- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-81-875/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas
- Kaltinamasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- V. K.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kaučikienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, ir neįrodyta, kad ji būtų padariusi inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji 2018 m. liepos 12 d. apie 17.00 val. parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini) kilus žodiniam konfliktui, tyčia pastūmė nukentėjusiąją V. K., dėl ko, ši nugara atsitrenkė į metalines lentynas, nukentėjusiajai V. K. bandant pasiimti nuo žemės kibirą ir semtuvėlį, ne mažiau kaip penkis kartus stūmė ją durų link ir padarė kairiojo žasto poodinę kraujosruvą, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, bei sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo ir atsikirtimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė D. Kaučikienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: A. J. pripažinti kalta, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir skirti 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per teismo nustatytą laiką neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, valstybinėse ir nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalvos reikalingais žmonėmis.
2.1. Teigia, kad A. J. neteisėtai ir nepagrįstai išteisinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas. Nurodo, kad nukentėjusioji V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus apie reikšmingas bylai aplinkybes, nes ji buvo pagrindinė šio įvykio liudytoja. Jos parodymai sutampa su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir atitinka kitiems bylos duomenims. Taip pat jos parodymai analogiški ir apklaustos kaip įtariamoji ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-33307-18 (priešpriešinėje). Tai, kad nukentėjusioji V. K. nukentėjo ir buvo sužalota, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
2.2. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas akcentavo tai, jog A. J. kaltės nepripažino, tiesioginių įvykio liudininkų nėra, kaltinimas yra grindžiamas nukentėjusiosios parodymais ir specialisto išvada, kuria konstatuotas sužalojimo faktas, vieta, rūšis, dydis. Tuo pačiu teismas vertina, kad nėra ginčo, jog kaltinamoji ir nukentėjusioji fiziškai kontaktavo per konfliktą dėl vandens sėmimo, bet iš surinktų duomenų neaiškus nukentėjusiosios sužalojimo, toks dalykas buvo, mechanizmas. Tačiau nukentėjusioji V. K. aiškiai ir nuosekliai parodė, kad kaltinamoji A. J. ją stūmė, net kelis (keturis ar penkis) kartus ir kažkokiu daiktu jai įdrėskė ranką, taip padarydama sužalojimą, tik žinoma nukentėjusioji teisme neišreiškė ar neįvertino kokio stiprumo skausmą ji juto įvykio metu, o teismas tai įvertino kaip neaiškų nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmą. Pagal teismo vertinimą nukentėjusios pastūmimas (net keletą kartų), kurių metu ji patyrė sužalojimą, nėra tyčinis veiksmas, tačiau kaip numato BK 140 straipsnio 1 dalis, fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido atsirasti.
2.3. Nurodo ir tai, kad teismas konstatavo, jog byloje nėra patikimų objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad nukentėjusioji buvo sužalota nagrinėjamo įvykio metu ir kad tai neteisėtais smurtiniais veiksmais padarė kaltinamoji. Akivaizdu, jog teismas nevertino patikimais nukentėjusiosios V. K. parodymų, bei specialisto išvados, kuria atliktas V. K. medicininis tyrimas ir nustatytas sužalojimo padarymo mechanizmas, aplinkybės ir laikas bei sveikatos sutrikdymo mastas V. K., kaip objektyviais duomenimis. Nors ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-33307-18 (priešpriešinis), kuriame to paties įvykio aplinkybės buvo konstatuotas sužalojimo faktas, vieta, rūšis, dydis. Priimdamas sprendimą teismas neginčijo, jog kaltinamoji ir nukentėjusioji fiziškai kontaktavo per konfliktą (viena kitos atžvilgiu veikė tyčiniais veiksmais, nes ir vienai ir antrai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas to paties įvykio aplinkybėmis ir laiku) ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėja 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartimi patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarimą atleisti V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (prieš A. J.) pagal laidavimą ir ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-33307-18 nutraukti.
2.4. Pažymi, kad A. J. veikoje nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl ji turi būti pripažinta kalta dėl šios nusikalstamos veikos padarymo ir nuteista.
2.5. Dėl bausmės nurodo, kad A. J. kaltinama padarius nesunkią tyčinę veiką, anksčiau teista, ankstesniu nuosprendžiu jai skirta 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė, nedirbanti, bausmės tikslai jos atžvilgiu gali būti pasiekti skiriant jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t. y., laisvės apribojimą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Atsikirtimu į prokurorės apeliacinį skundą A. J. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą nuosprendį nepakeistą.
