- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-14
- Bylos Nr.
- I1-5412-342/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00495-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo komisariato, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė) 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, jog laikotarpyje nuo 2020 metų buvo suimtas ir kalinamas Šilalės Policijos komisariato areštinėje. Kameros, kuriose buvo kalinamas nebuvo tinkamai prižiūrimos, nes kameros sienos buvo drėgnos, dideli plotai ant sienų buvo aptraukti pelėsių. Sanitarinis mazgas buvo nepilnai atitvertas nuo kameros, t.y. atitvėrimo sienelė sanitarinio mazgo neviršijo vieno metro. Nurodo, kad kameroje buvo su juo kiti suimtieji, kurie matydavo jį sanitariniame mazge atliekant gamtinius reikalus, taip buvo pažeidžiamas jo privatumas.
Nurodo, kad kamerose kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo inventoriaus, pvz. spintelių asmeniniams daiktams susidėti. Pareiškėjas neturėjo teisės į privatumą ir higieną, todėl mano, kad taip buvo pažeistas jo žmogiškasis orumas. Teigia, kad neturint spintelių asmeninius daiktus jam nebuvo kur dėti, teko laikyti juos kur papuola. Daiktai persismelkė ir įgavo pelėsių kvapą, nuo drėgmės aplipdavo dulkėmis.
Mano, kad laikotarpyje nuo 2020 m. pareiškėjui būnant areštinėje administracija nesuteikė galimybės naudotis jam kaip suimtajam pagal įstatymą telefonu. Dėl tokių grubių pažeidimų jam buvo apribota teisė bendrauti su šeima bei komunikuoti su advokatu. Dėl visų šių išvardytų aplinkybių jis jautėsi žeminamas, patyrė stresą, neramumus bei diskomfortą.
Teigia, kad areštinės darbuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 4 str. 3 d.,14 str. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 str. , „Higienos normas“ ir kt.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka, nes jame išdėstyti argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti ir neatitinkantys realybės, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Tauragės visuomenės sveikatos centro Šilalės skyriaus 2015 m. liepos 20 d. patikrinimo akte Nr. ŠAK – 52 (toliau – ir Aktas), kuris buvo surašytas ne periodinės, o operatyviosios kontrolės metu buvo patikrinta 9 kamera dėl atitikimo HN 37:2009 reikalavimams, rasti neatitikimai tik dėl natūralaus apšvietimo trūkumo. Akte nurodyta, kad kamera vėdinama per natūralios traukos kanalą. Pažymi, kad visoje areštinėje veikia analogiška vėdinimo sistema. Administracinių teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog toks patalpų vėdinimo būdas nepažeidžia higienos normų reikalavimų, t. y. iš esmės tinkamas. Be to, teismų praktikoje nurodyta, kad pagal higienos normą HN 134:2015 veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o ventiliacijos įrengimas būtent ir susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcija (žr. pvz. LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-963-756/2017), todėl įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų galimų pažeidimų. Atsakovo atstovas remiasi 2015 metų (2014 metų ir ankstesni patikrinimų aktai sunaikinti) Tauragės visuomenės sveikatos centro Šilalės skyriaus aktu, nes iki 2016 metų pradžios Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas turėjo kelias areštines rajonuose, tačiau vykusios reorganizacijos metu (Lietuvos mastu) buvo nuspręsta palikti tik po vieną veikiančią areštinę apskrityje. 2016 metų pradžioje Tauragės aps. VPK Šilalės rajono policijos komisariato areštinė buvo uždaryta ir visi suimtieji laikomi tik Tauragės aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinėje, esančioje Gedimino g. 17, Tauragė. Tačiau 2019 metų vasarą Tauragės aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinė buvo uždaryta rekonstrukcijai atlikti ir planuota statyti naują areštinę. Nuo 2019-08-01 areštantai buvo perkelti iš Tauragės aps. Nurodo, kad VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinės, esančios Gedimino g. 17, Tauragė, į Tauragės aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinę, esančią Struikų g. 5, Šilalė,
Pažymi, jog Areštinėje ozonavimą, deratizaciją ir dezinfekcija atlieka UAB „Dezinfa“, pagal pasirašytas sutartis. Teigia, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Higienos normoje 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui reikalavimų nenustatyta. Pažymime, kad visose kamerose sanitariniai mazgai buvo įrengti vadovaujantis HN 37:2009 20 punktu (kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara), pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punktą, kamerose buvo įrengti 100x142 cm pločio sanitariniai mazgai su 120-130 cm aukščio pertvara, daro išvadą, kad skundo teiginys, kad sienelė neviršijo vieno metro ir dėl to buvo pažeista teisė yra privatumą yra nepagrįstas.
