Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4721-907/2014 pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, P. P. dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013-05-14 įsakymo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013-08-22 sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliantas teigia, kad teismas nenurodė, koks teisės aktas taikytinas šalių teisiniams santykiams (CPK 270 str. 4 d. 4 p.), o teismo išvada dėl Aprašo normų netaikymo visiškai paneigia teisinio apibrėžtumo, teisinių santykių stabilumo, teisėtų lūkesčių principą (CK 1.2 str.). Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką, nes ieškovas ginčo byloje neginčija 2012-03-02 tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus ir D. Š. sudarytos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sutarties. Ieškovas ginčija 2013-05-14 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymo Nr. 31VĮ-(14.1.2.) teisėtumą, teigia, kad įsakymas priimtas galiojant ieškovo ir atsakovės 2012-03-02 laikino žemės naudojimo sutarčiai, galiojant aprašo nuostatoms.Taip pat nurodo, kad sutartyje nurodytas terminas nėra naikinamasis, kuriam suėjus pasibaigia šalių teisės ir pareigos, nes sutarties 2 punkte nustatyta, kad „žemės sklypu leidžiama naudotis iki 2012 m. gruodžio 31 d., nuo sutarties pasirašymo, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos <...>, arba iki žemės sklypo pardavimo dienos“, todėl laikytina, kad sutarties šalis nepraranda teisės naudotis žemės plotu, jei nei viena iš šalių neišreiškia valios apie ketinimą nutraukti laikiną žemės naudojimą, ar neinformuoja apie atsisakymą pratęsti leidimą laikinai naudotis valstybine žeme kitais kalendoriniais metais.Be to, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir sprendime nepasisakė, kad atsakovė nekontroliavo žemės nuomos sutarties vykdymo, nes 2012-12-31 suėjus sutarties terminui nereikalavo atlaisvinti žemės sklypo, nepaėmė jo į laisvą valstybinį žemės fondą, neįformino ieškovo tolesnio žemės sklypo naudojimo ir tik 2013-05-10 trečiojo asmens prašymo pagrindu ginčijamu 2013-05-14 įsakymu, t. y. praėjus net keturiems mėnesiams nuo sutartyje nustatyto termino pabaigos, esant teisėtam žemės sklypo naudotojui, leido žemės sklypą naudoti trečiajam asmeniui P. P..Pasak ieškovo, jis mokėjo žemės nuomos mokestį, pateikė tai patvirtinančius dokumentus, atsakovas šios aplinkybės nepaneigė, nepateikė teismui įrodymų, kad žemės naudojimo sutartis buvo išregistruota ir informacija pateikta savivaldybės administracijai (Sutarties 18p.). Mano, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybės dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo už valstybinės žemės sklypo naudojimą, nevertino atsakovo neveikimo 2012-03-12 sutarties atžvilgiu ir darė nepagrįstą išvadą, kad sutartis nesuteikė ieškovui jokių teisių naudotis žemės sklypu ilgiau, nei nurodyta sutartyje. Atsakovo neveikimas negalėjo paneigti faktinio ilgalaikio žemės naudojimo ir ieškovo teisėtų lūkesčių toliau naudoti žemės sklypą.Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netyrė ir nevertino 2013-05-14 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsakymo Nr. 31VĮ-(14.1.2.) teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar teisėtai ir pagristai 1 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), schemoje pažymėtas LF-191, buvo suteiktas trečiajam asmeniui P. P.. Nurodo, kad ne prašymo pateikimo momentas, o teisėtas ilgalaikis naudojimas ir tinkamas įsipareigojimų vykdymas pagal žemės nuomos sutartį suponuoja teisę atnaujinti žemės nuomos sutartį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR CK 6.566 str. nuostatas, nes apsiribojo formaliu kriterijumi – prašymo leisti laikinai nuomoti žemės sklypą pateikimo momentu, neatskleidė Žemės įstatymo normų esmės, netaikė aprašo nuostatų.Teigia, kad Šiaulių apylinkės teismas neįvertino, kad trečiojo asmens P. P. teises ir galimybes laikinai išsinuomoti žemės sklypą ribojo ieškovo, kaip teisėto faktinio naudotojo, teisė pirmumo teise pretenduoti išsinuomoti žemės sklypą.Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, būtent, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-08 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A492 - 819/2014, pateiktu išaiškinimu, tačiau šiame sprendime yra akcentuota, kad atsižvelgtina į tai, kad perduotina laikinai naudotis valstybinė žemė yra žemės ūkio paskirties, todėl Žemės įstatyme įtvirtintos nuostatos, susijusios su pirmumo teise išsinuomoti žemės sklypą asmeniui, kuris teisėtai naudojasi žemės sklypu tampa ypač aktualios, kadangi asmuo, kuris naudoja žemės ūkio paskirties žemę, investuoja į ją lėšas, atitinkamai planuoja savo ūkinę veiklą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės suteikimo laikinai naudotis, ieškovas, pateikęs ieškinį, nesutiko su atsakovės sprendimu netenkinti ieškovo prašymo dėl laikino naudojimosi žemės sklypu. Byloje nustatyta, kad pagal ieškovo 2012-02-29 prašymą, 2012-03-02 tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus ir D. Š. buvo sudaryta valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sutartis Nr. 31 SŽN-144, kuria jam leista laikinai iki 2012-12-31 naudotis 1 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), schemoje pažymėtu LF-191. Vėliau, 2013-05-10 P. P. pateikus prašymą leisti naudotis žemės sklypu LF-191, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013-05-14 įsakymu Nr. 31VĮ-(14.31.2.)-1153 P. P. buvo leista laikinai (iki 2013-12-31) naudotis 1 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), schemoje pažymėtu LF-191. Tais pačiais metais, t. y. 2013-06-12, ieškovas D. Š. taip pat pateikė prašymą leisti naudotis 1 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), schemoje pažymėtu LF-191, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius D. Š. 2013-06-12 prašymą atmetė, kadangi žemės sklypu buvo leista naudotis kitam asmeniui – P. P., anksčiau už ieškovą pateikusiai skyriui prašymą.