3.1. Nurodo, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl nukentėjusiosios parodymų nuoseklumo neatitinka bylos aplinkybių bei yra nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-167-900/2019 nukentėjusiąją pripažinta V. K. davė parodymus, kuriuose teigia jog „nežino, kokiu būdu sulūžo jos atsineštas semtuvėlis, kuris neva buvo padėtas ant žemės kartu su kibiru, galbūt pasipainiojo tarp kojų konflikto metu”, teismo posėdyje neigė, kad sudavė kaltinamajai per galvą, prisipažino, kad galėjo semtuvėliu suduoti per šoną. Liudytojas S. P. parodė, kad V. K. apskritai neigė, jog stumdėsi su kaltinamąja. Tuo tarpu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-33307-18, kuriame V. K. buvo pripažinta įtariamąja, duodama parodymus prisipažino, kad „konflikto metu A. J. sudavė plastmasiniu semtuvėliu per galvą”. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaip ir nurodoma išteisinamajame nuosprendyje, nukentėjusiosios parodymai yra padriki ir migloti.
3.2. Pažymi, kad teikiami nepagrįsti argumentai dėl nukentėjusiosios pastūmimo vertinimo - apeliaciniame skunde teigiama, kad „pagal teismo vertinimą nukentėjusiosios pastūmimas (...), kurių metu ji patyrė sužalojimą, nėra tyčinis veiksmas”. Pabrėžtina, jog teismas nevertino tyčios turinio, kadangi byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų dėl to, ar nukentėjusioji apskritai buvo sužalota įvykio vietoje ir metu, o pastūmimo fakto nepatvirtina nei tiesioginiai, nei netiesioginiai byloje surinkti įrodymai.
3.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad fizinio kontaktavimo aplinkybė (patvirtinta ir teismo) suponuoja tyčinius veiksmus bei sveikatos sutrikdymą. Pažymi, kad toks vertinimas prieštarauja ne tik taikomam teisės normų aiškinimui (vien fizinis kontaktas niekaip neatskleidžia intelektualinio ir valinio tyčios turinio), bet ir elementariai logikai. Taip pat aplinkybė, kad nukentėjusioji įvykio aplinkybėmis ir laiku veikdama tyčia padarė kaltinamajai nežymų sveikatos sutrikdymą niekaip nepatvirtina, jog tokius pat veiksmus atliko ir kaltinamoji.
3.4. Nurodo ir tai, kad apeliaciniame skunde teigiama, kad „nukentėjusioji neįvertino, kokio stiprumo skausmą ji juto įvykio metu”. Visgi pažymėtina, kad pati nukentėjusioji (kurios vienintelės parodymais yra grindžiami apeliacinio skundo argumentai), teigė, jog juto nepatogumą ir net nežino, ar tai yra skausmas, todėl argumentai apie skausmo vertinimą neatitinka realių bylos aplinkybių. Taip pat pažymi, kad teismui pati nukentėjusioji patvirtino, jog pareiškimą apie prieš ją panaudotą smurtą parašė reaguodama į kaltinamosios pareiškimą ant jos, t. y. ne siekdama apginti savo teises, o turėdama tikslą atlyginti už sukeltas neigiamas pasekmes inicijuojant ikiteisminį tyrimą.
Žemesnės instancijos teismas
3.5. Atkreipia dėmesį, kad kaltinimas yra grindžiamas specialisto išvada, kurioje teigiama, kad poodinė kraujosruva galėjo būti padaryta incidento metu. Svarbu pažymėti, kad nukentėjusioji į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialistus kreipėsi tik po to, kuomet sužinojo apie jos atžvilgiu parašytą pareiškimą, t. y. praėjus 4 dienoms nuo incidento. Tokie nukentėjusiosios veiksmai dar kartą patvirtina aplinkybę, jog skausmo incidento metu ji nepajuto ir dėl to į medikus iškart nesikreipė. Galima pagrįstai teigti, jog sužalojimai galėjo būti padaryti kitoje nei įvykio vietoje, kitomis aplinkybėmis ir kito asmens.
