Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo B. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo B. N. ieškinį atsakovei V. V. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir turtinės žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas B. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. V. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir turtinės žalos atlyginimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės V. V. ieškovo B. N. naudai 2322,38 Eur (1610,00 Eur +504,00 Eur +208,38 Eur) turtinei žalai atlyginti; atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei V. V. ir ieškovui B. N. priklausantį kilnojamąjį turtą ieškinyje nurodyta tvarka; priteisti iš atsakovės V. V. ieškovo B. N. naudai 3314,50 Eur (6629 Eur x ½ dalis turto) dydžio piniginę kompensaciją už ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusią ½ dalį kilnojamojo turto, nurodyto ieškinyje; priteisti iš atsakovės V. V. ieškovo B. N. naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CK 6.37 straipsnio 2 dalis); priteisti iš atsakovės V. V. visas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį CPK 137 str. pagrindu. Teismas nutartyje konstatavo, kad ieškovas, kurio santuoka buvo nutraukta įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimu pagal kasacinio teismo praktiką bei galiojantį šeimos teisinių santykių reglamentavimą, neturi pagrindo naujoje byloje kelti klausimą dėl šalių bendrąja jungtine nuosavybe buvusio turto padalijimo, nes Kasacinis teismas formuoja praktiką, jog įstatyme imperatyviai nustatyta, kad nutraukiant santuoką toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia konstatavimą, jog daugiau bendro turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Taigi, galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata galią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-474/2006; 2010 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. P. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-258/2010). Santuokos nutraukimo byloje neišsprendus visų klausimų, susijusių su bendro turto padalijimu, buvę sutuoktiniai (vienas iš jų) turi galimybę kreiptis į teismą dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo (CPK 365 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-450/2007) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011).Pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. eN2-496-934/2016 buvo išspręstas bendro turto padalijimo klausimas (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis), o procesinę pareigą pateikti informaciją apie šalių turimą ir dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Ieškovas neturi pagrindo atskiroje naujoje byloje kelti klausimo dėl šalių bendrąja jungtine nuosavybe buvusio turto padalijimo, nes nėra duomenų, kad teismas, nagrinėjęs šalių santuokos nutraukimo bendru sutikimu bylą, netinkamai taikė proceso teisės normas ir susidarė situacija, neatitinkanti teisinio reglamentavimo, t. y. santuokos nutraukimo byloje neišspręsti visi turtiniai sutuoktinių klausimai. Priešingai, patys pareiškėjai neįtraukė į santuokoje įgyto turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, balansą viso dalintino turto. Todėl ieškovui siūlytina kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti civilinės bylos Nr. eN2-496-934/2016 nagrinėjimą, o atnaujinus bylos nagrinėjimą įstatymo nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl likusio nepadalinto turto.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas B. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas.Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, nes ieškinio reikalavimo dėl po santuokos nutraukimo atsiradusios turtinės žalos atlyginimo teisinis pagrindas (esmė) visiškai skiriasi nuo ieškinio reikalavimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir negali būti reiškiamas santuokos nutraukimo byloje dėl likusio nepadalinto turto padalinimo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje visiškai neargumentavo ir nepasisakė, dėl kokių priežasčių atsisakė priimti ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo. Dėl nurodytų priežasčių, skundžiama teismo nutartis naikintina kaip nepagrįsta.Nurodė, kad pirmos instancijos teismo siūlymas kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti civilinės bylos Nr. c/b Nr. eN2-496-934/2016 nagrinėjimą negali būti įgyvendintas.Apelianto tvirtinimu, atsakovė nepadalintus kilnojamuosius daiktus savavališkai išsinešė iš jam atitekusio buto praėjus daugiau nei 2 metams po santuokos nutraukimo ir turto padalijimo. Pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, tol, kol bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad šalių turto dalys lygios (CK 3.117 str. 1 d., 4.73 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011, išaiškino, kad, remiantis CK 3.100 straipsnio 4 punktu, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, tačiau, turto nepadalijus, šalys nenustoja būti jo bendraturtės. Tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai) ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-369/2011; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-22-345/2012; Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1162-221/2013; Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1447-781/2012 ir kt.). Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, 4.73 straipsnio 3 dalis). Taigi, nutraukus santuoką, buvę sutuoktiniai turtą valdo bendrąja daline nuosavybe ir to turto dalys yra lygios, bendrosios dalinės nuosavybės objektais buvę sutuoktiniai naudojasi ir disponuoja pagal daiktinę teisę reglamentuojančias civilinio kodekso normas. Pagal CK 4.80 str. 1 d. jie turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taigi, pirmos instancijos teismas negali paneigti jo nuosavybės teisės į santuokoje įgytą turtą. Nutraukus santuoką, ginčo turto teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeitė į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys nenustatytos. Tai reiškia, kad, apelianto teisių gynybai gali būti taikomos daiktinės teisės instituto normos, - dėl bendraturčių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo. Teismas skundžiama nutartimi pažeidė ieškovo teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis), nuosavybės neliečiamumo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis), teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, atsisakydamas priimti ieškinį nurodė, kad šalių santuokos nutraukimo byloje buvo sprendžiami sutuoktinių turto padalinimo klausimai, todėl ieškovas neturi pagrindo vėl šių klausimų spręsti atskiroje byloje, jam siūlytina kreiptis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. eN2-496-936/2016. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (CPK 279 str. 4 d.).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi yra nutraukta ieškovo B. N. ir atsakovės V. V. santuoka dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir padalintas santuokos metu įgytas turtas. Pažymėtina, kad ieškovas ieškiniu kelia du savarankiškus reikalavimus: 1) dėl turtinės žalos atlyginimo, motyvuodamas tuo, kad išsikeldama iš buto ieškovė išsinešė sumontuotus bute daiktus ir tuo padarė jam žalą; išsinešė ieškovui po santuokos nutraukimo atitekusius daiktus, juos grąžino, bet sugadino, žala 504 Eur; taip pat nesumokėjo 208,38 Eur sumai už televizijos paslaugas; 2) prašo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės kilnojamuosius daiktus 6 629 Eur vertės, kurie nebuvo padalinti santuokos nutraukimo byloje, pažymėdamas, jog jų neįtraukė į balansą, nes atsakovė savavališkai juos buvo išsinešusi iš namų. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, santuokos nutraukimo byloje nebuvo sprendžiamas, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad toks reikalavimas negali būti sprendžiamas savarankiškoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo padarinių sutarties sąlygų, išskyrus šios taisyklės išimtį – jei iš esmės pasikeičia aplinkybės (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.). Iš esmės pasikeitusių aplinkybių išimtis negali būti aiškinama plečiamai ir tokioms aplinkybėms paprastai priskiriamos tos, kurios susijusios su nepilnamečių vaikų išlaikymu ir jų gyvenamosios vietos nustatymu bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymu (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-350/2006; 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-474/2006; 2008 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-243/2008; kt.). Tai reiškia, kad, susiklosčius situacijai, kai sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje neišsprendžia visų klausimų, susijusių su santuokinio turto padalijimu, vėliau jie (vienas iš jų) neturi teisinio pagrindo reikalauti pakeisti teismo sprendimu patvirtinto susitarimo dėl santuokos nutraukimo padarinių. Tokiu atveju buvę sutuoktiniai (vienas iš jų) turi galimybę kreiptis į teismą dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo (CPK 365 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-450/2007). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso atnaujinimas civilinėje byloje galimas tik išimtiniais, įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka (CPK 365 straipsnio 1 dalis). Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad remiantis CK 3.100 straipsnio 4 punktu, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Viena vertus, ši nuostata logiškai išplaukia iš santuokos nutraukimo bylos esmės – tokioje byloje išsprendžiami visi su santuokos nutraukimu susiję, tarp jų ir turto padalijimo, klausimai, kurie nurodomi susitarime dėl santuokos nutraukimo padarinių, šis susitarimas patvirtinamas teismo sprendimu ir dalytino turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nelieka. Kita vertus, aptariama nuostata reiškia, kad, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai). Tokiu atveju buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), turi teisę reikalauti atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 straipsnis), negalėdami susitarti, turi teisę kreiptis į teismą (4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1 dalis). Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenumato ko kita (CK 4.74 str.).Tokiu atveju buvę sutuoktiniai bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 str. 1 d.), turi teisę reikalauti atidalyti kiekvienam jų tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalį (CK 4.80 str.), negalėdami susitarti, turi teisę kreiptis į teismą, atsižvelgiant į nekilnojamojo turto buvimo vietos teismą (CK 4.75 str. 1 d., 4.80 str. 1 d., CPK 31 str. 1 d.). Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011).Ieškovas ieškiniu prašo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės jiems priklausantį turtą 6629 Eur vertės, priteisiant šį turtą natūra atsakovei, o ieškovui kompensaciją. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kad ieškinio pagrindą ir dalyką sudaro reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai CPK 137 str. pagrindu atsisakė priimti ieškovo ieškinį, motyvuodamas tuo, kad jis neturi pagrindo atskiroje byloje nei civilinėje byloje Nr. eN2-496-934/2016 reikšti ieškinį. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria ieškovo ieškinį atsisakyta priimti, panaikinti, klausimą dėl ieškinio priėmimo perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 336, 329, 331, 337-339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti ir ieškovo ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.