Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2014 m. gegužės 22 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-30-14 panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4) atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir atsakovas, ir Tarnyba), trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. teismo prašo:

1. panaikinti atsakovo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-30-14 (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2. įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl advokato jam paskyrimo civilinėje byloje Nr. 2A-1369/2014, nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme;

3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246, grafoje „Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės išdėstymas“ nurodė: „Lietuvos Aukščiausiajam Teismui skubos tvarka reikia pateikti kasacinį skundą dėl Lietuvos Apeliacinio teismo 2013-12-12 nutarties civilinėje byloje Nr. A2-1369-479/2013 (teisėjas Ž. B.) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 su ieškove J. S. Teisinių žinių neturiu, todėl man reikalingas kvalifikuotas advokatas galintis tinkamai paruošti kasacinį skundą, pilna bylos apimtimi“.

Lietuvos informacinės sistemos LITEKO duomenimis Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1369-479/2013 netenkino S. G. prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010. Teismas konstatavo, kad terminas prašymui atnaujinti procesą yra praleistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 368 straipsnis) ir nėra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, todėl negali būti patenkintas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2721/2013 Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. A2-1369-479/2013 paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, tinkamai aiškino ir taikė proceso normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Atsakovas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas priimdami minėtas nutartis pilnai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010, teismai nutartyse išsamiai pasisakė dėl kiekvieno iš pareiškėjo pateiktų argumentų ir pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą nesant tam teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o pareiškėjo atstovavimas šioje byloje kasacinėje instancijoje neperspektyvus. Atsižvelgiant į tai, atsakovas konstatavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-1357-13 konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo institutą) aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Taip pat pažymėtina, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Procesas civilinėje byloje gali būti atnaujintas tik griežtai įstatyme numatytais atvejais (CPK 365 ir 366 straipsniai) ir turi būti pagrįstas. Pareiškėjas savo prašyme Klaipėdos apygardos teismui atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-190-524/2010 rėmėsi atvejais, kada galimas atnaujinimas, tačiau savo teiginių (t. y. dėl paaiškėjusių civilinėje byloje naujų aplinkybių, melagingų šalies paaiškinimų ir kt.) visiškai nepagrindė bei nepateikė jo teiginius patvirtinančių įrodymų – tai detaliai išanalizuota minėtose Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse. Pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246, taip pat tokių aplinkybių negrindė ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų.

Pagal CPK 346 straipsnio 1 dalį kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai (1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (1 punktas); jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (2 punktas); jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda (3 punktas).

Iš minėtų Klaipėdos apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių turinio matyti, jog teismai pareiškėjo reikalavimą nagrinėjo vadovaudamiesi CPK 365 ir 366 straipsniuose įtvirtintų normų aspektais, tačiau iš šių nutarčių nematyti, jog yra kokie nors CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka, tokių pagrindų nenurodo ir pareiškėjas. Abu teismai vienodai aiškino CPK teisės normas – tarp jų nėra jokių prieštaravimų, abu teismai, motyvuodami savo teiginius, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Byloje nenustatyta kasacinio skundo paruošimui civilinėje byloje CPK 346 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų.

Konstatuojama, kad pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2721/2013. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir toks pareiškėjo atstovavimas byloje yra neperspektyvus, todėl konstatuoja, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, pagrįstai nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2014 m. vasario 10 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246.

Pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246, grafoje „Jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti (pažymėti vieną langelį)”, pažymėjo „nesutinku“.

Atsakovas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 punktą antrinė teisinė pagalba pareiškėjui gali būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo turtą ir pajamas, nes iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jo turtas ir metinės pajamos, kuriais jis gali laisvai disponuoti, neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba sprendimo priėmimo metu jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka tik 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246, nurodė, kad nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, nusprendė, kad antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama ir šiuo pagrindu.

Pareiškėjui skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo teikiama antrinė teisinė pagalba 2 civilinėse bylose pagal atsakovo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-171-14 (b. l. 62-63) ir 2014 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-209-14 (b. l. 72-73), todėl pareiškėjui antrinė teisinė pagalba pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį galėjo būti teikiama už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atitinkamai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pildydamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1R-301 redakcija) patvirtintą prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, grafoje dėl sutikimo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį nurodydamas „nesutinku“, aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, nustatęs šią aplinkybę, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, taip pat pagrįstai nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2014 m. vasario 10 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246.

Akivaizdu, kad teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Įstatymo apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams (Įstatymo 3 straipsnis). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.

Įvertinus tai, kad skundžiamu Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-30-14 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsakovas pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, reg. Nr. ATP-246, ir nėra teisinių prielaidų šio administracinio akto panaikinimui, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo civilinėje byloje Nr. 2A-1369/2014 nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.

Atsižvelgiant į nustatytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis).

Pareiškėjas skundu prašo priteisti iš atsakovo visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jis nėra pateikęs jokių įrodymų apie galimai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi atleido pareiškėją nuo žyminio mokesčio paduodant teismui šį skundą (b.l. 25-27).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo S. G. skundas atmestinas kaip nepagrįstas, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negalėtų būti tenkinamas ir tuo atveju, jei pareiškėjas būtų turėjęs bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-30-14 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą;

netenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.