3.6. Nurodo, kad apeliacinio skundo turinys iš esmės grindžiamas nukentėjusiosios parodymais, tačiau nukentėjusioji turi asmeninį suinteresuotumą proceso baigtimi, keičia parodymus, juos pateikia nenuosekliai, todėl teismas tinkamai pritaikė parodymų vertinimą. Vien nukentėjusiosios parodymų pagrindu priimtas prokuratūros siūlomas apkaltinamasis nuosprendis šiukščiai pažeistų nekaltumo prezumpciją.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusioji V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą palaiko prokurorės skundą visa apimtimi ir prašo jį tenkinti: panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir A. J. pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintoji A. J. bei jos gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
Prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, pripažinti A. J. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti atitinkamą bausmę.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Remiantis prokurorės D. Kaučikienės apeliaciniu skundu, ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiant, kad A. J. nepagrįstai išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
6. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tiek apkaltinamasis, tiek ir išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
8. A. J. pareikšto kaltinimo esmė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra tai, kad ji tyčia kelis kartus pastūmė nukentėjusiąją V. K., po ko, nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
9. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Taigi, net jei asmens veiksmai formaliai atitinka objektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (mušant ar kitaip smurtaujant asmeniu sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata), asmens veiksmuose nesant tyčios elemento baudžiamoji atsakomybė pagal aptariamą BK straipsnį negalima. Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad analizuojamoje situacijoje A. J. veiksmuose nenustatytas subjektyvusis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – tyčia, be to, nenustatyta, kad nukentėjusioji buvo sužalota būtent įvykio metu neteisėtais A. J. veiksmais. Nesutikti su tokia išvada, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
10. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. J. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nežymus sveikatos sutrikdymas V. K. padarytas būtent A. J. tyčiniais veiksmais, už kuriuos kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
11. Kaip matyti iš bylos duomenų V. K. pareiškimą dėl konflikto su A. J. parašė tik 2018 m. liepos 15 d., nors įvykis įvyko 2018 m. liepos 12 d. Pareiškime nurodė, kad prašo paskirti medicininį tyrimą dėl jai padaryto sužalojimo, kadangi žino, jog prieš ją taip pat yra pradėtas tyrimas (1 t. b. l. 9-11). Ikiteisminio tyrimo metu V. K. parodė, kad pasiėmusi semtuvėlį ir kibiriuką, nuėjo pas A. J. į parduotuvę ir pasilenkė semti vandenį, o A. J. pribėgo prie jos ir stūmė, po ko, ji atsitrenkė nugara į lentynas. Neigė, kad semtuvėliu sudavė A. J. per galvą. Tos pačios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teisme. Tik jau nurodė, kad trenkė A. J. semtuvėliu per šoną ir jis suskilo pusiau. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. K. teisme parodė, kad ji jautri mėlynėms, neskyrė tam reikšmės, nenorėjo eiti į teismus. Nežino, kur susižalojo ranką, ją pamatė tą pačią dieną, vakare, kai maudėsi. Perštėjo ranką. Tai, kad kitoje byloje, kur ji atleista pagal laidavimą pripažino, kad sudavė semtuvėliu į galvą, ji nurodė, kad nebenorėjo keisti parodymų, todėl pripažino, ką sakė A. J.. Jautė nepatogumą, kai grūmėsi, tačiau nežino ar tai skausmas. Tuo tarpu liudytojas S. P. parodė, kad V. K. neigė, kad vyko susistumdymas, tačiau tam, kad viskas nurimtų ir A. J. nerašytų pareiškimo, jos atsiprašė (1 t. b. l. 38-39). Daiktų apžiūros protokole, kuriame užfiksuota BPC garso įrašas, nurodyta, kad A. J., paskambinusi nurodė, kad kaimynė (V. K.) griebė jai už veido ir stūmė, taip pat, kad su semtuvėliu (šiupeliuku) trenkė jai per galvą ir jis sulūžo (1 t. b. l. 58-61). Analizuojant A. J. parodymus matyti, kad jie buvo nuoseklūs ir nekito viso baudžiamojo proceso metu. Be to, analogiškus parodymus davė ir kitoje byloje, kur ji buvo pripažinta nukentėjusiąja. Tačiau nagrinėjant nukentėjusiosios V. K. parodymus, sutinkamai su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, negalima daryti tokios pačios išvados, kaip vertinant A. J. parodymus, t. y., V. K. parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi ir jais negali būti neginčijamai pagrįsta A. J. kaltė. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. rugsėjo 24 d. nutartimi patvirtintas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės D. Kaučikienės 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarimas, atleisti V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (prieš A. J.) pagal laidavimą ir ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-33307-18 nutrauktas, kurio metu V. K. buvo įtariama tuo, kad konflikto metu sudavė vieną smūgį iš plastmasinio semtuvėlio A. J. į galvą, vieną kartą griebdama jai su ranka už veido, nuo smūgio A. J. atsitrenkus kairiąja kūno dalimi į metalines lentynas, padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. V. K. pripažino savo kaltę visiškai ir gailėjosi (1 t. b. l. 67-68).
12. BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos būtinasis požymis yra padariniai ir priežastinis ryšys, t. y. asmens smurtiniais veiksmais turi būti sukeltas fizinis skausmas. Sprendžiant, ar buvo sukeltas fizinis skausmas yra vertinama nukentėjusiojo pozicija ir elgesys, smurtinių veiksmų naudojimo lokalizacija ir kiti byloje esantys duomenys. Apeliaciniame skunde prokurorė išteisintosios kaltę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, iš esmės grindžia nukentėjusiosios V. K. parodymais, jog jai buvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau čia reikia pažymėti, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-317-719/2018). Bylos duomenimis nustatyta, kad būtent išteisintoji iškart kreipėsi pagalbos ir pranešė apie smurtinius veiksmus jos atžvilgiu, prašė iškviesti pagalbą, kad buvo sumušta, nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Policijos pareigūnai nurodė, kad matė įdrėskimus ant A. J. veido, tačiau nukentėjusioji nenurodė jokių nusiskundimų ar skausmo pojūčių. Todėl nekyla abejonių, kad būtent išteisintoji juto fizinį skausmą, kurį sukėlė smurtiniai nukentėjusiosios veiksmai, o nukentėjusiajai kilę padariniai (kairiojo žasto poodinė kraujosruva), kurie nustatyti specialisto išvadoje, nebūtinai galėjo būti padaryti konflikto su A. J. metu, juolab ir pati nukentėjusioji negalėjo konkrečiai įvardinti, kad tai, ką juto, buvo fizinis skausmas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad A. J. versija, jog ji neturėjo tyčios sukelti nukentėjusiajai V. K. fizinį skausmą, yra nepaneigta. Taip pat nepaneigta, kad A. J. tikslas tebuvo vienintelis – siekis apsaugoti ir sulaikyti nukentėjusiąją nuo vandens sėmimo iš jos darbo patalpų (nepaneigta, kad ji tik vykdė savo tiesioginės darbdavės nurodymus, kad nieko nedaryti ir laukti jos, kadangi pati liudytoja N. V. negalėjo paneigti, kad to nesakė A. J.), todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. J. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
13. Be to, kas paminėta, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati nukentėjusioji V. K. išprovokavo komentuojamą konfliktą (atėjo į išteisintosios darbo vietą ir ėmė semti vandenį, nors A. J. darbdavės buvo nurodyta, nieko nedaryti), o sužaloti jos A. J. nesiekė – jos veiksmai buvo nukreipti ne į fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu pasekmes, siekiant ją sužaloti, bet turint ketinimą ją sulaikyti nuo savivaliavimo jos darbo vietoje. Jokių matomų sužalojimų A. J. nukentėjusiajai nepadarė, po įvykio nukentėjusioji nesiskundė skausmais, bylos duomenimis, ji jautė nepatogumą, kaip pati nurodė, į medikus po įvykio nesikreipė, jokių nusiskundimų savo sveikata neišreiškė. Tik kaip ir nurodė pareiškime, žinodama, kad jos atžvilgiu pradėtas ikiteiminis tyrimas, sureagavo ir tuomet kreipėsi į teisėsaugos institucijas, po ko, buvo padaryta ir jos apžiūra, užfiksuojant esamus sužalojimus specialisto išvadoje. Visos šios aplinkybės rodo, kad A. J. veiksmai (stūmimai) buvo nepiktybiniai, momentiniai ir nesukėlė jokių pasekmių, todėl šiuo atveju, vien įstatymo taikymas, neįvertinus anksčiau išdėstytų aplinkybių, būtų formalus ir neatitiktų teisingumo principo, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija ( inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai). Maža to, BK 11 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir būti pavojinga. Šiuo atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. J. atlikti veiksmai nesiekia tokio pavojingumo, kad už tai būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
14. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl A. J. išteisinimo ir yra tik savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokurorė ir nukentėjusioji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. J. veiksmuose nėra visų būtinų BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Išteisindamas A. J., pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl A. J. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl sprendžia, jog panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Kaučikienės apeliacinį skundą atmesti.