Kauno apygardos teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Strepa“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Notisa“ atstovei V. Š., atsakovo J. M. atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui, tretiesiems asmenims G. K., J. D., nedalyvaujant atsakovui J. M.

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Strepa“, nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Notisa“, pareiškimą atsakovui J. M., tretiesiems asmenims G. K., J. D., dėl uždarosios akcinės bendrovės „Strepa“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

UAB „Strepa“ bankroto bylą 2022 m. birželio mėn. inicijavo VSDFV Kauno skyrius, nors tai turėjo inicijuoti atsakovas jau 2020 m. balandžio mėn. Iš VĮ „Registrų centras“ pateiktų UAB „Strepa“ 2019 m., 2020 m., 2021 m. finansinių ataskaitų matyti, kad visi trys veiklos metai baigti nuostolingai (2019 m. nuostolis 1936 Eur, 2020 m. – 24 896 Eur, 2021 m. – 24 130 Eur), todėl manytina, kad bankrotas UAB „Strepa“ iškeltas pavėluotai. UAB „Strepa“ atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.

Motyvuojamoji dalis

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos nemokumo teisėje formuojamą tyčinio bankroto sampratą tyčinis bankrotas leidžia nustatyti, kad įmonės bankroto buvo siekiama tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Taigi tyčinio bankroto vertinimo tikslas yra nustatyti, ar įmonės bankrotas buvo sąmoningai blogas įmonės valdymas, ar verslo nesėkmė.

Sistemiškai aiškinant JANĮ 70 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad pagal reglamentavimą, tyčiniu bankrotas gali būti pripažintas nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Taigi vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1438-553/2020).

Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020).

Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė UAB „Notisa“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Strepa“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto, 4 punkto, 5 punkto pagrindais, tai yra: 1) nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo juridinio asmens valdymo (70 straipsnio 1 dalis); 2) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (70 str. 2 d. 3 p.); 3) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas (70 str. 2 d. 4 p.); 4) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje (70 str. 2 d. 5 p.).

Kaip matyti iš byloje pateiktos www.sodra.lt informacijos, atsakovas J. M. ir trečiasis asmuo buhalterė J. D. iš UAB „Strepa“ buvo atleisti 2022 m. balandžio 15 d. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 6 dalis nustato, kad apie bendrovės vadovo išrinkimą, atšaukimą, taip pat darbo sutarties su juo pasibaigimą kitais pagrindais, bendrovės vadovą išrinkusio bendrovės organo įgaliotas asmuo ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pranešti juridinių asmenų registro tvarkytojui. Todėl sutiktina su atsakovo argumentu, kad atsakovas negali atsakyti už kito asmens, t.y. UAB „Strepa“ akcininko, trečiojo asmens veiksmus, nepranešant šios informacijos. Taigi, teismas sprendžia, kad atsakovas nuo 2022 m. balandžio 15 d. nebuvo bendrovėje vadovu ir negali atsakyti už tai, kad bendrovėje vyko nuo šios datos.

Dėl kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (70 str. 2 d. 3 p.). 2021 m. gruodžio mėn. UAB „Strepa“ už atliktus darbus išrašė UAB „Alkanas“ sąskaitas faktūras: STRE Nr. 21-28, suma 3120 Eur be PVM, 3775,20 Eur su PVM; STRE Nr. 21-30, suma 2475,54 be PVM ir 2999,03 su PVM; STRE Nr. 21-29 suma 1380 Eur be PVM, 1669,80 su PVM. Kaip matyti, atsakovas nurodo, ir tai patvirtina PVM sąskaitos kad UAB „Alkanas“ sumokėjo UAB „Strepa“ 6978,54 Eur , t. y. sumą be PVM, tai patvirtina PVM sąskaitos faktūros ir tai atitinka Pridėtinės vertė mokesčio įstatymo 96 straipsnį, kadangi PVM turėjo mokėti UAB „Alkanas“. Atsakovo teiginį, kad siekiant tolimesnės bendrovės veiklos ir siekiant atsiskaityti su įmonės darbuotojais, minėta suma buvo išmokėta atsakovui kaip direktoriui, kuris atitinkamas sumas išmokėjo UAB „Strepa“ darbuotojams, patvirtina 2021 m. gruodžio 31 d. UAB „Strepa“ atlyginimų išmokėjimo žiniaraštis. Nors ieškovės atstovė nurodo, kad tam patvirtinti nėra kasos išlaidų orderių, tačiau teismas sprendžia, kad darbuotojų parašai minėtame atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje yra pakankamas pagrindas teigti, kad šios sumos darbuotojams buvo išmokėtos. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad bankroto byloje darbuotojai kreditorinių reikalavimų nepareiškė. Taigi buvo išmokėtos sumos nepažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio reikalavimų. Taigi šis ieškovės argumentas atmestinas.

