Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis A. L. kaltu neprisipažino.

Dėl Ž. K. jis parodė, kad iki 2011 metų Ž. nepažinojo, ji gyveno už Tauragės kažkokiame kaime. Gal 2011 metais, tiksliau pasakyti negali, Ž. K. atvažiavo pas jį su savo pusbroliu, kurio jis nepažįsta ir kurio vardo neprisimena, pasiūlė jam važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių, už vagystes siūlė 1000 litų. Jis tuo metu neturėjo darbo ir sutiko. Tokiu būdu Ž. K. pusbrolio automobiliu jį išsivežė į Norvegiją. Važiavo per Taliną, keltu persikėlė į Suomiją, per Suomiją nuvyko į Norvegiją. Apsistojo pas Ž. pusbrolio pažįstamą lenką bute, vieną naktį permiegojo, o dieną važiavo į parduotuves ir kartu su Ž. abu vogė tam pusbroliui. Vogė parfumeriją, daugiausiai kvepalus. Į parduotuves veždavo Ž. pusbrolis. Po dviejų ar trijų dienų jį ir Ž. sulaikė policija, Ž. rankinėje rado kvepalų. Policijoje juos išlaikė vieną parą, po to policija palydėjo iki sienos ir visi trys kartu grįžo namo. Ž. pusbrolis jam ir Ž. už vagystes tą pačią dieną, kai grįžo iš Norvegijos, davė 300 litų.

Dėl A. J. parodė, kad tokio žmogaus nepažįsta, su juo niekur nevažiavo.

B. R. nepažįsta, su jais Danijoje nėra buvęs, kodėl R. jį apkalbėjo, pasakyti negali.

V. B. pažįsta, prieš jiems kartu išvykstant į užsienį B. jau buvo važiavęs vogti į Angliją ir Airiją, apie tai girdavosi pažįstamiems Tauragėje, pats pasiūlė jam važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių. Abu tarpusavyje susitarė ir išvažiavo į Suomiją. Važiavo trise: jis, V. B. ir Ž. J.. Važiavo jo automobiliu „Audi A4“. Miegojo kelte, ryte iš kelto išlipo, su V. B. ėjo į parduotuves vogti, o Ž. J. su jais pirmą kartą nėjo, liko automobilyje. Bandė pavogti kostiumą, bet juos sulaikė policija. Suomijoje tą pačią dieną skirtinguose miestuose policija juos sulaikė du kartus. Vagystės vyko tokiu būdu: įeidavo į parduotuvę ir dėdavosi daiktus į kuprinę, kuri buvo iš vidaus išklota folija, kad necyptų signalizacija. Tą dieną išnešė prekių už 1 000 eurų sumą, tai buvo kostiumai ir sportiniai kostiumai. Pavogtus daiktus atnešdavo į automobilį. Kai policija sulaikė, visus daiktus rado automobilyje ir atėmė, o juos iš Suomijos deportavo. Grįžo į Lietuvą, tada V. B. pasiūlė važiuoti į Vokietiją. Važiavo dviese su V. B.. Pirmą dieną Vokietijoje gatvėje juos sulaikė policija, nors į parduotuves dar net nebuvo įėję. Policijoje V. B. pasidarė bloga, todėl B. išvežė į ligoninę ar kur kitur, o jį paleido. Iš Vokietijos grįžo atskirai.

2012 metais gegužės mėnesį jis ir Ž. J. išvyko į Angliją. Jis vagysčių nevykdė, dirbo morkų fabrike. Rugpjūčio mėnesį abu su Ž. grįžo atostogų, o po atostogų į Angliją išvažiavo trise: jis, Ž. J. ir Ž. motina. Daugiau į Lietuvą nebuvo grįžęs. V. B. su jais nebuvo, apie B. vagystes Anglijoje jis nieko nežino.

M. P. nepažįsta ir niekur su juo nėra važiavęs. Kodėl jį apkalbėjo, pasakyti negali, galbūt pareigūnai liepė apkalbėti pagal V. B. parodymus.

Kaltinamoji Ž. J. kalta neprisipažino. Ji parodė, kad su A. L. yra sugyventiniai, kartu gyvena 5–6 metus. Yra vogusi iš parduotuvių įvairiose užsienio valstybėse, tačiau nė vieno iš kaltinime nurodytų asmenų į užsienį nesivežė ir vogti nevertė. Vogti pradėjo 2009 m., pirmą kartą už vagystę buvo sulaikyta Prancūzijoje, vogė maistą. Taip pat už vagystę buvo sulaikyta Vokietijoje, ką vogė, neprisimena. Į užsienį važiuodavo ne vogti, o darbo ieškoti, bet kai darbo nerasdavo, nueidavo į parduotuvę sau ko nors pasiimti, taip ir pakliūdavo. Dalis dokumentų, esančių byloje, yra suklastoti. Norvegijoje yra buvusi su A. L. gal 2011 metais, tiksliai neprisimena, vieną kartą, o ne du kartus, kaip nurodo dokumentuose, yra buvusi sulaikyta, deportuota nebuvo, dokumentai iš Norvegijos yra suklastoti, neatitinka tikrovės. Ž. K. nepažįsta, su ja vogti nėra važiavusi ir nebuvo su ja sulaikyta. Yra girdėjusi, kad A. L. buvo su Ž. ir jos pusbroliu Norvegijoje, tačiau ji tąkart į Norvegiją nevažiavo, o važiavo vėliau dviese ir buvo sulaikyta dėl vagysčių su A. L., bet be Ž. K..

B. R. taip pat nepažįsta, su jais Vokietijoje nebuvo.

Sutinka tik su tuo, kad su V. B. buvo Suomijoje 2011 ar 2012 metais. Vykti į Suomiją pasiūlė V. B., kuris daug metų buvo pažįstamas su A. L., gyrėsi anksčiau buvęs Airijoje, Škotijoje, Anglijoje ir vogęs iš parduotuvių. Važiuoti į Suomiją su V. B. susitarė A. L., ji pokalbyje nedalyvavo. A. L. sutiko su B. pasiūlymu ir išvažiavo trise. Į Suomiją vyko automobiliu „Audi“, kuris registruotas jos vardu. V. B. neturėjo pinigų mokėti už kelionę, degalus, todėl už viską mokėjo ji ir A. L.. V. B. nebuvo materialiai apsirūpinęs, jie buvo finansiškai pajėgesni, tačiau viskas vyko bendru sutarimu. Atvykę į Suomiją gyveno automobilyje, automobilyje visi trys ir miegojo. Nuvyko į Juveskiulės miestą, pasiruošė eiti į prekybos centrus, į kuprines įklojo foliją. Vagystėse naudojamas kuprines mokėjo padaryti V. B., nes buvo tai daręs. Su folija pasiruošė vieną kuprinę, ją nešiojosi B.. Ji į parduotuvę ėjo tik kartą, visi pasitardavo, kurią prekę imti, paimtą prekę sudėdavo į kuprinę ir išeidavo. Vogė kostiumus, pavogtus daiktus parnešdavo į automobilį. Planavo pavogtus daiktus parsivežti į Lietuvą ir parduoti, bet A. L. ir V. B. sulaikė policija, sulaikytus pralaikė tris paras ir paleido. Tada visi trys išvažiavo į Turku miestą. A. L. su V. B. vienu du nuėjo į parduotuvę ir negrįžo, o ji liko automobilyje. Jų laukė tris paras, po trijų parų pati nuėjo jų ieškoti į policiją. Paaiškėjo, kad jie yra sulaikyti. Visus tris deportavo ir jie grįžo į Lietuvą.

2012 m. gegužės mėnesį su A. L. išvažiavo į Angliją ir oficialiai įsidarbino. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį grįžo į Lietuvą atostogų, pabuvo vieną savaitę ir po atostogų ji, jos mama ir A. L. išvažiavo atgal į Angliją. Ir nuo to laiko daugiau Lietuvoje nebuvo, grįžo tik 2014 metų kovo pabaigoje, kai buvo pareikšti įtarimai. V. B. Anglijoje nebuvo sutikusi, nieko apie jo buvimą ar vagystes Didžiojoje Britanijoje nežino. V. S. nepažįsta, apie jį pirmą kartą išgirdo ikiteisminio tyrimo metu. G. J. taip pat nepažįsta, iš byloje išvardytų žmonių pažįsta tik V. B.. Kodėl tie žmonės ją apkalba, atsakyti negali. Mano, kad Ž. K. apkalba ją todėl, kad šioje byloje nori prisiteisti pinigų.

