Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-206-124 /2012

Teisėja V. Jokubauskienė Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1,21.4.1.4.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 3 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. B. ir atsakovo P. B. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-672/2011 pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovams P. B. ir A. S., tretiesiems asmenims AB bankas Swedbankas, notarei I. Z. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu, pirkėjo teisių perkėlimo ir nuosavybės teisių pripažinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nenustatė, kad 2002-03-29 tarp P. B. ir A. S. sudarytas žemės sklypo bei jame esančių pastatų pirkimo pardavimo sandoris būtų apsimestinis. Teismas nurodė, kad ieškovė su atsakovu ketino ir tarėsi pirkti namą, kuriame gyvens abu ir jų dukros kaip viena šeima. Ieškovė surado ir apžiūrėjo parduodamą namą, jį vertino, kartu su atsakovu vedė derybas su pardavėju dėl kainos. Paraiškoje paskolai gyvenamajam būstui, sodo namui, sodybai, žemės sklypui gauti nurodyta, kad pareiškėjas yra vedęs, turi sutuoktinę D. B., dvi išlaikytines dukras, kad yra dirbantis. Kredito gavėjo prievolių pagal Sutartį tinkamas įvykdymas buvo užtikrinamas minėtų pastatų įkeitimu bei D. B. laidavimu. 2002-04-17 tarp AB banko „Hansa LTB“ atstovo ir D. B. buvo pasirašyta Laidavimo sutartis Nr. L-68120, kuria ji laidavo už kredito gavėją P. B. ir įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jei kredito gavėjas tinkamai nevykdys savo prievolių bankui. Teismas padarė išvadą, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas veikė kryptingais veiksmais tikslu įsigyti žemę, gyvenamą namą ir tik abiems tarpusavyje sutarus, todėl laikė, kad sutartis buvo sudaryta ne su statytiniu, o su tikrąja sandorio šalimi. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sandorį nelaikė apsimestiniu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatytos aplinkybės, kad šalys buvę sutuoktiniai, santuoką nutraukė 1989 m. gruodžio 12 d.; santuokoje 1984 m. kovo 21d. gimė dukra I.Po santuokos nutraukimo šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį (1t,.22-23b.l.).Po santuokos nutraukimo 1991 spalio 29 d.gimė dukra A. 2002 m kovo 29 d.pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas P. B. nupirko 0,15 ha žemės sklypą ir jame esančius pastatus-gyvenamąjį namą , garažą, tvartą, kitus statinius , esančius (duomenys neskelbtini), kurie buvo įregistruoti atsakovo P. B. vardu(1t., 15 b.l.).

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas

Dėl ieškinio ribų peržengimo

Apeliantas atsakovas P. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti priimtą pirmosios instancijos sprendimą ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, priimtą pažeidžiant procesines ir materialines normas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas peržengė ieškinio ribas, nes ieškovė iš dalies ginčijo nekilnojamo turto pirkimo sandorį kaip apsimestinį dėl subjekto , prašydama jai perkelti pirkėjos teises pagal šį sandorį ir nustatyti, kad ji šiuo sandoriu įgijo asmeninės nuosavybės teisę į1/2 dalį šio nekilnojamo turto. Ieškovė neprašė pripažinti , kad atsakovo ir jos veikla būtų pripažinta sutartine jungtine veikla, o šios veiklos pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teises į ½ atsakovo nekilnojamo turto. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinyje nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, t. y. ieškovo suformuluotas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui (atsakovams) ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas reiškia tai, kad teismas, išskyrus šio Kodekso nustatytus atvejus, negali priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė kelis reikalavimus, vienas iš jų-pripažinti nekilnojamo turto pirkimo sutartį negaliojančia iš dalies, perkelti jai pirkėjos teises į pusę įgyto nekilnojamo turto bei nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal šį sandorį į pusę įgyto nekilnojamo turto, nurodydama faktines aplinkybes apie tai, kad šis turtas turėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, nes šalys po santuokos nutraukimo gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, o ji savo lėšomis , darbu prisidėjo prie šio turto įsigijimo , jo pagerinimo. Pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad teismas turėtų pripažinti įgytą turtą bendrąja daline su atsakovu P. B. nuosavybe kiekvienam po ½ dalį turto (2t., 100 b.l.).Pagal nurodytas faktines aplinkybes matyti, kad ieškovė įrodinėjo tarp šalių esant santykius kaip sutartinę jungtinę veiklą, sukūrus bendrąją dalinę nuosavybę.

