Vilniaus apygardos teismo nutartis

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 1 444,26 Eur skolą, 72,63 Eur palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 8 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 555,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 35 Eur bylinėjimosi išlaidas.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėjo, kad atsakovė neginčija aplinkybes, jog tarp šalių yra sudaryta žodinė sutartis dėl prekių pirkimo–pardavimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė atsakovei pateikė apmokėti sekančias sąskaitas: 2019 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SUA1088159 1 841,14 Eur, kurios apmokėjimo terminas numatytas iki 2019 m. liepos 11 d., 2019 m. birželio 21 d. PVM sąskaitą faktūra Nr. SUA1088586 275,57 Eur, kurios mokėjimo terminas numatytas iki 2019 m. liepos 12 d., 2019 m. birželio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SUA1088587 580,80 Eur, kurios mokėjimo terminas numatytas iki 2019 m. liepos 12 d., 2019 m. birželio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SUA1089255 275,57 Eur, kurios mokėjimo terminas numatytas iki 2019 m. liepos 16 d. Šios sąskaitos buvo pateiktos atsakovei pasirašytinai – sąskaitose yra A. V. parašas. 2020 m. sausio 16 d. ieškovė ir atsakovė sudarė tarpusavio skolos užskaitymo aktą, kuriuo buvo sumažinta atsakovės skola 1 334,23 Eur sumai, o ieškovės įsipareigojimų suma atsakovei sumažinta ta pačia 1 334,23 Eur suma. Šalys patvirtino, kad atlikus tarpusavio reikalavimų užskaitymą galutinis atsakovės skolos likutis ieškovei yra 3 523,65 Eur. Suderinus skolos likutį, laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 9 d. iki 2020 m. vasario 13 d. ieškovė pirko įvairių maisto produktų už 2 079,39 Eur ir atsakovė atitinkamai šiai sumai ieškovei pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Atlikus tarpusavio vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovės 2 079,39 Eur įskaičius su suderinta 3 523,65 Eur ieškovės atsakovei suma, galutinė atsakovės neapmokėtos skolos dalis sudaro 1 444,26 Eur. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas įsipareigoja perduoti prekę kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti prekę ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą. CK 6.38 straipsnyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė tinkamai vykdė savo prievolę, perdavė prekes, o atsakovė, nors jas ir priėmė, tačiau neatsiskaitė. Atsakovė nors ir nurodo, kad nepateikti į bylą įrodymai, tačiau niekaip neargumentuoja ir nepateikia įrodymų, kodėl ieškovės prašoma priteisti skola yra nepagrįsta ar neatitinkanti tikrovės, jokių pretenzijų ar nesutikimo ieškovei taip pat neteikė bei nenurodė. Priešingai, ieškovės pateikti duomenys neleidžia abejoti apie tai, kad atsakovei yra žinoma apie skolos dydį, ji yra šalių patvirtinta ir suderinta pasirašant tarpusavio reikalavimų užskaitymo aktą. Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 1 444,26 Eur skolos priteisimo iš atsakovės yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 178, 185 straipsniai). Nurodė, kad vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimis, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti MAPKSVPĮ nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį. MAPKSVPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Atsižvelgiant į MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalies, 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, apskaičiuojant iš atsakovės priteistinų palūkanų dydį vadovaujamasi 2019 m. liepos 1 d. galiojusia fiksuotąja palūkanų norma, kuri nurodytu laikotarpiu Europos Centrinio Banko interneto tinklalapyje paskelbtais duomenimis yra 0 procentų. Sprendė, kad, esant nurodytam teisiniam reguliavimui, iš atsakovės už prievolės įvykdymo termino praleidimą priteistinos 8 procentų dydžio palūkanos, t. y. 72,63 Eur suma, pagal ieškovės pateiktą palūkanų paskaičiavimą. Nurodė, kad MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalis numato, jog kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 Eur sumą. Sprendė, kad vadovaujantis minėta teisės norma ir ieškovės prašymu, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų. Taip pat nurodė, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tokios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 8 procentų metines procesines palūkanas laikytinas pagrįstu.