- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-28
- Bylos Nr.
- 1A-245-202/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-0-00631-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas, Laima Garnelienė
- Nukentėjusysis
- I. B. R.
- Nuteistasis
- I. P.
- Kategorijos
- 1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albino Bielskio, Laimos Garnelienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trylikai metų ir šešiems mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su neatliktos bausmės, paskirtos Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, I. P. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Iš I. P. priteista: I. B. R. naudai – 2 485,98 Eur turtinei žalai atlyginti, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 300 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti; M. M. naudai – 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus naudai – 1 409,24 Eur žalai, atsiradusiai M. M. paskyrus našlaičio pensiją, atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. I. P. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 1 d. apie 00.30 val. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-o sektoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro palatoje, esančioje Pravieniškių-II k., Kaišadorių r., konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. M. metu kumščiais ir kojomis sudavė ne mažiau kaip penkiolika smūgių nukentėjusiajam į kaklą, galvą, krūtinę, kairią ranką, kojos keliu užspaudė gulinčio A. M. krūtinę, taip padarė odos nubrozdinimus kaktoje, nosyje, kairiame žande, kairės ausies kaušelyje, kakle, kairėje rankoje, poodines kraujosruvas krūtinėje, kraujosruvas inkstų riebalinėje kapsulėje, kairiame smilkininiame raumenyje, viršutinės lūpos gleivinėje, krūtinės minkštuose audiniuose, dešinio inksto plyšimą, rankšluosčiu apvyniojęs nukentėjusiajam kaklą, suspaudė gerklų komplekso viršutinę dalį, taip padarė odos nubrozdinimus kakle, pažandės dešinėje, kraujosruvas liežuvio šaknyje, pažandės kairėje, kaklo minkštuosiuose audiniuose, paliežuvio kaulo ir skydinės kremzlės lūžius, kas sukėlė stranguliacinę asfikciją – pasmaugimą, dėl to A. M. įvykio vietoje mirė. Taip I. P. nužudė A. M..
Šalies argumentai
2. Nuteistasis I. P. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba paskirti atlikti bausmę griežtesnio režimo sąlygomis ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras V. Gataveckas buvo šališkas, nes vadovavo ikiteisminiam tyrimui ir dalyvavo baudžiamosios bylos Nr. 1-87-133/2011 nagrinėjime, kurioje apeliantas taip pat buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
2.2. Be to, apelianto nuomone, jo kaltė grindžiama tik remiantis liudytojo N. G. parodymais, kurie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nuteistasis teigia, kad liudytojas N. G. prisipažino, jog jis (N. G.) nurengė A. M. ir slėpė jo drabužius. Liudytojas taip pat išmetė savo drabužius. Be to, liudytojas prisipažino, kad įvykio vietoje plovė grindis, naudodamasis priemonėmis ir norėdamas paslėpti tik jam (N. G.) žinomus įkalčius. Taip pat liudytojas nurodė, kad dalyvavo nusikaltimo padaryme.
2.3. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojo R. I. parodymus, iš kurių matyti, kad N. G. jį (R. I.) mušė, kankino, grasino nužudyti. Šie parodymai patvirtina apie N. G. žiaurumą ir agresiją.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pagal liudytojo N. G. parodymus apeliantas avėjo pilkas šlepetes, buvusias vonios kambaryje, tik po A. M. nužudymo, o visą laiką buvo su juodomis „Nike“ šlepetėmis. Tačiau teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė, kad apeliantas avėjo pilkas šlepetes A. M. dar esant gyvam.
2.5. Apeliantas taip pat mano, kad tiek jis, tiek liudytojas N. G. turi būti apklaustas, naudojant poligrafą (melo detektorių).
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir nukentėjusioji – apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
4.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad I. P. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis tyčia nužudė A. M..
4.2. Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, jo veikos juridinio įvertinimo nepaneigia. Apeliantas, ginčydamas savo kaltę, iš esmės apeliuoja į tiesiogiai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes mačiusio liudytojo N. G. parodymų tariamą nenuoseklumą, o tuo pačiu – nepatikimumą.
4.3. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas visus įrodymus privalo tirti ir tikrinti, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, o juose vertinti pagal to paties straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pasiūlymų ar versijų atmetimas ar kitoks, negu kaip pageidauja nuteistasis, jų vertinimas teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451-895/2016, Nr. 2K-36-895/2014).
