Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Žibutės Budžienės ir Virginijos Lozoraitytės (pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės H. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-247-717/2012 pagal ieškovės H. K. patikslintą ieškinį atsakovams A. M., V. M., akcinei bendrovei DNB bankas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – Kauno miesto 16-ojo notarų biuro notarė R. K. ir Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaras D. B., išvadą teikianti institucija - Kauno miesto savivaldybės vaiko teisų apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinys grindžiamas tuo, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-112-192/2010 dukters išlaikymui iš atsakovo A. M. priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis po 650 Lt kas mėnesį iki dukters pilnametystės, mokėjimus pradedant nuo 2009 m. sausio 21 d. Atsakovas A. M. 2011 metais kreipėsi į teismą dėl išlaikymo dukrai sumažinimo, motyvuodamas tuo, kad jo gaunamas atlyginimas yra mažas, sukūrė šeimą, jam gimė sūnus. Kauno miesto apylinkės teismas sprendimu Nr. 2-3086-192/2011 išlaikymo dydį sumažino iki 500 Lt. Kauno apygardos teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą. Kai 2007 metais ieškovė su atsakovu A. M. pradėjo kartu gyventi, atsakovas buvo turtingas - turėjo žemės sklypą, namą, kitus statinius. Prieš gimstant dukrai, jų santykiai nutrūko - sužinojęs apie nėštumą, atsakovas ją paliko. 2008 m. kovo 3 d. gimus dukrai, atsakovas tėvystės nepripažino, tą padarė tik tada, kai buvo gauta ekspertų išvada. Priteisus išlaikymą dukrai, atsakovas iš karto jai sumokėjo išlaikymo įsiskolinimą 6 000 Lt ir mokėjo išlaikymą po 650 Lt kas mėnesį. Dukros išlaikymo išlaidos per mėnesį sudaro daugiau kaip 1 300 Lt. Kadangi teismas, motyvuodamas tuo, kad atsakovo gaunamas atlyginimas yra mažas, sumažino išlaikymą dukrai, ji mananti, kad tai yra neteisinga, nes atsakovas A. M. turi nekilnojamojo turto, todėl išlaikymas galėtų būti nukreiptas į turtą. Pradėjus domėtis atsakovo turtu, ji 2011 metais sužinojo, kad atsakovas nuosavybės teise valdė žemės sklypą ir namą su priklausiniais, kuriuos, jos nuomone, siekdamas išvengti prievolės išlaikyti dukrą, padovanojo savo motinai, o ši turtą už atsakovo paskolą įkeitė bankui. Mano, kad dovanojimo ir įkeitimo sandoriai yra neteisėti, nes buvo sudaryti siekiant išvengti prievolės išlaikyti dukrą, todėl turėtų būti panaikinti, turtas turėtų būti restitucijos teise sugrąžintas atsakovui A. M. ir į jį nukreiptas išieškojimas, siekiant užtikrinti dukros išlaikymą.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.

Akivaizdu ir pagrįsta, jog namo padovanojimo motinai V. M. metu atsakovas A. M. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad bus pripažintas vaiko tėvu ir iš jo bus siekiama priteisti išlaikymą vaikui. E. K. gimė 2008 m. kovo 3 d, tačiau ieškovė pirmą kartą į teismą dėl tėvystės nustatymo bei išlaikymo priteisimo kreipėsi tik 2009 m. sausio 16 d. dienos ieškiniu. Atsakovas A. M. tėvystę pripažino tik gavus toje byloje DNR ekspertizės išvadą.

Nors teisiškai ieškovė laikytina atsakovo A. M. kreditore, nes ji uzufrukto teise tvarko nepilnametei dukrai priteistą išlaikymą, tačiau faktiškai atsakovas A. M. nėra skolininkas, nemokantis išlaikymo dukrai. Ieškovė pati pripažino ir tai patvirtinta byloje esamais įrodymais, kad atsakovas yra pilnai sumokėjęs išlaikymą, kuris nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Ieškovė nei teisminio nagrinėjimo metu, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė aplinkybių, jog atsakovas A. M. kada nors būtų nevykdęs ar netinkamai vykdęs savo įstatyminę prievolę teikti nepilnametei dukrai išlaikymą. Todėl reikalavimas naikinti ieškiniu ginčijamus sandorius vadovaujantis actio Pauliana institutu suformuotas neįrodžius, kad ieškovė (kaip nepilnametės dukters įstatyminė atstovė) turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą.

