Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. nuteista pagal BK 183 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal BK 208 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 9 d., šią subendrintą bausmę ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams ir 10 MGL dydžio baudą subendrinus dalinio sudėjimo būdu, D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams ir 10 MGL dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmę įskaityta 10 MGL dydžio bauda, atlikta pagal Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendį, pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu.

Iš nuteistosios D. S. priteista 392 589,04 Lt žalos atlyginimo bankrutavusiai individualiai įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“. Kita civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteista pagal BK 208 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji, būdama individualios įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“ savininke, kai įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau –CK) 6.923 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad sąskaitoje esančios lėšos nurašomos pagal kliento nurodymų ir kitų dokumentų gavimo eilę (kalendorinis eiliškumas), nepatenkindama kitų kreditorių reikalavimų išsimokėjo įmonės pinigines lėšas savo, kaip įmonės savininkės, reikmėms tenkinti ir taip iššvaistė turtą – pinigines lėšas, kurios galėjo būti pateiktos skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: žinodama apie 2010-12-15 Panevėžio apygardos teismo nutartį iškelti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą ir kad IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ 2010-12-31 Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buvo skolinga 390 977,85 Lt, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 1611,19 Lt, laikotarpiu nuo 2011-01-31 iki 2011-05-17 iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įmonės jos buveinėje (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., kasos saviems poreikiams išsimokėjo 609 320 Lt, t. y.: pagal 2011-01-31 kasos išlaidų orderį Nr. 018 išsimokėjo 50 000 Lt per 2011 m. sausio mėn.; pagal 2011-02-28 kasos išlaidų orderį Nr. 042 išsimokėjo 10 000 Lt per 2011 m. vasario mėn.; pagal 2011-03-31 kasos išlaidų orderį Nr. 065 išsimokėjo 10 000 Lt per 2011 m. kovo mėn.; pagal 2011-04-04 kasos išlaidų orderį Nr. 067 išsimokėjo 200 000 Lt; pagal 2011-04-11 kasos išlaidų orderį Nr. 071 išsimokėjo 200 000 Lt; pagal 2011-04-21 kasos išlaidų orderį Nr. 084 išsimokėjo 111 420 Lt; pagal 2011-05-11 kasos išlaidų orderį Nr. 097 išsimokėjo 27 900 Lt. Tokiu būdu D. S. iššvaistė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas ir likusiems IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditoriams – Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai padarė 390 977,85 Lt turtinę žalą, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui padarė 1611,19 Lt turtinę žalą.

D. S. nuteista ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2008-11-05, būdama IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje) savininke, įmonės buveinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, 2011-04-21 įsiteisėjus Panevėžio apygardos teismo 2010-12-15 nutarčiai iškelti bankroto bylą IĮ „(duomenys neskelbtini)“, apie kurios įsiteisėjimą sužinojo 2011-05-16, turėdama savo žinioje svetimą, bankrutuojančio juridinio asmens IĮ „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigines lėšas, kurias pagal Panevėžio apygardos teismo 2010-12-15 nutartį privalėjo per 15 dienų perduoti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui – UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotam asmeniui A. Č., pažeisdama 2001-03-20 Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, iš bankrutuojančio juridinio asmens IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2011-05-17 kasos išlaidų orderį Nr. 104 išsimokėjo 25 000 Lt saviems poreikiams. Tokiu būdu D. S. pasisavino jos žinioje buvusį svetimą individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 25 000 Lt.

Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistosios D. S. apeliacinį skundą patenkinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, arba perkvalifikuoti nuteistosios nusikalstamas veikas į BK 222 str. arba BK 223 str. ir bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Jeigu šie jo prašymai bus atmesti, tuomet prašo nuosprendį pakeisti, taikyti BK 75 str. ir atidėti nuteistajai D. S. paskirtos bausmės vykdymą. Prokurorė prašo nuteistosios D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Šiame nuosprendyje teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl paduoto apeliacinio skundo ribų. Pagal bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas (BPK 320 str.) nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Tačiau BPK 320 str. 3 ir 5 dalyse numatytos dvi išimtys iš šios bendros taisyklės. Pirma, viršyti apeliacinių skundų ribas leidžiama, kai pagal apeliacinį skundą tikrinamoje bylos dalyje nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar gautas dėl jų skundas (BPK 320 str. 3 d.). Šiais atvejais teismas patikrina, ar nustatyti pažeidimai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų. Antra, teisę švelninti nuosprendį ir tiems nuteistiesiems, dėl kurių nuosprendis neapskųstas, numato BPK 320 str. 5 d. Šioje byloje buvo kaltinama ir nuteista tik D. S., nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik pati nuteistoji, todėl viršyti jos paduoto apeliacinio skundo ribas, kaip jau buvo nurodyta, pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas yra galimybė tik nustačius byloje esminius BPK pažeidimus.

Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai. Pagal prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis. Aiškesnes apeliacinio skundo ribas paprastai nustato tiksliai suformuluoti konkretūs apelianto prašymai.

Iš nuteistosios D. S. apeliacinio skundo turinio matosi, kad nuteistoji nesutinka tik su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl paskirtos galutinės subendrintos bausmės. Apeliacinio skundo pradžioje aiškiai nurodoma, kad nuosprendis skundžiamas dėl paskirtos per griežtos bausmės ir netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų, t. y. BK bendrosios dalies normų – BK 41, 54 ir 75 straipsnių. Toliau skunde apeliantė dėsto argumentus dėl, jos nuomone, per griežtos bausmės paskyrimo, nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p. Apeliacinio skundo pabaigoje išdėstytas tiksliai suformuluotas ir konkretus prašymas. Nuteistoji prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti, taikyti BK 75 str. ir atidėti jai paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistosios gynėjas baigiamųjų kalbų metu pareiškė ir kitus alternatyvius prašymus. Gynėjo nuomone, D. S. veikose nėra BK 183 str. 1 d. ir BK 208 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėčių, neįrodyta D. S. kaltė. Todėl gynėjas prašo arba nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, arba perkvalifikuoti nuteistosios nusikalstamas veiklas į BK 222 arba 223 straipsnius ir bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Ir tik tuo atveju, jeigu šie prašymai būtų atmesti, tuomet prašo taikyti BK 75 str. ir atidėti D. S. paskirtos bausmės vykdymą.

Kolegijos nuomone, kiti gynėjo prašymai, išskyrus prašymą patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, yra nepagrįsti, viršija paduoto apeliacinio skundo ribas, todėl nenagrinėtini. Tai konstatuodama kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama jau antrą kartą, o dėl šioje byloje anksčiau priimtos Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarties, kuria nuteistosios D. S. apeliacinis skundas atmestas, buvo paduotas gynėjo kasacinis skundas. Jame gynėjas išdėstė argumentus ne tik dėl D. S. paskirtos bausmės, tačiau ir dėl esminių BPK pažeidimų, taip pat dėl nuteistosios kaltės ir civilio ieškinio klausimo išsprendimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 29 d. kasacine nutartimi Lietuvos Apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tačiau kasacinėje nutartyje buvo pažymėta, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas D. S. bylą išnagrinėjo pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuriuo ji apkaltinamąjį nuosprendį skundžia dėl jai paskirtos bausmės griežtumo bei nepagrįstai netaikytų BK 59 str. 1 d. 2 p. ir BK 75 str. 1 d. nuostatų. Nuteistoji D. S. savo apeliaciniu skundu atskirai neginčijo BK 208 str. 2 d., 183 str. 1 d. taikymo ir civilinio ieškinio priteisimo klausimų, priešingai, teigė, kad dėl abiejų nusikaltimų kaltę ji pripažįsta ir nurodė aplinkybes, kurios leistų švelninti jos atsakomybę. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus teiginiai dėl BK 208 str. 2 d., 183 str. 1 d. taikymo ir BPK 1, 20, 110, 219, 305 str. pažeidimo negali būti kasacinio skundo dalykas (BPK 367 str. 3 d.).

