Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda, nustatant savanorišką 8 mėnesių sumokėjimo terminą.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Nukentėjusiojo K. R. išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš D. J. 500,00 Eur nukentėjusiojo K. R. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. J. apeliacinis skundas atmetamas

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Apygardos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą ir patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei pats įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, taip pat išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo D. J. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

9. Pagal teismų praktiką, priežastinio ryšio nustatymas paprastai apima būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų buvusios pažeistos KET, t. y. pašalinant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės KET pažeidimą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-155-511/2017, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).

13. Kaip matyti, Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksperto išvados priešingos iš esmės dėl to, jog jose nustatytos skirtingos aplinkybės - 2025 m. vasario 13 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog nesant pateiktų objektyvių duomenų (stabdymo pėdsakų, vaizdo įrašo ir pan.) nustatyti, kokiu greičiu prieš eismo įvykį važiavo dviratis, vairuojamas K. R., negalima, todėl nustatyti transporto priemonių suartėjimo taip pat negalima. Apskaičiavus automobilio tikėtiną greitį (20 km/h) ir sustabdymui reikalingą atstumą (apie 7,4 m) išvadoje nustatyta, kad pagal buvusią kelio eismo situaciją, automobilio vairuotoja, sankryžoje sukant į dešinę ir artėdama prie dviračių pervažos bei duodama kelią dviračių taku iš dešinės į važiuojamąją dalį įvažiuojančiam dviratininkui turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. rugsėjo 30 d. išvadoje (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad dviratininko greitis buvo apie 18 km/h. Apskaičiavus automobilio tikėtiną greitį (20 km/h) ir sustabdymui reikalingą atstumą (apie 7,4 m) išvadoje nustatyta, kad negalima spręsti, jog automobilio vairuotoja galėjo matyti link dviračių pervažos judėjusį dviratininką automobiliui esant 7,4 m ar didesniam atstumui iki dviračio pervažos artimesnio krašto, todėl negalima ir teigti, kad ji turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas L. A. patvirtino savo duotas išvadas ir paaiškino, kad šiuo atveju vairuotoja, sukdama į dešinę, nedavė kelio į sankryžą tuo metu važiavusiam dviratininkui ir jį partrenkė, dėl to, jos veiksmai buvo traktuojami kaip pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. 2 metrų atstumas nuo kelkraščio iki automobilio ir automobilio stabdymo atstumas turėjo įtakos minėtai išvadai, kadangi matyti, jog automobilio vairuotoja stabdė, bet jos stabdymas buvo pavėluotas ir galiausiai sustojęs automobilis pilnai dengė dviračių taką, o turėjo sustoti iki dviračių perėjos. Nebuvo fiksuota jokių objektų, kurie ribotų matomumą ir dėl kurių automobilio vairuotoja galėjo nepastebėti dviratininko. Iš įvykio vietos nuotraukų matyti, kad niekas netrukdo apžvelgiamumui. Ekspertas taip pat nurodė, kad šiuo atveju nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti dviračio vairuotojo greitį. To paties teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. M. tvirtino savo duotas išvadas ir paaiškino, kad dviratininko greitį nustatė iš statistinių vidutinių dviratininkų judėjimo greičių. Ekspertas nurodė, kad jis iš bylos medžiagos suprato, jog neaišku kokia kryptimi važiavo dviratininkas, todėl nagrinėjo du galimus atvejus (A. J. gatve esančiu dviračiu taku ar Stoties g. esančiu šaligatviu). Jei dviratininkas buvo tokioje padėtyse, kurios pavaizduotos raudonais ir mėlynais siluetais, tai automobilio vairuotoja galėjo identifikuoti, kad dviratininkas važiuos per pervažą. Jei dviratininkas būtų buvęs toliau nuo šių padėčių, tai dar nebūtų buvę galima identifikuoti, ar jis iš tikrųjų važiuos link pervažos. Sprendžiant, kad automobiliui važiuojant pradiniu 20 km/h greičiu stabdymo atstumas yra 7,5 m., dėl to buvo nustatyta, kad vairuotoja reagavo nepavėluotai, o savalaikiai ir nuo tokios padėties iki susidūrimo vietos vidutinis dviratininko greitis galėtų būti 18 km/h.

14. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad vadovautis V. M. pateikta 2025 m. rugsėjo 30 d. išvada (duomenys neskelbtini) nėra pagrindo, kadangi ji ne tik prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, bet ir yra paremta prielaidomis, t. y. V. M. išvada dėl dviračio vairuotojo nustatyto greičio pateikta remiantis ne objektyviais bylos duomenimis, o vadovaujantis statistinių vidutinių dviratininkų judėjimo greičiais, analizuojamos ir vertinamos galimos dviratininko buvimo padėtys, judėjimo trajektorijos iš esmės prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, pateikiamos tikimybinės versijos apie automobilio vairuotojos galimybes pamatyti dviratininką. Be to, abejoti V. M. atlikto tyrimo, po kurio pateikta 2025 m. rugsėjo 30 d. išvada (duomenys neskelbtini), patikimumu, verčia ir tai, jog ekspertas nenurodė jokių teisės aktų, procedūrų ar metodikų, kuriomis remiantis jis atliko tyrimą.

15. Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad esant dviem prieštaringoms išvadoms dėl eismo įvykio, teismas privalėjo paskirti teismo ekspertizę, bet to nepadarė, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendimas skirti ar ne ekspertizę byloje, ar atlikti bet kokius kitus procesinius veiksmus, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kuris vertindamas bei spręsdamas prašymus, vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismas nuteistojo gynėjo prašymą dėl ekspertizės skyrimo išklausė 2025-08-12 posėdyje ir protokoline nutartimi nutarė šį klausimą spręsti vėlesnėje proceso stadijoje, išklausius nukentėjusįjį, liudytoją ir kaltinamąją. To paties posėdžio metu gynėjas pakartotinai išreiškė prašymą skirti kompleksinę ekspertizę, tačiau teismas nutarė spręsti šį klausimą po specialistų ir policijos pareigūnų apklausų. Taip pat teismas nurodė, kad gynyba turi teisę teikti įrodymus savo iniciatyva (2 t., b. l. 103). Kito teismo posėdžio metu gynyba pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. rugsėjo 30 d. išvadą (duomenys neskelbtini). Šioje byloje apklausus joje tirto eismo įvykio kilimo mechanizmą nustačiusį eismo įvykio ekspertą V. M., teismo medicinos specialisto išvadą pateikusį teismo medicinos ekspertą L. A., teismui jokių abejonių nekilo, be to, po ekspertų apklausos pirmosios instancijos teisme nuteistosios gynėjas nebereiškė prašymo dėl ekspertizės skyrimo. Nors apeliaciniame skunde prašoma skirti kompleksinę ekspertizę siekiant pašalinti specialistų išvadose esamus prieštaravimus, ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynyba palaikė savo prašymą, tačiau teisėjų kolegija protokoline nutartimi atmetė gynėjo prašymą, pateikdama tokio sprendimo motyvus (3 t., b. l. 39). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nauja ekspertizė skiriama tik kai yra prieštaravimų tarp specialisto išvados, ekspertizės akto ir proceso šalies pateiktos konsultacinės išvados ir kai specialisto ar eksperto apklausos teisme metu jie pasitvirtina ar atsiranda abejonių specialisto išvados ar ekspertizės akto išsamumu ar pagrįstumu. Apygardos teismo teisėjų kolegija įvertinusi abiejų ekspertų pateiktas išvadas, ekspertų paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje kartu su kitais bylos įrodymais, sprendžia, kad skirti naują teismo ekspertizę nėra pagrindo, kadangi, kaip minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. rugsėjo 30 d. išvadoje (duomenys neskelbtini) nesiremiama objektyviais byloje nustatytais duomenimis, išvada paremta prielaidomis, todėl darytina išvada, kad jokių prieštaravimų tarp ekspertų išvadų nėra. Tuo tarpu abejoti Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadomis, kaip ir apylinkės teismas, teisėjų kolegija nenustatė. Todėl, nesant pagrįstų ir įtikinamų prieštaravimų tarp konsultacinės išvados ir teismo ekspertizės centro išvados, priešingai nei skunde teigia apeliantė, apylinkės teismas neturėjo teisinio pagrindo skirti naują ekspertizę. Tokių pagrindų nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl atitinkamai sprendžiama, kad apylinkės teismas nepaskirdamas naujos teismo ekspertizės BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

