Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Justinos Nasutavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Saudargaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas I. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 24S263505 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta I. A. panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760379162 (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi), galiojantį iki 2026 m. rugpjūčio 16 d.

Ginčijamo Sprendimo neteisėtumą pareiškėjas grindžia šiais argumentais.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas priėmė daugiau kaip 500 sprendimų per dieną ir net tokiam trumpam Sprendime yra gramatinių klaidų. Tai, pareiškėjo vertinimu, parodo, kad Migracijos departamentas vykdo „valymo politiką“, sprendžia klausimus paviršutiniškai ir net nesigilina į konkrečias situacijas, įvairiapusiškai nenagrinėja esamų faktinių ir individualių aplinkybių.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamento motyvai yra deklaratyvūs, tikrovės neatitinkantys, neobjektyvūs ir negali būti taikomi pareiškėjui. Pasak pareiškėjo, motyvai nurodomi jų negrindžiant įrodymais ir grubiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Pareiškėjas akcentuoja, kad duomenis Migracijos departamentui pateikė sąžiningai ir teisingai, visa informacija yra tokia, kokia jam buvo žinoma prašymo dėl laikino leidimo gyventi išdavimo pateikimo momentu. Teigia, kad laikiną leidimą gyventi pareiškėjas gavo teisėtai, visa informacija buvo tikra ir teisinga. Migracijos departamentas galėjo remtis teiginiu apie tikrovės neatitinkančius duomenis ir nurodyti tokį Sprendimo priėmimo motyvą tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų pateikęs duomenis, kurie neatitiko tikrovės jau jų pateikimo metu. Mano, kad Migracijos departamentas negali remtis šiuo pagrindu, priimdamas skundžiamą Sprendimą, jei faktinė situacija pasikeitė vėliau, be to, Migracijos departamentas privalo pateikti visus įrodymus, kuriais grindžia priimtą Sprendimą.

Nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimo teiginys apie tai, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba, yra neteisingas ir paradoksalus. Šiuo aspektu paaiškina, kad pareiškėjas negali dirbti jokioje kitoje Lietuvos įmonėje, nes gavo konkretų Leidimą laikinai gyventi, susietą su įmone, tarpininkavusia dėl jo Leidimo laikinai gyventi. Jeigu pareiškėjas įsidarbintų kitoje įmonėje, jis pažeistų imperatyvias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) normas ir tai būtų neginčijamas pagrindas Leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad iš minėto klaidingo teiginio Migracijos departamentas daro klaidingą išvadą, konstatuodamas, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjo vertinimu, remiantis šia neteisinga ir nepagrįsta išvada yra priimtas nepagrįstas, neteisėtas ir todėl naikintinas Sprendimas.

Aptardamas aplinkybes dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas nurodo, kad jis atitiko visas jam UTPĮ keliamas sąlygas, o pagrindų, nurodytų UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių galėtų būti atsisakyta išduoti užsieniečiui laikinai gyventi, pagal tuo metu turėtus duomenis, nenustatyta, todėl Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti Leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis atvyko į Lietuvą su gautu Leidimu laikinai gyventi spalio mėnesį, turėdamas vienintelį interesą – teisėtai gyventi ir dirbti Lietuvoje. Pareiškėjas informavo uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), kad yra atvykęs ir pasiruošęs darbui. Bendrovė pranešė, kad pareiškėjas bus įdarbintas, bus pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV), o pareiškėjas bus informuotas, kada reikės pradėti darbą ir kokiame objekte pareiškėjas bus priskirtas. Pareiškėjo vertinimu, jei paaiškėtų, kad Bendrovė nevykdė kokių nors teisės aktuose numatytų prievolių, tai neturėtų būti adresuojama pareiškėjui ir atitinkamai taikomas toks griežtas represyvus Sprendimas.

Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) piliečio, teisinės padėties klausimą ir priimdamas Sprendimą, peržengė savo kompetencijos ribas, vykdė tik represinę funkciją, nesilaikė gerosios viešosios administravimo praktikos, nenurodė Bendrovei ir / arba pareiškėjui, kad šiuo metu Bendrovės veikloje yra koks nors trūkumas ir / ar Bendrovė galbūt neatitinka kurios nors teisės normose nustatytos sąlygos, nenustatė jokio termino pašalinti galimam neatitikimui, niekaip pareiškėjo neperspėjo. Akcentuoja, kad Migracijos departamentas turi visus instrumentus tokiems prevenciniams veiksmas, asmenų informavimui ir informacijos rinkimui bei tikrinimui.

Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Migracijos departamento nusišalinimas nuo bendradarbiavimo su pareiškėju ir tinkamo (išankstinio) informavimo pareigos ignoravimas yra negalimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatas ir pažeidžia UTPĮ nuostatas. Teigia, kad tai yra išimtinė Migracijos departamento funkcija ir jis, laikydamasis gerosios viešojo administravimo praktikos, privalėtų pranešti tiek Bendrovei, tiek pareiškėjui, prieš priimdamas neigiamą sprendimą, sudarydamas galimybes pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, pašalinti galimus nedidelius, neesminius ir / ar laikinus neatitikimus.

Akcentuoja, kad iš neteisėto Sprendimo ir jame nurodyto nepagrįsto pagrindo pareiškėjui kyla itin sunkios teisinės ir socialinės pasekmės. Nurodo, kad jis nuo Sprendimo priėmimo (jei Sprendimas įsiteisėtų) negalės vienerius metus teikti naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi. Pareiškėjo vertinimu, jis yra laikomas kaltu be kaltės, dėl to jam paskirta ypatingai neteisinga ir neproporcinga nuobauda. Nurodo, kad panaikinus Leidimą laikinai gyventi jam bus apsunkintos verslo sąlygos, jo kontroliuojamos įmonės valdymas, jis negalės dirbti bendrovės direktoriumi, kyla reali grėsmė įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimui.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir valstybinės kalbos nemoka, jam buvo sunku suprasti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, tačiau jis visapusiškai stengėsi ir jų nepažeidė, nelegaliai nedirbo.

Galiausiai nurodo, kad su Sprendimu nesutinka ir yra įsitikinęs, kad Sprendime nurodytos teisės normos negalėjo būti taikomos, aplinkybės jų taikymui nebuvo nustatytos, nebuvo įrodyta, kad Bendrovės veikla būtų fiktyvi, nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas kelia kokią nors grėsmę Lietuvai. Pareiškėjo vertinimu Migracijos departamentas neįrodė, kad Bendrovė ar pareiškėjas pažeidė kokias nors UTPĮ nuostatas.

Atsižvelgęs į tai pareiškėjas mano, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškindamas faktines aplinkybes nurodo, kad pagal Migracijos departamento duomenimis Bendrovė, tarpininkavusi dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau darbo sutartis nesudaryta, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė ginčijamą Sprendimą.

Pateikdamas argumentus dėl pareiškėjo skundo motyvų atsakovas atkreipia dėmesį, jog patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinę sistemą, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų įsidarbinęs Bendrovėje ar kitoje Lietuvos įmonėje. Pareiškėjas jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kurie šias aplinkybes paneigtų, nepateikė.

Paaiškina, kad pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas preziumuoja, kad pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Pažymi ir tai, kad UTPĮ 50 straipsnyje numatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nurodo, kad nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teigia, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

Atsakovo vertinimu pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nurodo, kad Migracijos departamentas nėra įpareigotas UTPĮ ar kitų teisės aktų vertinti aplinkybes dėl kurių nebuvo sudaryta darbo sutartis.

Atsakovas nurodo nesutinkantis, kad privalėjo informuoti pareiškėją apie priimamą jam nepalankų Sprendimą. Pažymi, jog UTPĮ 50 straipsnio 2-1 dalyse numatyta, kad Migracijos departamentas privalo informuoti užsienietį apie jam panaikinama leidimą gyventi tuo atveju, jeigu yra nustatyta, kad yra UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas kai fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 19 punktas) ar 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai užsienietį įdarbinusi laikinojo įdarbinimo įmonė yra išbraukta iš Valstybinės darbo inspekcijos sudaromo ir jos interneto svetainėje skelbiamo laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašo, taip pat šio straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Šiuo atveju, atsakovo teigimu, leidimo panaikinimo pagrindas buvo nustatytas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuris nustato, kad leidimas gyventi panaikinamas jeigu užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis norėdamas gauti leidimą gyventi. Todėl Migracijos departamentas vertina, kad neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie priimamą nepalankų Sprendimą.

Atsakovas teigia, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Nurodo, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y., priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsakovas nurodo ir tai, kad Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.

Vadovaudamasis visu tuo, kas nurodyta, atsakovas mano, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovas pabrėžė, kad prašymo leisti laikinai gyventi pateikimo metu pareiškėjas atsakovui teikė visą teisingą informaciją, o Migracijos departamentas nėra nurodęs jokių konkrečių duomenų, kurie neatitiko tikrovės, nors atsiliepime nurodoma, kad tokie (tikrovės neatitinkantys) duomenys buvo atsakovui pateikti. Be to, pareiškėjo atstovas akcentavo, kad skirtingai, nei teigiama atsiliepime, jokios aplinkybės nebuvo pasikeitę, pareiškėjas teturėjęs vienintelį tikslą – teisėtai gyventi ir dirbti Lietuvoje – tiesiog laukė, kol UAB „(duomenys neskelbtini)“ jį įdarbins, o Bendrovė to ir neatsisakė padaryti, tiesiog pareiškėjo paprašė palaukti, kol bus paskirtas atitinkamiems darbams. Pareiškėjo atstovas pažymėjo kalbėjęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu, kuris patvirtinęs, jog priimtų pareiškėją į darbą ir dabar, jei skundžiamas Sprendimas būtų panaikintas. UTPĮ nenustato termino, per kiek laiko privaloma sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, todėl atsakovas negalėjo priimti ginčijamo Sprendimo. Pareiškėjo atstovas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovo dispozicijoje yra įvairių instrumentų, kurių pagalba gali būti reaguojama į susiklosčiusią situaciją ir užsienietis gali būti atitinkamai įspėjamas, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą praėjus vos mėnesiui po pareiškėjo atvykimo ir tai atskleidžia, kad atsakovas veikė nesilaikydamas gero administravimo principo ir tiesiog vykdė represinę funkciją. Pareiškėjo atstovas pabrėžė, kad atsakovo sprendimų numeracija suponuoja išvadą, jog Migracijos departamento darbuotojams tenka per dieną priimti apie dvidešimt sprendimų, o tai lemia išvadą, kad sprendimai priimami atidžiai neanalizuojant kiekvieno atvejo aplinkybių, paviršutiniškai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 24S263505, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui I. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760379162, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos ir žodinių proceso dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2024 m. liepos 24 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2406-LLG-0880. Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad ketina pagal darbo sutartį dirbti betonuotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“, o jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. 20240604-106460 nurodyta, kad numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2024 m. rugpjūčio 5 d.

Atsakovas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, nusprendė tenkinti pareiškėjo prašymą ir UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) išdavė pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. rugpjūčio 16 d.

Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatyme (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 15 d.) nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka ir kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (UTPĮ 1 str. 1 d.).

Vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Leidimas laikinai gyventi panaikinamas jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p.). UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) (bylai aktuali Aprašo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. lapkričio 15 d. Nr. 1V-675), 129² punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje arba UTPĮ 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1‑13 ar 15‑21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1‑13 ar 15‑21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu UTPĮ nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nagrinėjamu atveju Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau Migracijos departamentas, patikrinęs VSDFV duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba.

Iš Sprendimo turinio aiškiai matyti, kad Sprendimas priimtas konstatavus du savarankiškus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p. (50 str. 1 d. 2 p.) ir UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p.).

Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, užsieniečiui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, reikia pabrėžti, kad nagrinėjamoje byloje šalys neginčija, jog Bendrovė buvo nurodžiusi numatomą pareiškėjo įdarbinimo datą – 2024 m. rugpjūčio 5 d., tačiau nei nurodyta data, nei vėliau darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas aptariamų aplinkybių pagrindu įtvirtintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) ir Aprašo 129² bei 130 punktuose. Kitaip tariant, aplinkybė, kad Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas, vadovaujantis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju atsirado UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo aspektu teismas akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškiai suformuotą praktiką Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 ir kt.). Tuo pačiu vadovaujantis nurodytu teisiniu reguliavimu atmestini pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamai situacijai yra reikšminga, jog UTPĮ nėra nustatytas terminas, per kurį užsienietis privalo sudaryti darbo sutartį su jį įsipareigojusiu įdarbinti darbdaviu. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nurodytos teisės normos aiškiai įtvirtina, kokių veiksmų ir kokiais terminais atsakovas privalo imtis, nustatęs, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, ir šiuo klausimu jis neturi įstatymų leidėjo jam paliktos vertinimo nuožiūros laisvės.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylos medžiagą nėra pateikti įrodymai, kuriais remiantis būtų galima paneigti ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertinant jį UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) taikymo aspektu. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad vertindamas nustatytas faktines aplinkybes atsakovas tinkamai taikė teisę panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) kaip ginčijamo Sprendimo teisinio pagrindo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2024 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2495-463/2024 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024) yra konstatuota, jog atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu), o ne tos pačios dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. LVAT laikėsi pozicijos, kad analogiškai turi būti vertinamos ir situacijos, kai darbo sutartis apskritai nėra sudaroma ir darbo užmokestis nėra mokamas.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Vis dėlto teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl aptariamos atsakovo padarytos teisės klaidos ginčijamas Sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais motyvais (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu). Be to, šiuo aspektu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atskleidžia, kad aplinkybė, jog administracinis sprendimas grindžiamas teisiniu pagrindu, kurį teisėjų kolegija pripažino netinkamu susiklosčiusioms teisinėms aplinkybėms, galėtų sudaryti pagrindą panaikinti administracinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu atsakovas turėtų diskreciją ginčo klausimais ir galėtų priimti kitokį sprendimą. Šiuo atveju atsakovas tokios diskrecijos neturi ir gali priimti tik tokį sprendimą, kuris iš esmės sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir ginčytas administracinis sprendimas (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Dėl pareiškėjo argumentų apie Migracijos departamento pareigą informuoti pareiškėją apie numatomą priimti sprendimą teismas pažymi, kad tokia pareiga atsakovui nustatyta tik UTPĮ 50 straipsnio 2¹ dalyje apibrėžtų situacijų atveju (apimančių sąlygą, jog turintis leidimą laikinai gyventi UTPĮ 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu užsienietis būtų dirbęs Lietuvos Respublikoje ilgiau negu vienus metus). Nagrinėjamos bylos aplinkybės į nurodytos normos taikymo apimtį nepatenka, todėl konstatuotina, kad atsakovas neturėjo pareigos pareiškėją iš anksto informuoti apie nustatytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą. Atsakovas turėjo pareigą pareiškėją informuoti tik apie priimtą sprendimą ir, remiantis byloje surinktais įrodymais, šią pareigą įvykdė tinkamai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas pareiškėjo situaciją vertino paviršutiniškai, neatsižvelgė į individualias aplinkybes ir priėmė Sprendimą, remdamasis deklaratyviais, tikrovės neatitinkančiais motyvais, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo Sprendimui priimti pakako oficialių institucijų informacinėse sistemose esančių duomenų, kurie nebuvo paneigti. Šių duomenų aiškumas ir nedviprasmiškumas, be kita ko, atsižvelgiant į imperatyvaus pobūdžio teisės normų determinuotą atsakovo pareigą nustačius atitinkamas aplinkybes naikinti Leidimą laikinai gyventi, eliminavo poreikį rinkti papildomus paaiškinimus iš pareiškėjo. Kitaip tariant, pareiškėjo Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis aiškiu UTPĮ nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris atitinkamu klausimu nesuteikia atsakovui vertinimo nuožiūros laisvės. Kadangi aplinkybė, dėl kurios Leidimas laikinai gyventi turi būti naikinamas, buvo objektyviai nustatyta (su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) ir ji pati savaime sudarė pakankamą pagrindą priimti Sprendimą, konstatuotina, kad Sprendimo priėmimas nebuvo nulemtas tariamai paviršutiniško ar neobjektyvaus pareiškėjo situacijos vertinimo.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024 ir kt.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nedviprasmiški, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo rinkti papildomus duomenis. Nors pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad jei atsakovas būtų pareiškėją iškvietęs pokalbiui, kurio metu jam būtų išaiškinta susidariusi situacija, Bendrovė būtų nedelsiant pareiškėją įdarbinusi, teisėjų kolegija tokią poziciją vertina kaip gynybinę ir deklaratyvią, nepagrįstą jokiais į bylą pateiktais duomenimis.

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai šiuo atveju negalėjo turėti įtakos priimant Sprendimą ir lemti Leidimo laikinai gyventi palikimą galioti. Faktas, jog pareiškėjas su Bendrove nesudarė darbo sutarties yra imperatyvaus pobūdžio teisės normose nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant atitinkamą administracinį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama (LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024). Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto. Todėl argumentai, kad atsakovas priėmė Sprendimą nebendradarbiaudamas su pareiškėju, atmestini.

Pareiškėjo argumentas, jog Sprendimo teiginys apie tai, kad Bendrovė darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba yra neteisingas ir paradoksalus, nes gavęs Leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu jis negali dirbti jokioje kitoje Lietuvos įmonėje, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Šiuo aspektu teismas akcentuoja, kad pagal UTPĮ 44 straipsnio 3–6 dalyse nustatytą reguliavimą, jei pareiškėjas būtų siekęs įsidarbinti kitoje įmonėje, jis atsakovui būtų galėjęs pateikti prašymą dėl darbdavio pakeitimo. Tokiu atveju pareiškėjui nustatyta tvarka pakeitus darbdavį, nebūtų prielaidų panaikinti Leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su tarpininkavimo rašte jį įdarbinti įsipareigojusia Bendrove.

Taip pat teismas nepagrįstu laiko pareiškėjo argumentą, kad dėl Sprendimo jam kyla itin sunkios teisinės ir socialinės pasekmės, nes jei Sprendimas įsiteisės, pareiškėjas negalės vienerius metus teikti naujo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi, jam bus apsunkintos verslo sąlygos, jo kontroliuojamos įmonės valdymas, jis negalės dirbti bendrovės direktoriumi, kyla reali grėsmė įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimui. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog pareiškėjui nėra užkirstas kelias dar kartą kreiptis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo darbo Bendrovėje ar kitoje įmonėje pagrindu. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į bylos medžiagą nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad jis Lietuvoje vykdė verslą, valdė kokią nors įmonę, ėjo įmonės direktoriaus pareigas, todėl plačiau dėl šio argumento nepasisako.

Teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, Sprendime nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai, taip pat Sprendimo apskundimo tvarka, skundo padavimo terminas ir teisės aktas, reglamentuojantis apskundimo tvarką.

Apibendrindamas, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal atitinkamomis teisės normomis jam suteiktą kompetenciją, išnagrinėjo individualią faktinę pareiškėjo situaciją ir 2024 m. lapkričio 19 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S263505, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo I. A. leidimą laikinai gyventi Nr. 760379162, galiojantį iki 2026 m. rugpjūčio 16 d., todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Paduodamas teismui skundą elektroninių ryšių priemonėmis pareiškėjas sumokėjo 31 Eur žyminį mokestį. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 1 dalį, administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Pagal šio straipsnio 3 dalį, skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. 75 procentus už skundą mokėtinos 30 Eur sumos sudaro 22,50 Eur, todėl, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui grąžintina 8,50 Eur dydžio sumokėto žyminio mokesčio dalis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 86‑87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo I. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 24S263505 nurodytą leidimo laikinai gyventi Nr. 760379162 Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Grąžinti pareiškėjui 8,50 Eur dydžio sumokėto žyminio mokesčio dalį.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.