- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-03
- Bylos Nr.
- e2-512-790/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00225-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“
- Atsakovas
- S. G.-F., P. D. M. G.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės pateiktą ieškinį, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eurorita“ ieškinį atsakovams S. G.-F. ir P. D. M. G. dėl be teisinio pagrindo įgyto turto ir palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Eurorita“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) priteisti iš atsakovės S. G.-F. be teisinio pagrindo įgytą 115 000 Eur sumą, 2/3 dalis priskaičiuotų 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos, t. y. 10 099,36 Eur, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovės S. G.-F. ir atsakovo P. D. M. G. solidariai 1/3 dalį priskaičiuotų 5 proc. metinių palūkanų nuo 115 000 Eur sumos, t. y. 5 049,67 Eur.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas P. D. M. G. nuo (duomenys neskelbtini) ėjo UAB „WB21“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė, generalinio direktoriaus pareigas. UAB „WB21“ laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. pervedė į atsakovės S. G.-F. sąskaitas 115 000 Eur sumą. UAB „WB21“ ir pastarosios atsakovės nesiejo jokie civiliniai teisiniai santykiai, nebuvo priimtas joks viešosios valdžios institucijos, teismo sprendimas ar teisės aktas, kurio pagrindu minėta suma galėjo būti jai pervesta, todėl ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.240 straipsniu, reiškia šiai atsakovei reikalavimus grąžinti jai pervestą pinigų sumą. Kitam atsakovui ieškovė reiškia reikalavimus, nes jis, kaip bendrovės vadovas, tinkamai nevykdė savo pareigų ir elgėsi nerūpestingai, kai jo vadovaujama bendrovė be teisėto pagrindo pervedė ginčo lėšas atsakovei. Šiam atsakovui taikytina civilinė atsakomybė kaip bendrovės valdymo organui.
3. Ieškovė nurodė, kad pagal 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą specialiosios jurisdikcijos taisyklę, byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teisme. Ieškinys reiškiamas atsakovui P. D. M. G., kuris nurodė, kad turi gyvenamą vietą Lietuvoje ir sutiko čia spręsti iš darbo sutarties kylančius ginčus, ir Šveicarijoje gyvenančiai atsakovei S. G.-F., taip pat atsakingai už žalą sukėlusį įvykį. Ieškinio dalyką sudaro iš delikto kildinamas reikalavimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ir palūkanų atlyginimo, už kurį solidariai atsakingi abu atsakovai, reikalavimai glaudžiai susiję ir jie negali būti nagrinėjami atskirose bylose, ieškinys teismingas įvykio, dėl kurio atsirado žala, vietos valstybės – Lietuvos Respublikos – teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovės, perėmusios UAB „WB21“ teises ir pareigas, ir atsakovo P. D. M. G. sudarytoje darbo sutartyje yra nustatyta, kad iš darbo sutarties kylančios bylos ir bylos dėl žalos atlyginimo yra teismingos Lietuvos teismams. Šis susitarimas dėl jurisdikcijos atitinka Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatytus tokio susitarimo formai keliamus reikalavimus, tačiau Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas ne tik dėl susitarimo formos, bet ir dėl jurisdikciją nustatančios sąlygos turinio (susitarimas turi apimti ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių). Ieškovė reikalavimą atsakovui P. D. M. G. apibūdina kaip reikalavimą atlyginti žalą, grindžiamą bendrosiomis civilinės atsakomybės taisyklėmis, tačiau vien tai, kad reikalavimas atlyginti žalą savo esme yra deliktinio pobūdžio, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks ginčas nepatenka į specialiosios jurisdikcijos taikymo sritį. Vertinant susiklosčiusią situaciją iš ieškovės perspektyvos, lėšų pervedimas, kuris, ieškovės teigimu, jai sukėlė žalos, buvo susijęs su atsakovo P. D. M. G. ir ieškovės tarpusavio sutartiniais santykiais, nes, nesant šalių sutarties, atsakovas neturėtų pagrindo vadovauti įmonei ir pervesti ieškovės lėšas kitai atsakovei. Sąlyga dėl jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje apima ieškovės reikalavimą atsakovui P. D. M. G. atlyginti žalą, nes ši reikalavimo teisė kyla iš šalių sutartinių santykių. Tačiau tokio reikalavimo ieškovė atsakovui nereiškia.
6. Teismas nurodė, kad atsakovei S. G.-F., kuriai reiškiamas pagrindinis ieškinio reikalavimas dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, ieškovės ir kito atsakovo sudarytas susitarimas nesaisto. Ieškovė pati nurodė, kad nei ji, nei UAB „WB21“ nebuvo sudariusios jokių sutarčių su šia atsakove. Reikšdama reikalavimą atsakovei S. G.-F. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, ieškovė negrindžia jo civilinės atsakomybės sąlygomis, o prašomos priteisti palūkanos yra suprantamos kaip piniginės prievolės nevykdymo pasekmė. Tačiau ieškovė nurodo, kad šis reikalavimas kildinamas iš kvazidelikto ir kyla iš atsakovo P. D. M. G. bei ieškovės sudarytos darbo sutarties pažeidimo, todėl ieškovė reiškia reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo abiem atsakovams. Teismas nesutiko su tokia ieškovės pozicija ir vertino, kad ieškovės ir S. G.-F. nesieja sutartiniai santykiai.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo reikalavimo atsakovei dėl kvazidelikto teismingumą grindė Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto yra galimybė ieškinį pareikšti vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Ieškovė teigia, kad žala atsirado Lietuvos Respublikoje ir padaryta veiksmais, atliktais Lietuvos Respublikoje, tačiau ji nepagrindė ir neįrodė, kurie atsakovų veiksmai nulėmė žalos atsiradimą arba kad atsakovai atliko kokius nors bendrus veiksmus siekdami perimti lėšas. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo žalą nulėmusių įvykių vieta laikyti kurią nors vieną valstybę. Ieškovė neteko lėšų tada, kai jos buvo pervestos iš jos sąskaitų ir buvo įskaitytos atsakovės sąskaitose. Vieta, kurioje lėšos buvo įskaitytos į atsakovės sąskaitas – tai vieta, kurioje atsirado tiesioginė žala. Ieškovė ir atsakovas P. D. M. G. sudarė galiojantį susitarimą dėl jurisdikcijos ir išimtinę jurisdikciją suteikė Lietuvos teismams, todėl Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatytas jurisdikcijos pagrindas šio atsakovo atžvilgiu yra neaktualus, jį eliminuoja susitarimas dėl jurisdikcijos, kuriam taikoma pirmenybė.
8. Pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Ieškovė su atsakovu P. D. M. G. yra sudariusi prorogacinį susitarimą ir sutarties sąlyga dėl jurisdikcijos apima ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo, todėl šiam atsakovui netaikytina Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė. Ieškovė, pateikdama reikalavimą dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir palūkanų priteisimo ne tik iš atsakovės S. G.-F., bet ir iš atsakovo P. D. M. G., siekia dirbtinai sukurti pageidaujamą bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams, nors ji neįrodė jokių bendrų atsakovų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nėra tenkinamos Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punkte nustatytos specialiosios jurisdikcijos taikymo sąlygos.
9. Teismas nurodė, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti Šveicarijos teismų jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus atsakovei S. G.-F.. Reikalavimai atsakovui P. D. M. G. gali būti išskirti ir jurisdikcija nagrinėti šiam atsakovui pareikštus reikalavimus turi būti nustatoma pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Atsakovo atžvilgiu iškelta byla pagal teismingumą turi būti nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teisme.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį ir klausimą dėl ieškinio priėmimo perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Priešingai nei nustatė teismas, ieškovė reiškia atsakovui P. D. M. G. reikalavimą dėl solidarios deliktinės atsakomybės už dalį žalos atlyginimo (dėl 1/3 dalies priskaičiuotų palūkanų). Šis reikalavimas yra grindžiamas ne ieškovės ir atsakovo sutartiniais santykiais, o deliktu, kurį šis atsakovas įvykdė, kai pervedė pinigus atsakovei S. G.-F. nesilaikydamas bendrųjų ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip įmonės vadovo, pareigas, viršydamas protingas ūkinės komercinės veiklos rizikos ribas, būdamas nelojalus įmonei, veikdamas aplaidžiai ir savanaudiškai, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimo atlyginti žalą pagrindas yra sutartiniai santykiai, o ne deliktas.
10.2. Ieškovė aiškiai nurodė bendrus atsakovų veiksmus, kai atsakovas P. D. M. G., veikdamas kaip įmonės vadovas, pervedė pinigus iš Lietuvoje esančios ieškovės sąskaitos, o atsakovė S. G.-F. juos gavo į sąskaitas, esančias Vokietijoje ir Šveicarijoje. Ieškovė taip pat aiškiai nurodė, kad pinigų išsiuntimas iš ieškovės sąskaitos Lietuvoje – tai įvykis, dėl kurio jai atsirado žala, o Lietuva yra šalis, kurioje ieškovė pirmiausiai patyrė žalą, kai jos sąskaitos balansas sumažėjo 115 000 Eur. Teismas, padarydamas išvadą, kad žala neatsirado Lietuvoje, netinkamai pritaikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pateiktus išaiškinimus. Teismas neįvertino, kad ieškovė prieš tai nėra patyrusi jokių finansinių nuostolių kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Šveicarijoje. Veiksmai, kurie sukėlė pradinę žalą, buvo atlikti būtent Lietuvoje, pradinė žala buvo patirta taip pat Lietuvoje, o ne Vokietijoje ir Šveicarijoje.
10.3. Byla turi didesnį ryšį su įvykio, dėl kurio atsirado žala, vieta. Nagrinėjant bylą Lietuvoje būtų užtikrintas proceso ekonomiškumas ir operatyvumas, nes čia yra dauguma įrodymų ir atsirado juridiniai faktai, sudarantys reikalavimo pagrindą. Ieškovė sieks apklausti byloje buvusius UAB „WB21“ ir bendrovės AS „Citadele“ darbuotojus, rinkti kitus Lietuvoje esančius įrodymus. Ieškovė ir atsakovas P. D. M. G. darbo sutartyje taip pat yra susitarę, kad, pasibaigus darbo santykiams, visi ginčai dėl žalos, atsiradusios galiojant darbo sutarčiai, bus sprendžiami Lietuvos teismuose.
10.4. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovė nurodė bendrus atsakovų deliktinius veiksmus ir pagrindė, kad ieškinio dalyką sudaro iš delikto kildinamas reikalavimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, už kurį atsakinga atsakovė S. G.-F., ir iš delikto kildinamas reikalavimas dėl žalos (palūkanų) atlyginimo, už kurį solidariai atsakingi abu atsakovai. Jurisdikcija atsakovų atžvilgiu nustatytina pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes atsakovams pareikšti reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad negali būti nagrinėjami skirtingose bylose ir tikslinga juos nagrinėti kartu siekiant išvengti priimtų sprendimų nesuderinamumo. Reikalavimas, reiškiamas atsakovui P. D. M. G , yra išvestinis iš kitai atsakovei reiškiamo reikalavimo. Teismas neturėjo pagrindo nurodyti, esą ieškovė dirbtinai siekia sukurti situaciją, kai byla būtų teisminga Lietuvos teismams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės pateiktą ieškinį, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimus 2 atsakovų atžvilgiu ir šiuos reikalavimus grindžia skirtingais teisiniais pagrindais:
12.1. ieškovė prašo priteisti iš atsakovės S. G.-F. 115 000 Eur, taip pat dalį (2/3) ieškovės priskaičiuotų 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo prašomos priteisti sumos, t. y. 10 099,36 Eur, ir 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos. Šiuos reikalavimus ieškovė grindžia CK 6.240 straipsniu, nustatančiu pareigą grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą ir mokėti už be pagrindo įgytos pinigų sumos naudojimą 5 proc. metines palūkanas;
12.2. ieškovė prašo priteisti solidariai iš abiejų atsakovų dalį (1/3) ieškovės priskaičiuotų 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo atsakovės S. G.-F. nepagrįstai įgytos sumos, kurios sudaro 5 049,67 Eur. Reikalavimą, pareikštą atsakovui P. D. M. G., ieškovė grindžia tuo, kad jis netinkamai vykdė savo, kaip UAB „WB21“ direktoriaus pareigas, kai be pagrindo pervedė šios bendrovės lėšas kitai atsakovei. Ieškovė nurodo, kad jos reikalavimas pastarajam atsakovui – tai reikalavimas atlyginti patirtą žalą.
13. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovės S. G.-F. gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje, o atsakovas P. D. M. G., ieškovės teigimu, turi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tačiau ieškovė vertina, kad jos reikalavimai, pareikšti abiem atsakovams, turi būti bendrai išnagrinėti Lietuvos teismuose. Tokią išvadą ieškovė daro atsižvelgdama į tai, kad, pirma, atsakovas P. D. M. G. yra sudaręs susitarimą dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti ginčus, kylančius iš jo sudarytos darbo sutarties, įskaitant ir ginčus dėl žalos atlyginimo; antra, ieškovė šiuo atveju reiškia iš delikto kylančius reikalavimus grąžinti be pagrindo įgytas lėšas ir atlyginti žalą (sumokėti palūkanas), ir tiek įvykis, dėl kurio atsirado žala, tiek ir pati žala kilo Lietuvoje; trečia, abiem atsakovams pareikšti reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad turėtų būti išnagrinėti kartu. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokia ieškovės pozicija ir skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą šiam teismui. Teismas pripažino, kad jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus, pareikštus atsakovei S. G.-F., turi Šveicarijos teismai. Savo ruožtu ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pareikštas atsakovui P. D. M. G., galėtų būtų išskirtas ir nagrinėjamas Lietuvos teismuose, tačiau šį reikalavimą pagal nacionalines bylų teismingumo taisykles turėtų nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismas. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra keliamas ginčas, kokios valstybės teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės pareikštą ieškinį.
14. Visus jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių (išskyrus Daniją) ir Europos laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės reglamentuoja 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija, pakeitusi iki tol galiojusią 1988 metų Lugano konvenciją. Ši konvencija Šveicarijos Konfederacijai įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d., o Lietuvos Respublikai galioja kaip Europos Sąjungos valstybei narei, todėl nustatant konkrečios valstybės (Šveicarijos ar Lietuvos) teismų jurisdikciją, nagrinėjamoje civilinėje byloje turi būti vadovaujamasi šioje konvencijoje išdėstytomis taisyklėmis.
Žemesnės instancijos teismas
15. Lugano konvencijos 2 straipsnyje yra nustatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.
16. Vienas iš atvejų, kai asmuo gali nesilaikyti bendrosios Lugano konvencijos 2 straipsnyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės – tai atvejis, kai šalys susitaria dėl konkrečios valstybės teismų jurisdikcijos nagrinėti jų tarpusavio ginčus. Tokia galimybė yra nustatyta Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, jog šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Šioje nuostatoje nurodyta, kad tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip.
17. ESTT praktikoje dėl sutartinę jurisdikciją nustatančių taisyklių išaiškinta, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 25 straipsnio (taip pat analogiškas Lugano konvencijos 23 straipsnio) nuostatas, tokiu susitarimu dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, nustatytą šio reglamento 4 straipsnyje (Lugano konvencijos 2 straipsnyje), bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, nustatytos reglamento 7–8 straipsniuose (Lugano konvencijos 5–6 straipsniuose) (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C‑352/13, 59, 61 punktai). ESTT praktikoje taip pat nustatyta, kad valstybės narės teismo ar teismų jurisdikcija, kurią sutarties šalys patvirtino jurisdikciją suteikiančioje nuostatoje, iš esmės yra išimtinė (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje El Majdoub, C-322/14 24 punktas). Vadinasi, šalims susitarus perduoti konkrečios valstybės teismams jurisdikciją nagrinėti jų ginčą, šis susitarimas eliminuoja galimybę taikyti kitas jurisdikcijos taisykles, be kita ko, ir specialią jurisdikciją nustatančias taisykles, ir šalių ginčo sprendimo vieta yra nustatoma būtent pagal jų susitarimą.
18. Nagrinėjamu atveju ieškovė kartu su ieškiniu pateikė atsakovo P. D. M. G. ir UAB „WB21“ (duomenys neskelbtini) sudarytą darbo sutartį, kurios 15.7 papunktyje nustatyta, kad visi ginčai dėl šios sutarties, įskaitant ir ginčus dėl darbdavei UAB „WB21“ padarytos žalos, sutarties galiojimo metu ir jai pasibaigus teismingi išimtinai Lietuvos teismams, nepriklausomai nuo darbuotojo (atsakovo) gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės reikalavimų, reiškiamų pastarojo atsakovo atžvilgiu turinį ir aplinkybes, kuriomis šie reikalavimai yra grindžiami, nustatė, kad ieškovės reikalavimai dėl žalos atlyginimo patenka į šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį ir, kaip minėta, pripažino išimtinę Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti tokį atsakovui pareikštą reikalavimą. Ieškovė atskirajame skunde šios teismo išvados neginčija, be to, tiek ieškinyje (žr. , pvz., ieškinio 42 punktą), tiek ir atskirajame skunde (žr. pvz. atskirojo skundo 34 punktą) įrodinėdama, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti jos inicijuojamą ginčą, pati remiasi pastarojo atsakovo ir UAB „WB21“ sudarytoje darbo sutartyje esančia nuostata dėl sutarties šalių tarpusavio ginčų jurisdikcijos. Tokios aplinkybės suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti pastarajam atsakovui pareikštus reikalavimus.
19. Kita vertus, nors ieškovė neginčija teismo išvados, kad pagal šalių susitarimą dėl jurisdikcijos Lietuvos teismai yra kompetentingi nagrinėti jos reikalavimus atsakovui P. D. M. G., atskirajame skunde ieškovė įrodinėja, kad teismas, spręsdamas dėl sutartinės jurisdikcijos taikymo, nepagrįstai nustatė, jog ieškovės reiškiami reikalavimai šiam atsakovui yra sutartinio, o ne deliktinio pobūdžio. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad nuostata dėl jurisdikcijos sutartyse apima ir reikalavimus dėl deliktinės teisės pažeidimų, susijusius su sutartiniais santykiais, tol, kol šalys, sudarydamos sutartį, gali pagrįstai nustatyti tokius reikalavimus, ir dėl to jie nėra netikėti tuo metu, kai yra susiduriama su teismo vietos pasirinkimu pagal sutartį (minėto ESTT sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., 68 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018 53 punktas). Todėl siekiant taikyti sutartinę jurisdikciją iš delikto kildinamam reikalavimui dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tokio reikalavimo ir sutarties ryšys. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, siekdamas įvertinti, ar atsakovui pareikštas reikalavimas, kurį ieškovė apibūdina kaip reikalavimą, kylantį iš delikto, patenka į šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo sritį, vertino, ar šis reikalavimas yra susijęs su atsakovo ir UAB „WB21“ sutartiniais santykiais. Teismas nustatė, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą, kilusią atsakovui be teisinio pagrindo perdavus kitai atsakovei ieškovės lėšas, yra susijęs su sutartimi, nes tuo atveju, jei darbo sutartis nebūtų sudaryta, atsakovui nebūtų sudarytos prielaidos atlikti veiksmus, kuriuos ieškovė vertina kaip sukėlusius jai žalą. Tačiau, priešingai nei nurodo ieškovė, teismas nevertino jos pareikštų reikalavimų dėl žalos atlyginimo kaip reikalavimo taikyti sutartinę atsakomybę.
20. Nustačius, kad Lietuvos teismų jurisdikcija nagrinėti ieškovės ir atsakovo P. D. M. G. ginčą kyla iš juos saistančio susitarimo dėl jurisdikcijos ir ši šalių nustatyta jurisdikcija yra išimtinė, pastarojo atsakovo atžvilgiu netaikytinos kitos ieškovės nurodytos Lugano konvencijoje nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės, kurios, jos vertinimu, šiuo atveju yra aktualios nustatant ginčo jurisdikciją. Šalių sudarytas susitarimas dėl išimtinės jurisdikcijos suteikimo eliminuoja galimybę kartu taikyti kitas jurisdikciją nustatančias taisykles. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo P. D. M. G. sudarytoje darbo sutartyje esanti nuostata dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti jo ir ieškovės ginčus, susijusius su šia sutartimi, nesaisto kitos atsakovės ir nėra reikšminga nustatant jurisdikciją dėl jos atžvilgiu pareikštų reikalavimų. Todėl, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų, pareikštų pastarosios atsakovės atžvilgiu, turi būti įvertinti kiti ieškovės nurodyti jurisdikcijos nustatymo pagrindai.
21. Ieškovė, įrodinėdama, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ne tik reikalavimus, pareikštus atsakovui P. D. M. G., bet ir reikalavimus, pareikštus atsakovei S. G.-F., remiasi Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta specialia jurisdikcijos taisykle, pagal kurią šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismuose. Ieškovė nurodo, kad įvykis, dėl kurio atsirado žala (ieškovės sąskaitoje esančios lėšos buvo išsiųstos atsakovei), įvyko Lietuvoje, ir žalą ieškovė pirmiausiai patyrė (neteko sąskaitoje esančių lėšų) taip pat Lietuvoje. Nurodytos aplinkybės, ieškovės vertinimu, akivaizdžiai pagrindžia, kad ginčas yra teismingas Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia ieškovės pozicija nėra pagrįsta.
22. Pagal ESTT praktiką, minėta specialiosios jurisdikcijos taisyklė yra pagrįsta itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (ESTT 2014 m. birželio 5 d. sprendimo byloje Coty Germany, C 360/12, 47 punktas). Ši taisyklė grindžiama tuo, kad delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C 47/14, 74 punktas). Todėl sprendžiant, ar konkrečiu atveju taikytina Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, visų pirma, yra aktualu nustatyti, kuri valstybė šios nuostatos prasme bus laikoma valstybe, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis.
23. ESTT praktikoje nurodyta, kad formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Marinari, C‑364/93, 14 punktas). ESTT praktikoje taip pat nurodyta, kad minėta formuluotė neapima ieškovo gyvenamosios vietos, kur yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, susidariusių dėl turto dalies praradimo kitoje valstybėje narėje (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Kronhofer, C‑168/02, 21 punktas). Vien finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje, savaime negali būti laikomi „reikšminga sąsaja“ pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktą (ar analogišką savo turiniu Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį). Tik tuo atveju, jei kitos ypatingos bylos aplinkybės taip pat prisideda prie jurisdikcijos suteikimo vien finansinių nuostolių atsiradimo vietos teismui, tokia žala galėtų ieškovui pagrįstai leisti pareikšti ieškinį šiame teisme (ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje Universal Music International Holding BV, C‑12/15, 38, 39 punktai). Taigi, pagal ESTT formuojamą praktiką vieta, kurioje buvo padaryta žala, nėra ta vieta, kurioje ieškovas gyvena arba kuri yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, jeigu ten jis patyrė vien tik finansinę žalą, kurios priežastis buvo turto praradimas, patirtas kitoje šalyje. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, yra tik ta vieta, kurioje buvo padaryta pirminė, tiesioginė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018 78 punktas).
24. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ieškovė neteko jai priklausančių lėšų, kai šios lėšos buvo pervestos į užsienio valstybėse (Šveicarijoje ir Vokietijoje) esančias atsakovės sąskaitas. Todėl bendriausia prasme vieta, kurioje ieškovei atsirado tiesioginė žala, yra laikoma vieta, kurioje ieškovei priklausančios lėšos buvo įskaitytos į atsakovės sąskaitas. Ieškovė šiuo atveju nenurodė jokių kitų ypatingų aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti, kad žala ieškovei buvo sukelta Lietuvoje ir dėl šios priežasties Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti jos reikalavimus, pareikštus Šveicarijoje gyvenančiai atsakovei S. G.-F., pavyzdžiui, ji nepagrindė, kad lėšos buvo pervestos atsakovei dėl jos pačios veiksmų, atliktų Lietuvoje ar pan. Nors ieškovė nurodo, kad šiuo atveju ji įrodė abiejų atsakovų bendrus deliktinius veiksmus, kai atsakovas P. D. M. G. išsiuntė ieškovei priklausančias lėšas atsakovei S. G.-F., o pastaroji jas gavo, ieškovė neįrodė, kad atsakovai bendrai veikė siekdami perimti ieškovės lėšas, kad toks jų susitarimas buvo sudarytas ar realizuotas Lietuvoje ir pan. Todėl ieškovės reikalavimas dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo, pareikštas Šveicarijoje gyvenančiai atsakovei, kurį ieškovė grindžia atliktais bankiniais pavedimais ir atitinkamais ieškovės turtiniais praradimais Lietuvoje, pagal aptartą ESTT ir kasacinio teismo praktiką negali būti pripažįstamas teismingu Lietuvos teismams remiantis specialiosios jurisdikcijos pagrindu, nustatytu Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje.
25. Be pirmiau aptarto specialios jurisdikcijos pagrindo, ieškovė šiuo atveju prašo nustatant jurisdikciją dėl atsakovei S. G.-F. pareikštų reikalavimų, įvertinti tai, kad abiejų atsakovų atžvilgiu pareikšti reikalavimai yra glaudžiai susiję, todėl jų nėra įmanoma nagrinėti atskirai skirtingose valstybėse. Ieškovė šiuo aspektu nurodo, kad ji ieškinyje įrodė abiejų atsakovų bendrus deliktinius veiksmus, todėl pareiškė byloje reikalavimus grąžinti be pagrindo įgytas lėšas ir atlyginti žalą, kylančius iš šio delikto. Taip pat ieškovė nurodo, kad nagrinėjant šiuos reikalavimus atskirai, kyla rizika priimti nesuderinamus teismų sprendimus. Taigi, ieškovė įrodinėja, kad ieškovės reikalavimai, pareikšti atsakovei, turėtų būti nagrinėjami Lietuvos teismuose dėl jų sąsajų su kitam atsakovui pareikštais reikalavimais.
26. Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla gali būti iškelta, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Tokiu būdu Lugano konvencijoje yra nustatyta galimybė nagrinėti vienos valstybės teismuose tarpusavyje susijusius reikalavimus, kurie pagal bendrą jurisdikcijos nustatymo taisyklę turėtų būti nagrinėjami skirtingų valstybių teismuose. Šios nuostatos tikslas yra padėti tinkamai vykdyti teisingumą, maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti sprendimų, kurie būtų nesuderinami, jei bylos būtų nagrinėjamos atskirai (ESTT 2013 m. kovo 7 d. sprendimo byloje Painer, C‑145/10, 77 punktas). Vis dėlto iš ESTT praktikoje pateiktų išaiškinimų matyti, kad ši nuostata yra taikoma tik išimtiniais atvejais.
27. ESTT praktikoje nurodyta, kad šia jurisdikcijos taisykle nukrypstama nuo kiekvieno atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos bendros taisyklės, todėl ji turi būti aiškinama siaurai (žr., pvz., minėto ESTT sprendimo byloje Painer 74 punktą). Siekiant taikyti Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę, būtina nustatyti ne tik tai, kad keliems atsakovams reiškiami reikalavimai yra tarpusavyje susiję, bet ir tai, kad juos nagrinėjant atskirai kyla nesuderinamų sprendimų priėmimo rizika. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tarp skirtingų jam nagrinėti pateiktų reikalavimų yra neatsiejama sąsaja, t. y. nesuderinamų sprendimų galimybė, jeigu šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, ir tuo tikslu atsižvelgti į visus bylos dokumentus, o dėl to, prireikus, jam gali tekti atsižvelgti į jame pareikštų ieškinių teisinius pagrindus. Tam, kad sprendimai galėtų būti laikomi prieštaringais, nepakanka, jog ginčas būtų išspręstas skirtingai; dar reikia, kad šis skirtumas toje pačioje situacijoje pasireikštų de facto (faktiškai, pagal tikrąją padėtį) ir de jure (teisiškai) (ESTT 2007 m. spalio 11 d. sprendimas Freeport plc prieš Olle Arnoldsson, C-98/06). Nurodyta taisyklė neturėtų būti taikoma taip, kad leistų ieškovui pateikti reikalavimą, nukreiptą prieš kelis atsakovus vien dėl to, kad vienam ar keliems iš jų byla nebūtų iškelta buveinės vietos teisme, siekiant nukonkuruoti atsakovo buveinės vietos teismų jurisdikciją (žr., pvz., minėto ESTT sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt. 27 punktą).
28. Kaip minėta pirmiau (žr. šios nutarties 12.1–12.2 papunkčius), nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia atsakovei S. G.-F. reikalavimą dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo, o atsakovui P. D. M. G. – reikalavimą atlyginti jo, kaip juridinio asmens vadovo, veiksmais sukeltą žalą. Šie reikalavimai, nors yra grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ieškovei priklausančių lėšų nepagrįsto praradimo, yra iš esmės skirtingo pobūdžio, o ieškovė savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose nepagrindė, kad atsakovus siejo bendri veiksmai ar susitarimai, dėl kurių būtų tikslinga atsakovų veiksmus (neveikimą) vertinti kartu vienoje byloje. Todėl patys savaime ieškovės pareikšti reikalavimai galėtų būti nagrinėjami atskirai. Šią aplinkybę pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atsakovo P. D. M. G. atžvilgiu pareikšti reikalavimai dėl žalos atlyginimo gali būti išskirti ir pareikšti Lietuvos teismams laikantis nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų teismingumo taisyklių.
29. Ieškovė, įrodinėdama priešingai, remiasi aplinkybe, kad atsakovui P. D. M. G. reiškiamas solidarus reikalavimas atlyginti žalą yra išvestinis iš kitai atsakovei reiškiamo reikalavimo grąžinti be pagrindo įgytą pinigų sumą, t. y. atsakovo turima atlyginti žala, kurią ieškovė ieškinyje apibrėžė kaip 1/3 dalį kitai atsakovei CK 6.240 straipsnio 1 dalies pagrindu priskaičiuotų palūkanų už naudojimąsi nepagrįstai gautomis lėšomis, priklauso nuo to, kaip bus išspręstas šiai atsakovei pareikštas pagrindinis reikalavimas grąžinti be pagrindo įgytas lėšas (ar šis reikalavimas bus patenkintas, kokia suma bus priteista ir pan.). Tačiau ieškovė nei ieškinyje, nei atskirajame skunde nedetalizavo ir nepagrindė, kodėl ji kaip atsakovo P. D. M. G. sukeltą žalą vertino būtent dalį kitai atsakovei priskaičiuotų palūkanų, mokėtinų už naudojimąsi be pagrindo įgyta pinigų suma, nors pareiškė jam savarankišką ir kitokiu teisiniu pagrindu grindžiamą reikalavimą. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos laiko pagrista skundžiamoje nutartyje padarytą išvadą, kad ieškovė, pareiškusi pagrindinį reikalavimą atsakovei S. G.-F., kurios atžvilgiu pareikštų reikalavimų Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti, ir kartu pareikšdama išvestinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, kurį iš dalies (kaip reikalavimą atlyginti žalą) nukreipė ir atsakovui P. D. M. G., sutikusiam su Lietuvos teismų jurisdikcija nagrinėti jam keliamus ginčus, siekia sudaryti prielaidas perduoti ginčą nagrinėti Lietuvos teismams. Ieškovė neįrodė, kad šiuo atveju iš tikrųjų egzistuoja Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos.
30. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes ir pritaikė šiuo atveju aktualių teisės aktų nuostatas. Ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo vertinti susiklosčiusią situaciją kitaip, nei ją vertino pirmosios instancijos teismas, ir panaikinti skundžiamą teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.