Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

I. S. J. B. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su O. B., kuriai - mirus, ieškovas 1985-09-12 Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo O. B. turtą – 4559 rublių vertės nekilnojamojo turto, esančio -, dalį ir 1468,88 rublių piniginės lėšas taupomojoje sąskaitoje kas sutinkamai su tuo metu galiojusio SŠK 22 straipsniu buvo asmeninė ieškovo nuosavybė.

1986-02-20 Ieškovas su velione D. T. B. K. miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje sudarė antrą santuoką (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) t.y. santuoka buvo sudaryta ieškovui gyvenant asmeninės nuosavybės teise valdomame gyvenamajame name.

(duomenys neskelbtini) mirus ieškovo motinai A. B. ieškovas 1990-11-13 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo 3832 rublius, buvusius taupomojoje kasoje

1992-06-25 ieškovas už 11 113 rublių nusipirko jam suteiktą ginčo turtą, t.y. 36,89 kv. m. ploto butą, esantį -, (duomenys neskelbtini) (dabar R. J. g. -, (duomenys neskelbtini) ) sumokėdamas savo asmeninėmis lėšomis: 1 355 rublių grynais ir 9758 investiciniais čekiais

Nuo 2012 metų velionė D. T. B. išvyko iš buto (duomenys neskelbtini) ir iki pat mirties (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) pas atsakovę, nes 2015-10-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civ. b. Nr. 2-4533-294/2015 ji buvo pripažinta neveiksnia, o 2015-11-23 nutartimi civ. b. Nr. 2-42193-294/2015 jai buvo nustatyta globa, globėja paskiriant atsakovę.

T. D. B. mirė - (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajono 1- ame notarų biure pradėta paveldėjimo byla (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ). Palikimą pagal įstatymą priėmė ieškovas ir mirusiosios T. D. B. dukra, t.y. atsakovė G. Š.. Paveldėjimo teisės liudijimai nėra išduoti, nes ieškovas kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ginčo turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė ieškovui, tačiau Kauno apygardos teismas 2020-02-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-244-480/2020 bylą nutraukė, nurodydamas, kad ginčas sprendžiamas ir ginčo turto teisinis režimas turi būti nustatomas ieškinine teisena.

Apie inicijuojamą naują teisminį ginčą dėl buto (unikalus Nr. .), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe ir paveldėjimo teisės liudijimo atsakovei neišdavimo iki tol, kol nebus išspręstas šio turto teisinis režimas teismine tvarka, Vilniaus rajono 1- asis notarų biuras yra informuotas 2020-02-07

Kadangi 2020-02-08 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis ieškovui S. J. B. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), įgytas 1992-06-25 pirkimo – pardavimo sutarties pagal LR 1991-05-28 Įstatymą Nr. I-1374 Nr. II-4960 pagrindu t.y. S. J. B. ir T. D. B. santuokos galiojimo laikotarpiu, todėl ieškovas siekia paneigti ginčo turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją ir pripažinti ginčo turtą jo asmenine nuosavybe.

Tiek ginčo turto įgijimo metu galiojusio 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis).

CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Šiuo atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn.

CK 3.89 straipsnyje nustatyta, kad turtas pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe, kai: abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims; sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Kitaip tariant, tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018). Šiuo atveju egzistuoja abi sąlygos.

Siekiant įrodyti, kad ginčo turtas yra jo asmeninė nuosavybė, reikalinga pradėti nuo to, kad ieškovas dar 1985-09-12 Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo O. B. turtą – 4559 rublių vertės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį ir 1468,88 rublių piniginės lėšas taupomojoje sąskaitoje ir kaip matyti iš 1966 metų namų valdos technikinės apskaitos bylos pagal 1985-09-14 duomenis S. J. B. nuosavybės teise priklausė 3/6 nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pagal SŠK 22 str. 1 d. ieškovo paveldėtas turtas buvo ieškovo asmeninė nuosavybė, į kurį gyventi buvo pakviesta velionė D. T. B. ir kuriame gyveno kartu iki 1992 metų kovo 28 d., t.y. iki persikeliant gyventi į ginčo butą.