Teismas iš dalies patenkino ieškovės reikalavimus, pripažindamas ieškovei nuosavybės teisę į dalį nekilnojamo turto, įgyto pagal šį sandorį. Teismas, įvertindamas byloje nurodytas aplinkybes, pripažino, kad šis turtas buvo įgytas kaip šalių bendroji dalinė nuosavybė, ieškovei savo darbu bei lėšomis prisidedant prie turto įgijimo, pagerinimo. Nurodydama faktines aplinkybes, ieškovė prašė pripažinti jos asmeninės nuosavybės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Teismas pateikė teisinį įvertinimą nurodytų aplinkybių ir iš dalies patenkino ieškinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinus įstatymus, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusius teisinius argumentus, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-567/2008; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę bendroje dalinėje partnerių yra šio reikalavimo pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Tai yra teisės taikymas, kurį atlieka teismas savo nuožiūra pagal konstatuotas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio pagrindu nurodytas faktines aplinkybes, tinkamai jas teisiškai kvalifikavo pagal civilinio kodekso normas , pripažindami ieškovei dalinę nuosavybės teisę į nekilnojamą turtą, ką ir įrodinėjo ieškovė .

Nepagrįstai apeliantas teigia, kad ieškovei pripažinus nuosavybės teises , turėjo būti perkeliama ir pareiga sumokėti daikto dalies kainą. Kaip anksčiau minėta, iš ieškovės nurodytų ir įrodinėjamų aplinkybių matyti, kad turtas buvo įgytas esant susitarimui dėl bendrosios šalių jungtinės veiklos , sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Teismas nustatė, su kuo sutinka ir kolegija, kad nutraukusios santuoką, šalys tęsė bendrą gyvenimą, vedė bendrą ūkį, kartu dirbo darbus prie namo, nekilnojamas turtas pirktas šalių interesais, jame šalys apsigyveno kaip šeima, bendrai naudojo gaunamas lėšas. Nors ieškovė kurį laiką nedirbo, bet prisidėjo savo darbu namų ūkyje. Vėliau ieškovė savo lėšomis, uždirbtomis užsienyje, prisidėjo prie turto pagerinimo. Taip pat šalys pardavė nepasidalintą santuokoje įgytą turtą- gautas lėšas panaudojo įgyto turto pagerinimui. Taigi tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos santykiai. Kadangi šalių santykiai atsirado galiojant 1964 m CK normoms, tai jų santykiai atitiko 1964 m CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Dėl jungtinės veiklos formos , šios formos nesilaikymo padarinių yra spręstina pagal 1964 m CK, o dėl bendro turto įgijimo(sukūrimo), -pagal 2000 m. CK normas, galiojusias atitinkamų sandorių sudarymo metu. Nors rašytinės jungtinės veiklos sutarties tarp ieškovės ir atsakovo P. B. nebuvo sudaryta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis-ieškovės paaiškinimais, liudytojų A. B., I. B. S. K. parodymais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais, fotonuotraukomis. 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Be to, šios konkrečios nagrinėjamos bylos kontekste teismai tinkamai taikė įstatymo nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį .Priešingai gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, kas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nes šalių tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti, pagerinti, valdyti ir naudoti turtą dalinės nuosavybės teise. Tokios teismų išvados atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.). Bendro ūkio vedimo faktą pirmosios instancijos teismas nustatė išsamiai išanalizavęs ir tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus. Nors ginčo turtas įgytas galiojant 2000 m. CK, nekeičia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių esmės , nes jungtinės veiklios santykiai yra tęstinio pobūdžio. Konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą iki naujo CK visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas. Nors atsakovas ir neigia buvus susitarimą įgyti, sukurti bendrą nuosavybę bei bendro ūkio vedimą, tačiau tai patvirtina šalių tarpusavio santykių pobūdis ir jų bendri veiksmai: vaiko gimimas, , jo auginimas ,gyvenimas kartu įgytame name, šalių veiksmai eksploatuojant namą, t.y. ieškovės sutarties dėl atliekų išvežimo sudarymas , bendras lėšų naudojimas, bendras šalių turėto turto pardavimas, namo gerinimas. Teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo nenuosekliais paaiškinimais, nes šias ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtino ir šalių artimieji-dukros, kurios gyvenant kartu net nežinojo, kad tėvai yra išsituokę. Aptartas teisiškai reikšmingas aplinkybes patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai: paraiška paskolai gauti, kur nurodyta ieškovė kaip šeimos narys, gyvenamos vietos deklaravimo pažymos, namų ūkio knygos išrašas nuotraukos, sutartis, administracinės bylos medžiaga , kur atsakovas nurodo, kad vedė su ieškove bendrą ūkį, namas įgytas gyvenant kartu su ieškove ir kt., bendras anksčiau santuokoje turėto ir nepadalinto turto pardavinėjimas (1 t.9,19,20,21,24-25,127-130). Be to pats atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad norėjo kompensuoti ieškovei už nekilnojamą turtą, tik ši nesutiko su jo pasiūlyta dalimi, bylos nagrinėjimo metu atsakovas buvo išreiškęs sutikimą sudaryti taikos sutartį. Remiantis byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais šalių tarpusavio santykių pobūdį, pripažintina buvus šalių susitarimą jungtinės veikos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę (CK 472, 474 straipsniai). Ši nuosavybė buvo sukurta ją įgyjant pirkimo-pardavimo sandoriu bei ją pagerinant. Pagal pirkimo –pardavimo sutartį nekilnojamo turto vertė buvo 43 000 Lt(1t.,15 b.l.).Ieškovė nurodo, kad vedė bendrą ūkį, sumokėjo 1 000- Lt avansą iš bendrų lėšų, o iš užsienio parvežė ir perdavė atsakovui bendram ūkiui vesti apie 10 000 eurų, kas beveik prilygsta įgyto turto vertei. Aplinkybės, kad atsakovas už jam suteiktą kreditą įsigijo butą ir įregistravo jį savo vardu, nepaneigia šio turto kaip bendrosios dalinės nuosavybės, atsiradusios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, statuso.

Pagal galiojusį teisinį reguliavimą bendram tikslui pasiekti sutarties dalyviai galėjo įnešti pinigus, kitą turtą, dalyvauti savo darbu, kad sukurtas rezultatas būtų bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 474, 6.970 straipsniai). Toks reguliavimas reiškia, kad bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant darbu. Pinigai, įnešti bendram turtui sukurti ar jam pagerinti, galėjo būti tiek kiekvieno iš dalyvių asmeninės lėšos, tiek bendros jų pajamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama į sutarties dalyvių tarpusavio santykių pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutarties nenustatyta ko kita (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsižvelgiant į ieškovės, t. y. jungtinės veiklos sutarties dalyvės, paaiškinimus, kitus minėtus įrodymus, laikytina, kad šalių dalys yra lygios. Atsakovas nenuneigė šios prezumpcijos , todėl šį turtą sukūrus bendrai ieškovei neatsiranda ir pareiga mokėti kompensaciją atsakovui. Teismas ne perkelė pirkėjos teises , bet pripažino įgijus nekilnojamą turtą kaip bendrąją dalinę nuosavybę, esant bendrai jungtinei ieškovės ir atsakovo P. B. veiklai, ką ir įrodinėjo ieškovė.