Nukentėjusioji Ž. K. parodė, kad pažįsta abu kaltinamuosius, su jais susipažino prieš išvykstant į Norvegiją. A. L. sužinojo, kad ji yra vieniša ir augina tris vaikus, neturi jokio pragyvenimo šaltinio, ir pasiūlė vykti į Norvegiją, sakė, kad jis turi pažįstamų, galinčių padėti surasti jai darbą. A. sakė, kad Norvegijoje ji turės tvarkyti namus ar dirbti kažkokį panašų darbą. Prieš išvykimą kelis kartus buvo susitikusi su A., kelis kartus jis jai skambino telefonu, susitarė, kad jis pasirūpins kelionės išlaidomis, nupirks kelto bilietus, o kai ji uždirbs pinigų, skolą atiduos. Išvyko trise: ji, Ž. ir A.. Kai nuvyko į Norvegiją, A. L. pasakė, kad ji turės ne dirbti, o vogti iš parduotuvių. Iš pradžių ji atsisakė, bet A. L. jai trenkė ir pasakė, kad niekur nedings, teks vogti. Norvegijoje jie išbuvo dvi savaites, visą laiką vogė. Vyko į įvairius miestus, kurių pavadinimų neprisimena. Dažniausiai miegodavo automobilyje arba įsilauždavo į sodo namelius, ten išmiegodavo. Kelis kartus buvo apsistoję pas A. pažįstamą lietuvį, vardu R.. Vagysčių kiekis priklausydavo nuo miestų, į kuriuos važiuodavo. Per dieną apvogdavo penkias, šešias parduotuves. Ji įeidavo į parduotuvę, iš paskos įeidavo A. su Ž.. Jie pasakydavo, kur stovėti, į krepšį (rankinę) prikraudavo kosmetikos, šampūnų, alkoholio, maisto, tada liepdavo jai eiti lauk, o patys eidavo iš paskos. Kai vogdavo iš maisto prekių parduotuvių, prekes dėdavo į paprastą krepšį o kai reikėdavo vogti pramonines prekes, nešdavosi krepšį, kurio viduje buvo įdėta folija. A. buvo labai žiaurus, ją mušė, kumščiu duodavo į saulės rezginį, tampydavo už plaukų. Kartą ji pradėjo verkti ir sakyti, kad neis vogti, tai A. nuplikė kojas su karštu vandeniu, kuriuo plikėsi kavą. Ant kojų iššoko didelės pūslės. Vieną kartą jis papasakojo, kad Rusijoje sėdėjo kalėjime už tai, kad žmogui galvą nupjovė. Sakė, kad ir jai gali taip padaryti. Tokiu būdu smurtu A. priversdavo ją vogti. Ž. J. jos nemušė, bet palaikė A. L.. Ž. matė, kaip ją A. muša ir skriaudžia, jo nesustabdė, įžeidinėdavo ir juodavosi iš jos, kad nesugeba iš parduotuvės prekių išnešti. Kai vogdavo, Ž. J. parinkdavo ir į krepšį dėdavo prekes, liepdavo daryti, kas liepta. Ž. visur lydėdavo, net į tualetą, saugodavo, kad ji nepabėgtų. Todėl ji neturėjo galimybės pranešti aplinkiniams, kad yra laikoma per jėgą. Pavogtus daiktus slėpė krūmuose, o dalį daiktų laikė automobilyje. Du kartus už vagystes sulaikė policija. Pirmą kartą sulaikė ją vieną, kai tik atvyko į parduotuvę, ir greitai paleido, net nesivežė į policijos skyrių. Kai sulaikė antrą kartą, ji nebeištvėrė ir papasakojo viską, kaip buvo. Pasakė, kad verčia vogti, kad skriaudžia, kad A. L. labai agresyvus, kad ją muša, kad kojas su karštu vandeniu buvo nuplikęs. Tame mieste policija pralaikė juos visus tris paras, A. su Ž. nubaudė bauda po 10 000 kronų, A. L. deportavo, o jas paleido, bet jos neturėjo kaip grįžti, todėl norėjo, kad A. L. su automobiliu parvežtų namo. A. L. sužinojo, kad ji policininkas papasakojo viską, kaip buvo, prie policijos pareigūnų ant jos pradėjo šaukti. Policijos pareigūnai pasakė, kad policijos ekipažas juos lydės iki Švedijos sienos ir stebės, o tada paklaus, ar ji norės grįžti kartu su A. L. ir Ž. J.. Kai įlipo į automobilį, A. pasakė, kad policija visą kelią nelydės, pagrasino, kad jai kojas sulaužys už tai, kad viską papasakojo. Kai abu automobiliai sustojo, ji policininkams pasakė, kad bijo kartu važiuoti, nes jai grasina. Policija ją apgyvendino kažkokiame viešbutyje, kuriame ji gyveno apie keturias dienas. Lietuvos ambasada nupirko bilietus ir tokiu būdu ji parskrido į Lietuvą. Kai grįžo į Lietuvą, į namus atvažiavo A. ir trenkė jai per veidą už tai, kad viską papasakojo policijai. Norvegijoje krūmuose buvo likę pavogti daiktai, A. kvietė kartu važiuoti jų parsivežti, bet ji nevažiavo. Daiktus parsivežė jis ir Ž.. Grįžęs vėl atvažiavo į namus, pasiėmė žarną nuo dulkių siurblio ir vaikų akivaizdoje primušė už tai, kad ji nebesutiko dar kartą važiuoti į užsienį. Jis dažnai atvažiuodavo, kalbino tėvus, kad jie išleistų važiuoti su juo, tačiau ji pradėjo nuo A. slapstytis ir jam nebesirodė. Gal po kokių penkių mėnesių jis su Ž. buvo atvažiavęs dar kartą. Klausinėjo, ar ji nežino, kas norėtų važiuoti su jais legaliai dirbti Ispanijoje, bet ji jokių pažįstamų nenurodė. Už vagystes negavo jokio atlygio. A. L. bijojo, net grįžusi į Lietuvą, sapnuodavo košmarus. Už patirtą fizinį ir psichologinį smurtą, apgaulę, naudotą prievartą, įžeidimą ir patyčias prašo visiškai patenkinti pareikštą civilinį ieškinį.

Liudytojas A. S. parodė, kad iš televizijos laidos sužinojo apie šį teismą ir atvyko paliudyti, kad A. L. yra nekaltas. Ž. K. pati verbavo žmones važiuoti į užsienį vogti, jis maždaug prieš trejus metus su Ž. yra buvęs Prancūzijoje ir vogęs iš parduotuvių. Su jais dar važiavo kažkoks D., bet kelionę apmokėjo ir organizavo Ž.. Prancūzijoje jį sulaikė policija, nuteisė dvejiems metams kalėjimo, po to jį deportavo iš šalies.

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, kad A. L., Ž. J. ir Ž. K. yra žinomi Norvegijos teisėsaugos institucijoms dėl trijų pažeidimų/nusikaltimų, įvykdytų 2011 metais: 2011 m. gegužės 27 d. minėti asmenys įvykdė smulkią vagystę Coop prekybos centre Altos mieste, 2011 m. gegužės 30 d. užfiksuoti du įvykiai dėl vagiliavimo parduotuvėse Bardufosso mieste. Visi trys asmenys buvo sulaikyti kartu dėl šių nusikaltimų. A. L. ir Ž. J. buvo paskirta 10 000 Norvegijos kronų bauda. Ž. K. buvo atleista nuo atsakomybės dėl įrodymų trūkumo. 2011 m. birželio 27 d. buvo nuspręsta išsiųsti A. L. dvejiems metams iš šalies dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai (t. 1, b. l.157–158).

Iš nukentėjusiojo A. J. 2014 m. gruodžio 2 d. apklausos protokolo (t.1, b. l. 161), kuris buvo perskaitytas teisiamajame posėdyje, BKP 276 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka byloje surinktiems įrodymams patikrinti, matyti, jog nukentėjusysis parodė, kad iki darbo pasiūlymo jis A. L. nepažinojo. 2011 metų vasarą A. L. susistabdė jį gatvėje ir pasiūlė jam važiuoti į Vokietiją dirbti, sakė, kad ir jis pats, jo draugė Ž. J. ir jis, A. J., dirbs pas ūkininką darbininkais. Tuo metu jis (A. J.) neturėjo darbo, o A. L. žadėjo, kad per mėnesį dirbdamas ūkyje uždirbs apie porą tūkstančių litų, todėl jis sutiko važiuoti dirbti. A. L. minėjo, kad darbas bus trims mėnesiams ir tada jie grįš į Lietuvą. Į Vokietiją išvyko raudonos spalvos automobiliu, kurį vairavo A. L.. Jo draugė Ž. J. važiavo kartu. A. L. su juo elgėsi gražiai, iki jie įvažiavo į Lenkiją, Lenkijoje A. L. elgesys pasikeitė, jis pasidarė agresyvus, liepė jam parodyti savo asmens dokumentą. Jis jam parodė savo asmens tapatybės kortelę, kurią A. L. atėmė ir pasakė: „dabar truputį padirbėsi“. Jis vis dar galvojo, kad važiuoja dirbti pas ūkininką. Nuvažiavus į Vokietiją A. L. pasakė, kad niekur jis nedings ir privalės vogti iš parduotuvių. Jis užsienio kalbos nemokėjo, pabėgti neturėjo galimybės, nes neturėjo asmens tapatybės dokumento. A. L. iš parduotuvių liepė vogti drabužius, daugiausia sportinio stiliaus. Vogtus rūbus laikydavo automobilyje. A. L. ir Ž. J. taip pat eidavo vogti, o už jo vykdomas vagystes jie žadėjo sumokėti, kai visi grįš į Lietuvą. Kelias dienas vogė Vokietijoje, po to išvyko į Daniją, kur taip pat vogė rūbus iš parduotuvių. Jis A. L. sakė, kad nori grįžti į Lietuvą, tačiau tai išgirdęs A. L. jį sumušė. Po to jis sugalvojo pasiimti savo asmens tapatybės kortelę ir pabėgti. Jis matė, kur A. L. ir Ž. J. automobilyje padėjo jo dokumentą, todėl tuo tarpu, kai jie išėjo nusimaudyti, jis pasiėmė dokumentą ir pabėgo. Automobilių stovėjimo aikštelėje suradęs tolimųjų reisų vairuotoją parvažiavo iki Lenkijos, o Lenkijoje persėdo pas kitą vairuotoją, kuris jį parvežė iki Lietuvos–Lenkijos sienos. Po šio karto jis Tauragėje dar buvo sutikęs A. L., kuris praeidamas gatve, trenkė vieną smūgį jam į galvą. Dėl tokio A. L. elgesio jis į policiją nesikreipė, kadangi su tuo žmogumi daugiau nenorėjo turėti jokių reikalų. Jis yra girdėjęs, kad A. L. taip pat kaip ir jį yra apgavęs ir daugiau žmonių. Su A. jis vogė 4–5 dienas Vokietijoje ir Danijoje. Jie gyveno automobilyje, su kuriuo atvyko į šias valstybes, maistu pasirūpindavo A. L. ir Ž. J.. 2011 m. vasarą, praėjus maždaug trims savaitėms nuo to laiko, kai jis grįžo į Lietuvą, A. L. dar kartą siūlė važiuoti į užsienį dirbti, tačiau jis suprato, kad A. L. bando jį dar kartą apgauti ir su jo pasiūlymu nesutiko.