Ieškovės reikalavimas tirti ir remtis aplinkybėmis, susijusiomis dėl išlaikymo nepilnametei dukrai sumažinimu, išeina iš ieškinio ribų, jos nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Priešingai nei teigia ieškovė, teismas atidžiai svarstė ieškovės prašymus dėl V. M. dalyvavimo teismo posėdžiuose bei aiškiai ir motyvuotai pasisakė dėl to. V. M. įkeitimo sandorio metu atstovavo jos sūnus A. M., todėl jai asmeniškai nedalyvaujant sandorio sudaryme ir ieškovei neturint klausimų sandoryje V. M. atstovavusiam A. M. - tenkinti ieškovės prašymą dar kartą atidėti teismo posėdį nebuvo teisinio pagrindo.

Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad bankas, suteikdamas atsakovui A. M. kreditą, buvo nerūpestingas ar nepakankamai atidus.

Ieškiniu ginčijamas nekilnojamojo turto dovanojimo sandoris buvo sudarytas dar 2008 m. gegužės 30 d., tuo tarpu ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismui pateiktas tik 2011 m. gegužės 4 d., po ginčijamo sandorio sudarymo praėjus beveik trejiems metams. Kartu su nagrinėjama byla prijungtos civilinės bylos Nr. 2-112-192/2010 (buv. Nr. 2-4165-192/2009) duomenys patvirtina, kad dar 2009-2010 metais civilinės bylos Nr. 2-112-192/2010 nagrinėjimo metu buvo pagarsinti minėto turto perleidimo faktai ir šiuos faktus pagarsino pati ieškovė H. K..

Apeliantė nėra atsakovo A. M. kreditorė. Bylos nagrinėjimo metu, buvo nustatyta, jog atsakovas A. M. neturi ir neturėjo įsiskolinimų apeliantei, t.y. ji neturi galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą A. M.. Šių įsiskolinimų nebuvo nei dovanojimo sutarties sudarymo metu, nei įkeitimo sandorio sudarymo metu, nei bylos nagrinėjimo metu. Apeliantė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Reikalavimas actio Pauliana pagrindu turi būti pateiktas per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Bankas nebuvo dovanojimo sandorio tarp atsakovų A. M. ir V. M. šalis, jis šiuo sandoriu neįgijo jokių teisių, pareigų ar neatlygintiniu sandoriu perleisto turto, todėl jis negali būti laikomas trečiuoju asmeniu, kurio nesąžiningumo nereikia įrodinėti LR CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nurodyta prasme. Bankas jokiais veiksmais neprisidėjo prie ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo. Įkeitimo sandorio sudarymo metu atsakovės V. M. atstovas pateikė visus reikiamus dokumentus, įrodančius nuosavybės teisę, kuriuos tikrino ir Vilniaus miesto 14 notarų biuro notaras D. B., todėl bankas elgėsi visiškai sąžiningai ir teisėtai sudarydamas įkeitimo sandorį, kuris užtikrino pagrindinės prievolės įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo visus bylos aspektus ir motyvuotai pagrindė sprendimą, įskaitant ir dalyje dėl banko sąžiningumo. Tai, kad atsakovas A. M. sudarė įkeitimo sandorį V. M. vardu, veikdamas įgaliojimo pagrindu, negali būti laikoma banko nesąžiningumo įrodymu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t.y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija nustačiusi, kad procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, buvo pateikti į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovų A. M. ir V. M. pateiktų įrodymų kolegija nepriima, nes jie galėjo būti pateikti piormosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis), nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes apeliacinį skundą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl ieškovės prašymas netenkintinas ir skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnis).

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių bei netinkamai vertino įrodymus.

Apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, jog atsakovas A. M. iki 2009 metais ieškovei kreipiantis į teismą nieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie dukters gimimą, nes tokia išvada, anot apeliantės, nepagrįsta jokiais įrodymais.

