- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- 2A-765-230/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15544-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Marius Bartninkas, Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- A. P., D. K.
- Trečiasis asmuo
- A. Š.
- Kategorijos
- 2.2.2.7Juridinio asmens organai
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dorilita“ ieškinį atsakovams D. K. ir A. P. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – A. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Dorilita“ ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovo A. P. 10 115,84 Eur žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš atsakovo D. K. 2282,99 Eur žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi UAB „Dorilita“ iškėlė bankroto bylą. Laikotarpyje nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. įmonei vadovavo atsakovas A. P., o laikotarpyje nuo 2009 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. vasario 25 d. vadovo pareigas ėjo atsakovas D. K.. Ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai buvo teikti tik 2007 metais, įmonės įsipareigojimai tuo metu jau ženkliai viršijo pusę įmonės turto vertės, taigi įmonė buvo nemoki. Atsakovai, būdami įmonės direktoriais, disponavo duomenimis apie jos finansinę padėtį, žinojo, kad įmonė yra nemoki ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų, tačiau neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, neinformavo kreditorių apie sunkią įmonės padėtį bei prisiėmė naujus įsipareigojimus. Iškėlus bankroto bylą administratoriui nebuvo perduotas turtas ir dokumentai. Atsakovai nevykdė pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai, buvo nesąžiningi bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu, nepateisinamai delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors įmonė jau buvo nemoki, ir nepagrįstai didino įsiskolinimus kreditoriams. Tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo yra priežastinis ryšys, jų kaltė preziumuojama, todėl atsakovai privalo atlyginti bendrovei ir jos kreditoriams padarytą žalą.
2. Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. perėmė direktoriaus pareigas iš O. K. ir pradėjo vadovauti BUAB „Dorilita“. Įmonė 2007 metais turėjo įsiskolinimų Sodrai, tačiau ji vykdė veiklą, joje dirbo darbuotojai, jiems buvo mokami atlyginimai bei mokesčiai valstybei, todėl nesutinka, kad įmonė buvo nemoki. Pagal 2007 m. gruodžio 31 d. balansą bendrovė iš viso turėjo 28 858 Lt turto, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 23 510 Lt. Iš šių balanso duomenų nėra aišku, ar įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai yra pradelsti, ar ne, todėl perimant bendrovės valdymą atsakovas neturėjo duomenų, kad bendrovė būtų nemokumo būsenoje. Be to, atsakovas perėmė įmonės valdymą jau esant parengtiems finansinės atskaitomybės dokumentams ir nebuvo informuotas, kurią dalį per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų sudaro pradelsti įsipareigojimai. Valstybinė mokesčių inspekcija laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. atliko du operatyvinius ieškovės patikrinimus ir nenustatė, kad įmonė nemoki. Atsakovas, perėmęs įmonės veiklą, elgėsi rūpestingai, stengėsi, kad įmonė gautų pelno, vykdytų įsipareigojimus ir jos veikla būtų finansiškai sėkminga, todėl negali būti laikomas pažeidusiu pareigą kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nes nesuprato, kad įmonės būklė tokia bloga, jog jos atžvilgiu turėtų būti keliama bankroto byla. Ieškovė neįrodė, kad iš atsakovo prašoma priteisti 10 115,84 Eur dydžio žala susidarė jo vadovavimo laikotarpiu.