Iš nukentėjusiojo A. J. papildomos apklausos protokolo matyti, kad A. L. ir Ž. J. jį į užsienį buvo išvežę vieną kartą 2011 m., tikslios datos neprisimena, tai galėjo būti ir žiema. Jis prisimena įvykį, kai jį vagiantį apsaugos darbuotojai sulaikė Vokietijoje batų parduotuvėje. Toje parduotuvėje buvo jis, Ž. J. ir A. L.. Jis turėjo pavogti prekes, kurias jam į krepšį sukraus A. L. ir Ž. J., tačiau jiems to padaryti nepavyko, jis buvo sulaikytas su tuščiu krepšiu, o A. L. išbėgo iš parduotuvės. Vėliau dėl to, kad jis nieko nepavogė, A. L. jį sumušė. Daugiau Vokietijoje nėra buvęs. Įvykiai, registruoti iki 2011 m. vasaros kaip įvykdyti jo, galėjo būti pasinaudojant jo prarastu asmens dokumentu (t. 1, b. l. 174).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad A. J. iš pateiktų nuotraukų atpažįsta A. L. kaip asmenį, kuris apgaule, pažadėdamas legalų darbą Vokietijoje, išvežė jį į užsienį ir vertė vykdyti vagystes (t. 1, b. l.1 62–164).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad A. J. iš pateiktų nuotraukų atpažįsta Ž. J. kaip A. L. sugyventinę, kuri kartu su A. L. išvežė A. J. į užsienį, kur A. J. buvo priverstas vykdyti vagystes (t.1, b. l.165–167).

Iš 2015 m. gegužės 20 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, kad A. J. Vokietijoje 2012 m. gruodžio 10 d. buvo daktiloskopuotas ir nufotografuotas dėl vagystės Liubeko mieste (t. 1, b. l. 182).

Iš 2015 m. gegužės 20 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktos papildomos informacijos matyti, kad 2012 m. gruodžio 10 d. A. J. buvo sulaikytas Liubeko mieste dėl įvykdytos batų vagystės parduotuvėje „TK Maxx“. Jis turėjo paruoštą krepšį, kuriame planavo paslėpti pavogtus daiktus. Manoma, kad A. J. bendrininkas galėjo pabėgti. Minėtos vagystės metu parduotuvėje buvo Ž. J. (t. 1, b. l. 183).

Nukentėjusysis V. B., 2013 m. liepos 10 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 22–25), parodė, kad tokiu pat būdu kaip ir jį A. L. yra apgavęs G. J., A. M., A. J., kurie vykdė vagystes. A. L. gyrėsi, kad tokia veikla verčiasi 13 metų (t.1, b. l. 22–25).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad 2014 m. lapkričio 28 d. nukentėjusysis V. B. iš pateiktų nuotraukų atpažino A. J. kaip asmenį, kurį A. L. buvo išvežęs į užsienį vykdyti vagysčių (t.1, b. l. 28–32).

Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad A. L. 2012 m. spalio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 3 d. nuteistas Vokietijoje dėl vagystės. Bylos Nr. 6 Cs 150 Js 31575/12 ir 221Cs 811JS 42333/12 (t. 3, b. l. 127–139).

Nukentėjusysis V. R. parodė, kad iki išvykimo į Vokietiją vogti kartu su kaltinamaisiais jų nepažinojo. Pas jį į namus atvažiavo kaltinamoji Ž. J. ir pasiūlė važiuoti į užsienį dirbti. Sakė, kad reikės nešioti maišus su rūbais, kaip jis suprato, surinktą labdarą. Po poros dienų nuo pasiūlymo pateikimo kartu su broliu ir abiem kaltinamaisiais, kaltinamųjų automobiliu išvažiavo į užsienį, Lenkijoje ar kitoje valstybėje, bet jau išvažiavus iš Lietuvos, paaiškėjo, kad reikės ne dirbti, o vogti iš parduotuvių. Nuvažiavo į Vokietiją, miesto pavadinimo nepamena, apsistojo motelyje, už kurį sumokėjo kaltinamasis A. L.. Nei jis, nei brolis vogti nenorėjo, tačiau vokiečių, anglų kalbos nemoka, užsienyje buvo pirmą kartą, jis net dokumentus namuose buvo palikęs, todėl neturėjo kito pasirinkimo. Jei nebūtų vogę, tai būtų jį ir brolį palikę be pinigų, dokumentų svetimoje šalyje, nemokančius kalbos. Kaltinamasis A. L. turėjo kuprines su folija, į jas pridėdavo įvairų daiktų, o jis su broliu tuos daiktus turėdavo išnešti. Maistą iš parduotuvės taip pat vogdavo. A. L. ir Ž. J. į kuprines prikišdavo maisto, o jis su broliu išnešdavo. Į parduotuvę eidavo visi keturi. Ž. taip pat vogdavo, sudėdavo daiktus jiems į kuprines arba A. L. parodydavo, ką vogti. Pavogtus daiktus jie išnešdavo iš parduotuvės ir nunešdavo į automobilį. Per dieną eidavo į tris ar keturias parduotuves, į tą pačią parduotuvę negrįždavo. Jei būtų žinoję, kad reikės vogti, kartu su kaltinamaisiais į Vokietiją nebūtų važiavę, važiavo, nes tikėjosi normalaus darbo. Antrą dieną brolis pasakė, kad daugiau nebevogs, bet A. atsakė, kad kol neprivogs pilno krepšio tol niekur nevažiuos. A. sakė, kad reikės vogti dvi–tris savaites, nebuvo jokio pasirinkimo. Tokiu būdu buvo priversti vogti. Vokietijoje išbuvo keturias ar penkias dienas, du kartus buvo sulaikytas policijos, buvo uždarytas į kamerą. Buvo sulaikę visus keturis, jį nubaudė bauda, o kaip nubaudė kitus – nežino. Po to kaltinamieji parvežė juos į namus, už pavogtus daiktus nesumokėjo nė cento.

Nukentėjusysis V. R. parodė, kad kaltinamuosius pažįsta, su jais važiavo kartu dirbti į Vokietiją. Salėje sėdinti mergina, t. y. kaltinamoji Ž. J., darbą pasiūlė broliui. Tuo metu jis dirbo, brolis paskambino, pasakė, kad siūlo važiuoti, kad užsienyje reikės nešioti drabužius maišuose, mokės 700 litų per savaitę. Jis sutiko važiuoti. Važiavo jis, jo brolis ir abu kaltinamieji kaltinamojo automobiliu, kurį vairavo A. L.. Automobilis buvo tamsus, universalas, markės neprisimena. Išvažiavus iš Lietuvos, kažkur Lenkijoje ar už jos, sužinojo, kad reikės ne dirbti, o vogti iš parduotuvių. Iš pradžių manė, kad juokauja, tačiau vėliau suprato, kad kaltinamieji kalba rimtai. Abu su broliu sakė, kad nevogs, bet kaltinamieji sakė, kad kol neprivogs, tol namo nevažiuos, nes jiems kelionė neatsipirks. Kilo mintis nuo kaltinamųjų atsiskirti, tačiau pabijojo, nes buvo svetimoje šalyje, nė vienas nemokėjo kalbos, neturėjo savo pinigų, neturėjo galimybės grįžti namo. Skambinti artimiesiems neturėjo galimybės, nes nebuvo papildyta sąskaita. Prieš juos nesmurtavo, jie tik bijojo būti palikti, todėl ir vogė. Gyveno viešbutukuose, kuriuos nuomojo kaltinamieji. Vogti į parduotuves kaltinamieji davė kuprines. Kuprinės buvo mokyklinės, ant dviejų petnešų, o viduje buvo įklijuota folija, kad nereaguotų apsaugos signalizacija. Eidavo visada visi keturi. Kaltinamieji pasakydavo, kur eiti, pridėdavo daiktų į kuprines, pasakydavo, kada su daiktais eiti iš parduotuvės. Į kurpines dėjo drabužius, kvepalus, įvairius vertingesnius daiktus. Kaltinamieji prikraudavo daiktų ir pasišalindavo, o jis su broliu turėdavo viską išnešti. Susitardavo, kur kaltinamieji jų lauks. Daiktus, kurie būdavo pavogti, laikydavo automobilyje. Maistą taip pat vogdavo. Buvo pakliuvę į policiją. Sulaikė visus keturis, išlaikė visą parą, laikė uždarę po vieną. Kai išleido, ir vėl reikėjo eiti vogti. Sakė, kad į Lietuvą nevažiuos, kol neprivogs, o kad jau privogta, nusprendė kaltinamieji. Iš viso Vokietijoje išbuvo keturias ar penkias paras, kaltinamieji parvežė namo, už darbą neatsilygino, tačiau jis pinigų nebeieškojo, civilinio ieškinio nereiškia, nori ramiai gyventi ir viską pamiršti.