Iš nurodytos kasacinės nutarties turinio matosi, kad ankstesnė Lietuvos apeliacinio teismo nutartis šioje byloje buvo panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tik dėl to, kad byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Konstatuoti pažeidimai, sukliudę išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą dėl BK 75 str. taikymo galimybės, taip pat nurodyta iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pakartotinai patikrinti esminius apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, vadovaujasi BPK 386 str. 2 d. nuostatomis, pagal kurias teisme bylą nagrinėjant iš naujo kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi.

Iš naujo išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jokie esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 str. 3 d.), nebuvo padaryti. Apie tokius BPK pažeidimus nuteistoji D. S. nieko nenurodo ir paduotame apeliaciniame skunde. Apeliantė skunde taip pat neneigia savo kaltės, o priešingai, ją netgi pripažįsta, neginčija nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir kitų nuosprendžiu išspręstų klausimų. Nuteistoji nesutinka tik su jai paskirta bausme, prašo pripažinti jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir taikyti BK 75 str. Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija vadovaujasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis ir patikrina bylą bei skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tik tiek, kiek to prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad paskirdamas jai bausmę teismas neteisingai taikė BK 41 str. 2 d. 5 p., BK 54 str. ir BK 75 str. nuostatas, t. y. nesivadovavo įstatyme numatyta bausmės paskirtimi, taip pat ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, taip pat tinkamai nesivadovavo bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat be pagrindo nepripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nepagrįstai netaikė BK 75 str. ir neatidėjo jai paskirtos bausmės vykdymo. Dėl BK 75 str. taikymo šiame nuosprendyje dar bus pasisakyta, tuo tarpu visus kitus apeliantės argumentus dėl jai paskirtų bausmių kolegija atmeta.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad joje teismas išdėstė išsamius bausmių skyrimo motyvus ir skiriant bausmes atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, taip pat vadovavosi BK 61 str. nuostatomis.

Teismas nenustatė jokių nei D. S. atsakomybę lengvinančių, nei jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kolegijos nuomone, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad D. S. pripažinimas faktinių bylos aplinkybių yra ne savanoriškas, o sąlygotas įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų. Be to, kaltinamoji neatlygino padarytos turtinės žalos ir nesušvelnino nusikalstamos veikos padarinių. Nors nuosprendyje tiesiogiai apie tai nenurodoma, akivaizdu, kad šiais motyvais teismas kaip tik ir paneigė galimybę pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Nuteistoji apeliaciniame skunde su tokiais teismo motyvais nesutinka ir nurodo, kad kaltę pripažįsta ir nusikaltimų padarymo aplinkybes paaiškino. Turtinę žalą atlyginti neturėjo galimybės, nes visas jos turtas areštuotas. Apeliantė skunde nurodo ir apie tai, kad dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi ir tvirtina, kad ateityje jokių nusikalstamų veikų daugiau nedarys.

Apeliacinio skundo argumentus dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo kolegija atmeta.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Šioje byloje D. S. buvo kaltinama ir nuteista už tai, kad nusikaltimus padarė ji viena, todėl jokių kitų nusikaltimų padaryme dalyvavusių asmenų išaiškinti nepadėjo. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad nuteistoji teisėsaugos institucijoms būtų pati padėjusi išaiškinti jos padarytas nusikalstamas veikas. Todėl galima spręsti klausimą tik dėl to, ar nuteistoji tikrai prisipažįsta padariusi nusikalstamas veikas ir ar ji nuoširdžiai gailisi.

Pagal galiojančią teisminę praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuojamo nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, tai lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį kaltinamasis įnešė indėlį savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, kad būtų priimtas teisingas sprendimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007 ir kt.). Šie kasacinės nutarties motyvai rodo, kad prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, teismų praktikoje keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas. Tačiau pripažįstant nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, greta prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką būtina dar ir nustatyti, kad kaltininkas dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinė nutartis Nr. 2K-539/2006).

Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matosi, kad joje iš tikrųjų nebuvo pagrindo pripažinti, nei kad D. S. prisipažino padariusi nusikalstamas veikas, nei kad ji dėl to nuoširdžiai gailisi. Tokia išvada daroma pirmiausia įvertinus jos parodymus. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmus du kartus apklausta įtariamąja 2012 m. vasario 13 d. ir kovo 6 d. D. S. atsisakė duoti bet kokius parodymus. Trečią kartą apklausta įtariamąja 2012 m. kovo 12 d. ji iš dalies prisipažino kalta nepripažindama netgi kai kurių esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, pvz. ji ne tik nesutiko su įtarimu dėl to, kad išsimokėjo sau svetimus pinigus, tačiau neigė ir tai, kad tuo metu žinojo apie teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo jos įmonei įsiteisėjimą.

Iš bylos matosi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, D. S. iš viso nedavė jokių parodymų. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad pareiškusi, jog kalta prisipažįsta tik iš dalies, D. S. teismui nurodė, kad sutiks duoti parodymus tik po liudytojo ir specialisto apklausų. Teismui išnagrinėjus kitus įrodymus ir pasiūlius kaltinamajai duoti parodymus, ji pareiškė, kad duoti parodymus ir atsakinėti į klausimus atsisako ir nori teismui tik pateikti raštu surašytus paaiškinimus. Šie jos paaiškinimai buvo pridėti prie bylos, o iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad ir jame yra išdėstyti ne D. S. parodymai, kurių ši nedavė, o tik jau nurodyti raštu pateikti paaiškinimai. Iš nuosprendžio matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė kitais išnagrinėtais įrodymais. Byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, kad nuteistoji kokiu nors būdu būtų bent mėginusi sušvelninti savo nusikalstamų veikų padarinius. Apeliaciniame skunde ji nurodo, kad padarytos turtinės žalos negalėjo atlyginti todėl, kad buvo areštuotas jos turtas, tačiau, kita vertus, nuteistoji iki šiol neatlygino net dalies padarytos turtinės žalos.

Visos jau aptartos bylos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad D. S. faktinių bylos aplinkybių pripažinimas buvo ne savanoriškas, o sąlygotas įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų. Be to, kaltinamoji nesušvelnino nusikalstamos veikos padarinių neatlyginusi padarytos turtinės žalos. Kolegija sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nei savanoriško nuteistosios prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas, nei jos nuoširdaus gailėjimosi. Todėl pripažinti apeliantės atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nebuvo ir nėra pagrindo.

Nors apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo apie jai paskirtą per griežtą bausmę, iš tikrųjų skunde nenurodomi jokie argumentai dėl nesutikimo su paskirtų konkrečių bausmių rūšimi ar dydžiu. Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad nurodydama apie per griežtą bausmę, nuteistoji iš tikrųjų nesutinka tik su teismo išvada, kad jos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 75 str. ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad paskirdamas D. S. bausmes už konkrečias nusikalstamas veikas, teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad nėra jokių nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Skiriant bausmes jau pirmosios instancijos teismas faktiškai atsižvelgė ir į visas aplinkybes, kurios dėstomos apeliaciniame skunde: į nuteistosios šeiminę padėtį, į tai, kad ji išlaiko nepilnametę dukrą ir kt. Tačiau buvo atsižvelgta ir į kitus nuteistosios asmenybę apibūdinančius duomenis, į tai, kad ji ankstesniu nuosprendžiu jau buvo nuteista ir už kitas, sunkesnes nusikalstamas veikas.

