Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta ir nuteista: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 208 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams su 10 MGL bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteista pagal BK 208 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdama individualios įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ savininke, kai įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.923 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad sąskaitoje esančios lėšos nurašomos pagal kliento nurodymų ir kitų dokumentų gavimo eilę (kalendorinis eiliškumas), nepatenkindama kitų kreditorių reikalavimų, išsimokėjo įmonės pinigines lėšas savo, kaip įmonės savininkės, reikmėms tenkinti ir taip iššvaistė turtą – pinigines lėšas, kurios galėjo būti pateiktos skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: žinodama apie 2010-12-15 Panevėžio apygardos teismo nutartį iškelti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą ir kad IĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ 2010-12-31 Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buvo skolinga 390 977,85 Lt, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 1611,19 Lt, laikotarpiu nuo 2011-01-31 iki 2011-05-17 iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įmonės jos buveinėje (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., kasos, saviems poreikiams išsimokėjo 609 320 Lt, t. y.: pagal 2011-01-31 kasos išlaidų orderį Nr. 018 išsimokėjo 50 000 Lt per 2011 m. sausio mėn.; pagal 2011-02-28 kasos išlaidų orderį Nr. 042 išsimokėjo 10 000 Lt per 2011 m. vasario mėn.; pagal 2011-03-31 kasos išlaidų orderį Nr. 065 išsimokėjo 10 000 Lt per 2011 m. kovo mėn.; pagal 2011-04-04 kasos išlaidų orderį Nr. 067 išsimokėjo 200 000 Lt; pagal 2011-04-11 kasos išlaidų orderį Nr. 071 išsimokėjo 200 000 Lt; pagal 2011-04-21 kasos išlaidų orderį Nr. 084 išsimokėjo 111 420 Lt; pagal 2011-05-11 kasos išlaidų orderį Nr. 097 išsimokėjo 27 900 Lt. Tokiu būdu D. S. iššvaistė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas ir likusiems IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams – Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai padarė 390 977,85 Lt turtinę žalą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui padarė 1611,19 Lt turtinę žalą.

D. S. nuteista pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2008-11-05, būdama IĮ ,, (duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) savininke, įmonės buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, 2011-04-21 įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2010-12-15 nutarčiai iškelti bankroto bylą IĮ „(duomenys neskelbtini)“, apie kurios įsiteisėjimą sužinojo 2011-05-16, turėdama savo žinioje svetimą, bankrutuojančio juridinio asmens IĮ „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigines lėšas, kurias pagal Panevėžio apygardos teismo 2010-12-15 nutartį privalėjo per 15 dienų perduoti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui – UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam asmeniui A. Č., pažeisdama 2001-03-20 Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, iš bankrutuojančio juridinio asmens IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2011-05-17 kasos išlaidų orderį Nr. 104 išsimokėjo 25 000 Lt saviems poreikiams. Tokiu būdu D. S. pasisavino jos žinioje buvusį svetimą individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 25 000 Lt.

Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. D. S. kaltė padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 208 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visetu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, motyvuodamas nuteistajai bausmę pagrįstai atsižvelgė į tai, kad D. S. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, dirba, išlaiko nepilnametę dukrą, praeityje teista už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, kad išvados dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo gali būti daromos objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Jeigu kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuri buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus, toks prisipažinimas paprastai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nepripažįstamas prisipažinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad viso ikiteisminio tyrimo ir netgi teisiamojo posėdžio metu D. S. savo kaltę pripažino tik iš dalies ir teigė, kad nors ir žinojo apie įmonės skolą kreditoriui VMI, tačiau manė, kad skolą sumokės ateityje iš gauto pelno. Tuo pat metu teigė, kad su VMI neatsiskaitė, nes įmonei buvo paskelbtas bankrotas ir ji toliau negalėjo vykdyti veiklos, manė, kad jeigu ne įmonės bankrotas, tai ji būtų atsiskaičiusi su kreditoriais iš gautų pajamų. Tuo tarpu iš specialisto išvados Nr. 5-5/108 ,,Dėl IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veiklos“ matyti, kad įmonė nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. turėjo finansines galimybes atsiskaityti su valstybės, savivaldybių biudžetais ir pinigų fondais, tačiau nesilaikė mokėjimų eiliškumo. Iš tyrimui atlikti pateiktų IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų nustatyta, kad įmonė kasoje turėjo pakankamai lėšų sumokėti mokesčius ir atsiskaityti su kitais kreditoriais, tačiau laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. pagal kasos išlaidų orderius įmonės kasoje esančius pinigus išsimokėjo saviems poreikiams, todėl įmonės kasoje neliko pinigų sumokėti privalomus mokesčius ir atsiskaityti su kitais tiekėjais ( 2 t., b.l. 37-45 ) Taigi, D. S. išsimokėdama pinigus saviems poreikiams, suvokė, kad įmonė yra sunkioje ekonominėje padėtyje ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad ji negalės patenkinti kreditorių reikalavimų, numatė, kad dėl to atsiras turtinė žala kreditoriams, ir tokių padarių siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Taip pat apygardos teismas teisingai nustatė, kad tarp nuteistosios veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšis, nes dėl jos veiksmų buvo padaryta turtinė žala kreditoriams ( BK 208 str. 2 d. ) Be to, neatitinka tikrovės apeliacinio skundo teiginys, kad D. S., būdama vienintelė individualios įmonės savininkė, turėjo teisę be jokių apribojimų išsimokėti įmonės pinigus sau, todėl manė, kad išsimokėjo ne svetimus pinigus. Byloje nustatyta, kad po nutarties iškelti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą įsigaliojimo (1 t., b.l. 37 ), 2011 m. gegužės 16 d. administratoriaus įgaliotas asmuo įsakymu Nr. 1 įpareigojo nuteistąją D. S. perduoti individualios įmonės turtą, tą pačią dieną D. S. buvo supažindinta su šiuo įsakymu ir pasirašė , jog yra susipažinusi su minėtu įsakymu dėl turto ir dokumentų perdavimo administratoriui ( 1 t., b.l. 45) . Taigi, ji žinodama, kad 2011 m. balandžio 21 d. įsigaliojo nutartis iškelti bankroto bylą IĮ „(duomenys neskelbtini)“ , nesilaikydama nustatytos norminais aktais turto perleidimo tvarkos, 2011 m. gegužės 17 d. išsimokėjo saviems poreikiams 25 000 Lt. Pagal įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio nuostatas, po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, teisė valdyti bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, o įmonės turtas tampa bankrutuojančios įmonės turtu, kurio paskirtis – patenkinti kreditorių reikalavimus. Tokiu būdu , D. S. neteisėtai pasinaudojo jos žinioje buvusiu svetimu turtu, kuris jai pinigų išsimokėjimo dieną jau buvo svetimas, t. y. jos veiksmai atitinka BK 183 str. 1 d. numatytai nusikalstamai veikai .

D. S. dalinis prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, po to, kai buvo apklausti visi liudytojai, ištirti visi duomenys, nelaikytinas savanorišku. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė, skunde nurodydama, kad jos neteisėti veiksmai buvo padaryti atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, tame tarpe susijusiomis ir su jos teisiniu neišprusimu, kad ji pilnai prisipažįsta ir gailisi, tai daro suvokusi savo atsakomybės neišvengiamumą ir siekdama sušvelninti bausmę, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ji nuoširdžiai gailisi. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis, jos elgesį iki šioje byloje jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai pažymėjo, kad D. S. ankščiau teista už panašaus pobūdžio nusikaltimus finansų sistemai, nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu D. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir nuteista laisvės atėmimo bausme. Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajai paskirta laisvės atėmimo bausmė pakeista švelnesne – laisvės apribojimu. D. S. turėjo galimybę įrodyti, kad jos padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nulemta nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, ir kad ji nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir nepaskyrus jai realios laisvės atėmimo bausmės. Tačiau, kaip matyti iš Panevėžio m. apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. buvo pripažinta kalta pagal BK 219 straipsnį, bei skundžiamo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio, nuteistoji nepadarė išvadų iš savo elgesio ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, toliau pažeidinėja sąžiningo ūkininkavimo principus, darydama naujas panašaus ar analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Įvertinęs aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant D. S. realią laisvės atėmimo bausmę, bei tinkamai parinko bausmės dydį. Nuteistajai D. S. paskirtos bausmės tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Paskirti apeliantei švelnesnę bausmę, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. D. S. pripažinta kalta padariusi du tyčinius nesunkius nusikaltimus ir nuteista šio straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančios trukmės laisvės atėmimo bausme. Šioje byloje nustatyta viena iš įstatymo numatytų sąlygų. Tačiau kita būtina bausmės vykdymo atidėjimo sąlyga yra teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamų veikų, už kurių padarymą D. S. nuteista, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, apeliantės asmenybę, ankstesnius teistumus ir kitas aplinkybes, sutinka su apygardos teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant D. S. realią laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atidėti nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo bausmė vykdymą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios D. S. apeliacinį skundą atmesti.