- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-03
- Bylos Nr.
- e2-779-330/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01131-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios A. B. personalinės įmonės bankroto administratorės UAB „Tavix“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutarties, kuria netenkinti prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir panaikinti bankrutavusios įmonės savininkei priklausančiam turtui ir piniginėms lėšoms taikytus areštus, priimtos A. B. personalinės įmonės bankroto byloje Nr. eB2-407-781/2018,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Klausimo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartimi A. B. personalinei (individualiai) įmonei iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Versluva“, nutartis įsiteisėjo 2016 m. liepos 18 d. Teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi atstatydinta bankroto administratorė UAB „Versluva“ ir paskirta nauja administratorė – UAB „Tavix“.Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 31 d. nutartimi įmonės bankroto byloje bendraatsakove įtraukta įmonės savininkė A. B., o bankroto administratorės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas. Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartimi leista nukreipti išieškojimą į įmonės savininkės turtą, o bankroto administratorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas.Pareiškėja bankroto administratorė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti bankrutavusios A. B. personalinės įmonės savininkei nuosavybės teisėmis priklausantį nekilnojamąjį turtą, o nesant ar nepakankant nekilnojamojo turto, – areštuoti kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas. Taip pat prašė panaikinti visų kitų institucijų taikomus areštus, laikinąsias apsaugos priemones ir apribojimus visam A. B. asmeninės ir bendrosios nuosavybės teise priklausančiam turtui. Administratorė nurodė, kad nusiuntus antstoliams teismo nutartį, kuria leista nukreipti išieškojimą į įmonės savininkės turtą, šie nenutraukė vykdomųjų bylų. Įmonės savininkė su bankroto administratore nebendradarbiauja, todėl tikėtina, kad gali elgtis nesąžiningai, siekdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 5 d. nutartimi pareiškėjos bankrutavusios A. B. personalinės įmonės bankroto administratorės UAB „Tavix“ prašymų netenkino.Teismas sprendė, jog bankroto administratorės įgaliotas asmuo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių objektyvių duomenų apie atsakovės – bankrutavusios įmonės savininkės sunkią finansinę padėtį, taip pat duomenų, kad įmonės savininkė ketintų savo turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims. Administratorė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Šalys civiliniame procese yra lygios, o vien ieškinio pateikimas, nepateikus įrodymų bei motyvuotų argumentų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog atsakovė tikėtinai vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Be kita ko, įmonės savininkės turtui yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kituose teisiniuose procesuose. Atsižvelgdamas į tai, teismas netenkino administratorės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, jog šiuo atveju bankrutavęs juridinis asmuo yra individuali įmonė, t. y. neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui ir jo turto nepakankant atsiskaityti su kreditoriais, yra realizuojamas ne tik to juridinio asmens, bet ir jo dalyvio – fizinio asmens turtas, kurį šis asmuo turėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu. Šioje proceso stadijoje yra įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria leista nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkės turtą, realizuojamą ta pačia tvarka kaip ir bankrutavusios įmonės turtas. Tai reiškia, kad ir klausimus, susijusius su individualios įmonės savininko turto, į kurį leistą nukreipti išieškojimą, areštu, kaip ir su tos įmonės turto areštu, sprendžia įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 18 straipsnio 3 dalis). Iš antstolių informacinės sistemos AIS duomenų teismas nustatė, kad skolininkės A. B. atžvilgiu yra vykdomos 8 vykdomosios bylos. Antstoliai į įmonės bankroto bylą nėra pateikę vykdomųjų bylų. Teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje areštų įmonės savininkės turtui panaikinimas yra netikslingas, kadangi tik pardavus tą turtą (jį realizavus), toks prašymas galėtų būti sprendžiamas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja bankrutavusios A. B. personalinės įmonės bankroto administratorė UAB „Tavix“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartį ir perduoti klausimą teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas 2018 m. vasario 6 d. nutartimi leido nukreipti išieškojimą į bankrutavusios personalinės įmonės savininkės turtą. Kadangi iš įmonės savininkės turto buvo vykdomi išieškojimai kitose vykdomosiose bylose, ta nutartis buvo išsiųsta antstoliams, kad reikalavimai pagal vykdytus (vykdomus) išieškojimus būtų reiškiami įmonės bankroto byloje. Antstoliai į tokius raginimus nereagavo. Vienu metu vyksta du konkuruojantys išieškojimo procesai, kurių vieną vykdo antstoliai pagal vykdymo proceso taisykles, o kitą – bankroto administratorius pagal ĮBĮ nuostatas.Pritaikyti apribojimai įmonės savininkės turtui sukelia teisinį neapibrėžtumą išieškojimą vykdančiam bankroto administratoriui, nes trečiųjų asmenų taikomų apribojimų turtui egzistavimas tą turtą daro nelikvidų, be to, nėra jokios garantijos, kad realizavus įmonės savininkės turtą, trečiųjų asmenų taikomi apribojimai bus panaikinti. Įmonės savininkės kreditoriai atsiduria nelygiavertėje situacijoje – vienų reikalavimai tenkintini vykdymo proceso nustatyta tvarka, kitų – ĮBĮ nustatyta tvarka. Panaikinus trečiųjų asmenų taikomus apribojimus turtui, egzistuoja akivaizdus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis. Išieškojimą iš įmonės savininkės turto vykdo bankroto administratorius, kuriam nesuteikta teisė taikyti apribojimus turtui, juos gali taikyti tik teismas. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių turtui, į kurį teismo nutartimi nukreipiamas išieškojimas, savininkas gali perleisti turtą tretiesiems asmenims, taip išvengdamas nutarties vykdymo ir atsiskaitymo su kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Dėl areštų turtui panaikinimo