1989-03-15 Kapsuko miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu buvo nuspręsta ieškovo asmeninės nuosavybės teise valdomą gyvenamąjį namą paimti visuomenės reikmėms ir nugriauti dėl Socialinio banko statybos, ieškovą su velione sutuoktine iškeldinti, ir ieškovui vietoje nugriauto 100,27 kv.m. gyvenamojo namo su priklausiniais 1989-03-28 Kapsuko miesto LDT Vykdomojo komiteto orderio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu suteikiant 36,89 kv. m. ginčo turtą. Pažymėtina, kad ieškovui už asmeninės nuosavybės teise nugriautą gyvenamąjį namą 1991-1992 metais buvo išmokėta 3000 rub. kompensacija. Kompensacijos sumokėjimo dokumentų iš banko ieškovui nepavyko gauti, nes kaip nurodė AB Swedbank 2019-11-15 rašte Nr. SR-KP-19-3093, tokie dokumentai yra saugomi tik 10 metų.

Be to, ieškovas 1990-11-13 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo motinos A. B. 3832 rublius, buvusias taupomojoje kasoje, ir nepaisant to, kad dar dirbo ir gavo pajamų, buvo taupus, neturėjo jokių įsiskolinimų ir finansinių įsipareigojimų bei prievolių išlaikyti kitus asmenis, nevairavo automobilio, taupė, jis turėjo pakankamai asmeninių lėšų, t.y. 5 300,88 rub. paveldėtų lėšų ir 3 000 rub. kompensaciją už nugriautą namą, iš kurių ieškovas pagal 1992-06-25 Sutartį sumokėjo 1113 rub. grynais ir 9758 rub. investiciniais čekiais už ginčo turtą.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2013) pasisakyta, kad investiciniai čekiai, kurie yra valstybės vienkartinės išmokos, laikytini asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu. Taigi, pagal LR Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimą Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“, valstybė asmeniniu, priklausomai nuo amžiaus, skyrė nuo 1000 iki 5000 rublių vienkartinę išmoką (investicinius čekius). Nutarimo 1.1. punkte buvo numatyta, kad asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 35 metai, buvo skiriama vienkartinė 5 tūkst. rublių išmoka. Ieškovas pateko į nutarimo 1.1. punkto taikymo sferą ir jam buvo išmokėta 5 000 rublių išmoka investiciniais čekiais.

LR Vyriausybė 1991 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 253 „Dėl pagrindinių priemonių vertės ir valstybės vienkartinių išmokų indeksavimo“ LR Vyriausybė nutarė indeksuoti, taikant koeficientą 2, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr.108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtintas valstybės vienkartines išmokas ir tikslines (gyventojų indėlių, draudimo bei kitų įnašų) kompensacijas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 106 „Dėl gyventojų indėlių ir valstybinių draudimo įmokų apsaugojimo nuo nuvertėjimo, susijusio su vienkartiniu kainų padidėjimu. Taigi, ieškovo turėta 5 000 rub. vienkartinė išmoka investiciniais čekiais buvo indeksuota 2 kartus ir po indeksacijos sudarė 10 000 rublių. Ieškovas už ginčo turtą sumokėjo savo investiciniais čekiais 9758 rub.

Tuo tarpu velionė nei prie ginčo buto įsigijimo, nei prie jo pagerinimo ir išlaikymo neprisidėjo visiškai. Pridedamos ginčo turto fotonuotraukos patvirtina, kad butas yra prastos būklės, be remonto ir santuokos metu nebuvo iš esmės pagerintas. Velionė nei savo lėšomis, nei darbu ar kitu būdu neprisidėjo prie ginčo turto įsigijimo, priežiūros ar išlaikymo. Kaip matyti iš 2019-04-18 AB Swedbank pažymos Nr. PLR-SPAMKT/2019-815, velionė T. D. B. 1990-12-17 bankui buvo davusi testamentinį patvarkymą dukros G. Z., t.y. atsakovės G. Š., naudai, ir 1994-06-10 banko sąskaitoje buvo tik 86,99 Eur (298,21 Lt). Be to ypatingai svarbus ir dar vienas įrodymas, t.y. ieškovo 1997-09-24 duotas sutikimas, kad T. D. B. padovanotų savo sūnui G. Z. 24 000 Lt, įsigytus santuokos metu. Šis įrodymas patvirtina, kad šeimos pinigai buvo padovanoti velionės sūnui, ir jais nebuvo gerinamas ginčo butas.