Teigia, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui; spintelė – 1 vnt.; suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, entynoje – viena sekcija 1 asmeniui; viršutinių drabužių pakaba – ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui; šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota),4 kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės – 1 komplektas; veidrodis – 1 vnt. Teigia, kad skunde rašoma abstrakčiai, neaiškiai kada, kokioje kameroje nebuvo spintelės ar visose kamerose pareiškėjas mano, kad nebuvo spintelių, tačiau pridedami kaip patvirtinimai ataskaitų išrašuose su atsargų likučiais skundui aktualiu metu, t. y. 2020-07-07, 2020-09-13, 2020-11-10 datoms, kurie patvirtina, kad Areštinės kamerose buvo spintelės. Taip pat akcentuoja, kad pareiškėjui dėl jo ypatingo statuso ir dėl jam pradėto ikiteisminio tyrimo ir pritaikytos kardomosios priemonės (sulaikymo) tikslų įgyvendinimo gali būti taikomi tam tikri apribojimai, kurių reikia pirmiausiai tam, kad nebūtų pakenkta atliekamam ikiteisminiam tyrimui.
Šalies argumentai
Nesutinka su pareiškėjo skundu, mano, kad yra nepagrįstas ir prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Tauragės apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Pareiškėjas dėl galimai neteisėtų Tauragės AVPK pareigūnų veiksmų patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad 1) kamerose, kuriose buvo laikomas nebuvo tinkamai prižiūrimos, t. y. kamerose sienos buvo drėgnos, dideli plotai ant sienų buvo aptraukti pelėsiu, todėl galėjo susirgti kokia nors kvėpavimo takų liga; 2) kamerose, kuriose buvo laikomas sanitarinis mazgas buvo nepilnai atitvertas nuo kameros, t. y. atitvėrimo sienelė sanitarinio mazgo neviršijo vieno metro, todėl pažeidė jo privatumą; 3) kamerose, kuriose buvo laikomas nebuvo inventoriaus, t. y. spintelių asmeniniams daiktams susidėti, tai kėlė diskomfortą ir teko daug nervintis; 4) nebuvo suteikta galimybė naudotis telefonu (taksofonu), todėl negalėjo bendrauti su artimaisiais, advokatu ir dėl to patyrė stresą. Taip pat, pareiškėjas teigia, kad kamerose sienos buvo drėgnos, dideli plotai ant sienų buvo aptraukti pelėsiu. Pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia tuo, kad Tauragės aps. VPK Šilalės rajono policijos komisariate esančioje areštinėje (toliau - Areštinė) patyrė nepatogumų, nes buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis ir pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad patyrė žeminantį orumą elgesį, diskomfortą ir stresą, ir buvo laikomas pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 4 str., 14 str., Lietuvos Respublikos 21 str., 22 str. bei Lietuvos higienų normų reikalavimus.
Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT savo praktikoje nenurodo, jog asmenų, esančių laisvės atėmimo įstaigose, stebėjimas vaizdo kameromis yra visais atvejais draudžiamas, tačiau toks stebėjimas turi turėti aiškų tikslą ir turi būti numatytas teisės aktuose (žr., pvz., EŽTT 2004 m. birželio 1 d. sprendimą byloje V.G. v. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 8704/03; 2019 m. liepos 2 d. sprendimą byloje G. ir kt. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 27057/06). Nagrinėjamu atveju taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70)).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-783 patvirtintos Policijos areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 19.4 papunktyje numatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (vaizdo stebėjimo kameros (įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona), telefonspynės, aliarminio iškvietimo mygtukai).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) (akto redakcija, galiojanti nuo 2021 m. rugsėjo 1 d.) 3.3 papunktyje nurodyta, kad nuotolinio asmenų stebėjimo sistema – vaizdo stebėjimo bei ryšio tarp areštinės kamerose laikomų asmenų ir policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančio pareigūno sistema, kai areštinės kamerose įrengiamos vaizdo stebėjimo kameros (su filmavimo galimybe) ir susisiekti su policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekančiu pareigūnu, stebinčiu areštinės kameras vaizdo monitoriuje, skirtos telefonspynės. Instrukcijos 39 punkte numatyta, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma tame tarpe periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas).
Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina galimybę suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų vaizdo stebėjimą, tačiau vaizdo stebėjimo kameros turi būti įrengiamos taip, kad nebūtų stebima sanitarinio mazgo zona.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje buvo laikomas nuo (duomenys neskelbtini) , nuo (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad vien atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Legrona“ prieš Lietuvos Respublikos valstybę, bylos Nr. 3K-3-376/2007; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. prieš Lietuvos Respubliką, bylos Nr. 3K-3-337/2006). Viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra žala, kita – neteisėti valdžios institucijų veiksmai. Teismas laiko, jog byloje nenustatyti teisės aktų pažeidimai ar pareiškėjo skunde nurodyti Tauragės aps. VPK pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių šių neteisėtų veiksmų buvimą, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – žalos ir valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius žalos ir neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas savo skunde išdėsto bendro pobūdžio teiginius bei nepateikia jokios faktinės argumentacijos, remiantis kuria būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, jog patyrė žeminantį orumą elgesį ir stresą, kitokių pasekmių ar sveikatos sutrikimų nenurodė, jokių duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo Areštinėje sąlygų neigiamo poveikio, nepateikė. Iš teismui pateiktos Tauragės aps. VPK asmens kortelės išrašo matyti, kad buvimo Areštinėje laikotarpiu ir medicininių apžiūrų metu pareiškėjas nusiskundimų neturėjo (išskyrus žaizdą liepos mėnesį). Teismų praktikoje dėl neturtinės žalos atlyginimo pabrėžiama, kad asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog tariamai netinkamos kalinimo sąlygos būtų sukėlusios pareiškėjui reikšmingas ar nepataisomas pasekmes, nėra pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas skundui aktualiu metu buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis ir kad dėl to pareiškėjas būtų patyręs žeminantį orumą elgesį. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nebuvo atliktas nė vienas periodinis ar operatyvusis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Tauragės departamento patikrinimas, nes pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų kamerose į Nacionalį visuomenės sveikatos centrą nesikreipė. Taip pat, būdamas areštinėje, pareiškėjas prašymų, skundų ar pretenzijų dėl laikymo sąlygų areštinės administracijai neteikė. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad jokie norminiai teisės aktai nebuvo pažeisti, pareigūnų veiksmų neteisėtumo konstatuoti negalima, pareiškėjas taip pat nepagrindė savo teiginių dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, neturtinės žalos buvimo fakto ir jos dydžio, nenurodė galimo priežastinio ryšio buvimo tarp neteistų veikų ir kilusios žalos, be to, byloje nėra jokių medicininių dokumentų, liudijančių, kad pablogėjo pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą, stresą bei jo padarinius.
Įvertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, daroma išvada, kad atsakovės atstovo pateiktais duomenimis pareiškėjo teiginiai paneigiami, todėl konstatuojama, jog pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.