Liudytoja L. K. parodė, kad nuo vaikystės draugavo su Ž. J., o A. L. pažįsta kaip Ž. draugą. Ji gyvena savo tėvų namuose, tuose pačiuose namuose atskirame pastatėlyje gyvena toks dėdė J. G.. Iš savo motinos pasakojimo žino, kad broliai R. yra J. sesers vaikai. R. atvažiuodavo pas savo dėdę J., jos tėvas davė R. valytis mišką malkoms. Su Ž. J. ryšius palaikydavo tik telefonu, Ž. pas ją į namus neatvažiuodavo, R. su Ž. J. ji nesupažindino.

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. V. R. Vokietijoje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vagystės, vagystės data – iki 2012 m. balandžio 27 d. (t. 2, b. l. 6–7).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad 2012 m. spalio 16 d. A. L. Vokietijoje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vagystės, vagystės data – iki 2012 m. birželio 28 d. 2012 m. gruodžio 3 d. A. L. priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vagystės, vagystės data iki 2012 m. balandžio 14 d. (t. 2, b. l. 14–16).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad 2012 m. gruodžio 5 d. Ž. J. Vokietijoje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vagystės, vagystės data – iki 2012 m. balandžio 14 d. (t. 2, b. l. 17–18).

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikta informacijos matyti, kad A. L. yra žinomas Vokietijos teisėsaugos institucijoms dėl vagysčių 2012 m. A. L. žinomi bendrininkai V. R. ir V. R.. Ž. J. yra žinoma Vokietijos teisėsaugos institucijoms. 2012 m. balandžio 27 d. ji buvo daktiloskopuota/nufotografuota Braunšveigo (Braunschweig) mieste dėl vagiliavimo parduotuvėse (t. 2, b. l. 21).

Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad A. L. 2012 m. spalio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 3 d. nuteistas Vokietijoje dėl vagystės. Bylos Nr. 6 Cs 150 Js 31575/12 ir 221Cs 811JS 42333/12 (t. 3, b. l. 127–139).

Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad Ž. J. nuteista Vokietijoje dėl vagystės. Bylos Nr. 203 Cs 811 Js 43970/12, vagystės data 2012 m. balandžio 14 d. (t. 3, b. l. 186–191).

Iš VĮ „Regitra“ informacijos apie kelių transporto priemones matyti, kad Ž. J. vardu laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. birželio 8 d. buvo registruotas automobilis „Nissan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raudonos spalvos (t. 2, b. l. 12).

Nukentėjusysis V. B. 2013 m. liepos 10 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t.1, b. l. 22–25) parodė, kad pirmą kartą jis su A. L. ir Ž. J. išvyko į Suomiją. A. L. buvo pažadėjęs surasti darbą pas ūkininką. Nuvykus į Suomiją paaiškėjo, kad reikės vogti, o ne dirbti. A. L. paruošė kuprinę, su kuria jis turėjo eiti vogti – išklojo ją folija, kad nesuveiktų apsaugos signalizacija. Iš parduotuvių vogė rūbus, brangius kostiumus, parfumeriją, vitaminus. Visus tris už vagystes sulaikė vietos policijos pareigūnai, kurie juos deportavo į Taliną. Vogtos prekės liko miške. Suomijoje vogdavo ir dyzelinį kurą. Suomijoje įvykdė 6–7 vagystes. Ką reikia vogti, parduotuvėje parodydavo A. L. ir Ž. J.. Važiuojant į Suomiją jis buvo paslėptas, o jo asmens tapatybės dokumentą turėjo A. L.. Jis negalėjo atsisakyti ir nevogti, nes buvo mušamas, į Lietuvą sugrįžti taip pat negalėjo, nes neturėjo pinigų ir asmens tapatybės dokumento. A. L. už vykdytas vagystes pinigų nemokėjo. Vykdomoms vagystėms Suomijoje vadovavo A. L. ir Ž. J.. A. L. gaudė tokius žmones, kaip jis, t. y. piktnaudžiaujančius alkoholiu, neturinčius kur gyventi, kad juos galėtų išvežti į užsienį. Iš Talino jis grįžo į Šiaulius, kur užsuko pas savo brolį V. B., pasiskolino iš jo 20 litų ir taip grįžo į Tauragę. A. L. pasakė, kad sumokėti už vykdytas vagystes negali, nes prekės liko Suomijoje. Po kurio laiko A. L. pasiūlė važiuoti vogti į Vokietiją, pažadėdamas atsiskaityti už vykdytas vagystes Vokietijoje ir Suomijoje. Į Vokietiją išvyko su A. L. A. L. priklausančiu automobiliu „Audi A4“. Vokietijoje dvi dienas nevogė, o po to pavogė kuprinę, kurią išsiklojo folija ir pradėjo vogti iš parduotuvių. Vogė Ščemnico (Schemnic) mieste. Vokietijoje A. L. parodydavo, ką reikia vogti, o jis turėdavo tai padaryti. Vokietijoje padarė 2–3 vagystes. Ką pavogdavo, tą atiduodavo A. L.. Jie buvo sulaikyti, tačiau be vogtų rūbų, nes pavogtus daiktus spėjo paslėpti. Dėl galvos skausmo iš policijos jis buvo nuvežtas į ligoninę. Išėjęs iš ligoninės, neberado A. L. automobilio, nes A. L. jį paliko ir išvyko į Lietuvą. Jis pėsčiomis ėjo namo, per dieną nueidavo apie 50 km. Nuėjo į Gera miestą. Neturėjo ką valgyti, todėl į maisto prekių parduotuves ėjo vogti. Vieną kartą buvo sulaikytas ir nuvežtas į pabėgėlių centrą, kuriame gyveno mažiau nei savaitę laiko. Pasinaudodamas pakeleivingomis transporto priemonėmis vasaros pabaigoje grįžo į Lietuvą.

Iš 2015 m. gegužės 19 d. Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS pateiktų duomenų matyti, kad V. B. Suomijoje teistas 2012 m. rugpjūčio 3 d. dėl vagystės, padarytos 2012 m. birželio 6 d., bylos numeris 761/2012/4100 (t.1, b. l. 56–58).

Iš 2015 m. gegužės 19 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, kad 2012 m. balandžio 30 d. Suomijoje buvo apieškotas „Audi“ automobilis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš Suomijos A. L., Ž. J. ir V. B. buvo deportuoti 2012 m. birželio 12 d. automobiliu „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. L. (t. 1, b. l. 83).

Iš 2015 m. gegužės 19 d. Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad A. L. Suomijoje teistas 2012 m. rugpjūčio 3 d. dėl vagystės, vagystės data 2012 m. birželio 6 d., nuosprendžio bylos numeris 761/2012/4100 (t.1, b. l. 59–61).

Iš 2015 m. gegužės 7 d. Lietuvos kriminalinės policijos Tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, kad 2012 m. gegužės 30 d. A. L., V. B. ir Ž. J. buvo sulaikyti dėl dviejų vagysčių prekybos centre Juveskiulės mieste. Asmenys buvo paslėpę prekes, kurių vertė 3208 eurų, krepšyje, iš vidaus padengtame folija, ir praėjo pro kasas nesumokėję. Dėl šio įvykio visi trys asmenys buvo sulaikyti. 2012 m. gegužės 30 d. A. L., Ž. J. ir V. B. buvo įtariami dar dėl vienos vagystės prekybos centre Juveskiulės mieste. Policijos pareigūnai apieškoję transporto priemonę, registruotą Ž. J. vardu, aptiko drabužių, kurių vertė 2589 eurų. 2012 m. birželio 6 d. A. L. buvo sulaikytas kartu su V. B. dėl dviejų vagysčių, įvykdytų prekybos centre Turku mieste. Minėti piliečiai paslėpė vyriškus kostiumus ir džinsus, kurių vertė 2673 eurų ir 450 eurų, į kuprinę, kurios vidus buvo padengtas folija, ir išėjo iš parduotuvės nesumokėję už prekes. 2012 m. birželio 12 d. A. L., Ž. J. ir V. B. buvo deportuoti iš Suomijos. 2012 m. birželio 12 d. išvykimo iš Helsinkio per Taliną, Estiją su savo transporto priemone, jų išvykimas buvo kontroliuojamas (t.1, b. l. 157–158).