Žinojimas reiškia asmens turėjimą tam tikrų duomenų, informacijos. Byloje nustatyta, kad E. K. gimė 2008 m. kovo 3 d. Pati apeliantė savo patikslintame ieškinyje nurodžiusi, jog santykiai su atsakovu nutrūko dar iki dukters gimimo. H. K. 2009 m. sausio 16 d. ieškiniu kreipėsi į teismą dėl tėvystės nustatymo bei išlaikymo priteisimo. A. M. tėvystę pripažino tik gavus toje byloje DNR ekspertizės išvadą. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog atsakovo atstovas taipogi tvirtino, jog sandorio sudarymo metu atsakovas nežinojo apie dukters gimimą (t, 3, 48 b.l.). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, iš šių įrodymų teismas pagrįstai padarė išvadą, jog A. M. iki padovanojimo namo motinai (namą padovanojo 2008 m. gegužės 30 d.), nežinojo ir negalėjo žinoti, kad bus pripažintas vaiko tėvu ir iš jo bus siekiama priteisti išlaikymą vaikui ir turėjo teisę laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu, kaip teisę disponuoti savo turtu turėjo ir V. M..

Teisėjų koplegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas.

Kreditoriaus teisė actio Pauliana pagrindu ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pažeidžiančius kreditoriaus teises, yra numatyta CK 6.66 straipsnio 1 dalyje. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pareiškus actio Pauliana sukelia teisinius padarinius tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012 ir kt.). Taigi, viena sąlygų yra ta, kad kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t.y. kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Todėl siekdama ieškinyje iškeltų reikalavimų patenkinimo, ieškovė privalėjo pagrįsti, kad ji turi tokią reikalavimo teisę į atsakovą A. M.. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2010 m. sausio 27 d. Kauno miesto apylinkėas teismo sprendimu iš atsakovo A. M. nepilnametės dukters E. K. išlaikymui buvo priteista periodinėmis išmokomis po 650 Lt kas mėnesį iki dukters pilnametystės nuo bylos iškėlimo teisme, nes A. M., bylos nagrinėjimo metu sumokėjo 6000 Lt kaip išlaikymą nuo vaiko gimimo iki kreipimosi į teismą dienos (t. l, 17-20 b.l.). Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs A. M. ieškinį, sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3086-192/2011 išlaikymo dydį sumažino iki 500 Lt. Atsakovas teismo sprendimais priteistą išlaikymą dukrai teikė ir teikia (t. 2, 39-46, 49-51 b.l.; t. 3, 46-47 b.l.). Apeliantė nėra pateikusi jokių įrodymų bei nurodžiusi aplinkybių, jog atsakovas kada nors būtų nevykdęs ar netinkamai vykdęs savo prievolę teikti nepilnametei dukteriai išlaikymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog faktiškai atsakovas nėra skolininkas. Iš šių aplinkybių kolegija sprendžia, jog apeliantė ieškinio pateikimo dieną neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą A. M.. Kadangi neįrodžius, kad apeliantė, kaip nepilnametės dukters įstatyminė atstovė, turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, nėra vienos iš sąlygų, kurios remiantis įstatymu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra būtinos actio Pauliana reikalavimui tenkinti.

Kolegija atmeta apeliantės argumentą, jog dovanojimo sandoriu pažeidžiami jos dukros interesai. Kaip nustatyta byloje, dovanojimo sandoris sudarytas 2008 m. gegužės 30 d. (t. 1, 87-90 b.l.), išlaikymas po 650 Lt dukrai priteistas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu, konstatavus labai gerą abiejų tėvų finansinę padėtį (t. 1, 17-20 b.l.), nors tuo metu nekilnojamąjį turtą atsakovas jau buvo padovanojęs motinai. Nors ir neturėdamas ginčo turto savo nuosavybėje, atsakovas netapo nemokus, nesuteikė pirmenybės kitam kreditoriui, iki santorio sudarymo nebuvo iškelta byla dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, priteisto dydžio išlaikymą dukrai mokėjo, todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dovanojimo sandoris jo sudarymo metu nepažeidė kitų asmenų, tame tarpe ir ieškovės bei jos mažametės dukters interesų, todėl negali būti pripažintas negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog teismas apeliantės prašymą dėl atsakovės V. M. dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu atmetė be aiškių motyvų, todėl jos neapklausus, liko neišaiškintos aplinkybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas svarstė pateiktus prašymus bei aiškiai ir motyvuotai pasisakė dėl to (t. 2, 55 b.l.; t. 3, 50 b.l.).