Žemesnės instancijos teismas
4.4. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne vien tik liudytojo N. G. parodymais, bet ir liudytojų R. B., V. G., D. B. (D. B.) parodymais, teismo medicinos specialisto, Serologijos ir DNR laboratorijos ir mikrodalelių specialisto išvadomis. Šių įrodymų, kurie buvo išsamiai ištirti bei įvertinti ir kurie papildo vienas kitą, visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, kad A. M. nužudė I. P.. Būtent tokius parodymus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė liudytojas N. G..
4.5. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, N. G. parodymai nuo pat pirmosios apklausos ir pirmosios instancijos teisme yra nuoseklūs ir neprieštaringi (1 t., 54-56, 58-59, 61-65, 70-72, 74 b. l.; 2 t., 175-179 b. l.). Tai, kad N. G., priklausydamas žemesnei „kastai“, I. P. akivaizdoje nedrįso į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams ir medicinos darbuotojai papasakoti tikrųjų A. M. mirties aplinkybių, yra suprantama ir logiškai paaiškinama. Pažymėtina, kad izoliavus N. G. nuo I. P., jis (N. G.) iš karto nurodė, jog nukentėjusįjį mušė, o po to rankšluosčiu pasmaugė, I. P.. Apeliantas nutyli, kad skunde nurodytus veiksmus (nurengė A. M., plovė grindis, paslėpė avalynę) N. G. atliko ne savo iniciatyva, o vykdydamas pagal hierarchiją „aukštesnio rango“ nuteistojo (I. P.) nurodymus. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Todėl teisėjų kolegija nevertina, ar paminėtuose N. G. veiksmuose yra kito nusikaltimo sudėtis. Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginiai esą N. G. pats pripažino, kad dalyvavo nusikaltimo padaryme. Tokių parodymų N. G. niekada nedavė. Byloje nėra jokių duomenų, kad N. G. būtų I. P. iš anksto pažadėjęs slėpti nusikaltimo pėdsakus. Tai reiškia, kad aptarti N. G. veiksmai, sekę po A. M. nužudymo, neturi visų būtinų bendrininkavimo nužudyme požymių.
4.6. Nuteistasis iškraipo N. G. parodymus dėl apelianto dėvėtos avalynės prieš nusikaltimą ir po jo. N. G. niekada nedavė parodymų, kad pilkas „tapkes“ I. P. apsiavė po nužudymo, o nužudymo metu buvo apsiavęs juodos spalvos „tapkes“. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu toje dalyje liudytojo parodymų, kuriuose minima nuteistojo avalynė, aiškiai nurodyta, kad nužudymo metu I. P. dėvėjo pilkos spalvos vasarinius batelius (1 t., 58-59 b. l.).
4.7. Iš tiesų parodymų patikrinimo vietoje protokole, kuriuose N. G. parodymai užfiksuoti pakankamai neprofesionaliai, nurodyta, kad „I. P. įvykio metu dar dėvėjo juodos spalvos „Nike“ „tapkes“, kurias galimai dar turi. Įvykio metu dėvėjo ir batus, ir tapkes, siekdamas sumėtyti pėdas“. Iš tokių parodymų nėra aišku, kaip liudytojas supranta laiko atžvilgiu apibrėžtą terminą „įvykio metu“.
4.8. Byloje nustatyta, kad pilkos spalvos bateliai, kurie buvo rasti po vonia Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3-iame sektoriuje Sveikatos priežiūros tarnybos stacionaro patalpose N. G. parodymų patikrinimo vietoje metu, priklauso I. P.. Ant vieno iš šių pilkos spalvos batelių buvo rastas žmogaus kraujas, kurio DNR profilis sutampa su A. M. DNR profiliu. Iš to seka, kad paminėtą avalynę I. P. avėjo smurtaudamas prieš A. M..
4.9. Iš teisme duotų N. G. parodymų matyti, kad juodas „tapkes“ su užrašu „Nike“ I. P. persiavė po nužudymo, o pilkas „tapkes“ liepė išmesti į šiukšlių maišus vonioje, kur jos ir buvo rastos. Be to, N. G. patvirtino, kad siekiant suklaidinti tyrėjus, I. P. nurodymu jie apsikeitė po vieną „tapkę“. Taigi, jokių prieštaravimų N. G. parodymuose dėl I. P. avalynės nėra.