16. Nuteistoji D. J.apeliaciniame skunde teigia, kad dviračio vairuotojas priartėjęs prie sankryžos neįsitikino, kad tęsti judėjimą per sankryžą yra saugu ir dviračiu įvažiavo į jos automobilio dešinės pusės priekinę dalį. Kadangi nukentėjusysis pažeidė KET 59 punkto reikalavimą, nuteistoji teigia, kad ji yra nekalta ir tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiais padariniais. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

17. Kaip jau minėta, 2025 m. vasario 13 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad techniniu požiūriu pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo automobilio vairuotojos D. J. veiksmai - sukdama į dešinę, nedavė kelio per sankryžą dviračių pervaža dviračiu važiavusiam K. R., ir su juo susidūrė. Sankryžoje sukant į dešinę ir artėdama prie dviračių pervažos bei duodama kelią dviračių taku iš dešinės į važiuojamąją dalį įvažiuojančiam dviratininkui, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Teismo posėdyje buvo apklaustas eksperto išvadą pateikęs L. A., kuris patvirtino akte nurodytas išvadas ir papildomai parodė, kad automobilio vairuotoja stabdė, bet jos stabdymas buvo pavėluotas ir galiausiai sustojęs automobilis pilnai dengė dviračių taką, o turėjo sustoti iki dviračių perėjos. Nuteistoji D. J. parodė, kad žino, jog vairuotojas turi praleisti pėsčiuosius ir važiuojančius su dviračiais, bet jo nematė. Dviratį pastebėjo tik tada, kai jis atsitrenkė į jos automobilį. Kai pajuto smūgį, tada stabdė. Kai pajuto kontaktą, jos automobilis stovėjo pasibaigus raudonai zonai. Nukentėjusysis K. R. parodė, kad prieš sankryžą apsidairė ar nėra automobilių ir gali kirsti važiuojamąją dalį. Apsidairė iš anksto, dar prieš vingį, pažiūrėjo iš vienos, kitos pusės. Buvo įsitikinęs, kad automobilių nėra, todėl ir važiavo. Liudytojas A. M. parodė, kad dviračių tako palei upę (A. J. gatvę) jis nestebėjo, važiuojančio dviratininko nematė, jį pastebėjo tik prieš pat susidūrimą. Liudytojas A. M. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad kai jis pastebėjo dviratininką, automobilio „Audi A3“ priekiniai ratai buvo A. J. gatvėje, prie šachmatais išdėstytos išdėstytų langelių pirmos linijos, t. y. dar prieš dviračių pervažą, o tuo metu dviratis buvo prie dviračių take esančios baltos spalvos rodyklės (pamatavus atstumą nuo dviračių pervažos pradžios iki nurodytos vietos dviračių take, nustatyta, kad yra 1 metras). Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje eismo įvykio situacijoje iš tiesų nukentėjusiojo elgesys buvo pakankamai nerūpestingas ir neatidus, tačiau tai nepaneigia išvados dėl D. J.itin nesaugių veiksmų įtakos eismo įvykiui kilti: įvažiavimas iš dviračių tako vingio į važiuojamąją dalį (dviračių pervažą) neįsitikinus, kad tai daryti yra saugu, nelaikytina aplinkybe, kuri paneigia vairuotojo pareigą elgtis rūpestingai, kuomet artėjant prie sankryžos, į kurią jis suka, ir privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies eismo juostą. Nors nuteistoji kėlė versija, kad iki susidūrimo dviratininkas labai greitai važiavo, ir tai, anot nuteistosios patvirtino liudytojas A. M., tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai tik subjektyvūs vertinimai, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Kaip matyti, nukentėjusysis K. R. parodė, kad prieš įvažiuodamas į dviračių pervažą, dar prieš vingį, jis pristabdė, buvo palinkęs į priekį, riedėjo, sustojęs nebuvo, bet važiavo negreitai. Teisme apklaustas liudytojas A. M. parodė, kad paties dviratininko važiuojančio keliu nematė, dviratininką pamatė paskutinę akimirką ir, todėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis važiavo greitai. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nurodyta, kad nustatyti dviračio vairuotojo greičio negalima. Taigi, nesant objektyvių duomenų (stabdymo žymių, vaizdo įrašų ir pan.), kurie leistų nustatyti, koks buvo dviratininko greitis iki susidūrimo, nėra pagrindo teigti, kad dviratininkas važiavo labai greitai ir galimai buvo netikėta kliūtis, kurios D. J. negalėjo numatyti. Tai, kad D. J. iš tiesų turėjo galimybę pastebėti dviračiu taku atvažiuojantį dviratininką ir laiku sustabdyti automobilį patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek kelio ženklinimas (KET 1.12, KET 1.14, KET 1.25, KET 1.13.1), tiek ir pati sankryža D. J. buvo aiškiai ir gerai matoma - nebuvo jokių vaizdą ir matomumą apsunkinančių objektų, buvo dienos šviesa, nelijo, t. y. apžvelgiamumui niekas netrukdė. Maža to, bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis K. R. vilkėjo specialiais oranžinės spalvos darbo drabužiais, kurie yra su šviesą atspindinčiais elementais, ant dviračio buvo įrengti šviesą atspindintys atšvaitai bei šviečiantys žibintai, o tai patvirtina, kad nukentėjusysis taip pat buvo aiškiai matomas. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis K. R. būtų atlikęs kokius nors netikėtus, pavojingus veiksmus, kurie būtų sutrukdę D. J. pastebėti dviratininką ir laiku sustabdyti vairuojamą transporto priemonę. Tai, kad D. J. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, konstatuota ir Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, visa tai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad D. J., sukdama sankryžoje į dešinę, neabejotinai galėjo ir turėjo stebėti visą kelio situaciją ir jokių kliūčių pastebėti dviračiu taku atvažiuojantį dviratininką bei laiku sustabdyti savo transporto priemonę jai nebuvo. D. J.veikė nusikalstamai nerūpestingai, t. y. nuteistoji kaip asmuo, kuriam privalomi KET reikalavimai, sukdama sankryžoje į dešinę ir neduodama kelio dviratininkui nenumatė, kad nagrinėjamoje situacijoje gali kilti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes - vairuodama transporto priemonę, kuri yra padidinto pavojaus šaltinis, sukdama į dešinę sankryžoje, kuri kertasi su dviračių pervaža ir pėsčiųjų perėja, ir kurioje vairuotojai privalo praleisti eismo dalyvius, turėjo ir galėjo tai numatyti. D. J., būdama neatidi ir neatsargi, pažeidė KET 158 punkto reikalavimus – važiuodama Stoties gatve ir sukdama sankryžoje į dešinę – į A. J. gatvę, privalėdama duoti kelią eismo dalyviams, kertantiems važiuojamosios dalies, į kurią ji suka, eismo juostas, nedavė kelio per sankryžą dviračių pervaža A. J. gatvėje važiavusiam dviračiui, kurį vairavo K. R., ir dėl to įvyko eismo įvykis. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga buvo ne K. R., o būtent D. J.veika – nepakankamas atidumas, rūpestingumo stoka, pažeidžiantis minėtus KET reikalavimus automobilio vairavimas, kuris su kilusiais padariniais, t. y., eismo įvykio kilimu bei K. R.padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, sietina tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą pateikė įvertinęs visumą byloje surinktų ir teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų, t. y., nukentėjusiojo, liudytojų, pačios nuteistosios parodymus, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, eismo įvykio vietos schemą, byloje esančias fotonuotraukas, ekspertizės išvadas, ir kitą bylos medžiagą. Jokių neįvertintų ar neištirtų įrodymų nenustatyta. Teismas ne tik išvardino visus surinktus duomenis, bet ir juos išanalizavo, sugretino vienus su kitais bei nurodė ką kurie įrodymai pagrindžia, o kuriuos įrodymus teismas atmeta, todėl nėra aišku, kodėl apeliantė skunde teigia priešingai.

18. Atmestini ir apeliantės skundo teiginiai susiję su nukentėjusiajam padarytu sužalojimu ir pačio eismo įvykio mechanizmo nustatymu. Bylos įrodymų visuma – eismo įvykio vietos planu, fotonuotraukomis, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, nukentėjusiojo, liudytojo parodymais ir kt. nustatyta, kad automobilio ir dviračio kontaktas įvyko automobilio priekine dalimi, t. y. dviratis priekinio rato kaire puse atsitrenkė į automobilio priekinį kampą, automobilio priekiniai daliai būnant dviračių pervažos ribose ir priekiniam dešinės pusės ratui apie 2,0 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Specialistas L. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad įvertino visus užfiksuotus automobilio bei dviračio apgadinimus ir nustatė, kad dviratis atsitrenkė į automobilio dešinės pusės priekinį kampą, o įlenktas ir įbrėžtas automobilio dešinės pusės priekinis sparnas ir durelės galėjo atsirasti, kai dviratis po pirminio kontakto projektavosi į automobilio dešinį šoną, automobiliui judant į priekį dviratis buvo pasuktas ir jis antriniu smūgiu galėjo atsitrenkti į dureles. Tai, kad dviratis atsitrenkė į automobilio priekinę dalį nurodė tiek pats nukentėjusysis K. R., tiek ir tiesiogiai įvykį matęs liudytojas A. M.. Nors nuteistoji D. J. tvirtina, kad tai K. R. atsitrenkė į jos automobilio dešinę pusę, tačiau nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, ekspertizės išvados, eksperto paaiškinimai bei kiti įrodymai (eismo įvykio schema, planas, fotonuotraukos, apžiūros protokoluose užfiksuoti transporto priemonių apgadinimus ir kt.) šią versiją paneigia, nes priešingu atveju, automobilio, tiek ir dviračio apgadinimų lokalizacija esmingai skirtųsi. Be to, nors gynyba taip pat kelia abejones dėl nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo mechanizmo, masto, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios abejonės taip pat yra nepagrįstos. Kaip matyti, nukentėjusysis K. R. parodė, kad pajuto smūgį ir krito ant automobilio kapoto, po to ant asfalto priešais automobilį. Didesnį smūgį „sugėrė“ dviratis, jis trenkėsi į kapotą ir nukrito ant šono. Ligoninėje jam nustatė lūžį, buvo sužaloti šonai, XI slankstelio lūžis, dabar dar petys išsinėrė. Gydėsi tris mėnesius. Liudytojas A. M. nurodė, kad dviratininkas trenkėsi į automobilio priekinės dešinės pusės žibintą ir užvirto ant automobilio variklio dangčio kairės pusės šonu, o paskui nučiuožė žemyn. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad K. R. nustatytas krūtininio XI-o slankstelio kūno lūžis, padarytas kietu buku daiktu (paviršiumi), 1 trauminiu poveikiu, galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku, t. y. iki pateikimo į gydymo įstaigą 2024-10-02, 07:35; nustatytas krūtininio XI-o slankstelio kūno lūžis sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui ir kvalifikuojamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 77-78). Apklausiama specialistė J. Ž. teismo posėdžio metu savo pateiktą išvadą tvirtino ir papildomai nurodė, kad K. R. nustatyti sužalojimai - krūtininio XI-o slankstelio kūno lūžis, galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu būdu. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis galėtų nurodyti, kokioje padėtyje buvo nukentėjusysis, ar sužalojimas padarytas kontaktavus su automobilio dalimis, ar nukritus ant asfalto. Ir vienu ir kitu atveju toks sužalojimas gali būti padarytas. Nors šiuo atveju nėra vienareikšmiškai nustatyta, ar nukentėjusysis K. R. sužalojimus patyrė krentant ant automobilio kapoto ar krentant ant asfalto, tačiau tai nepaneigia specialisto išvadoje padarytų išvadų, jog nustatyti sužalojimai padaryti eismo įvykio metu. Šiuo atveju, byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad D. J., sukdama į dešinę, nesilaikė KET 158 punkto reikalavimų, turėdama galimybę matyti dviratininką, tęsė judėjimą toliau, nedavė kelio tuo metu dviračių pervaža važiuojančiam dviratininkui, kurį vairavo K. R., ir sudarė kliūtį dviratininkui, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta K. R. sveikata t. y. nustatytas krūtininio XI-o slankstelio kūno lūžis.

19. Iš apeliacinio skundo bei gynybos argumentų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, jog yra keliami klausimai dėl K. R. judėjimo trajektorijos, teigiant, kad dviračio vairuotojas negalėjo važiuoti A. J. g. ir įlenkti dešinį priekinį sparną, beveik ties veidrodėliu, tai jis galėjo padaryti važiuodamas tik Respublikos g., tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip aukščiau aptarta, teismo posėdyje apklaustas ekspertas aiškiai ir išsamiai paaiškino, kaip šie automobilio apgadinimai galėjo atsirasti. Antra, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini) ir A. J. g. ir kiekvieną dieną dviračiu važiuoja į darbovietę - (duomenys neskelbtini), AB „(duomenys neskelbtini)“. Tokiu maršrutu patogiau važiuoti, nes yra dviračių- pėsčiųjų takas. Jis įvykio dieną, kaip ir kiekvieną dieną, nuo (duomenys neskelbtini) nusuko į dviračių taką, važiavo dviračių taku pagal A. J. gatvę. Nuteistoji D. J. parodė, kad dviratininko nematė. Liudytojas A. M. parodė, kad dviračių tako pagal upę (A. J. gatvę) jis nestebėjo, važiuojančio dviratininko nematė, jį pastebėjo tik prieš pat susidūrimą. Taigi, nors gynyba ginčija nukentėjusiojo parodymus, tačiau teisėjų kolegija abejoti nukentėjusiojo parodymais neturi jokio pagrindo, juo labiau, kad ir gynyba jokių nukentėjusiojo parodymus paneigiančių aplinkybių nepateikia. Vien gynėjo pateikti deklaratyvūs teiginiai apie nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą, kaitą, nepateikiant jokių konkrečių duomenų apie jų realumą, nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais.

20. Taigi, apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, jog būtent D. J. padarytas KET pažeidimas yra būtinuoju (tiesioginiu) priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniai, todėl nuteistoji pagrįstai pripažinta kala įvykdžius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Tai, kad apylinkės teismas įrodymus įvertino kitaip, negu norėtų ir kuriuos nurodo nuteistoji apeliaciniame skunde, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Pastebėtina, kad gynybos akcentuojamas papildomų dokumentų išsireikalavimas šiuo atveju būtų perteklinis ir neleistų daryti kitokių išvadų nei padarė apylinkės teismas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde pateikiama LAT praktika nėra aktuali nagrinėjamai situacijai, nes įvykio aplinkybės skiriasi iš esmės. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistosios D. J.kaltės jai atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas D. J.atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. gruodžio 17 d. nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra teisinio pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą nuosprendį ir D. J. išteisinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. J. apeliacinį skundą atmesti.