3. Atsakovas D. K. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2009 m. balandžio 15 d. įsigijo ieškovės akcijas bei perėmė visą įmonės materialų, nematerialų turtą bei dokumentus iš A. P., o vėliau įmonės akcijas pardavė A. Š. ir perdavė jam visus įmonės dokumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei BUAB „Dorilita“ iš atsakovo A. P. 10 115,84 Eur žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovo D. K. 2 282,99 Eur žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė valstybei iš atsakovo A. P. 303 Eur žyminį mokestį bei 44,65 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, o iš atsakovo D. K. 68 Eur žyminį mokestį bei 7,27 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
5. Teismas nustatė, kad ieškovei laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. vadovavo A. P., nuo 2009 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. vasario 25 d. – D. K., nuo 2010 m. vasario 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo – A. Š.. Nors 2007 metų balansas patvirtina, kad tais metais UAB „Dorilita“ turėjo mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 23 510 Lt, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kokią dalį sudarė pradelsti įsipareigojimai. 2008 m. liepos 30 d. ir 2009 m. vasario 21 d. VMI operatyvių patikrinimų aktai patvirtina, kad tuo metu, kai vadovavo A. P., bendrovė dar vykdė veiklą, dirbo 9 darbuotojai, buvo priiminėjami užsakymai durų gamybai. Įmonė turėjo savo sąskaitą banke, joje vyko pinigų judėjimas. Pagal sąskaitų faktūrų registrą 2008 m. birželio mėn. pirktų prekių suma buvo 51 765 Lt. 2007 m. sausio 18 d. ir 2008 m. birželio 1 d. su UAB „Prekybos miestelis Urmas“ buvo sudarytos patalpų nuomos sutartys, 2008 m. rugpjūčio 25 d. buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis su UAB „Emlita“. Remiantis 2009 m. vasario 26 d. VMI patikrinimo pažyma, 2008 m. gruodį bendrovė turėjo 110 508 Lt pajamų, 2009 m. sausio mėnesį – 54 470 Lt, o 2009 m. vasario mėnesį – 9 515 Lt. Taigi iki 2009 metų sausio mėn. įmonė dar veikė ir gaudavo pakankamai pajamų, tačiau nuo 2009 metų pradžios pajamos ėmė labai stipriai mažėti. Būtent tuo metu ir susidarė įsiskolinimai kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti bankroto byloje. Kad įmonės finansinė padėtis buvo bloga, patvirtina ir tai, kad ieškovės direktorius D. K. 2009 m. rugpjūčio 3 d. įmonės vardu paėmė 250 000 Lt paskolą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kam paskola buvo panaudota. Ši paskola neišgelbėjo įmonės nuo bankroto, nepagerino jos finansinės būklės ir neužtikrino įmonės tolimesnės veiklos tęstinumo. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad UAB „Dorilita“ tapo nemokia nuo 2009 metų sausio mėn.
6. Kadangi byloje yra tik 2007 metų įmonės balansas, jame esančių skolinių įsipareigojimų dydžio nėra galimybės palyginti su vėlesniais metais ar bankroto bylos iškėlimo momentu buvusiais įmonės įsipareigojimais ir nustatyti jų skirtumą. Atsižvelgiant į tai, teismas žalą skaičiavo nustatydamas, kokie skoliniai įsipareigojimai, esant įmonei nemokiai nuo 2009 m. sausio 1 d., atsirado kiekvieno vadovo vadovavimo laikotarpiu. Atsakovo A. P. vadovavimo laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. atsirado 6 344,80 Eur skola VSDFV Kauno skyriui, 2009 m. vasario 12 d. atsirado 2,17 Eur skola VMI ir 2009 m. sausio 28 d. atsirado 3 768,87 Eur skola IĮ M. J. įmonei, todėl iš atsakovo A. P. priteistina 10 115,84 Eur žala. Atsakovo D. K. vadovavimo laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. vasario 25 d. susidarė 2 282,99 Eur skola VSDFV Kauno skyriui. Atsakovas žalos ir jos dydžio neginčijo, todėl iš jo priteistina 2 282,99 Eur žala.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad bendrovė nemokumo būseną atitiko nuo 2009 m. sausio 1 d., šią išvadą grįsdamas argumentais, kad nuo 2009 m. sausio mėn. bendrovės pajamos ėmė stipriai mažėti. Teismas tik nustatė, kada atsirado kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje ir šių duomenų pagrindu nusprendė, jog įmonė nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo nemokumo būsenoje. Tačiau koks bendrovės turtas ir įsipareigojimai buvo 2009 m. sausio 1 d. ir ar jie atitiko nemokumo būseną byloje nenustatyta.
