Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovių A. V. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. V. ir J. S. ieškinį atsakovei V. A. dėl nuostolių atlyginimo (trečiasis asmuo A. S.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės A. V. ir J. S. prašė priteisti iš atsakovės V. V. po 5000 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 20 d. ieškovės su trečiuoju asmeniu A. S. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovės iki 2014 m. vasario 28 d. įsipareigojo parduoti butą su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir 0,0439 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 120000 Lt. Butas pardavinėtas, kaip turintis vandentiekį, vandens tiekimas buvo vykdomas pagal ieškovių ir UAB „Vilniaus vandenys“ 2003 m. pasirašytą sutartį. Vanduo buvo tiekiamas per atsakovės žemės sklype esantį vandens šulinį, iš kurio vandens atšaka buvo nutiesta į ieškovų parduodamą butą. Tačiau iki pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, atsakovė nupjovė vandenį aplinkiniams gyventojams paduodantį vamzdį. Dėl šių aplinkybių ieškovės nekilnojamąjį turtą pardavė už 110000 Lt, nes pirkėjas pareikalavo sumažinti kainą dėl turto būklės pablogėjimo. Kadangi turto vertė sumažėjo dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, todėl atsakovė privalo atlyginti ieškovėms nuostolius – 10000 Lt, t. y. tą sumą, kurią ieškovės būtų gavusios iš pirkėjo, jei ne atsakovės neteisėti veiksmai.

Trečiasis asmuo A. S. atsiliepimu prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį ieškovių butas buvo parduodamas su vandentiekiu. Paaiškėjus, jog vandentiekio nėra, buto pirkimo kaina buvo sumažinta 10000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, jog ieškovės ir trečiasis asmuo pagal preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį buvo sutarę perleisti butą ir žemės sklypą už 120000 Lt, tačiau turtas buvo parduotas už 110000 Lt, nes pirminiame pasiūlyme turtas buvo parduodamas su vandentiekiu, tuo tarpu atsakovei nutraukus vandens tiekimą, turtas buvo parduotas kaip be vandentiekio. Teismas taip pat nustatė, jog butas ir žemės sklypas neturi jokių priklausinių. Nurodė, jog vandentiekio sistema susideda iš vidinių vandentiekio tinklų, esančių pastate, ir išorinių tinklų, kuriais vanduo tiekiamas iki pastato, sudarant vandentiekio sutartį su vandens tiekėju, nustatomos atsakomybės ribos. Su buvusiu ginčo turto savininku 2003 m. su UAB „Vilniaus vandenys“ buvo sudaryta vandens tiekimo sutartis, pagal kurią vandens tiekėjo atsakomybės ribos nustatytos iki vandentiekio paskirstymo šulinio, esančio atsakovės sklype. Teismas taip pat nustatė, jog atsakovė 2014 m. gegužės 2 d. buvo bausta administracine tvarka už savavališką vandentiekio vamzdžio nupjovimą. Administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo nustatyta vandens tiekimo atšakos savininkas. Todėl teismas sprendė, jog ieškovės šioje byloje turi įrodyti, jog atsakovė sugadino ieškovėms priklausantį daiktą ar jo priklausinį. Teismas siūlė ieškovių atstovui pateikti įrodymus, kam priklauso sugadinto vandentiekio dalis (išorinių vandentiekio tinklų dalis nuo vandens paskirstymo šulinio iki pastato) tačiau ieškovės nepateikė vandentiekio ribų nustatymo akto ar kito dokumento, leidžiančio nustatyti, jog ieškovėms priklauso išoriniai vandentiekio tinklai, taigi neįrodė, jog atsakovė sugadino/pablogino būtent joms priklausantį daiktą. Ieškovės pardavė tokį daiktą, kokį turėjo ir koks buvo įregistruotas nekilnojamųjų daiktų registre, kuriame nebuvo įregistruoti jokie išoriniai vandentiekio