Skundžiamu nuosprendžiu D. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 208 str. 2 d. ir BK 183 str. 1 d. Abi šios nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). BK 208 str. 2 d. ir 183 str. 1 d. sankcijos numato ne tik terminuoto laisvės atėmimo, bet ir alternatyvias švelnesnių rūšių bausmes. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tačiau BK 55 str. nuostatos D. S. negalėjo būti taikomos, nes nustatyta, kad ji skundžiamu nuosprendžiu nuteista jau ne pirmą kartą. Nuosprendyje paminėtas jos 2004 m. rugsėjo 23 d. teistumas išnykęs, todėl tai įtakos skiriant bausmes už naujus nusikaltimus negalėjo turėti. Tačiau iš bylos matosi, kad D. S. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu jau buvo nuteista ir už sunkų nusikaltimą pagal BK 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams. Šis nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu buvo pakeistas, taikant BK 54 str. 3 d., pagal BK 182 str. 2 d. D. S. buvo paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė. Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu D. S. nuteista už nusikalstamas veikas, padarytas jau po pakeisto 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžio įsiteisėjimo ir teistumui neišnykus. Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu D. S. buvo nuteista pagal BK 219 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su jau nurodytu Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė D. S. paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 10 MGL dydžio bauda. Taikant BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams. Šis nuosprendis buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo panaikintas 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu D. S. pagal BK 75 str. 2 d. 1 p. paskirtas įpareigojimas atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą per 2 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad D. S. padarė ne vieną ir ne dvi, o keletą nusikalstamų veikų, už kurias nuteista ne tik skundžiamu, bet ir ankstesniais jau įsiteisėjusiais nuosprendžiais. Įvertinus šias aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu teismas už nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 208 str. 2 d. ir 183 str. 1 d., kolegijos nuomone, pagrįstai paskyrė būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmes. Šios bausmės pagrįstai buvo subendrintos apėmimo būdu, o subendrinta bausmė pagrįstai subendrinta dalinio sudėjimo būdu su 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme. Įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu ir už atskiras nusikalstamas D. S. paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, ir nuteistajai paskirta galutinė subendrinta bausmė savo rūšimi ir dydžiu negali būti laikomos aiškiai per griežtomis ir jas švelninti nėra pagrindo. Dar kartą pažymėtina tai, kad švelninti paskirtas bausmes dėl jų rūšies ir dydžio apeliaciniame skunde neprašo ir pati D. S., kuri skunde prašo tik taikyti BK 75 str. ir atidėti jai paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymą. Šioje dalyje kolegija apeliacinį skundą pripažįsta pagrįstu ir jį tenkina.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nors pagal BK 208 str. 2 d. ir 183 str. 1 d. paskirtą subendrintą bausmę teismas dalinio sudėjimo būdu subendrino su 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, BK 75 str. dar kartą nebuvo taikytas ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas nebuvo atidėtas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje konkrečiai BK 75 str. nepaminėtas, tačiau nuosprendyje išdėstyta teismo išvada apie tai, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant D. S. realią laisvės atėmimo bausmę.

Skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos BK 75 str. 1 d. nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. D. S. skundžiamu nuosprendžiu nuteista už du nesunkius tyčinius nusikaltimus, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams. Už tokios kategorijos nusikaltimus ir tokio dydžio laisvės atėmimo bausmės vykdymas taikant BK 75 str. 1 d. gali būti atidėtas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip jau paminėta, nuosprendyje padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant realią laisvės atėmimo bausmę. Nuosprendyje tokia išvada motyvuota tuo, kad D. S. nepadarė išvadų iš savo elgesio, toliau pažeidinėjo sąžiningo ūkininkavimo principus darydama naujas panašaus ar analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Iš to, kas išdėstyta skundžiamame nuosprendyje, matosi, kad BK 75 str. D. S. nebuvo pritaikytas tik todėl, kad ji padarė ne vieną ar kelias, o keletą jau nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias jau buvo nuteista ir ankstesniais nuosprendžiais.

Kolegijos nuomone, vien tik šie pirmosios instancijos teismo motyvai, dėl kurių D. S. nebuvo pritaikytas BK 75 str., nėra pakankamai, be to, teismas, nusprendęs dar kartą netaikyti BK 75 str., neatsižvelgė į kitas bylos aplinkybes. Darydama tokią išvadą, kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į jau suformuotą ir galiojančią teisminę praktiką, pagal kurią asmens neišnykęs teistumas, taip pat ir ankstesnis BK 75 str. taikymas savaime dar nėra kliūtis tam pačiam asmeniui taikyti tą patį BK 75 str. dar kartą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-168/2014 pažymėjo, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra bausmės realizavimo forma, galima tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, kuriai esant teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistam asmeniui bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus bylos medžiagą, susijusią tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

Baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56/2014).