1.2. Teismo išvada apie bendrovės nemokumą nuo 2009 m. sausio 1 d. neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų – 2009 m. vasario 21 d. VMI operatyvaus patikrinimo akto, kuriame užfiksuota, kad buvo tikrinami bendrovės veiklos dokumentai, patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pagal bendrovės darbo laiko grafiką tuo metu bendrovėje dirbo 15 darbuotojų, 2009 m. vasario 26 d. atsakovas VMI pateikė reikalautus dokumentus bei paaiškinimą dėl esamos įmonės finansinės padėties, tačiau VMI nenurodė, kad bendrovė yra nemokumo būsenoje ir kad atsakovui gresia administracinė atsakomybė dėl neįvykdytos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
1.3. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertindamas atsakovo pateiktų įrodymų apie bendrovės finansinę būklę 2009 metais, apsiribojo tik konstatavimu, kad 2009 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartimi bendrovei buvo suteikta 250 000 Lt paskola, tačiau nėra aišku, kam ji buvo panaudota. Tokios paskolos suteikimui turėjo būti vertinama bendrovės finansinė būsena. Akivaizdu, kad bendrovei esant nemokumo būsenoje jokia paskola nebūtų buvus suteikta. Tai patvirtina ir prieš paskolos suteikimą 2009 m. liepos 16 d. rengta UAB „Creditinfo Lietuva“ ataskaita, kurioje buvo duomenys tik apie 3 nepadengtus skolinius įsipareigojimus (paskutinė skolos data 2009 m. kovo 1 d.) bei 9 padengtus įsiskolinimus, kurių paskutinis apmokėtas 2009 m. balandžio 23 d., t. y. paskutinę atsakovo darbo dieną.
1.4. Padarydamas išvadą apie bendrovės nemokumo pradžią, teismas nepagrįstai sutapatino nemokumo būseną su sužinojimo apie bendrovės nemokumą momentu. Apie bendrovės nemokumą 2009 metais objektyviai buvo įmanoma sužinoti tik parengus finansinių ataskaitų rinkinį, kuris iki 2010 m. balandžio mėn. pabaigos turėjo būti teikiamas tvirtinti visuotiniam akcininkų susirinkimui. Nesant tokių duomenų, atsakovas vadovavosi įprastine verslo praktika, kad prekybos apimtys svyruoja, tačiau bendrovės metiniai rezultatai yra pelningi.
1.5. Teismas nepagrįstai sutapatino kreditoriams padarytos žalos dydį su visa kreditorių finansinių reikalavimų suma, patvirtinta bankroto byloje, ir nepagrįstai bendrovei padaryta žala pripažino tuos skolinius įsipareigojimus, kurie atsirado iki įmonės nemokumo būsenos, t. y. atsakovas buvo pripažintas atsakingu už susidariusią skolos dalį VSDFV Kauno skyriui dėl 2008 m. gruodžio 15 d. priskaitytų ir pradelstų 1 660,28 Lt (480,85 Eur) dydžio įmokų, taip pat nevertino aplinkybių, jog su kreditoriumi M. J. įmone pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. MJS 200820469 pradelsta atsiskaityti 7 868,90 Lt (2 278,99 Eur) nuo 2008 m. gruodžio 13 d., kai bendrovė, teismo vertinimu, dar nebuvo nemoki.
1.6. Net jei bendrovė būtų pripažintina nemokia nuo 2009 m. sausio 1 d., o atsakovas būtų pripažintas žinojusiu apie bendrovės nemokumą, atsakovas nebūtų laikomas atlikusiu neteisėtus veiksmus, jeigu į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo būtų kreipęsis per 45 dienas, t. y. iki 2009 m. vasario 17 d. Atitinkamai 2009 m. sausio 15 d. susidaręs 5 100,26 Lt (1 477,14 Eur) dydžio ir 2009 m. vasario 17 d. susidaręs 4 421,79 Lt (1 280,64 Eur) pradelstas įsiskolinimas VSDFV Kauno skyriui bei 2009 m. sausio 11 d. susidaręs 3 879,16 Lt (1 123,48 Eur) įsiskolinimas M. J. įmonei pagal 2008 m. gruodžio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MJS 200820512 ir 2009 m. sausio 15 d. susidaręs 378,90 Lt (109,74 Eur) įsiskolinimas pagal 2008 m. gruodžio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MJS 200813109 negalėtų būti pripažįstamas atsakovo padaryta žala bendrovei.
