, tekėjo kraujas. Aplinkybę, kad tarp V. B. ir S. K. vyko konfliktas patvirtino ir liudytoja V. R., kuri eidama pas seserį matė prie namo laiptinės besibarančias V. B. ir S. K.. Kaip baigėsi konfliktas, ji nematė, nes nuėjo į namą. Aplinkybę, kad S. K. buvo padaryti sužalojimai patvirtina 2018 m. gruodžio 11 d. asmens apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog S. K. veide, o būtent, apie abi akis yra nedideli paraudimai, ant kairės akies voko yra raudonos spalvos skysčio, galimai kraujas (t. 1, b. l. 37-43).
11. Įvertinusi, tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis pripažino tai, kad V. B. 2018 m. gruodžio 11 d., apie 15 val. 30 min., (duomenys neskelbtini)gatvėje, prie daugiabučio gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), konflikto metu kitaip smurtaudama – griebdama rankomis už veido ir tampydama už plaukų – sukėlė S. K. fizinį skausmą.
12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad V. B. atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, tik gynėsi nuo S. K., t. y. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms. Apeliantės skunde nurodomi duomenys, kurie neva įrodo, kad ji tik gynėsi nuo nukentėjusiosios, yra atrinkti selektyviai, interpretuojami išimtinai tik jos naudai ir atsietai nuo byloje surinktų įrodymų visumos. Byloje esantys įrodymai teismui nekelia jokių abejonių, jog V. B. ne tik sukėlė fizinį skausmą S. K., tačiau ir tai, jog toks jos veikimas negali būti laikomas gynyba. Kita vertus, nors Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų ikiteisminio teisėjo 2019 m. balandžio 15 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės neabejotinai patvirtina tą aplinkybę, jog įvykio metu nukentėjusioji S. K. taip pat smurtavo prieš nuteistąją V. B., tačiau, vis tik, pats faktas, kad S. K. panaudojo fizinį smurtą nuteistosios atžvilgiu, savaime neleidžia teigti, kad V. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi kaip minėta, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti asmens veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnio keliamas sąlygas, susijusias su gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.
13. Kaip matyti, smurto vartojimo nukentėjusiosios atžvilgiu būtinumą, neva esant būtinajai ginčiai, nuteistoji grindžia tuo, kad nukentėjusioji ją sustabdė prie namų, liepė pasiaiškinti dėl rašomų trumpųjų SMS žinučių, tarp jų kilo konfliktas, o jai priartėjus prie nukentėjusiosios, pastaroji ją pastūmė. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės argumentą kaip nepagrįstą, kadangi atžvelgiant į bylos aplinkybes teigti, kad V. B. atžvilgiu buvo kilusi reali grėsmė, negalima.
14. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nukentėjusiosios S. K. ir nuteistosios V. B. kilo konfliktas dėl V. B. siunčiamų grasinančių, įžeidžiančių žinučių adresuotų nukentėjusiajai S. K., t. y. nukentėjusioji S. K. buvo užblokavusi V. B. telefono numerį, todėl šias žinutes ji siuntė S. V., kad pastaroji jai perduotų. Taigi, pati konflikto vada buvo būtent V. B. veiksmai – siųstos SMS žinutės. Tiek nukentėjusioji S. K., tiek nuteistoji V. B. bei liudytojai S. V., V. R., K. V. nurodė, kad tarp jų kilo žodinis konfliktas. Nei vienas iš jų nenurodė, kad nukentėjusioji būtų grasinusi, vartojusi smurtą V. B. atžvilgiu, būtų kėlusi grėsmę savo elgesiu jos sveikatai ar gyvybei, kas rodytų situacijos pavojingumą (pvz., peilio, ginklo ar kito žmogų sužaloti galinčio daikto turėjimas rankoje). Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji S. K., nors ir buvo tuo metu supykusi ir konfliktiška, vis tik nekėlė tokios grėsmės, kad tai būtų vertinama kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis. Nagrinėjamu atveju sutiktina, jog pirmoji fizinį kontaktą, pastumdama prie jos priartėjusią apeliantę, atliko būtent nukentėjusioji, tačiau tolimesni V. B. veiksmai- griebė už veido, perdrėskė veidą, nukrito akiniai, kurie sudužo, tampė už plaukų, akivaizdžiai patvirtina, jog S. K. fizinį skausmą ji sukėlė ne instinktyviai, siekdama tiesiogiai atremti jai gresiantį pavojingą kėsinimąsi, užkirsti kelią galimam jos sužalojimui, o tyčia, siekiant sukelti nukentėjusiajai S. K. fizinį skausmą. Šią išvadą pagrindžia ir tai, kad jokie sužalojimai nuteistajai V. B. nebuvo padaryti, t. y. byloje nėra duomenų, kad nuteistoji V. B. būtų kreipusi į kokią nors gydymo įstaigą dėl medicininės pagalbos poreikio. Taigi, esant šioms aplinkybėms spręstina, kad V. B. nukentėjusiajai S. K. fizinį skausmą sukėlė ne gindamasi, o pati neadekvačiai reaguodama į supykusios ir realios grėsmės nekeliančios nukentėjusiosios elgesį, kuris nebuvo tokio pavojingumo, kad būtų galima konstatuoti V. B. veikus būtinosios ginties sąlygomis. Nenustačius, jog nuteistajai iš nukentėjusiosios pusės buvo kilęs realus, akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis, apylinkės teismas pagrįstai nusprendė, jog nebuvo būtinosios ginties sąlygų, todėl V. B. veiksmus pagrįstai įvertino kaip tyčinį smurto vartojimo faktą. Šiam veiksmų vertinimui pritaria ir apygardos teismas.
15. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apygardos teismas daro išvadą, jog Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendis, kuriuo V. B. pripažinta kalta padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios V. B. apeliacinį skundą atmesti.