Be to, labai svarbi aplinkybė vertinant ginčo turto teisinį režimą yra tai, kad Kapsuko miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komitetui nusprendus nugriauti ieškovo asmeninės nuosavybės teise turimą gyvenamąjį namą, asmeninė nuosavybė ieškovui neišnyko, o buvo perkelta į kitą turtą, t.y. ginčo turtą, kas atitiko ir tuometinį teisinį reguliavimą. Tuo metu, t.y. 1992-06-25, galiojusio LR Butų privatizavimo įstatymo 7 str. 1 d. numatė, kad buvusiems namų savininkams, kuriems butai buvo suteikti nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Iš šios teisės normos analizės, darytina išvada, kad namų savininkams, kurių asmenine nuosavybe gyvenamieji namai yra nugriaunami dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams, visais atvejais buvo kompensuojama. Ieškovas, kaip jau buvo minėta aukščiau, tokią kompensaciją gavo, jam vietoj asmeninės nuosavybės teise nugriaunamo turto buvo suteiktas kitas turtas, t.y. ginčo turtas.

Kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn.

Ginčo turto įsigijimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).

Pažymėtina ir tai, kad privatizavimo procesas, įskaitant ir 1989-03-15 Kapsuko miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 5-2, truko pakankamai ilgą laiką, t.y. iki 1992-06-25 viešame registre įregistruojant ieškovo nuosavybės teises. Per visą šį daugiau nei 3 metus trukusį laikotarpį, o taip pat ir po jo, iki pat velionės T. mirties, niekada ir jokia forma nebuvo išreikšta velionės valia dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Tokią valią išreiškė ne velionė, o jos dukra, t.y. atsakovė G. Š.. Taigi, ieškovas įrodė abi sąlygas, būtinas turto pripažinimui asmenine ieškovo nuosavybe.

Ginčas kilo dėl turto, įgyto S. J. B. vardu galiojant Santuokos ir Šeimos kodeksui, ginčo turto įregistruotas teisinis statusas buvo nustatytas vadovaujantis Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str. 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas santuokos metu tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams.

Savo ieškinyje S. J. B. nurodo, kad dviejų kambarių butas buvo įsigytas už jo asmenines lėšas, kadangi jis asmeninės nuosavybės teise 1985 metais paveldėjo ir valdė nekilnojamąjį turtą, kurį jis paveldėjo mirus jo motinai O. B.. Kapsuko miesto VK nusprendus nugriauti šį nekilnojamąjį turtą dėl Socialinio banko statybos, ieškovas su savo sutuoktine buvo iškeltas gyventi, suteikiant 36,89 kv.m. butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Atsižvelgiant į surinktus rašytinius įrodymus ( 1989-03-15 Kapsuko miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) priedėlį ), neatlygintinai buvo suteiktos patalpos ne tik asmeniškai ieškovui, bet ir jo sutuoktinei T. D. B. - dviem asmenims. Ieškinyje. yra išdėstytas klaidinantis teiginys, kad 1991-1992 metais jis neva už nugriautą turtą gavo iš Lietuvos Respublikos valdžios 3 000 rub, t.y. tada, kai Lietuvoje jau galiojo laikinieji pinigai - talonai, o 1993-06-25 buvo įvesti litai. Tikėtina, kad ieškovas gavo piniginę kompensaciją anksčiau, t.y. tada, kai buvo priimtas sprendimas paimti žemės sklypą valstybės ar visuomenės reikmėms, remiantis tuo metu galiojusiu Butų kodekso 136 str. 1 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad, jeigu griaunami piliečių asmeninėje nuosavybėje esantys gyvenamieji namai dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams, šiems piliečiams pagal nustatytas normas suteikiami butai valstybinio ar visuomeninio butų fonduose. Be to, šioje dalyje bei Butų įstatymo pagrindų 45 str. buvo nustatyta, kad nugriaunamo namo savininkams ne tik suteikiami butai, bet taip pat jų pasirinkimu arba išmokama nugriaunamų statinių vertė, arba suteikiama teisė naudoti šių namų, įrenginių medžiagas savo nuožiūra. Nors ieškovas šioje byloje nepateikė rašytinių įrodymų, kad už namo dalies nugriovimą jam buvo išmokėta 3000 rublių piniginė kompensacija, tikėtina, kad tokią piniginę kompensaciją, kaip jis tvirtina ieškinyje, ieškovas gavo. Todėl ieškovo argumentai, kad ginčo butas buvo privatizuotas pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 str. 1 dalį ( ieškinio 21 punktas ), yra nepagrįstas, nes pagal tuo metu galiojusius įstatymus jam buvo kompensuota nugriauto namo vertė ( 3 000 rub. ) bei jam ir jo šeimos nariams suteiktos nuomojamos valstybinio butų fondo gyvenamosios patalpos daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) (dabar - (duomenys neskelbtini)). Buto privatizavimo įstatymas ieškovui ir jo sutuoktinei sudarė galimybę nuomuojamą butą įsigyti privačion nuosavybėn.