Atsiliepimas
8. Ieškovė BUAB „Dorilita“ atsiliepimu į atsakovo A. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Bankroto administratoriui nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas, duomenų, kad įmonė kokiu nors veiklos laikotarpiu būtų buvusi moki, nėra, finansinės atskaitomybės dokumentų įmonės vadovai neteikė, todėl, darytina išvada, kad įmonė visu savo veiklos laikotarpiu neturėjo jokio turto.
2.2. Aplinkybė, kad įmonei buvo suteikta 250 000 Lt paskola pagrindžia argumentus, jog įmonė turėjo finansinių sunkumų. Byloje nėra duomenų, kad suteikiant paskolą buvo reikalauta įmonės gerą finansinę padėtį įrodančių dokumentų. Be to, ši paskola buvo suteikta laidavus trečiajam asmeniui (kitai įmonei), todėl tikėtina, kad tik dėl to ši paskola ir buvo suteikta. Paskola buvo gauta, tačiau neaišku, kokiais tikslais ji buvo panaudota.
2.3. Žalos dydis paskaičiuotas už laikotarpį nuo tada, kai atsakovas turėjo sužinoti apie įmonės nemokumą ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos, t. y. 2008 m. gegužės 16 d. iki vadovavimo įmonei pabaigos, t. y. 2009 m. balandžio 23 d.
Šalies argumentai
2.4. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki, o 40 dienų terminas nustatytas tokiu atveju, jeigu vadovas būtų ėmęsis kažkokių priemonių mokumui atstatyti. Šiuo atveju duomenų, kad atsakovas būtų atlikęs įstatyme numatytus veiksmus, nėra, todėl jis turėjo nedelsiant kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei per 5 dienas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl to, kad vadovas, bendrovei tapus nemokia, savalaikiai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
11. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi UAB „Dorilita“ buvo iškelta bankroto byla. Laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. įmonės vadovu buvo A. P., iš kurio BUAB „Dorilita“ administratorius prašė priteisti 10 115,84 Eur žalą, atsiradusią dėl to, kad vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nors iš 2007 m. gruodžio 31 d. balanso buvo matyti, kad įmonė jau yra nemoki. Vadovui neatlikus įstatyme numatytos pareigos atsirado nauji kreditorių reikalavimai, kurie buvo patvirtinti bankroto byloje.
12. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šio atsakovo (A. P.) atžvilgiu tenkino, pastarasis nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, teigia, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki, vykdė pelningą veiklą, taip pat, jo manymu, netinkamai nustatytas žalos dydis.
Dėl atsakovo A. P. civilinės atsakomybės
13. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo A. P. vadovavimo UAB „Dorilita“ laikotarpio, įmonės vadovu jis buvo nuo 2008 m. gegužės 16 d. iki 2009 m. balandžio 23 d., todėl ginčo išsprendimui svarbūs tam tikri faktai, susiję su vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymu būtent šiuo laikotarpiu.
14. Atsakovas A. P. apeliaciniame skunde neginčija įmonės vadovo Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos esant tam tikroms sąlygoms pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo vadovavimo laikotarpiu ĮBĮ galiojusios redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
15. Įmonės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems pagal įstatymą nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).
16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad įmonė tapo nemokia nuo 2009 m. sausio mėn. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad nėra galimybės remtis 2007 m. balanso duomenimis, kadangi nebuvo pateikti įrodymai, kokia mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dalis buvo pradelsti įsipareigojimai, o pagal VMI operatyvių patikrinimų, kurie buvo atlikti 2008 m. liepos 30 d. ir 2009 m. vasario 23 d., duomenis tik nuo 2009 m. sausio mėn. labai stipriai pradėjo mažėti pajamos ir būtent tuo metu susidarė įsiskolinimai kreditoriams, kurie ir buvo patvirtinti bankroto byloje. Atsakovas nesutinka, kad įmonės finansinė padėtis 2009 m. sausio 1 d. atitiko nemokumo būseną, kadangi nėra nustatyta, koks tuo metu buvo bendrovės turtas ir kokio dydžio buvo pradelsti įsipareigojimai.