Dėl dokumentų neperdavimo šioje byloje nustatyta, kad nemokumo administratorės prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, iš esmės, be kita ko grindžiamas argumentu, kad buvęs įmonės vadovas J. M. neperdavė nemokumo administratorei įmonės dokumentų, buhalterinės apskaitos registrų ir kitos įmonės informacijos, susijusios su jos veikla. Nemokumo administratorės prašymas skirti baudą vadovui už dokumentų nepateikimą atmestas 2 kartus, 2023 m. kovo 22 d. nutartimi atmestas konstatuojant, jog „Nustatyta, kad J. M. iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) 2023 m. sausio 9 d. patvirtino nemokumo administratorės jam adresuoto laiško gavimą. 2023 m. vasario 13 d. nemokumo administratorei persiuntė iš J. D. gautus elektroninius laiškus, kuriuose nurodytas toks laiško tekstas: „Strepa“, „Strepa 2021 m.“, „Strepa 2020 m.“, „Strepa“, „VMI forma“. Šių laiškų prieduose nurodyti tokie siunčiamų dokumentų pavadinimai: „darbo užmokestis 2022.xls“, „asmens sąskaita 2022.xls“, „darbo užmokestis 2021.xls“, „2021m. išrasomu_pvm_saskaitu_fakturu registras.xls“, „2021m.pirkejai.xls“ ir panašiai. Nemokumo administratorė pripažįsta, kad jai yra perduota dalis finansinės apskaitos duomenų, tačiau teigia, kad informacija pateikta padrikai, be paaiškinimų, nepilna. Taigi, iš susirašinėjimo ir iš pačios bankroto administratorės pateiktų dokumentų bei paaiškinimų matyti, kad atsakovas dokumentus perdavinėjo, tai paneigia argumentą, kad bankrotą galima pripažinti tyčiniu dėl jų neperdavimo. Tai, kad jis ne visus dokumentus turėjo ir negalėjo turėti, patvirtina ta aplinkybė, kad jis buvo atleistas 2022 m. balandžio 15 d. ir bendrovėje nebedirbo, todėl akivaizdu, kad bankroto iškėlimo dieną jis nevaldė visų bendrovės dokumentų bei neturėjo prieigos prie jos informacinės sistemos, kas akivaizdu reikalinga dokumentų perdavimui. Jokių įrodymų byloje apie atsakovui perduotus bendrovės dokumentus po darbo sutarties pasibaigimo nepateikta. Atsakovas posėdžio metu pripažino, kad vėlavo perduoti dokumentus, nes dirbo, trūko laiko, dokumentus ruošė perdavimui, sistemino. Tačiau šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad dokumentai buvo neperduoti, o jų perdavimo vėlavimas šioje byloje pagal pateiktus įrodymus bei nurodytas aplinkybes nelaikytinas tyčinio bankroto požymiu.

Dėl veiklos perkėlimo į kitą įmonę, administratorė nurodo, kad 2021 m. rugsėjo mėnesį iš ieškovės išėjo 5 darbuotojai, kurie tikėtinai įsidarbino UAB „Alkanas“, darbų sutartis buvo perkelta į UAB „Alkanas“. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, iš ieškovės 2021 m. rugpjūtį išėjo R. S., atėjo naujas darbuotojas R. L.. 2021 m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėn. išėjo R. K., E. S., R. K.. Įrodymų, kad šie asmenys būtų įsidarbinę UAB „Alkanas“ nėra (CPK 177, 178 straipsniai). Dėl nebaigtų darbų perkėlimo į UAB „Alkanas“, atsakovas nurodo, kaip norėjimą pabaigti darbus, kadangi UAB „Strepa“ nebegalėjo pabaigti pradėtų darbų dėl darbuotojų trūkumo. Teismas sprendžia, kad tokia aplinkybė labai tikėtina, kadangi pateikti įrodymai apie darbuotojų atleidimus. Be to, kaip matyti iš apskaitos dokumentų, UAB „Alkanas“ atsiskaičius su UAB „Strepa“ už darbus, iš tų lėšų darbuotojams buvo mokami atlyginimai, kas leidžia spręsti apie UAB „Strepa“ bendrovės sąžiningumą darbuotojų atžvilgiu.