Atsakovė pažymi, kad ginčas kilo dėl buto, įgyto privatizavimo būdu galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, kurio 21 str. 3 d. nurodoma, kad turtas, nors įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas santuokos metu.

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad ginčo butas buvo įgytas jo asmeninėn nuosavybėn, jis, atsakovės nuomone, leistinais įrodymais nepaneigė CK 3.88 str. 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, kad santuokos metu įgytas turtas yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pagal CK 3.89 str 1 d. 7 p. asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas ir jei turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Ieškovas nurodo, kad 1990-11-13 jis po motinos mirties paveldėjo 3 832 rublius, buvo taupus ir buvo iki santuokos susitaupęs asmeninių lėšų, jas sumokėjo už privatizuojamą ginčo butą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo butas įgytas jo asmeninėmis lėšomis. Atsakovė iš savo motinos girdėjo, kad butą sutuoktiniai privatizavo bendromis lėšomis, nes gyveno šeimoje, kuri bendrai tvarkė savo finansus, ūkį, tuo labiau, kad atsakovė G. Š. prisimena, kaip jos motina T. D. B. pasakojo, kad po ieškovo motinos mirties ieškovui paveldėjus 5 300,88 rub., 1991 metais buvo į namus atėjęs ieškovo brolio V. B. pasiųstas žmogus ( jis pats tuo metu kalėjo ) ir pareikalavo iš ieškovo savo palikimo dalies ir S. J. B. pusę paveldėtų pinigų išsiuntė jam. Kokia konkrečia grynųjų pinigų ir investicinių čekių dalimi atsakovės motina T. D. prisidėjo prie ginčo privatizavimo atsakovė nurodyti negali, tačiau ji gali patvirtinti, kad jos motina ginčo buto privatizavimo metu turėjo santaupų, turėjo gerą išsilavinimą ir dirbo gerai apmokamą darbą., todėl nesant nustatytiems sutuoktinių dalių dydžiams privatizuojant turtą, galioja Santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 1 d. ir Civilinio kodekso 3.117 str. 1 dalies prezumpcija, kad bendraturčių dalys yra lygios. Jos valia įsigyti šeimos būstą bendrai yra nepaneigta bei aiškiai išreikšta, nes butas įgytas santuokoje, santuoka tarp S. J. B. ir D. T. B. iki pat jos mirties nebuvo nutraukta, nors paskutiniais gyvenimo metais nuo 2012 metų velionė dėl sveikatos problemų gyveno pas atsakovę. Už ginčo butą buvo sumokėta grynais pinigais ir vienkartinėmis išmokomis, tačiau tiek S. J. B., tiek T. D. B. investiciniai čekiai buvo gauti gyvenant santuokoje, todėl ir jie laikytini sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ( 2012-03-29 civ. b.nut. Nr. 3K-3-128/2012 ) yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką, butai sutuoktinių įgyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Todėl atsižvelgiant i minėtas teisės normas ir teisine praktika, darytina išvada, kad ginčo butas buvo įsigytas ne ieškovo asmeninės nuosavybės teise, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir buvo valdomas nuosavybės teise lygiomis dalimis.

Atsakovės atstovė advokatė Aušra Vaišnorienė (toliau atstovė) nesutiko su ieškovo atstovės advokatės L. Daumantaitės pozicija, kad aplinkybė jog nėra susitarimo tarp ieškovo ir jo sutuoktinės D. T. B. dėl ginčo buto privatizavimo, patvirtina jog buvo išreikšta sutuoktinės valia, kad butą privatizuotų vienas S.J. B. savo asmenine nuosavybe.

Ieškovas pateikė į bylą įrodymus, kad (duomenys neskelbtini) jis susituokė su O. A., kuri tapo B. po santuokos sudarymo ir po jos mirties ieškovas paveldėjo 3/6 dalis medinio gyvenamojo namo -, tuometiniame (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) bei piniginį indėlį centrinėje taupomojoje kasoje Nr. 6766, tai yra 1468,88 rublių.

1990 m. gegužės 11 d. mirė ieškovo motina A. B. ir jos turtą paveldėjo sūnus – ieškovas byloje, tai yra paveldėjo piniginius indėlius, sąskaitų išrauose nurodyta, kad likučiai buvo 3,132 rublių ir 700,00 rublių.

1986 m. vasario 20 D. ieškovas susituokė su T. D. G., kuri tapo B. po santuokos sudarymo.

T. D. B. 2019 m. sausio 29 d. mirė ir jos palikimą priėmė, paduodama pareiškimą Vilniaus rajono pirmojo notaro biuro notarui, G. Š., palikimu įvardinusi ginčo butą. Palikimą po .T. D. B. mirties taip pat yra priėmęs ir ieškovas S. J. B. (notaro liudijimas 2019-06-03 d. registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio atstovai prašė notaro neišduoti paveldėjimo teisės liudijimo kol baigsis ginčas dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Pateikti duomenys, kad pagal Marijampolės miesto valdybos potvarkį 1989 m. kovo 15 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo suteiktas dviejų kambarių butas tuometinėje (duomenys neskelbtini), priedėlyje prie potvarkio nurodyta, kad butas suteikiamas dėl to jog yra „iškeliamas iš griaunamo namo dėl Socialinio banko statybos“, šeimos nariu nurodyta žmona . T. D. B.. Gyvenamosios patalpos orderyje Nr. (duomenys neskelbtini), 1989-03-28 įrašyta ieškovo S. J. B. pavardė.

1992 m. birželio 25 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria Marijampolės miesto valdybos atstovė R. T., pagal įgaliojimą atstovaudama Marijampolės miesto valdybą – pardavėją - pardavė dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) - pirkėjui S. J. B.. Buto bendra kaina nurodyta 11 113 rublių iš kurių 1355 rublius pirkėjas įmokėjo grynais į Marijampolės banko skyrių 1992-06-08 ir 9 758 įmokėta investiciniais čekiais, sutartis - patvirtinta notaro, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Pateiktas kvitas, kad ieškovas sumokėjo sutarties sudarymo išlaidas 55,60 1992-06-08. Taip pat pateikta pažyma išduota notaro kontorai 1992-06-04, kad ieškovas turi šeimą, kuri susideda iš sutuoktinės (žmonos) T. D. B.. Ginčo buto įkainojimo akte yra duomenys, kad šeima susideda iš dviejų asmenų. Išvadoje dėl buto teisinio registravimo 1992-06-2 nurodyta, kad jis registruojamas S.J. B. vardu

Butas, esantis (duomenys neskelbtini) - VĮ Registrų centras duomenimis nuosavybės teise registruotas S.J. B. vardu nuo 1992-06-25, pagrindas 1992-06-25 pirkimo-pardavimo sutartis r. II-4960, pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374.

Pateikti duomenys „Swedbank“ AB jog duomenys saugomi 10 metų ir pateikti duomenų prašomų ieškovo pateikti negali šiam terminui praėjus. Taip pat pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu teismui išdavus liudijimus rašytiniams įrodymams gauti ir „Swedbank“ AB darbuotoja nurodžiusi, 2020-06-03, kad pateikti informacijos apie D.T. B. vardu atidarytą investicinę sąskaitą ir investiciniais čekais vykdytas operacijas pateikti negali, kadangi daugiau kaip prieš 10 metų, tai yra 2001 metais baigtas atsiskaitymo už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamas patalpas valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis procesas.

Atsakovė byloje įrodinėja, kad jos motina .T. D. B. turėjo pakankamai pajamų ir prisidėjo savo lėšomis prie buto privatizavimo (pirkimo) ir teikia duomenis prie atsiliepimo, kad ji nuo 1995 m. iki mirties gavo senatvės pensiją bei, kad laikotarpiu nuo 1993-02-01 iki 2000-08-31 dirbo ir gavo darbines pajamas.