17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą apie atsakovo A. P., kaip bendrovės vadovo, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo momentą, netinkamai įvertino įrodymus. Tam, kad būtų nustatyta, jog įmonė tapo nemoki ir vadovas įgijo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina įvertinti bendrą įmonės finansinę būklę ir nepakanka nustatyti vien faktą, kad tam tikru laikotarpiu bendrovės pajamos ženkliai sumažėjo, į ką atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad VMI 2008 m. liepos 30 d. ir 2009 m. vasario 23 d. operatyvaus patikrinimo pažymos (t. 1, b. l. 125-137) pačios savaime nepatvirtina nei bendrovės mokumo, nei jos nemokumo, kadangi tokių patikrinimų tikslas nebuvo mokumo ar nemokumo aplinkybių nustatymas. Todėl apeliantas nepagrįstai, remdamasis šiomis patikrinimo pažymomis, teigia, jog jos patvirtina, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki. Patikrinimo pažymos šiuo atveju patvirtina tik tam tikrus įmonės veiklos aspektus, nustatytus patikrinimų metu, tačiau neteikia jokių tiesioginių duomenų dėl įmonės mokumo ar jos nemokumo.
18. Atsižvelgiant į tai, kad iškėlus bankroto bylą, administratoriui nebuvo perduotas joks bendrovės turtas ir dokumentai, t. y. buvę įmonės vadovai nesudarė prielaidų administratoriui vertinti bendrovės ūkinę finansinę veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, yra pagrindas remtis vieninteliu bendrovės tuometinę finansinę būklę patvirtinančiu rašytiniu įrodymu – UAB „Dorilita“ 2008 m. gegužės 6 d. sudarytu ir nustatyta tvarka pateiktu įmonės 2007 m. gruodžio 31 d. balansu (t. 1, b. l. 31). Kadangi balansas, nors ir sudarytas bei pateiktas kito vadovo (O. K.) ir prieš tampant bendrovės vadovu atsakovui A. P., jo duomenys neabejotinai turėjo būti žinomi iš karto po jo pateikimo ir vadovu tapusiam A. P.. Šio nustatyta tvarka pateikto balanso duomenys, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, kad administratoriui nebuvo perduotas joks turtas ir dokumentai, laikytini pakankamu įrodymu bendrovės nemokumo aplinkybei patvirtinti. Įmonėje tuo metu buvo apskaityta 28 858 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 23 510 Lt dydžio. Nors dėl administratoriui neperduotų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kokia įsipareigojimų dalis, atsakovui A. P. tapus vadovu, jau buvo pradelsta, tačiau įvertinus tai, kad balanse nurodytos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (trumpalaikiai įsipareigojimai – 23 510 Lt) buvo beveik tokio pat dydžio, kaip ir apskaitytas turtas (28 858 Lt), o apskaitytą turtą didžiąja dalimis sudarė tik trumpalaikis turtas (27 594 Lt), kurio realumas (t. y. galimybė jį gauti) taip pat nėra patvirtintas ir įrodytas, taip pat atsižvelgus į tai, kad A. P. vadovavimo laikotarpiu atsirado ir naujų kreditorių, leidžia spręsti, kad įmonė tuo metu jau buvo nemoki. Tai, kad ir po A. P. atleidimo iš darbo toliau vyko akcininkų ir vadovų kaita, vėliau nebuvo teikiamos finansinės atskaitomybės, nevedama ir neperduota buhalterinė apskaita, o 2016 m. gegužės 19 d. iškelta bankroto byla, patvirtina išvados dėl įmonės nemokumo, kuris atsirado nuo 2008 m. sausio 1 d., o atsakovui A. P. turėjo būti žinomas pradėjus vadovauti įmonei, pagrįstumą. Būtent 2007 m. gruodžio 31 d. balansas patvirtina, kad atsakovas A. P. perėmė jau nemokią įmonę, todėl privalėjo vykdyti ĮBĮ numatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
19. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, kad byloje pateikti įrodymai apie tai, jog UAB „Dorilita“ 2009 m. rugpjūčio 3 d. buvo suteikta 250 000 Lt paskola (t. 2, b. l. 56-58) neva patvirtina gerą A. P. vadovavimo laikotarpiu buvusią įmonės turtinę padėtį. Paskola buvo suteikta kito vadovo A. K. vadovavimo laikotarpiu, byloje nėra jokių duomenų, kad suteikiant paskolą buvo tikrinama paskolos gavėjos UAB „Dorilita“ finansinė padėtis ir galimybės grąžinti didelės vertės kreditą, atvirkščiai, paskolos davėjo UAB „Lizardas“ pateiktame ieškinyje (t. 2, b. l. 52-55) buvusiam bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo, nurodyta, kad paskolos suteikimo metu UAB „Dorilita“ finansinė padėtis buvo sunki, o UAB „Lizardas“ vadovas (R. D.) suteikdamas paskolą nevertino paskolos gavėjos UAB „Dorilita“ finansinės padėties, nors pastaroji tuo metu neteikė VĮ Registrų centras finansinės atskaitomybės dokumentų. Byloje pateikta „Creditinfo Lietuva“ 2009-07-16 ataskaita apie UAB „Dorilita“ (t. 2, b. l. 63-66) gauta prisijungus UAB „Sintras“ darbuotojai, todėl nepatvirtina aplinkybės, kad UAB Lizardas“ suteikiant paskolą UAB „Dorilita“ buvo tikrinama pastarosios finansinė padėtis, be to, ši ataskaita nepatvirtina ir to, kad tuo metu UAB „Dorilita“ finansinė padėtis buvo gera, kadangi joje nurodyta, jog nėra finansinės ataskaitos, o nurodyti fragmentiški duomenys apie skolų skaičių (3 skolas) ir padengtas skolas (9 skolas) yra nepakankami padaryti išvadą dėl įmonės mokumo.
20. Taigi teisėjų kolegija, nors ir sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog UAB „Dorilita“ tapo nemokia nuo 2019 m. sausio 1 d., tačiau įvertinusi įrodymus sprendžia, kad įmonė tapo nemokia nuo 2008 m. sausio 1 d., o atsakovui tai tapo žinoma, pradėjus vadovauti įmonei nuo 2008 m. gegužės 16 d.
21. Žala dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo pasireiškia tuo, kad dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei pablogėja jos turtinė padėtis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
22. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo A. P. padarytos žalos dydį nustatė, remdamasis jo vadovavimo laikotarpiu atsiradusių naujų kreditorių reikalavimų dydžiu, kurie patvirtinti bankroto byloje ir kurių patenkinti bendrovei neturint jokio turto nėra galimybės. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė kitą įmonės nemokumo momentą, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl kreditorių reikalavimų dydžio, siejami su kitokia pirmosios instancijos teismo nustatyta nemokumo pradžia, neturi reikšmės. Nustatyta, kad VSDFV Kauno skyriaus 6 344,80 Eur skola susidarė nuo 2008-12-15 iki 2009-04-23, VMI prie LR FM 2,17 Eur skola nuo 2009-02-12, IĮ M. J. įmonės 3 768,87 Eur skola 2008-12-13–2009-01-15 laikotarpiu, t. y. šios skolos atsirado atsakovo A. P. vadovavimo UAB „Dorilita“ laikotarpiu po to, kai jis jau buvo neįvykdęs pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
23. Nenustačius pagrindų sprendimą panaikinti ar jį pakeisti, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 324 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl netenkinamas atsakovo A. P. prašymas priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys), o ieškovė nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų.
24. Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovo A. P. priteistinos 13,40 Eur dydžio procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei (CPK 92 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 13,40 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.