Kolegija sutinka su teismo argumentais ir padaryta išvada, jog apeliantė ginti savo pažeistą teisę CK 6.66 straipsnio pagrindu yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą ir nėra pateikusi įrodymų, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Kaip nustatyta, ieškiniu ginčijamas nekilnojamojo turto dovanojimo sandoris buvo sudarytas 2008 m. gegužės 30 d., o ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teismui pateiktas tik 2011 m. gegužės 16 d., t.y. po ginčijamo sandorio sudarymo praėjus beveik trejiems metams. Nors apeliantė nurodė, jog apie ginčijamą sandorį sužinojo tik Kauno miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-3086-192/2011 išreikalavus iš atsakovo duomenis apie jo turėtą turtą ir atsakovo advokatui pateikus 2011 m. balandžio 28 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad ieškovei, t.y. apeliantei, ši aplinkybė buvo žinoma anksčiau, nes dar 2009 m. birželio 11 d. teismo posėdyje ieškovės atstovė nurodė, jog turi duomenų, kad atsakovas įsigijo namą ir jį padovanojo, taip pablogindamas savo turtinę padėtį bei prašė išreikalauti duomenis iš VĮ Registrų centras ir toks prašymas buvo patenkintas (t. 1, 104 b.l.). Todėl apeliantė neteisingai teigia, jog teismas šio prašymo netenkino. Teismas tokius duomenis buvo išreikalavęs ir konstatavęs, jog A. M. savo vardu kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų neturi (t. 1, 18 b.l.). Be to, teismas, nagrinėdamas bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, pažymėjo, jog, nagrinėjant bylą dėl išlaikymo priteisimo, vienas iš ieškovės motyvų buvo tai, kad atsakovas pablogino savo turtinę padėtį. Pati apeliantė su ieškiniu dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu pateikusi 2011 m. kovo 3 d. VĮ Registrų centras pažymą, jog A. M. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi (t. 1, 39 b.l.). Antstolės R. S. tvirtinimu 2009 metais H. K. buvo pateikusi prašymą konstatuoti faktines aplinkybes, susijusias su A. M. nekilnojamuoju turtu, tačiau išaiškinus, jog jis tokio turto neturi, faktines aplinkybes tvirtinti atsisakyta, o 2011 m. kovo 2 d. H. K. buvo pateikusi vykdyti Kauno miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo iš A. M. bei išieškojimą prašė nukreipti į A. M. nekilnojamąjį turtą, kurį jis gali būti perrašęs motinai V. M., tačiau pareikalavus pateikti įsiskolinimo dydį, sumokėti vykdymo išlaidas, vykdomąjį raštą atsiėmė (t. 2, 95 b.l.). Taigi visos šios nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, jog apeliantė praleidusi terminą ginti savo pažeistą teisę (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Be to, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, registro duomenys yra vieši (Nekilnojamojo turto kadatrso nuostatų 141 punktas) ir apeliantė, su savo atstovės pagalba galėjo gauti duomenis apie atsakovo nekilnojamąjį turtą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 5 dalies 2 punktas, CPK 199 straipsnis).