4.10. Skundžiamame nuosprendyje, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nuteistojo parodymus, atskleidė jų (nuteistojo parodymų) nenuoseklumą ir prieštaringumą ir išsamiai motyvavo, kodėl juos atmeta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu I. P. neigė bet kokias sąsajas su nusikalstamos veikos padarymu. Jis taip pat nenurodė, kad N. G. mušė A. M., bei tvirtino, jog įėjus į palatą pareigūnams, jis (I. P.) gulėjo lovoje (2 t., 34-36, 38-40, 49-50, 52-53 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teisme nuteistasis jau tvirtino, kas A. M. nužudė N. G.. Taigi, vertinant patikimumo aspektu paties nuteistojo parodymus, akivaizdu, kad teismas turėjo pagrindą netikėti tokiais parodymais ir pagrįstai juos atmetė, juo labiau kad daug kartų teisto apelianto įvardijamos parodymų keitimo priežastys yra visiškai neįtikinamos.
4.11. Galimas N. G. smurtavimas prieš kitą nuteistąjį R. I. ir jo (N. G.) asmeninės savybės nėra tos aplinkybės, kurias būtina įrodinėti, sprendžiant I. P. kaltės ir atsakomybės klausimus. Pažymėtina tik tiek, kad N. G. aptariamą smurtavimo faktą nuosekliai neigia. Pats R. I. patvirtino, kad į teismą liudyti atvyko paprašytas I. P. ir norėdamas jam padėti. Bet kokiu atveju aptarti liudytojo R. I. parodymai dar neduoda pagrindo abejoti N. G. parodymų patikimumu I. P. baudžiamojoje byloje.
4.12. Byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminį tyrimą šioje byloje kontroliavęs ir kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras buvo šališkas. Jokių prokuroro šališkumą patvirtinančių aplinkybių nuteistasis nenurodė. Aplinkybės, kurių pagrindu galima nušalinti bet kurį BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytą proceso dalyvį, turi būti objektyviai pagrįstas. Tai, kad prokuroras V. Gataveckas atliko baudžiamojo proceso įstatyme nurodytas savo tiesiogines pareigas šioje ir anksčiau tirtoje bei teismo nagrinėtoje kitoje I. P. baudžiamojoje byloje, nereiškia, jog prokuroras buvo šališkas BPK 58 straipsnio prasme.
4.13. Tyrimą poligrafu reguliuoja Poligrafo naudojimo įstatymas, priimtas 2000 m. rugpjūčio 29 d., ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu patvirtintos Tyrimo poligrafu taisyklės su vėlesniais šių aktų pakeitimais. Šiuose teisės aktuose aiškiai apibrėžta, kad poligrafu tiriami tik tie asmenys, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Poligrafo naudojimo galimybė baudžiamajame procese šiame įstatyme nenumatyta. Vadovaujantis įrodinėjimo procesui baudžiamojoje byloje privalomu principu, kad „valstybės subjektams leidžiama tai, kad įtvirtinta įstatyme“, darytina išvada, kad galiojantys įstatymai naudoti poligrafą baudžiamajame procese neleidžia. Dėl šių aplinkybių apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas patikrinti poligrafu nuteistąjį ir liudytoją N. G. negali būti patenkintas.
4.14. Skirdamas nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio nuostatų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), kaltininko asmenybę (teistas, nusikalto laisvės atėmimo vietoje), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto girtas) ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes.
4.15. Nuteistajam už tyčinį nužudymą paskirta trylikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri antrą kartą už nužudymą nuteistam asmeniui nėra aiškiai per griežta. Be to, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam bendrindamas bausmes, BK 64 straipsnio pagrindu taikė palankiausią bendrinimo būdą – dalinį bausmių sudėjimą. Pirmosios instancijos teismas neskyrė nuteistajam bausmę ar jos dalį atlikti kalėjime. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą tik pagal nuteistojo skundą, pabloginti jo teisinės padėties neturi teisės (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
4.16. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo I. P. apeliacinį skundą atmesti.