Iš 2015 m. rugsėjo 29 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad A. L. 2012 m. rugpjūčio 3 d. nuteistas Suomijoje dėl vagystės, bylos Nr. 761/2012/4100, vagystės diena 2012 m. birželio 6 d. (t. 3, b. l. 127–139).

Nukentėjusysis M. P. parodė, kad iki išvykimo į užsienį kartu su kaltinamaisiais nepažinojo nė vieno iš jų. Tuo metu nedirbo, gaudavo 350 litų dydžio pašalpą, eidavo už pašalpą atidirbinėti. Gyveno kaime pas mamą, mama taip pat nedirbo, tvarkėsi invalidumą. Vieną kartą Tauragėje šventė pažįstamo J. gimtadienį, gėrė alkoholinius gėrimus. Draugas kalbėjo apie vykimą į užsienį, bet nieko konkretaus nepasakė. Po gimtadienio ėjo pėsčias link namų, perėjo tiltą ir prie jo sustojo automobilis. Tuo automobiliu važiavo A. L. ir Ž. J.. Sustojo, pradėjo įkalbinėti važiuoti į Angliją, sakė, kad ten yra darbo, bus kur gyventi. Nors nebuvo planavęs niekur išvykti, bet buvo apsvaigęs nuo alkoholio, su savimi turėjo pasiėmęs asmens dokumentus ir sutiko. Telefono neturėjo, apie išvažiavimą nepranešė net šeimos nariams. Išvažiavo kartu su kaltinamaisiais, A. kalbėjo, kad jis turės darbo, bet prie sienos paėmė pasą ir pasakė, kad reikės vogti. Visą kelionę apmokėjo A., nes jis neturėjo pinigų. Su A. L. ir Ž. J. Anglijoje išbuvo ir jiems vogė tris mėnesius, o tris mėnesius slapstėsi nuo kaltinamųjų ir pėsčias ėjo namo. Buvo keliuose miestuose, ilgesnį laiką gyveno Bostone. Kai atvažiavo, iš karto reikėjo pradėti vogti. Tada V. B. dar nebuvo. Buvo padarytas krepšys prekėms sudėti. Į maišą buvo įdėta folija, apvyniota su izoliacija, su tokiu krepšiu išsinešant prekes necypdavo signalizacija. A. ir magnetus mokėdavo nuimti. Iki parduotuvių važiuodavo su automobiliu, ką vogti, pasakydavo A.. Kartais ir prekes sukraudavo į krepšį. Eidavo ten, kur eidavo A., bet prekes turėdavo išnešti jis. Vogti jam nelabai sekėsi, buvo pagavusi policija. Jis sakė A., kad nenori vogti, prašė pasą atiduoti, bet A. su kumščiu buvo galvą perskėlęs, kelis kartus buvo sumušęs. Sakydavo, kad reikia mokėti už nuomą, o jis nieko nepavagia. Kartą A. pasakė, kad jis nemoka vogti, ir su Ž. išvažiavo į Lietuvą parsivežti V. B., o jį paliko gyventi bute. Tame bute jis buvo paliktas ne vienas, buvo ir kitų nuomininkų, jame gyveno ir Ž. mama. Ž. mama Anglijoje dirbo, o Ž. ir A. nedirbo. Išvažiuodamas A. liepė eiti vogti maisto, kad Ž. mamai nereikėtų pirkti, ir jis vogė. Kai grįžo su B., vogti dažniausiai eidavo visi trys, t. y. A., B. ir jis, o Ž. pasilikdavo bute, beveik nevažiuodavo vogti. Kaltinamieji gyvenamo nuomojamame bute, o jis su V. B. gyvendavo palapinėje lyja ar nelyja, miegodavo ant pripučiamo čiužinio, kartais miegodavo automobilyje. Gyveno ir vogė įvairiose vietose, kurį laiką gyveno Bostone. Vogė įvairius rūbus, kvepalus, treningus, maistą. Ką imti, spręsdavo A.. Jis Anglijoje turėjo daug pažįstamų, tuos daiktus parduodavo, bet jiems už vagystes nemokėjo, net būtiniausių daiktų neleisdavo pasilikti. Jei pasakydavo, kad nevogs, A. grasindavo, buvo sumušęs ne tik jį, bet ir B.. V. B. buvo policija sulaikiusi, į teismą vežė, o jį Anglijoje policija sulaikė kokį dešimt kartų. Nors į parduotuves eidavo visi trys, bet prekes išnešti turėdavo jis, todėl jį dažniausiai ir sulaikydavo, o jie eidavo ir praeidavo. Jis policijai sakydavo, kas turi jo dokumentus, bet policija nekreipdavo dėmesio. Anglų kalbos nemoka, todėl susikalbėti negalėjo. Buvo pakliuvęs į ligoninę, nes A. buvo sumušęs ir su nugara buvo problemų. Į ligoninę nuvežė A. ir Ž. savo automobiliu. Iš ligoninės jis nusprendė pabėgti ir pas A. negrįžti. Prie bažnyčios buvo sutikęs B., sakė jam, kad bėgtų kartu, o B. sakė, kad be dokumentų nepabėgs, bijojo bėgti ir pasiliko. Ėjo pėsčias 200 mylių iki Londono, ėjo daugiau kaip mėnesį laiko, nakvodavo lauke, valgydavo, jei pavykdavo ką pavogti. Vieną kartą verkė parke atsigulęs ant suoliuko, buvo visiškai netekęs vilties, pervargęs, išsekęs, batai ir kojinės buvo suplyšę. Buvo baisu, manė, kad negrįš. Prie jo priėjo lietuvis iš Vilniaus. Jis nupirko batus, davė pavalgyti, parvežė į Lietuvą. Grįžo namo praradęs 24 kilogramus svorio, net namiškiai jo nepažino. Paso A. taip ir negrąžino. Pusantrų metų bijojo išeiti į lauką, būdavo namuose užsidaręs.

Tokius pat parodymus M. P. davė apklausiamas ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 98–101).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad M. P. tarp jam parodytų šešių asmenų atpažino A. L. kaip asmenį, kuris 2012 m. jį išvežė į Jungtinę Karalystę, atėmė asmens tapatybės kortelę ir vertė vogti iš parduotuvių. Taip pat atpažino Ž. J., kaip A. draugę, kuri kartu su A. Didžiojoje Britanijoje jį vertė vogti iš parduotuvių, bei V. B., kurį A. ir Ž. atsivežė vykdyti vagysčių iš parduotuvių (t. 1, b. l. 105–109, 110–114, 115–119).

Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad M. P. Jungtinėje Karalystėje nuteistas 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. spalio 9 d. ir 2012 m. spalio18 d. dėl vagystės (t.1, b. l. 124–127).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad M. P. Jungtinėje Karalystėje teistas dėl vagysčių 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. spalio 9 d. ir 2012 m. spalio18 d. (t.1, b. l. 128–132).

Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad A. L. Jungtinėje Karalystėje teistas 2013 m. lapkričio 29 d. dėl neteisėto ginklų, šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų, šaudmenų ir sprogmenų valdymo ir panaudojimo. Nusikaltimo data 2012 m. spalio19 d. (t.1, b. l. 50–52).

Iš išrašo apie M. P. paiešką matyti, kad M. P. 2012 m. rugpjūčio 31 d. pradėta paieška. Paieška nutraukta 2012 m. rugsėjo 26 d. (t.1, b. l. 134–135).

Iš 2015 m. rugpjūčio 12 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK VPS PP tyrėjo V. R. tarnybiniu pranešimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 94-1-00847-12 pagal kodą 556000 dėl M. P., gim. (duomenys neskelbtini), dingimo. I. P. parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 26 d., apie 18 val. 30 min., jos sūnus M. P. išvyko su taksi vartoti alkoholinių gėrimų ir negrįžo. 2012 m. rugsėjo 26 d. I. P. paskambino iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), iš balso atpažino, kad tai M. P.. M. P. minėjo, kad jis yra gyvas, sveikas, jam yra viskas gerai, kad nesijaudintų, dirba Anglijoje (t.1, b. l.137).

Nukentėjusysis V. B., 2013 m. liepos 10 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t.1, b. l. 22–25), parodė, kad neprisimena, kaip jis atsidūrė Anglijoje. Buvo neblaivus, pabudo kelte netoli Anglijos. Automobilyje sėdėjo Ž. J. ir A. L.. Prieš tai vartojo alkoholį su kitais žmonėmis Tauragėje. A. L. pasakė, kad yra dar vienas iš Šilutės jaunas vaikinas, ir jis išnuomos butą, bus kur permiegoti, tačiau buto neišnuomojo, teko pavogti palapinę. Jauno vaikino, kurio vardas buvo M., asmens dokumentą A. L. taip pat buvo paėmęs. Anglijoje gyveno Bostono mieste, netoli Londono. Į Angliją išvyko 2012 m. spalio–lapkričio mėn. Anglijoje buvo daugiu nei pusę metų. Vogdavo kartu su M., prekes atiduodavo A. L.. Vogdavo ne tik Bostone, važiuodavo ir į kitus miestus. Anglijoje už vagystes buvo sulaikytas 3–4 kartus. Siekdamas grįžti į Lietuvą su savimi nešiojosi peilį ir už tai buvo nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Po pusės metų buvo deportuotas į Lietuvą, t. y. 2013 m. birželio mėnesio pradžioje. A. L. yra apgavęs G. J., A. M., A. J.. A. L. gyrėsi, kad tokia veikla verčiasi 13 metų. A. L. grasindavo pavartoti fizinį smurtą, jeigu jis nevykdys vagysčių. Anglijoje A. L. jį sumušė 3–4 kartus.