Be to, kolegija jau buvo pažymėjusi, kad nagrinėjant D. S. bylą iš naujo apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismui, vadovaujantis BPK 386 str., yra privalomi kasacinės instancijos teismo nurodymai. Tuo tarpu šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. priimtoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-203/2014 išdėstytos ne tik bendrosios BK 75 str. taikymo nuostatos, tačiau išdėstytos ir konkrečios bylos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl BK 75 str. taikymo D. S. šioje byloje.

Šioje kasacinėje nutartyje nurodyta apie tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, kuriai esant teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistam asmeniui bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus bylos medžiagą, susijusią tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–56/2014).

D. S. nagrinėjamoje byloje nuteista realia laisvės atėmimo bausme už du nesunkius nusikaltimus. Neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, nagrinėjant jos apeliacinį skundą, ji taip pat buvo asmuo, kuriam kitoje byloje pagal BK 75 straipsnio nuostatas atidėtas bausmės vykdymas.

Pagrindinis D. S. apeliacinio skundo prašymas buvo dar kartą taikyti jai BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistoji nurodė aplinkybes, kurios, jos manymu, mažina jos padarytų veikų, asmenybės pavojingumą, tarp jų ir tai, kad jos padaryti nusikaltimai nesunkūs, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ji dirba, charakterizuojama teigiamai, išlaiko nepilnametę dukterį, taip pat rūpinasi ir teikia materialinę bei kitokią būtiną pagalbą savo senyvo amžiaus tėvams. Nuteistoji teigė, jog jai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neigiamai paveiktų jos šeiminį gyvenimą, nepilnametės dukros interesus, ji prarastų darbą ir pragyvenimo šaltinį, negalėtų pasirūpinti savo artimaisiais. Taigi iš esmės D. S. atkartojo aplinkybes, kurios sudarė pagrindą jai atidėti trejų metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, vykdymą (T. 3, b. l. 41).

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai šių nuteistosios nurodytų aplinkybių nesvarstė, nutarties motyvuose tik trumpai nurodė, kad, įvertinęs nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistosios asmenybę, ankstesnius teistumus ir kitas aplinkybes, sutinka su apygardos teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant D. S. realią laisvės atėmimo bausmę. Esant tik tokiam argumentavimui dėl BK 75 straipsnio taikymo lieka visiškai neaišku, kokia reikšmė suteikta nuteistosios nurodytoms aplinkybėms, ar šios aplinkybės teisėjų kolegijos patikrintos ir įvertintos. Nutartyje liko nenurodyta, kokios „kitos aplinkybės“ rodo D. S. padarytų veikų ar jos asmenybės pavojingumą, neįvertinta, kada nuteistoji padarė paskutinę nusikalstamą veiką, koks nuteistosios elgesys po jos padarymo, nepaaiškinta, kodėl už du nesunkius nusikaltimus nuteista D. S., vykdanti anksčiau paskirtos bausmės atidėjimo sąlygas, laikytina pavojingesniu asmeniu, nei teismas konstatavo prieš dvejus metus priimtame nuosprendyje.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste obiter dictum pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 yra nurodęs, jog nepritartina tokiai teismų praktikai, kai asmeniui per neilgą laikotarpį padarius kelias nesudėtingas nusikalstamas veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas ir tai suponuoja kelių atskirų nuosprendžių priėmimą. Jeigu tokia teisinė situacija, kuri yra nulemta atitinkamų valstybės institucijų veikimo (neveikimo), vis tik susidaro, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios aplinkybės, jog buvusios IĮ „Aitijos“ savininkės D. S. 2010 m. birželio ir vėliau 2011 m. sausio–gegužės mėnesiais padaryti trys nusikaltimai (du nesunkūs ir vienas apysunkis), susiję su nuteistosios, kaip individualios įmonės savininkės veikla, nebuvo nagrinėjami viename procese. Jie išaiškinti ne vieno, o kelių, vienas po kito su pertraukomis atliktų ūkinės finansinės veiklos tyrimų metu. Tokia faktinė situacija neturėtų būti priežastis, dėl kurios turėtų būti nepalankiai vertinama nuteistosios teisinė padėtis sprendžiant subendrintos bausmės vykdymo atidėjimo klausimus (3 t., 154-160 b.l.).