tinklai. Nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovė sugadino vandentiekio tinklus, kuriais naudojosi ieškovės, gali būti pagrindas ieškovėms ar trečiajam asmeniui kreiptis į teismą dėl nuostolių, patirtų sugadinus naudojamą daiktą ir/arba nuostolių patirtų nutraukus vandens tiekimą, tačiau ne dėl nuostolių pabloginusių daiktą atlyginimo. Aplinkybė, jog vanduo laikinai nėra tiekiamas per ankstesnį vandentiekį neįrodo, jog parduodamas daiktas buvo pablogintas, nes vandens tiekimas gali būti atnaujintas, o asmenys, atnaujinę vandens tiekimą, gali turėti teisę į nuostolių, patirtų atnaujinant vandens tiekimą, atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovės A. V. ir J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad byloje yra įrodytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.245-6.249 str. Atsakovė neteisėti veiksmai užsukus, o vėliau nupjovus plastikinį vandens padavimo čiaupą, dėl ko (duomenys neskelbtini) namų gyventojai liko be vandens tiekimo, pažeidžia Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintų Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių 2.7 p. reikalavimus, CK 4.83 str. Tokie neteisėti atsakovės veiksmais (savavaldžiavimas, ATPK 188 str.) yra konstatuoti 2014 m. kovo 27 d. Vilniaus m. savivaldybės Tarybos Administracijos komisijos nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje (Nr. A11-45904-(1.1.47-T1); A11-1838/14-(1.1.47-T1), 2014 m. gegužės 2 d. Vilniaus m. apylinkės teismo nutartimi byloje Nr. II-267-827/2014, taip pat 2014 m. liepos 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-769-315/2014. Ieškovėms priklausiusiai namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), daliai vandens tiekimas buvo atliekamas dar 2003 m. su UAB „Vilniaus vandenys“ pasirašytos šalto vandens pirkimo-pardavimo ir nuotėkų šalinimo bei valymo sutarties pagrindu, ieškovių namo dalyje apskaitai buvo pastatyti ir užplombuoti vandens skaitikliai, buvo mokamas abonentinis mokestis už tiekiamą vandenį, taigi ieškovės vandens tiekimą vykdė teisėtai. Tuo tarpu atsakovė neįrodė, jog egzistavo koks nors teisėtas vandens tiekimo nutraukimo pagrindas. Todėl teismo teiginys, kad nenustatytas šios atšakos savininkas aiškiai prieštarauja Vilniaus m. apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutarimu nustatytoms aplinkybėms, kad visi gyventojai, sudarę vandens pirkimo sutartis su UAB „Vilniaus vandenys“ turi teisę naudotis šuliniu bei vandens atšaka ir tai yra bendro naudojimo objektas. Ginčo byloje ne tik egzistuoja atsakovės kaltės prezumpcija, tačiau ji yra įrodyta ir byloje surinktais įrodymais – nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje yra konstatuota, kad būtent atsakovė nutraukė vandens tiekimą ieškovėms tuomet priklausiusiai namo daliai, šios aplinkybės neneigė ir pati atsakovė šioje byloje, tokie neteisėti atsakovės veiksmai atlikti tyčia. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė, jog ieškovėms dėl atsakovės neteisėtų veiksmų atsirado žala, teismo vertinimu, neįrodyta, kad sugadintas ieškovėms priklausiusios namo dalies priklausinys ir dėl to sumažėjo namo vertė, teismo vertinimu, trečiasis asmuo galėjo įsigyti tik tokį daiktą, koks pirkimo metu buvo įregistruotas viešame registre. Atsakovė neteisėtai nutraukė vandens tiekimą į ieškovėms priklausiusią namo dalį be galimybės vandens tiekimą atstatyti (trečiasis asmuo apklaustas teismo posėdžio metu patvirtino, kad vandens tiekimas jo namo daliai iki šiol nėra atstatytas), dėl ko namo dalis neteko dalies savo naudingųjų savybių, kurias turėjo iki neteisėtų veiksmų atlikimo, kas tiesiogiai