Tai, kad bendrovė kažkuriais laikotarpiais dirbo nuostolingai, nelaikytina tyčinio bankroto požymiu, kadangi į bendrovės sunkumų laikotarpį įėjo ir COVID-19 pandemija, dalis darbuotojų įvairiais laikotarpiais sirgo, buvo karantine. Tai paaiškino atsakovas, tretieji asmenys, ir tai yra tikėtina dėl visuotinai žinomos Covid-19 pandemijos, tai įrodo Valstybinio socialinio draudimo duomenys. Teismo įsitikinimu, tokiu sudėtingu laikotarpiu užklupus sunkumams (dėl darbuotojų, finansinių išteklių), atsakovas neturėjo iš karto kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tikėtina ir jo paaiškinimais, kad jis bandė gelbėti įmonės veiklą, kas teismų praktikoje įvardijama ir teismo įsitikinimu yra normali verslo rizika. Tik galutinai išsiskyrus jo ir akcininko požiūriams bei pamačius, kad dėl mokesčių išdėstymo susitarti nepavyks parašė prašymą dėl atleidimo iš darbo, tačiau tai nėra laikytina tyčinio bankroto požymiu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė kokią nors veiklą perkėlė kitoms įmonėms (CPK 177, 178 straipsniai). Tikėtina, kad bendrovė darbų nebaigė dėl darbuotojų trūkumo (ką nurodo atsakovas bei patvirtina įrodymai apie darbuotojų išėjimą), o neatliekant darbų bei negeneruojant pelno, nebuvo galima sumokėti atidėtų mokesčių įsiskolinimo (CPK 177, 178 straipsniai). Pagal pateiktą balansą 2020 m. įmonė patyrė nuostolį, tačiau 2021 m. įmonės nuotolis sumažėjo. Tikėtina, dėl Covid-19 mokesčių mokėjimo atidėjimo, negalėjimo atlikti darbų, jie kaupėsi, todėl bendrovė nebepajėgė jų sumokėti.

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrovės vadovas vėlavo perduoti dokumentus bankroto administratorei, tačiau jo turėti dokumentai buvo perduoti ir šis vėlavimas perduoti dokumentus netraktuotinas kaip tyčinio bankroto požymis. Tai, kad buvo atsiskaityta su darbuotojais, t. y. pirmos eilės kreditoriais, taip pat negali būti traktuojama kaip CK 6.930¹ pažeidimas ir tyčinio bankroto požymis. Kad su darbuotojais atsiskaityta, patvirtino žiniaraštis ir ta aplinkybė, kad kreditorinių reikalavimų bankroto byloje darbuotojai nepareiškė. Nustatytos techninės klaidos taip pat negali būti traktuojamos kaip tyčiniai veiksmai, kurie privedė įmonę prie bankroto. Veiklos perkėlimas į kitą įmonę taip pat nenustatytas (turtas nebuvo perkeltas į UAB „Alkanas“, darbuotojai taip pat neperėjo (CPK 177, 178 straipsniai)), o likusių darbų pabaigimo perkėlimas, kaip matyti, ir buvo pastangos atsiskaityti su darbuotojais, kadangi iš UAB „Alkanas“ mokėjimų už darbus UAB „Strepa“, buvo atsiskaityta su UAB „Strepa“ darbuotojais. Teismas sprendžia, kad didelę dalį bendrovės verslo nesėkmės lėmė ir visuotinai žinoma susiklosčiusi covid-19 pandemijos situacija (mokesčių atidėjimas, darbuotojų ligos ir išėjimas iš darbo). Teismas sprendžia, kad vertinant normalią verslo riziką, atsakovo veiksmus, Covid-19 situaciją, mokesčių atidėjimą, darbuotojų išėjimą, nedarbingumą, nenustatyta, kad atsakovas savo tyčiniais sąmoningais veiksmais tyčia privedė UAB „Strepa“ prie bankroto.

Taigi esant nustatytoms visoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, įvertinus susiformavusią teismų praktiką, įvertinus atsakovo veiksmus, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymu, PVM įstatymo 96 straipsniu, Juridinių asmenų nemokumo įstatymu, teismas daro išvadą, kad įmonės privedimas prie bankroto atsakovo sąmoningais tyčiniais veiksmais nenustatytas, nenustatytas sąmoningas blogas įmonės valdymas, kaip nenustatyta ir JANĮ 70 straipsnyje numatytų tyčinio bankroto požymių, todėl pareiškimas kaip nepagrįstas bei neįrodytas atmestinas (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškimą atmesti.

Šios nutarties patvirtintą kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jos priėmimo dienos išsiųsti nemokumo administratorei, pavedant jai su šia nutartimi supažindinti įmonės kreditorius.

Šios nutarties patvirtintą kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jos įsiteisėjimo dienos išsiųsti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.