Liudytojas V. B. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta, V. B. yra jo brolis, su kuriuo bendravimas nutrūko maždaug prieš dešimt metų. Susiskambina per metus vieną kartą, yra girdėjęs, kad brolis šiuo metu valkatauja kažkur po Klaipėdą. V. neturi nei šeimos, nei turto. Daug kartų su seserimi bandė jam padėti, bet broliui nereikia normalaus gyvenimo, jis vartoja alkoholį ir tam išleidžia pinigus. Jis be namų, darbo nėra visiškai dirbęs, teistas daug kartų. Po tėvų mirties liko namas Tauragėje, buvo visos sąlygos jam gyventi, bet jis norėjo savo dalį gauti pinigais. Visas kaimas šventė už tuos pinigus. Dirbo Tauragėje pavienius darbus, gyveno pas ūkininkus, uždirbtus pinigus iš karto pragerdavo. Kaip jis atsidūrė Anglijoje, nežino, bet žino, kad Anglijoje brolis yra buvęs. Brolis neturi organizacinių sugebėjimų, mano, kad tikrai negalėtų suorganizuoti ir kažką išvežti į užsienį vogti. Automobilio taip pat neturi. Prieš dvejus ar trejus metus brolis buvo užsukęs pas jį į namus Šiauliuose. Jis atėjo pinigų. Pagal brolio pasakojimą jis pėsčias parėjo iš Rygos, sakė, kad buvo Anglijoje. Iš Anglijos yra skambinęs, sakė, kad viskas jam gerai, alus pigus, saulė šviečia, nieko netrūksta.

Liudytojas K. R. parodė, kad yra kaltinamųjų kaimynas. Apie jų gyvenimą nieko nežino, įvykį prie „Norfos“ prisimena. Prieš dvejus ar trejus metus vasaros metu buvo kieme, atbėgusi dukterėčios dukra pasakė, kad jo draugas A. T. parduotuvės kieme guli kruvinas. Nuėjęs pažiūrėti pamatė, kad A. guli be sąmonės, prie galvos buvo kraujo klanas. Atvažiavo greitoji, jis padėjo A. užkelti ant neštuvų. Iš matymo pažįstami žmonės pasakojo, kad A. L. sumušė A. T., o kai šis pargriuvo ant žemės, A. L. automobiliu tyčia pervažiavo A. T. per kojas. Kalbėjosi su A. T., kai šis grįžo iš ligoninės, A. jam sakė, kad A. L. jam siūlė važiuoti į užsienį vogti, o sumušė todėl, kad važiuoti vogti nesutiko.

Liudytojas A. T. parodė, kad su kaltinamaisiais buvo kaimynai, prieš pora metų vasarą su A. L. susipyko dėl kiemo tvarkymo reikalų, „Norfos“ kieme A. L. jam sudavė, tačiau važiuoti į užsienį vogti jam A. L. nėra siūlęs, apie žmonių verbavimą jis nieko nežino. Mėgstantys išgerti pažįstami pasakojo apie važiavimus į užsienį su A. L., būdavo taip, kad draugai užsienyje pasilikdavo, tačiau dėl ko jie išvažiavo su A. L. ir pasiliko, nežino. Būdamas neblaivus pažįstamas S. taip pat pasakojo, kad buvo išvažiavęs su A. L. ir pasilikęs užsienyje. A. L. jam yra siūlęs važiuoti į užsienį dirbti, bet jis nenorėjo važiuoti, apie kokią šalį kalbėjo A. – nežino. Konflikto prie „Norfos“ metu apie užsienį kalbos nebuvo. Tyrėja jį apklausė neblaivų, jis pasirašė protokolą neįsigilinęs į tekstą.

Iš protokolo pareiškimo matyti, kad V. B. 2013 m. birželio 21 d. kreipėsi į policiją ir nurodė, kad A. L. ir jo sugyventinė Ž. automobiliu „Audi A4“ 2012 m. spalio ar lapkričio mėnesį jį išvežė į Angliją, kur vertė vogti iš parduotuvių rūbus. Norėdamas pabėgti nuo A. L., kišenėje nešiojosi peilį, nes tai yra draudžiama. Pareigūnai patikrinimo metu peilį rado, sulaikė, už tai jis buvo nuteistas šešiems mėnesiams ir atsėdėjęs kalėjime deportuotas iš Anglijos į Lietuvą (t.1, b. l. 1).

Iš 2013 m. rugsėjo 26 d. įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad V. B. Jungtinėje Karalystėje nuteistas 2012 m. spalio 13 d. dėl vagystės ir 2012 m. spalio 23 d. dėl nusikaltimo valstybei, viešajai tvarkai, teisingumo vykdymui arba prieš valstybės pareigūnus (t.1, b. l. 38–42).

Iš 2014 m. gruodžio 18 d. Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS informacijos matyti, kad V. B. Jungtinėje Karalystėje teistas dėl vagysčių 2012 m. kovo 6 d. (vagystės data nežinoma), 2012 m. spalio 13 d. (vagystės data 2012 m. spalio 12 d.), 2012 m. spalio 23 d. (vagystės data 2012 m. spalio 22 d.), 2013 m. kovo 26 d. dėl neteisėto ginklų, šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų, šaudmenų ir sprogmenų valdymo ir panaudojimo (t.1, b. l. 43–49).

Iš 2014 m. gruodžio 18 d. Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad A. L. Jungtinėje Karalystėje teistas 2013 m. lapkričio 29 d. dėl neteisėto ginklų, šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų, šaudmenų ir sprogmenų valdymo ir panaudojimo. Nusikaltimo padarymo data 2012 m. spalio 19 d. (t. 1, b. l. 50–52).

Iš 2015 m. gegužės 19 d. Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad A. L. Suomijoje teistas 2012 m. rugpjūčio 3 d. dėl vagystės, vagystės data 2012 m. birželio 6 d., nuosprendžio bylos numeris 761/2012/4100 (t.1, b. l. 59–61)

Iš 2014 m. kovo 6 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, kad A. L. žinomas Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijoms dėl ginklo (peilio) nešiojimo 2013 m. lapkričio 29 d. Ž. J. yra žinoma Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijoms. V. B. yra žinomas Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijoms dėl vagystės (2012 m. spalio 23 d. ir 2012 m. spalio 13 d.) ir ginklo (peilio) nešiojimo 2013 m. kovo 26 d. Jungtinės Karalystės pareigūnai taip pat informavo, kad A. L. ir V. B. buvo sulaikyti už tuos pačius nusikaltimus (t.1, b. l. 75).

Klaipėdos apygardos prokuratūroje gautame atsakyme į teisinės pagalbos prašymą nurodyta, kad A. L., Ž. J. ir V. B. yra Europos Sąjungos piliečiai ir nėra privaloma juos patikrinti įvažiuojant į Jungtinę Karalystę, kadangi jie turi įvažiavimo teisę pagal Romos sutartį, ir todėl jiems nereikia leidimo įvažiavimui, nereikia užpildyti išlipimo kortelės ir nėra reikalavimo vizuoti paso. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų sistemose užregistruotas įrašas apie V. B. kaip pašalintą iš šalies 2013 m. gegužės 22 d. vadovaujantis jo areštu ir vėlesniu laisvės atėmimu, pripažinus jį kaltu dėl prekių vagystės iš parduotuvių (t. 2, b. l. 142–147).

Klaipėdos apygardos prokuratūroje gautame atsakyme į teisinės pagalbos prašymą nurodyta, kad Jungtinės Karalystės policija A. L. ir Ž. J. sieja su automobiliu „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 19 d. automobilis buvo sustabdytas Kings Line, Norfolke. A. L. vairavo, o Ž. J. buvo keleivė. Abu areštuoti apieškojus automobilį. A. L. dėl daikto su ašmenimis turėjimo, su įranga vagystei, o Ž. J. už pasirengimą su įranga vagystei. 2012 m. rugsėjo 21 d. 22.30 val. automobilis rastas pastatytas automobilių stovėjimo vietoje A17, šalia Sleafordo, Linkolnšyro su sunkiasvorių automobilių numeriu. Vairuotojas A. L.. Daugiau automobilyje nieko nebuvo, tačiau apieškojus rajoną, rastas kitas vyras, galbūt M. P., gim. (duomenys neskelbtini) Sprendžiant iš vietovės ir laiko ir minėto ankstesnio sustojimo, pareigūno nuomone, jie bandė pavogti dyzelinį kurą iš automobilių. Pateikti duomenys apie tai, kad Ž. J. 2012 m. spalio 19 d. įsidarbino fabriko darbuotoja. Pateikta informacija apie tai, kad A. L. 2012 m. rugsėjo 2 d. Kings Lino mieste gatvėje užpuolė kitą asmenį ir sukėlė faktinį kūno sužalojimą. Taip pat pateikta informacija apie tai, kad 2012 m. spalio 10 d., apie 11.00 val., du Rytų Europos vyrai ir viena moteris pastebėti įtartinai besielgiantys Bourne mieste. Vienas iš vyrų rankoje laikė krepšį. Visi asmenys išvyko iš miesto mėlynos spalvos „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobiliu (t. 2, b. l.149–195, t. 3, b. l. 1–22).