Kiti atsakovo nurodyti argumentai neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumui, teisėtumui ir nėra pagrindu naikinti teismo sprendimą nurodytais pagrindais. Atsakovas teigia, kad teismo sprendimas iš dalies neatitinka faktinėms aplinkybėms dėl atsakovų pasirašymo kredito bei laidavimo sutartis, nes jas pasirašė ieškovė ir atsakovas P. B., o ne atsakovai. Tai laikytina teismo rašymo apsirikimu, nes iš sprendimo yra suprantama sakinio prasmė ir tai nėra vertinama kaip teiginys neatitinkantis faktinėms bylos aplinkybėms ir negali būti pagrindu naikinti teismo sprendimą. Taip pat nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą dėl neteisingo laidavimo sutarties aiškinimo. Nors atsakovas nurodo, kad atsakovas P. B. yra rusakalbis ir nemoka lietuvių kalbos, dėl ko dokumentus pildydama ieškovė nurodė tikrovės neatitinkančias žinias, tačiau tai neatitinka tikrovės, ką patvirtina teismo posėdžio protokolas, garso įrašas, jo rankraštiniai įrašai , prašymas , pateiktas byloje (1t., 150 b.l., 3 t., 97 b.l.). Be to tai nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi teismas, padarydamas išvadas.

Sutiktina su apelianto argumentu, kad teismas, darydamas išvadas dėl turto išreikalavimo iš atsakovo dėl pasibaigusio A. S. įgaliojimo sudarant sandorius , turėjo padaryti išvadas, kad atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis (CK 2.147 str. 3 d.),.Kadangi šiuo atveju sandorį sudaręs asmuo atsakovas P. B. buvo sąžiningas įgijėjas, nes nežinojo apie įgaliojimo pasibaigimą, todėl pirkimo-pardavimo sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu. Pasibaigus įgaliojimui , sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, bet ne niekiniu. Byloje nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu .

Dėl procesinių normų pažeidimo

Kolegija nesutinka su atsakovo argumentais. Bendro ūkio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimą, ieškovė įrodinėjo ne tik savo paaiškinimais (CPK 177 str. 2 d.), liudytojų parodymais ir netiesioginiais rašytiniais įrodymais, pažymomis apie ieškovės ir jos dukrų gyvenamosios vietos deklaravimą, šalims priklausiusio turto pardavimo sutartimis, sutartimi dėl buitinių atliekų išvežimo, fotonuotraukomis. Šiuos įrodymus teismas ištyrė, juos įvertino visumoje ir remiantis vidiniu įsitikinimu bei tikėtinumo principu padarė išvadas dėl bendros dalinės nuosavybės įgijimo, o ne rėmėsi prielaidomis.

Nors teismas sprendime ir pateikė nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-10-25 d.nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-399/2011, tačiau iš sprendimo matyti, kad teismas rėmėsi tik bendromis nuostatomis dėl bendros dalinės nuosavybės sukūrimo bendrosios jungtinės veiklos pagrindu.

Apelianto nurodyti neatitikimai nurodant sprendime skirtingą ieškinio dalyką sprendimo skirtingose dalyse nelaikytina esminiu procesinių normų pažeidimu, dėl ko jis turėtų būti panaikintas , taip pat tai nerodo teismo šališkumo. Taip pat nedaro jo negaliojančiu ir nesavalaikis sprendimo išdavimas, jo išsiuntimas , nes tai nesukliudė atsakovui jo apskųsti, kas ir buvo padaryta.

Kolegija nesutinka su atsakovo argumentais dėl procesinių dokumentų įteikimo viešu būdu įteikimo išlaidų kitam atsakovui priteisimo nepagrįstumu. Šios išlaidos yra priskiriamos bylinėjimosi išlaidoms (CPK 88 str. 1 d. 3 p.) ir yra priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies (CPK 93 str.).Ieškinį patenkinus iš dalies, pusė šių išlaidų pagrįstai buvo priteistos iš atsakovo (CPK 93 str. 2 d.).Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas dėl CPK 130 str. pažeidimo, įteikiant atsakovui A. S. procesinius dokumentus. Apelianto nurodyta CPK normos redakcija įsigaliojo tik nuo 2011 spalio 1 d., tuo tarpu procesinis sprendimas dėl skelbimo viešu būdu bei jo paskelbimas buvo atliktas iki įsigaliojant šios normos naujai redakcijai 2011 m rugsėjo 22 d.(3t.,149,154b.l.).

