- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- I-1285-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04121-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kybartų pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Kybartų pataisos namų solidariai 1 000 000 dydžio neturtinę žalą; 2) priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. 1R-213 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23 straipsniams ir oficialiai konstitucinei doktrinai; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio nuostatos neprieštarauja oficialiai konstitucinei doktrinai (b. l. 1–15).
Pareiškėjas skunde paaiškino, jog Įsakymu buvo sudaryta situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, numatytas tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje ir įstatymuose, todėl pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Pataisos namai), buvo padaryta žala, už kurią turi būti atsakinga Lietuvos valstybė. Teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, o šiuo atveju tai daroma poįstatyminiu teisės aktu – Įsakymu, darytina prielaida, kad skunde nurodyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad dėl Įsakymo pareiškėjas patiria nevisavertį gyvenimą, garbės ir orumo pažeminimą, kadangi įkalinimo įstaigos parduotuvėje jam draudžiama įsigyti jo pageidaujamų prekių – konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių. Akcentavo, jog pažeidžiamos jo, kaip vartotojo, teisės. Nurodė, kad yra kankinamas alkiu. Nurodė, jog Ministerijos Įsakymu priimtas draudimas pažeidžia jo teises, sukelia jam psichologinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti (b. l. 20–23). Pažymi, jog nuteistųjų apsipirkimas Pataisos namuose yra reglamentuojamas Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XII skyriuje. Nurodo, kad, vadovaujantis Įsakymu, buvo pakeistas Taisyklių 18 priedas „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas”, dėl šių aplinkybių pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir kiekiams. Pažymi, kad vadovaujasi Įsakymu, tai yra objektyvios aplinkybės, kurios nuo Pataisos namų nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pažymi, kad Pataisos namuose yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba, tai įrodo Kybartų pataisos namuose tiekiamo maisto valgiaraščiai. Mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nemotyvuoti bei deklaratyvaus pobūdžio, kurių nepatvirtina jokie įrodymai. Pareiškėjo kalinimo sąlygos Pataisos namuose atitiko visus galiojančius teisės aktus, todėl daro išvadą, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti (b. l. 38–43). Nurodė, jog Taisyklių 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Šis Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Nurodė, jog Sąrašas gali būti peržiūrėtas nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Sudarant Sąrašą, buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologinės mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Be to, į Sąrašą nėra įtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai.
Atsiliepime atkreipė dėmesį, jog Lietuvos nustatytas nuteistųjų apsipirkimo reguliavimas yra pakankamai lankstus, kadangi nuteistieji gali savo papildomus poreikius tenkinti, rinkdamiesi iš plataus, visas pagrindines maisto produktų rūšis apimančio asortimento. Paaiškino, kad pareiškėjas jokių individualių ir išskirtinių, objektyviais duomenimis pagrįstų aplinkybių, kodėl jam yra būtinos būtent razinos, nenurodė. Pareiškėjo argumentai laikytini subjektyvia nuomone, bet ne aplinkybe, pagrindžiančia reikalavimo pagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Įsakymu nustatytas Sąrašas, kuriuo buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomus maisto produktus.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad, Įsakymu patvirtinus Sąrašą, buvo apribota galimybė įkalinimo įstaigos parduotuvėje nusipirkti konservų, pomidorų padažo, pieno, aliejaus, vaisių ir daržovių.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigytas maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 straipsnio 4 dalis). Sąrašo 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Sąrašo 1.1 punkte nurodoma, jog nuteistiesiems leidžiama įsigyti vaisių ir daržovių, duonos gaminių, pieno produktų, mėsos ir žuvies gaminių, chalvos, šokolado, saldainių, riešutų, aliejaus, margarino, kečupo, pomidorų padažas, sojų padažo, majonezo, garstyčių, krienų ir kitų maisto produktų. Ministerija atsiliepime nurodė, kad Sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai, kurie reikalingi šiems asmenims. Teismas pažymi, kad Įsakymu patvirtintu Sąrašu pareiškėjui nebuvo uždrausta įsigyti ir turėti padažų, konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių. Sąrašu buvo nustatytas tam tikras leidžiamas įsigijimo ir turėjimo kiekis, t. y. ne daugiau kaip 2 kg. Taip pat Sąrašu nustatytas leidžiamas įsigijimo ir turėjimo džiovintų vaisių kiekis, t. y. ne didesnėse kaip 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes).
Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo nurodytų prekių, t. y. padažų ar konservuotų maisto produktų, pieno, aliejaus, vaisių ar daržovių, jis negalėjo įsigyti Pataisos namuose esančioje parduotuvėje. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Sąrašu buvo uždrausta įsigyti pareiškėjo nurodomas prekes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Vien ta aplinkybė, jog Sąrašu buvo nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti maisto produktų kiekiai ir (ar) tam tikri apribojimai, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Pataisos namai pateikė teismui patvirtintus nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo parduotuvėje grafikus (b. l. 24–29). Iš minėtų grafikų matyti, kad Pataisos namuose laikomiems asmenims suteikiamas laikas, kuriuo jie gali apsipirkti Pataisos namuose esančioje parduotuvėje. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebūtų suteikta teisė apsipirkti Pataisos namuose esančioje parduotuvėje nustatytu laiku.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog iš valstybės negauna organizmui reikalingų vitaminų, todėl pirko vaisius ir daržoves, o minėtais draudimais pažeidžiamos jo, kaip vartotojo, teisės, dėl minėtų draudimų jis kankinimas badu. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, Pataisos namuose yra reguliariai maitinamas tris kartus per dieną (b. l. 30–31). Aplinkybės, kad pareiškėjui nebūtų teikiamas maitinimas ar nesudaroma galimybė nusipirkti maisto produktų Pataisos namuose esančioje parduotuvėje, byloje nenustatytos. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo argumentai dėl jo kankinimo badu laikomi abstrakčiais ir nepagrįstais.
Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir papildytas nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti minimalių poreikių.
Dėl pareiškėjo nurodomų patirtų neigiamų išgyvenimų pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos ir Pataisos namų, veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo.
Pareiškėjas skunde teismo taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Įsakymas neprieštarauja Konstitucijos 21, 23 straipsniams ir oficialiai konstitucinei doktrinai, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio nuostatos neprieštarauja oficialiai konstitucinei doktrinai. LVAT yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (LVAT 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymų kreiptis į LVAT ir Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų teisėtumo tyrimo turinį, konstatuoja, kad prašymai iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo ir Bausmių vykdymo kodekso atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymai dėl teisės aktų teisėtumo ištyrimo netenkinami.
Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.