Iš informacijos apie kelių transporto priemones, kurią pateikė VĮ „Regitra“, matyti, kad Ž. J. vardu nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2014 m. spalio 1 d. registruotas juodos spalvos automobilis AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 84).

Iš VšĮ Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro medicininio pažymėjimo matyti, kad V. B. buvo teiktos Tauragės psichikos sveikatos centro priklausomybės ligų gydytojo paslaugos. Dgn.: Psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį (t. 1, b. l. 64).

Iš Tauragės rajono savivaldybės administracijos Mažonų seniūnijos pateiktos informacijos matyti, kad V. B. buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. 2009 m. kovo 1 d. V. B. gavo vienkartinę išmoką, kuri mokama grįžus iš įkalinimo įstaigos. Nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. V. B. gavo socialinę pašalpą (t.1, b. l. 66).

Iš „Sodros“ pateiktų duomenų matyti, kad V. B. nuo 2008 m. balandžio 9 d. niekur nedirbo (t.1, b. l. 96).

Kaltinamoji Ž. J. parodė, kad Ž. K. nepažįsta, su ja į Norvegiją išvykusi nebuvo, iš parduotuvių nevogė, žino, kad su Ž. K. į Norvegiją buvo išvykęs jos sugyventinis A. L., tačiau išvyką inicijavo pati Ž. K.. Kaltinamasis A. L. parodė, kad buvo su Ž. K. išvykęs į Norvegiją vogti, tačiau ne jis išsivežė nukentėjusiąją, o Ž. K. su savo pusbroliu, kurio nei vardo, nei pavardės jis nežino, jį verbavo ir išsivežė vogti į Norvegiją. A. L. prašymu teisiamajame posėdyje buvo kaip liudytojas apklaustas A. S., kuris parodė, kad A. L. yra nekaltas, Ž. K. pati verbavo žmones važiuoti į užsienį vogti, jis pats kartu su Ž. K. yra buvęs Prancūzijoje ir kartu vogęs iš parduotuvių. Byloje yra duomenų, kad Ž. K. yra vogusi iš parduotuvių ne tik Norvegijoje, bet ir kitose valstybėse (t. 1, b. l. 148–154), ji pripažinta nukentėjusiąja ir kitoje baudžiamojoje byloje dėl prekybos žmonėmis, tačiau šios aplinkybės nešalina kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės dėl jų veiksmų, atliktų prieš šią nukentėjusiąją. Kaltinamųjų parodymai vertintini kaip pasirinkta gynybos pozicija ir yra paneigti nuosekliais ir vienodais ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotais nukentėjusiosios Ž. K. parodymais, kurie yra patvirtinti objektyviais rašytiniais įrodymais.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba informavo, kad A. L., Ž. J. ir Ž. K. yra žinomi Norvegijos teisėsaugos institucijoms dėl trijų pažeidimų/nusikaltimų, įvykdytų 2011 metais: 2011 m. gegužės 27 d. minėti asmenys įvykdė smulkią vagystę Coop prekybos centre Altos mieste, 2011 m. gegužės 30 d. užfiksuoti du įvykiai dėl vagiliavimo parduotuvėse Bardufosso mieste. Visi trys asmenys buvo sulaikyti kartu dėl šių nusikaltimų. A. L. ir Ž. J. buvo paskirta 10 000 Norvegijos kronų bauda. Ž. K. buvo atleista nuo atsakomybės dėl įrodymų trūkumo. 2011 m. birželio 27 d. buvo nuspręsta išsiųsti A. L. dvejiems metams iš šalies dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai (t. 1, b. l.157–158). Ši informacija visiškai patvirtina nukentėjusiosios Ž. K. parodymus apie tai, kad Norvegijoje buvo kartu su kaltinamaisiais, išvyko į Norvegiją kaltinamųjų suklaidinta, o vogti buvo priversta, tačiau paskutinį kartą sulaikyta apie kaltinamuosius papasakojo policijai, todėl jos nenubaudė, o į Lietuvą grįžo atskirai, nes bijojo A. L. grasinimų. Esant objektyviems rašytiniams įrodymams, kurie patvirtina nukentėjusiosios parodymus, nėra pagrindo netikėti, kad A. L. smurtavo, kai ji atsisakė vogti, sudavė smūgį į galvą, tampė už plaukų, apipylė kojas verdančiu vandeniu ir tokiais būdais sukėlė jai fizinį skausmą. Todėl A. L. veiksmai prieš Ž. K. pagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Ž. J. veiksmai šioje kaltinimo dalyje taip pat buvo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau jokių įrodymų, kad Ž. J. sukėlė fizinį skausmą Ž. K., byloje nesurinkta. Kaip jau buvo minėta, pati kaltinamoji neigia buvusi kartu su nukentėjusiąja Norvegijoje, Ž. K. parodė, kad kaltinamoji Ž. J. jos nemušė, tik darė psichologinį poveikį, sekiojo iš paskos, lydėjo net į tualetą, prižiūrėdama, kad ji nepabėgtų ar nepasiskųstų, neužtarė, kai A. L. smurtavo, o palaikė savo sugyventinį. Ž. J. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nors abu kaltinamieji parodė, kad A. J. nepažįsta, jų parodymai taip pat vertintini kaip pasirinkta gynybos pozicija, o A. L. ir Ž. J. kaltė dėl neteisėto žmogaus veiksmų laisvės varžymo įrodyta nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nuoseklūs ir detalūs. Nukentėjusysis atpažino abu kaltinamuosius parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu (t.1, b. l. 162–167). Pažymėtina, kad A. J., kaip žmogų, nukentėjusį nuo kaltinamųjų veiksmų, įvardino ir nukentėjusysis V. B., kuris ir iš pateiktų nuotraukų atpažino A. J., ir nurodė, kad A. L. buvo išvežęs šį žmogų į užsienį vykdyti vagysčių (t. 1, b. l. 28–32). Vertinant kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymų tikrumą pažymėtina, kad teismas turi visišką pagrindą nukentėjusiojo parodymus pripažinti atitinkančiais faktines aplinkybes, nes A. J. parodymai visiškai atitinka Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateiktą informaciją apie tai, kad A. J. Vokietijoje 2012 gruodžio 10 d. buvo sulaikytas, daktiloskopuotas ir nufotografuotas dėl įvykdytos batų vagystės parduotuvėje „TK Maxx“ Liubeko mieste. Jis turėjo paruoštą krepšį, kuriame planavo paslėpti pavogtus daiktus. A. J. bendrininkas galėjo pabėgti. Minėtos vagystės metu parduotuvėje buvo Ž. J. (t. 1, b. l. 182, 183), o Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas įrodo, kad A. L. 2012 m. gruodžio 3 d. buvo nuteistas Vokietijoje dėl vagystės (t. 3, b. l.127–139). Šie objektyvūs rašytiniai įrodymai visiškai atitinka ir patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad visi trys kaltinamieji tuo pačiu metu buvo Vokietijoje, toje pačioje vietoje ir užsiėmė vagystėmis. Objektyvūs rašytiniai įrodymai neabejotinai paneigia kaltinamųjų parodymus, kad A. J. nepažįsta ir nebuvo jo išvežę vogti į Vokietiją.

Abu kaltinamieji parodo, kad brolių R. nepažįsta, jų į užsienį išvežę nebuvo, tačiau tokie jų parodymai paneigti anksčiau aptartais nukentėjusiųjų V. ir V. R. parodymais. Be kitų aplinkybių, V. R. parodė, kad pas jį į namus atvažiavo Ž. J., pasiūlė darbą Danijoje – nešioti maišus su rūbais ir 500–600 litų atlyginimą per savaitę, atskaičiavus kelionės išlaidas. Jie su broliu sutiko išvykti ir tik už Lietuvos Respublikos ribų sužinojo, kad reikės vogti, o ne dirbti. Kadangi nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pinigų, galimybės susisiekti su Lietuvoje likusiais artimaisiais, buvo priversti daryti vagystes. Byloje nustatytas ir būdas, kuriuo kaltinamoji Ž. J. galėjo susipažinti su nukentėjusiaisiais: kaltinamosios draugės L. K. tėvų namuose gyvena J. G., o broliai R. yra J. G. sesers vaikai, kurie lanko dėdę, yra dirbę miško tvarkymo darbus L. K. tėvo miške. Nors liudytoja L. K. parodė, kad R. su Ž. J. ji nesupažindino, tačiau patvirtino anksčiau paminėtus faktus apie R. ir jos namuose gyvenančio J. G. ryšius bei bendravimą. Rašytiniais įrodymais, gautais iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. V. R. Vokietijoje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vagystės, vagystės data – iki 2012 m. balandžio 27 d.; 2012 m. spalio 16 d. A. L. Vokietijoje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vagystės, vagystės data – iki 2012 m. birželio 28 d. o 2012 m. gruodžio 3 d. A. L. priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vagystės, vagystės data iki 2012 m. balandžio 14 d. 2012 m. gruodžio 5 d. Ž. J. Vokietijoje yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vagystės, vagystės data – iki 2012 m. balandžio 14 d. (t. 2, b. l. 6–7, 14–16, 17–18). Šis įrodymas patvirtina nukentėjusiųjų parodymus ir įrodo, kad kaltinamieji ir V. R. tuo pačiu metu buvo Vokietijoje ir vykdė vagystes, tai patvirtina ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikta informacija, kad A. L. yra žinomas Vokietijos teisėsaugos institucijoms dėl vagysčių 2012 m. A. L. žinomi bendrininkai V. R. ir V. R.. Ž. J. yra žinoma Vokietijos teisėsaugos institucijoms. 2012 m. balandžio 27 d. ji buvo daktiloskopuota/nufotografuota Braunšveigo mieste dėl vagiliavimo parduotuvėse (t. 2, b. l. 21). Aptartų įrodymų visiškai pakanka konstatuoti, kad kaltinime nurodytos kaltinamųjų veikos prieš R. yra visiškai įrodytos.