Kolegija atmeta apeliantės nesutikimo su teismo sprendimu argumentus, jog teismas nevertino banko atliktų veiksmų ir nenustatinėjo faktinių aplinkybių, kaip buvo sudarytas įkeitimo sandoris, nevertino esminės aplinkybės, turinčios esminės įtakos sąžiningumo nustatymui, kad atsakovei V. M. priklausantį turtą įgaliojimo pagrindu bankui įkeitė pats atsakovas A. M., pati atsakovė V. M. santykiuose su banku niekur nedalyvavo, jokių veiksmų neatliko, pati neišreiškė jokios valios sandorio sudarymui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 11 d. atsakovui A. M. AB DNB bankas suteikė 50 000 EUR kreditą (t.1, 27-28 b.l.), kurio grąžinimo užtikrinimui atsakovė V. M. įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, pagal škeitimo sutartį užpildytas sutartinės hipotekos lakštas (t. 2, 104-108 b.l.). Kolegija pripažįsta, jog turto savininkas turi teisę laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu. Tokia teisė nei atsakovui A. M., nei atsakovei V. M. nebuvo apribota, todėl atsakovė V. M. jai padovanotą ir asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą įkeitė bankui už sūnaus A. M. gautą kreditą.

Įkeitimo teisė – daiktinė turtinė teisė. Įkaito davėjas suvaržo savo teises į įkeičiamą daiktą, jomis užtikrindamas savo ar kitų asmenų prievolės įvykdymą (CK 4.192 straipsnis). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog įkeitimo sandoris yra išvestinis iš kreditavimo sutarties, todėl esant galiojančiai ir nenuginčytai pagrindinei prievolei, turi galioti ir šalutinė prievolė bei tai, kad kreditavimo ir įkeitimo sandoriai yra atlygintiniai sandoriai. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo AB DNB banko atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai nuomoenei, jog nebuvo dovanojimo sandorio tarp atsakovų A. M. ir V. M. šalimi bei šiuo sandoriu neįgijo jokių teisių, pareigų ar neatlygintiniu sandoriu perleisto turto, todėl negali būti laikomas trečiuoju asmeniu, kurio nesąžiningumo nereikia įrodinėti CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nurodyta prasme. Įkeitimo sandorio sudarymo metu atsakovės V. M. atstovas pateikė visus reikiamus dokumentus, įrodančius nuosavybės teisę (jie, beje, buvo tikrinti ir Vilniaus miesto 14 notarų biuro notaro D. B.). Turtas jo įkeitimo momentu buvo laisvas nuo draudimų ar kitokių apsunkinimų, todėl kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo turtas buvo teisėtai ir pagrįstai priimtas kaip įkaitas kredito dengimui užtikrinti.

Kolegija susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo visus bylos aspektus ir motyvuotai pagrindė sprendimą, įskaitant ir dalyje dėl banko sąžiningumo. Tai, kad atsakovas A. M. sudarė įkeitimo sandorį V. M. vardu, veikdamas įgaliojimo pagrindu, negali būti laikoma banko nesąžiningumu, nes kiekvienas teisinių santykių dalyvis turi teisę pasirinkti kaip įgyvenditnti savo teises – pačiam asmeniškai ar per atstovą.

Apeliantė nesutinka su teismo iš jos atsakovams priteistų išlaidų dydžiu, motyvuodama tuo kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintas rekomendacijas. Atsakovams A. ir V. M. priteista 2420 Lt AB DNB bankui -3025 Lt atstovavimo išlaidų. Kadangi atsakovai teikę po du atsiliepimus (į ieškinį ir patikslintą ieškinį) (t. 1, 98-103 b.l.; t.2, 87-93 b.l. ir t. 107-109 b.l.; t. 2, 100-102 b.l.), vyko keturi teismo posėdžiai, užtrukę 7 valandas, atsakovo AB DNB banko atstovui teko vykti į kitą vietovę, taip pat atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog priteisdamas nurodyto dydžio atstovavimo išlaidas, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydio nepažeidė, nors to sprendime nemotyvavo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą, savo sprendime jį pakankami motyvavo ir argumentavo (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinį skundą atmetus, atsakovei V. M. iš apeliantės priteistinos išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme - 1200 Lt atstovavimo išlaidų, kurios neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydio (t. 3 t., 116 b.l.) (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės H. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1200 Lt išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovei V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovės H. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 30,70 Lt apeliacinės instancijos teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos sąskaitą banke Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis - „bylinėjimosi išlaidos“, ir nedelsiant po apmokėjimo pateikiant kvito ar mokėjimo pavedimo originalą pirmosios instancijos teismui.