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartimi A. B. personalinei (individualiai) įmonei iškelta bankroto byla, o 2018 m. vasario 6 d. nutartimi leista nukreipti išieškojimą į šios įmonės savininkės turtą. Pareiškėja įmonės bankroto administratorė pateikė teismui prašymą panaikinti kitų institucijų taikomus areštus, laikinąsias apsaugos priemones ir apribojimus visam A. B. asmeninės ir bendrosios nuosavybės teise priklausančiam turtui. Prašymą grindė tuo, kad nusiuntus antstoliams teismo nutartį, kuria leista nukreipti išieškojimą į bankrutavusios įmonės savininkės turtą, šie nenutraukė vykdomųjų bylų. Analizuojamu atveju bankrutavęs ūkio subjektas yra individuali įmonė, t. y. neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo, kaip fizinio asmens, prievoles subjektas. Individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika lemia, jog bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1254/2013). ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, kad finansinius reikalavimus individualios įmonės bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios individualios įmonės kreditoriai, bet ir tokios įmonės savininko kreditoriai. Visgi, atsižvelgiant į individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės bankroto procese specifiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Tokią išvadą lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009).ĮBĮ pasirinktas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių, šiuo atveju – tiek įmonės, tiek ir jos savininko, reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus; pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto. Bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje teismas perima iš antstolių vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos vykdomi išieškojimai iš įmonės, kuriai iškelta bankroto byla (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 18 straipsnio 1 dalis). Jei bankrutuojanti įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami ir vykdomieji dokumentai, pagal kuriuos išieškoma iš tokios įmonės dalyvio (savininko) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Tokiu būdu visų kreditorių (ir neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, ir jo savininko ar savininkų) anksčiau neišnagrinėtus (neįvykdytus) reikalavimus siekiama sutelkti vienoje – bankroto – byloje (išskyrus procesiniuose įstatymuose numatytas išimtis), taip garantuojant, kad nebus pažeisti kreditorių lygiateisiškumo, reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo principai.ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostata dėl vykdomųjų dokumentų perdavimo į įmonės bankroto bylą yra imperatyvaus pobūdžio, nenustatanti jokių išimčių. Visi išieškotojų, pateikusių vykdomuosius dokumentus vykdyti antstoliams, reikalavimai turi patekti į individualios įmonės bankroto bylą, net ir nesant išreikštos išieškotojo iniciatyvos. Taigi, teismui ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta tvarka informavus apie individualiai įmonei iškeltą bankroto bylą antstolius, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš individualios įmonės ir jos dalyvio (savininko) turto pagal įmonės ar jos savininko kreditorių reikalavimus, antstoliams kyla ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio pareiga perduoti vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1746-381/2017).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nelaikytini pagrįstais apeliantės argumentai dėl dviejų išieškojimo procesų konkuravimo, dėl teisinio neapibrėžtumo išieškojimą vykdančiam bankroto administratoriui, taip pat dėl kreditorių nelygiavertės padėties, nes visų jų reikalavimai tenkintini pagal ĮBĮ nuostatas. Aplinkybė, kad antstoliai, nevykdydami įstatyminės pareigos nesustabdė vykdomųjų bylų, kuriose vykdomi išieškojimai iš bankrutavusios individualios įmonės savininkės, ir neperdavė arešto bei vykdomųjų dokumentų įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, savaime nelemia būtinumo panaikinti visus taikytus apribojimus A. B., kaip personalinės įmonės savininkės, turtui.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
Kaip jau minėta, individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika lemia, jog bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas. Taigi, į individualios įmonės savininko turtą, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal įmonės kreditorių reikalavimus. Šie reikalavimai pagal savo pobūdį yra turtiniai, todėl jiems užtikrinti įstatymo nustatyta tvarka gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas).Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo tikėtinai palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašiais atvejais (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-241/2017 ir joje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika).Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Vadinasi, bankroto administratorė, prašydama teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones įmonės savininkės turtui, tokį savo prašymą turi motyvuoti bei pagrįsti, t. y. nurodyti aplinkybes bei pateikti įrodymus, kodėl konkrečiu atveju yra būtina areštuoti įmonės savininkės turtą. Bankroto administratorė, pirmosios instancijos teismui pateikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įmonės savininkės turtui, jį grindė iš esmės tuo, kad atsakovė, kaip įmonės savininkė, visiškai nebendradarbiavo su bankroto administratore, neperdavė įmonės dokumentų ir turto, nepateikė savo turimo turto sąrašo. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes pagrįstai vertino kaip neįrodančias būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad įmonės savininkės turtui yra pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės (turtiniai ribojimai) kituose teisiniuose procesuose. Atskirajame skunde laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis grindžiamas areštų ir kitų ribojimų atsakovės turtui galimu panaikinimu. Tačiau netenkinus pareiškėjos prašymo dėl areštų turtui panaikinimo, neatsiranda būtinumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, juolab kad bankroto administratorė neįrodė grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui.Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde pateikti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.