Visiškai įrodyta ir kaltinamųjų kaltė dėl V. B. neteisėto laisvės varžymo išvežant jį vogti į Suomiją. Aplinkybes, kad kaltinamieji ir nukentėjusysis tuo pačiu metu buvo Suomijoje ir vogė iš tų pačių parduotuvių, įrodo Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad V. B. Suomijoje teistas dėl vagystės, padarytos 2012 m. birželio 6 d.; A. L. Suomijoje teistas dėl vagystės, padarytos 2012 m. birželio 6 d., (t.1, b. l. 56–58, 59–61). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos turimais duomenimis 2012 m. gegužės 30 d. A. L., V. B. ir Ž. J. buvo sulaikyti dėl dviejų vagysčių prekybos centre Juveskiulės mieste; 2012 m. birželio 6 d. A. L. buvo sulaikytas kartu su V. B. dėl dviejų vagysčių, įvykdytų prekybos centre Turku mieste; A. L., Ž. J. ir V. B. buvo deportuoti iš Suomijos 2012 m. birželio 12 d. automobiliu „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. L. (t. 1, b. l. 83,157–158).

Kaltinamieji A. L. ir Ž. J. ir patys neneigia vykę su V. B. į Suomiją vogti iš parduotuvių, tačiau abu nurodo, kad išvyką ir vagystes suorganizavo V. B.. Tokie kaltinamųjų parodymai yra neįtikinantys ir visiškai paneigti byloje nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir surinktais rašytiniais įrodymais apie V. B. socialinę padėtį: piktnaudžiaujantis alkoholiu, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, nedirbantis, neturintis pinigų, transporto priemonės. Kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiojo brolis V. B. parodė, kad brolis yra visiškai priklausomas nuo alkoholio, neturi jokių organizacinių sugebėjimų ir tikrai negalėtų suorganizuoti ir kažką išvežti į užsienį vogti. Patys kaltinamieji pripažįsta, kad kelionei pinigų V. B. neturėjo ir vyko kaltinamųjų lėšomis, jų automobiliu. Įvertinus visus duomenis darytina išvada, kad kaltinamieji organizavo, išvežė socialiai pažeidžiamą V. B. į Suomiją, kuris užsienio valstybėje be dokumentų, pinigų, ryšio priemonės, nemokantis jokios užsienio kalbos tapo visiškai priklausomas nuo A. L. ir Ž. J.. Tokiu būdu kaltinamieji neteisėtai varžė jo laisvę ir vertė vogti iš parduotuvių.

Abiejų kaltinamųjų veika dėl Ž. K., A. J., V. R., V. R., V. B. neteisėto laisvės varžymo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Kaltinamieji apgaulės būdu, pažadėdami legalų darbą užsienyje, išvežė nukentėjusiuosius į užsienio valstybes ir pavartodami psichinę prievartą bei sudarę tokią situaciją, kad nemokantys užsienio kalbos, socialiai pažeidžiami, neturintys pinigų, ryšio priemonių, o kai kuriais atvejais ir dokumentų, bijodami būti palikti, nukentėjusieji negalėjo pasirinkti savo elgesio, poelgių, veiksmų ir buvo verčiami elgtis taip, kaip norėjo kaltininkai. Veika buvo padaryta tiesiogine tyčia: abu kaltinamieji suvokė reikalavimo eiti vogti bei sudarytos situacijos neteisėtumą, suprato, kad jų reikalavimas varžo nukentėjusiųjų laisvę.

Visi anksčiau aptarti kaltinimo epizodai pagrįstai kvalifikuoti kaip padaryti grupės iš anksto susitarusių asmenų. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatų, kad asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma); c) be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais (sudėtinga bendrininkavimo forma). Nagrinėjamoje byloje kaltinamųjų nusikalstama veika kvalifikuojama kaip veika, padaryta bendrininkų grupės. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abu kaltinamieji bendrais neteisėtais veiksmais varžė nukentėjusiųjų laisvę. A. L. ir Ž. J. yra sugyventiniai, iki kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padarymo gyveno kartu kelerius metus, abu kartu užsiėmė bendra nusikalstama veika, žinojo šios veikos motyvus ir tikslus ir jų siekė bendrais veiksmais. Aktyvesnį vaidmenį atliko kaltinamasis A. L., kuris net vartojo fizinį smurtą prieš Ž. K., A. J., V. B., tačiau visais atvejais kartu su A. L. ir kaltinamaisiais į užsienį vyko ir Ž. J.. Nustatyta, kad tariamai legalų darbą užsienyje R. pasiūlė būtent Ž. J.. Nukentėjusioji Ž. K. parodė, kad Ž. J. vaikščiojo kartu su ja Norvegijoje, kontroliavo, kad nukentėjusioji nepabėgtų, nesikreiptų pagalbos, nors pati nesmurtavo, tačiau pritarė L. L. smurtiniams veiksmams, palaikė jį. Visais atvejais kaltinamieji vežė į užsienį nukentėjusiuosius savo lėšomis, savo transportu (byloje nustatyti automobiliai buvo registruoti Ž. J. vardu). Ž. J. kartu su A. L. eidavo į prekybos centrus, parodydavo, kokias prekes reikia paimti, pavesdavo tas prekes išnešti nukentėjusiesiems ir išneštas pasiimdavo iš nukentėjusiųjų į savo automobilį. Taigi šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kaltinamųjų veiksmai yra susiję vienas su kitu ir kiekvieno iš jų veiksmas sudarė sąlygas kito bendrininko veiksmams. Aptartos aplinkybės rodo, kad Ž. J. tiesiogiai įvykdė objektyvius neteisėto laisvės varžymo veikos turinį sudarančius veiksmus, siekdami pasipelnyti iš vagysčių abu kaltinamieji veikė tyčia, suvokdami, kad savo veiksmais verčia nukentėjusiuosius elgtis taip, kaip nori kaltinamieji.

Kaltinamieji neprisipažino kaltais pagal jiems pareikštą kaltinimą nei dėl M. P., nei dėl V. B. dėl išvežimo į Didžiąją Britaniją. Parodė, M. P. nepažįsta, V. B. pažįsta, nė su vienu iš jų kartu Anglijoje nebuvo, iš parduotuvių nevogė. Tačiau tokie jų parodymai paneigti nukentėjusiųjų parodymais bei objektyviais rašytiniais įrodymais, įrodančiais kaltinamųjų kaltę. Nukentėjusiojo M. P. parodymai išsamūs, detalūs, nuoseklūs, vienodi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu. Jis parodė, kad kaltinamieji jį sustabdė Tauragėje einantį gatve, pasiūlė jam darbą užsienyje ir pakvietė vykti kartu, jis su pasiūlymu sutiko, sėdo į jų automobilį ir buvo nuvežtas į Angliją. Anglijoje A. jam liepė vogti iš parduotuvių, vogti jam nesisekė, todėl po kurio laiko A. ir Ž. iš Lietuvos parsivežė V. B.. Abu su V. B. gyveno palapinėje, A. jiems liepė vogti iš parduotuvių, jį daug kartų sulaikė policija, A. jį buvo sumušęs už atsisakymą eiti vogti, jis pateko į ligoninę, iš kurios pas kaltinamuosius nebegrįžo, pabėgo, neturėdamas pinigų, nemokėdamas kalbos pėsčias ėjo apie 200 mylių iki Londono, atsitiktinai sutiktas lietuvis jį visiškai išsekusį parvežė namo į Lietuvą. V. B. pasiliko, kartu su juo nepabėgo.

Vertinant parodymus pažymėtina, kad nukentėjusiojo M. P. parodymai sutampa su V. B. parodymais apie tai, kad jie kartu su M. gyveno palapinėje, kad kartu turėdavo eiti vogti ir kt. Šiuos abiejų nukentėjusiųjų parodymus patvirtina Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas ir Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašas, iš kurių matyti, kad M. P. Jungtinėje Karalystėje nuteistas 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. spalio 9 d. ir 2012 m. spalio18 d. dėl vagystės (t. 1, b. l. 124–127,128–132).

Nuo 2012 m. liepos 13 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 įstatymu Nr. XI-2198 pakeista BK 147 straipsnio 1 dalies redakcija, numatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.