Esminis apelianto argumentas tas, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sutartis Nr. 31 SŽN-144 tarp Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus ir D. Š. buvo sudaryta 2012-03-02, o po jos sudarymo įsigaliojo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM direktoriaus 2012-03-16 įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-112 patvirtintas Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašas, kuris suteikė ieškovui teisę ginčo žemės sklypu naudotis ir toliau, kadangi nei ieškovas nepranešė Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyriui, kad nebeketina toliau naudotis minėtu žemės sklypu, nei skyrius jam nepranešė apie sutarties dėl laikino žemės naudojimosi nutraukimą.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl jų detaliau nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde, ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra, tačiau teisėjų kolegija privalo įvertinti esminius ieškovo apeliacinio skundo argumentus.

Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-112 „Dėl valstybės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1 punktu patvirtino Valstybės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), reglamentuojantį neperduoto naudotis ir neišnuomoto valstybinės žemės ploto, nesuformuoto atskiru žemės sklypu, esančio kaimo gyvenamosiose vietovėse ir teritorijose, priskirtose miestams po 1995 m. birželio 1 d., kuris yra tinkamas žemės ūkio veiklai vykdyti, suteikimą laikinai naudotis. Minėto Įsakymo 2.1 punktu nustatyta, kad asmenims, kurie iki 2012 m. kovo 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniams padaliniams pateikė prašymus leisti laikinai naudotis valstybine žeme, leidžiama laikinai naudotis valstybine žeme tam tikra Įsakyme numatyta eilės tvarka (2.1.1.-2.1.6 p.). Įsakymo 2.4. punkte nustatyta, kad asmenų prašymai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniuose padaliniuose gauti po 2012 m. kovo 31 d., nagrinėjami pagal šiuo Įsakymu patvirtintą Valstybinės žemės suteikimo laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti tvarkos aprašą, išnagrinėjus iki 2012 m. kovo 31 d. gautus asmenų prašymus.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovo 2012-02-29 prašymas dėl leidimo laikinai naudotis žemės sklypu buvo išnagrinėtas iki Įsakymo priėmimo, todėl jam nebuvo taikomos nei Įsakymo, nei Aprašo nuostatos, priešingai, 2012-03-02 su ieškovu buvo sudaryta valstybinės žemės ūkio paskirties naudojimo sutartis, o ne priimtas įsakymas dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovo argumentus, kad įsigaliojus Aprašui, tarp ieškovo ir atsakovės 2012-03-02 sudarytai valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sutarčiai Nr. 31 SŽN-144 tapo taikomos Aprašo nuostatos dėl tokio pobūdžio sutarčių galiojimo, t. y. Aprašo 11.6 punktas, kuriame numatyta, kad įsakyme dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme nurodoma sąlyga, jog jeigu kiekvienais kalendoriniais metais ne vėliau kaip iki liepos 15 d. asmuo neinformuoja teritorinio skyriaus apie ketinimą nutraukti laikiną žemės naudojimą, o teritorinis skyrius neinformuoja asmens apie atsisakymą pratęsti leidimą laikinai naudotis valstybine žeme kitais kalendoriniais metais, naudojimosi valstybine žeme terminas pratęsiamas kitiems kalendoriniams metams. Kaip jau minėta, tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta sutartis dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo, ši sutartis Nr. 31 SŽN-144 sudaryta iki Aprašo įsigaliojimo, šiai sutarčiai nebuvo taikomos Aprašo 11.6. punkto nuostatos dėl leidimo galiojimo, sutartis buvo sudaryta pagal atskiras konkrečias sąlygas, kurios sutarties šalims tapo privalomos (CK 6.189 str.). Sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad ginčo žemės sklypu ieškovui suteikiama laikinai naudotis iki 2012-12-31, ieškovas pats savo 2012-02-29 prašyme nurodė, kad prašo leisti naudotis žemės sklypais tik 2012 metams, teismo posėdyje ieškovas pripažino žinojęs, kad tuo metu, kai teikė prašymą (2012 m.), ilgesniam laikotarpiui nei metai laiko žemės sklypas nebuvo suteikiamas laikinai naudotis. Apeliantas yra neteisus, teigdamas, kad sutartyje nurodyta sąlyga „žemės sklypu leidžiama naudotis iki 2012 m. gruodžio 31d., nuo sutarties pasirašymo, bet ne ilgiau kaip iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos <...>, arba iki žemės sklypo pardavimo dienos“, reiškia, jog sutarties šalis nepraranda teisės naudotis žemės plotu, jei nei viena iš šalių neišreiškia valios apie ketinimą nutraukti laikiną žemės naudojimą, ar neinformuoja apie atsisakymą pratęsti leidimą laikinai naudotis valstybine žeme kitais kalendoriniais metais. Priešingai, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ši sutarties 2 p. nurodyta sąlyga numatė galimybę sutartį nutraukti anksčiau, t. y. prieš 2012-12-31, jeigu būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo arba žemės sklypas būtų parduotas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovas, pageidavęs ir toliau, t. y. 2013 m., laikinai naudotis valstybinės žemės plotu, esančiu (duomenys neskelbtini), schemoje pažymėtu LF-191, turėjo 2013 m. ar besibaigiant sutarties terminui kreiptis į atsakovę dėl leidimo laikinai naudotis valstybinės žemės sklypu išdavimo, ką iš esmės ir padarė, tačiau vėliau už P. P., kuriai ir buvo suteikta teisė laikinai naudotis ginčo žemės sklypu. Todėl darytina išvada, kad pats ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, pats neveikė taip, kad užsitikrintų tolesnį žemės ploto naudojimą. Nors ieškovas teigia, kad atsakovė nevykdė pareigos kontroliuoti sklypo valdymą, kad neatsižvelgė į tai, jog ieškovas ir toliau valdė sklypą ir taip pažeidė jo teisėtus lūkesčius, pažymėtina, kad sutartyje buvo aiškiai ir konkrečiai nurodyta maksimali žemės sklypo laikino naudojimo data (2012-12-31), todėl pripažinti, kad buvo pažeisti ieškovo teisėti lūkesčiai toliau naudotis žemės sklypu, kai ieškovas žinojo, jog žemės sklypai negali būti suteikiami laikinai naudotis ilgiau kaip metus, nėra teisinio pagrindo.

Pripažinus, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2012-03-02 sudaryta valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimo sutartis Nr. 31 SŽN-144 priimant ieškovo skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013-05-14 įsakymą, kuriuo P. P. buvo suteiktas leidimas laikinai naudotis 1 ha žemės plotu Nr. LF-191, esančiu (duomenys neskelbtini), nebegaliojo, o P. P. skundžiamo įsakymo priėmimo metu buvo vienintelis asmuo, siekęs laikinai naudotis ginčo žemės sklypu, spręsti apie minėto įsakymo neteisėtumą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013-05-14 įsakymu, t. y. kad ieškovas buvo žemės naudotojas, kad buvo sumokėjęs mokestį, kad trečiojo asmens P. P. teises ir galimybes laikinai išsinuomoti žemės sklypą ribojo ieškovo teisė pirmumo teise pretenduoti išsinuomoti žemės sklypą, šiuo konkrečiu atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi Aprašo 3 punktas numato, jog jeigu keli asmenys pageidauja naudoti tą patį žemės plotą, žemės plotu leidžiama laikinai naudotis asmeniui, kuris pirmiau pateikė prašymą ir joks eiliškumas šiuo atveju netaikomas. Be to, byloje nenustatyta, kad ginčo žemės sklypas būtų buvęs suprojektuotas žemės valdos projektuose pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 5 straipsnyje nurodytus žemės įsigijimo nuosavybėn būdus, ar kad ginčo žemės plotas einamaisiais metais numatomas naudoti viešiesiems poreikiams, nuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti kitiems asmenims (Aprašo 2 ir 6.1. punktai) ir negalėjo būti suteiktas laikinai naudotis šio Aprašo nustatyta tvarka kitam asmeniui. Dėl to konstatuotina, kad ieškovo reikalavimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013-05-14 įsakymo, kuriuo P. P. buvo suteiktas leidimas laikinai naudotis 1 ha žemės plotu Nr. LF-191, esančiu (duomenys neskelbtini), panaikinimo yra nepagrįstas ir pagrįstai atmestas pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įstatymais, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to, apelianto D. Š. apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2014‑09‑03 sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.