įtakojo namo dalies vertės sumažėjimą ir ieškovės negavo tokios namo dalies pardavimo kainos, kokią būtų gavusios, jei nebūtų buvę atlikti neteisėti veiksmai. Ieškinys nebuvo reiškiamas dėl vandentiekio (kaip turto dalies) atstatymo išlaidų ar jo sugadinimo, todėl teisiškai nereikšmingos teismo išvados, kad neįrodyta kam priklausė vandentiekio atšaka. Nėra svarbu kam priklauso vandentiekio atšaka, nes net jei ji priklausytų vien tik atsakovei, pagal Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių reikalavimus, atsakovė negalėtų vienašališkai nutraukti vandens tiekimo teisėtai vandenį šia atšaka gaunantiems gyventojams. Namo dalis buvo pardavinėjama kaip turinti vandens tiekimą, preliminarios sutarties pasirašymo metu namo daliai buvo tiekiamas vanduo, tuo tarpu pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – namo dalis nebeturėjo vandentiekio. Vandens tiekimo buvimas/nebuvimas gyvenamam namui yra vienas iš namo kainą lemiančių veiksnių, nes pirkėjas, įsigijęs namą, kuriam nėra tiekiamas vanduo, turėtų savarankiškai spręsti vandens tiekimo klausimą. Dėl atsakovės veiksmų buvo nutrauktas vandens tiekimas namui, nors su UAB „Vilniaus vandenys“ yra pasirašyta sutartis dėl vandens tiekimo, įrengtas vandens skaitiklis bute, tačiau namas faktiškai neturi vandens ir jo tiekimo atnaujinimas neapibrėžtas. Dėl šių priežasčių pirkėjo reikalavimu turto pardavimo kaina buvo sumažinta 10000 Lt, t. y. apytikriai reikalinga naujo šulinio įrengimui. Taigi byloje yra įrodytas ir nuostolių dydis, nes minėtą sumą ieškovės būtų gavusios, jei nebūtų buvusių neteisėtų atsakovės veiksmų. Priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių buvimą patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje priimti sprendimai, pirkėjo 2014 m. vasario 6 d. pareiškimas, preliminari ir pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartys.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose.

Ieškovės ieškinyje nurodė, jog preliminaria buto pirkimo-pardavimo sutartimi įsipareigojo perleisti trečiajam asmeniui butą už 120000 Lt. Tačiau butas buvo parduotas už 110000 Lt, nes pirminiame pasiūlyme butas buvo parduodamas su vandentiekiu, tačiau atsakovei nutraukus vandens teikimą, butas buvo parduotas kaip be vandentiekio. Ieškovės mano, kad atsakovė yra atsakinga už susidariusius 10000 Lt nuostolius, kurių jos nebūtų patyrusios, jei atsakovė nenutrauktų vandens tiekimo butui.

Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino konstatavęs, kad nėra įrodyta, jog buvo sugadintas ieškovėms priklausantis daiktas ar jo priklausinys. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad atsakovė sugadino vandentiekio tinklus, kuriais naudojosi ieškovės, gali būti pagrindas ieškovėms ar trečiajam asmeniui kreiptis į teismą dėl nuostolių, patirtų sugadinus naudojamą daiktą ir/arba nuostolių patirtų nutraukus vandens tiekimą, tačiau ne dėl nuostolių pabloginusių daiktą atlyginimo. Taip pat nurodė, jog laikinas vandens netiekimas neįrodo, jog parduodamas daiktas buvo pablogintas, nes vandens tiekimas gali būti atnaujintas, o asmenys, atnaujinę vandens tiekimą, gali turėti teisę į nuostolių, patirtų atnaujinant vandens tiekimą, atlyginimą.

Apeliantės apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to padarė neteisingas išvadas.

Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant faktas gali būti nustatytas, o kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pareiškėjas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos dalyku, egzistuoja (CPK 179 str. 1 d.). Įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004).

Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos įstatymo įtvirtintos sąlygos: 1) asmens neteisėti veiksmai (neveikimas) (CK 6.246 str. 1 d.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir dėl jų kilusių nuostolių (CK 6.247 str.); 3) asmens kaltė dėl žalos padarymo (CK 6.248 str.) ir 4) kilusi žala, turto netekimas ar nuostoliai (CK 6.249 str.). Taigi ieškinys dėl žalos (nuostolių) atlyginimo gali būti patenkintas tik tuomet, kai ieškovas įrodo visas šias keturias civilinės atsakomybės taikymo sudėtines dalis. Tuo tarpu, iš byloje esančių dokumentų ir ieškovių atstovo bei trečiojo asmens paaiškinimų pirmosios instancijos teismui (2015 m. sausio 22 d. garso įrašas) matyti, jog ieškovės trečiajam asmeniui pardavė tokį nekilnojamąjį turtą, dėl kurio ir buvo susitarę – butą (ne daugiabučiame gyvenamajame name) ir žemės sklypą, kurio Nekilnojamojo turto registro išraše nėra nurodyta, jog žemės sklypui priklauso kokie nors išoriniai vandentiekio tinklai. Kitokių įrodymų į bylą nepateikta, nors teismo posėdyje ieškovėms buvo siūloma tokius įrodymus pateikti. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės neįrodė, jog buvo sugadintas ieškovėms priklausantis daiktas ar jo priklausinys, be kurio pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.13, 4.15, 4.19 str.). Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės apeliantų argumentai, jog administracinio teisės pažeidimo byloje buvo konstatuota (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis Nr. II-267-827/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis Nr. ATP-769-315/2014), kad šulinys ir vandens atšaka nuo jo yra bendro naudojimo objektai, kadangi tai nepaneigia, jog išoriniai vandentiekio tinklai priklauso perleistam nekilnojamajam turtui. Priešingai, minėtose administracinio teisės pažeidimo bylos nutartyse nurodyta, jog vandens atšaka nuo atsakovės sklype esančio šulinio iki ginčo namo yra bešeimininkė, nes nėra nei UAB „Vilniaus vandenys“ (kuri vandenį tiekia tik iki šulinio, kuris yra atsakovei nuosavybės teise priklausančiame sklype), nei Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės neįrodė, jog dėl atsakovės veiksmų buvo padaryta žala konkrečiam apeliančių nekilnojamajam turtui, už kurio perleidimą trečiajam asmeniui apeliantės gavo mažesnę kainą nei tikėjosi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog net ir vertinant, jog žala būtų padaryta apeliančių turtui, dėl kurio sugadinimo sumažėjo jo naudingumas ir vertė, nagrinėjamu atveju taip pat nėra įrodytas konkretus nuostolių dydis. Nors apeliantės nurodo, jog nuostolių dydis yra 2896,20 Eur, t. y. skirtumas tarp preliminarios ir pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties kainos, tačiau vien tai neįrodo, jog tokia nuostolių suma yra reali. Tokia teismo pozicija aiškintina tuo, jog pardavėjai (ieškovės) ir pirkėjas (trečiasis asmuo) sudarydami pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį galėjo nurodyti bet kokią mažesnę kainą, nei nurodyta preliminarioje sutartyje, o skirtumą (nuostolius) prašyti priteisti iš atsakovės. Todėl nesant įrodymų, patvirtinančių, kokia yra vandens tiekimo atkūrimo kaina, remtis apeliančių nurodytų nuostolių dydžiu būtų neteisinga. Todėl šiuo atveju yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad atsakovė sugadino vandentiekio tinklus, kuriais naudojosi ieškovės, gali būti pagrindas ieškovėms ar trečiajam asmeniui kreiptis į teismą dėl nuostolių, patirtų sugadinus naudojamą daiktą ir/arba nuostolių patirtų nutraukus vandens tiekimą, tačiau ne dėl nuostolių pabloginusių daiktą atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei analizuodamas ir vertindamas įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 185 str.). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apylinkės teismo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.