Iš naujo nagrinėjant D. S. bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl BK 75 str. taikymo, atsižvelgia į visas išnagrinėtas ir nustatytas šios bylos aplinkybes, vadovaujasi vidiniu įsitikinimu ir tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo išdėstytos šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje. Nustatyta, kad ir skundžiamu nuosprendžiu, ir ankstesniais nuosprendžiais pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos susijusios su nuteistosios D. S., kaip individualios įmonės savininkės, veikla. Įsiteisėjusiu 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu D. S. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė už kelias nusikalstamas veikas. Nors skiriant galutinę subendrintą bausmę, jai buvo subendrinta ir dar ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 182 str. 2 d., t. y. už sunkų nusikaltimą, paminėtu nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas, taikant BK 75 str. 1 d., buvo atidėtas. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje išdėstytą teismo išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę, faktiškai nulėmė tik tai, kad D. S. buvo pripažinta kalta padariusi dar dvi nusikalstamas veikas, kurių pavojingumo laipsnis mažesnis ir kurios priskiriamos tik nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad abi šios nusikalstamos veikos, numatytos BK 208 str. 2 d. ir 183 str. 1 d., padarytos dar iki ankstesnio 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio priėmimo. Skundžiamu nuosprendžiu D. S. galutinė subendrinta bausmė paskirta vadovaujantis BK 63 str. 9 d. nuostatomis. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu ir ankstesniu 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pripažintos įrodytomis D. S. nusikalstamos veikos galėjo būti išaiškintos ir ištirtos ir vieno ikiteisminio tyrimo metu, ir dėl visų tų veikų galėjo būti priimtas vienas, o ne keli nuosprendžiai. Šioje byloje priimtoje kasacinėje nutartyje aiškiai nurodyta, kad tokia faktinė situacija neturėtų būti priežastimi, dėl kurios turėtų būti nepalankiai vertinama nuteistosios teisinė padėtis sprendžiant subendrintos bausmės vykdymo atidėjimo klausimus. Tuo tarpu kolegija daro išvadą, kad BK 75 str. nepritaikymas D. S. šioje byloje faktiškai ir buvo nulemtas to, kad dėl keleto D. S. padarytų nusikalstamų veikų buvo atliekami atskiri ikiteisminiai tyrimai, o po to buvo priimtas ne vienas, o keli apkaltinamieji nuosprendžiai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. S. padaryti du BK 208 str. 2 d. ir 183 str. 1 d. numatyti nesunkūs nusikaltimai nebuvo tokio pavojingumo laipsnio ir jie nerodo tiek didesnio pačios nuteistosios asmenybės pavojingumo, dėl kurių D. S. nebūtų buvę pagrindo taikyti BK 75 str. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netaikęs BK 75 str., šiuo atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir šioje dalyje skundžiamas nuosprendis turi būti keičiamas. Kolegija daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės D. S. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jai paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, taikant BK 75 str. 1 d., atidedamas. Apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies dar ir todėl, kad nepagrįstas apeliantės prašymas atidėti jai paskirtos bausmės vykdymą minimaliam BK 75 str. 1 d. numatytam terminui. D. S. iš viso yra padariusi keletą nusikalstamų veikų, be to, jau įsiteisėjusiu 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu jai paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas maksimaliam 3 metų terminui. Todėl tokiam pačiam terminui atidedamas ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Taikyti BK 75 str. 1 d. ir nuteistajai D. S. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 8 p., įpareigoti nuteistąją D. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.