Taigi šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės nepatvirtina apelianto teiginių apie tai, kad pirmosios instancijos pažeidė proceso teisės normas ir kad tokie pažeidimai galėtų būti pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas. Ieškovė prašė pripažinti sandorį apsimestiniu ( CK 1.87 str. 1 d.)dėl subjekto, nurodydama , kad pirkimo –pardavimo sutarties, kuria buvo įgytas nekilnojamas turtas šalimi(pirkėja) turėjo būti nurodyta ir ieškovė, prašė perkelti jai pirkėjos teises. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra pripažįstama, kad sandoris gali būti laikomas apsimestiniu ne tik tais atvejais, kai sandoris sudarytas pridengiant kitą sandorį, tačiau ir tais atvejais, kai sandoris sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Nagrinėjamos bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad šalys neišreiškė savo tikrosios valios ir kad ieškovės tikslas buvo asmeninės nuosavybės teise įgyti pusę perkamo nekilnojamo turto. Nežiūrint, kad paskolos sutartis dėl lėšų perkamam objektui suteikimo buvo sudaryta su atsakovu P. B., ieškovė turėjo galimybę tapti sandorio šalimi –pirkėja, sumokėdama iš asmeninių lėšų pusę nekilnojamo turto vertės. Ieškovė pati nurodo ieškinyje, kad ji su atsakovu P. B. sutarė, jog nekilnojamas turtas bus įgijamas atsakovo , o vėliau išmokėjus paskolą , bus sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės dalių įregistravimo. Sandoris buvo sudarytas laisva šalių valia .Nagrinėjamos bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad ieškovė, sudarydama minėtą sutartį, neišreiškė savo tikrosios valios ir kad jos tikrasis tikslas buvo siekis įgyti pusę nekilnojamo turto. Apeliantė, prašydama pripažinti pirkimo–pardavimo sandorius apsimestiniais, turėjo įrodyti jų apsimestinumą patvirtinančias aplinkybes, tačiau to nepadarė (CPK 178 str.).Ji nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog turėjo lėšų ginčijamam turtui įsigyti. Bylos duomenys patvirtina, kad iki notarinės sutarties sudarymo pardavėjui buvo sumokėtas 13000 Lt avansas, ieškovė neįrodinėjo, kad ji mokėjo pardavėjui ir kokią dalį avanso sumokėjo , kad ši suma buvo sukaupta bendrai abiejų su atsakovu P. B.. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad tai buvo jo asmeninės lėšos. Ieškovė neįrodinėjo, kad sandorio sudarymo metu siekė įgyti pirkėjos teises ir pareigas. Ieškovė įrodinėjo tik aplinkybes po šio sandorio sudarymo. Be to, byloje taip pat nebuvo nustatyta priežasčių apsimestiniam sandoriui sudaryti, neįforminant jo tikrosios pirkėjos vardu, nes paskolos suteikimas nėra sietinas su nekilnojamo turto sutarties sudarymu. Pažymėtina, kad tikrieji sandorių šalių ketinimai nustatomi sandorių sudarymo momentu, o ne vėliau. Taigi, sudarant sutartį, pirkėjo pareigas įgijo , priėmė sutarties objektą atsakovas P. B..

Pagal ieškovės nurodytas ir byloje įrodinėjamas aplinkybes matyti, kad ji įrodinėjo, jog įgijus turtą ,buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė , šalims pardavus santuokoje įgytą ir nepadalintą turtą, tuo prisidedant prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Taip pat vėliau savo darbu bei užsienyje uždirbtomis lėšomis ieškovei prisidedant prie turto pagerinimo .Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovė neįrodė, jog ginčijama sutartis yra apsimestinis sandoris. Pati ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą sutiko su teismo padarytomis išvadomis dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistu.