Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-12 nuosprendžio, kuriuo:

G. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d. ir jam paskirta septynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Paskirti įpareigojimai:

- neatlygintinai išdirbti (40) keturiasdešimt valandų per du mėnesius, skaičiuojant nuo bausmės vykdymo pradžios, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

- įsidarbinti arba registruotis darbo biržoje.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas civilinis ieškinys. Nukentėjusiajam R. J. iš kaltinamojo G. M. priteistas (300) trijų šimtų litų neturtinės žalos atlyginimas.

Vadovaujantis LR BPK 106 str. priteista nukentėjusiajam R. J. iš G. M. (1000) vienas tūkstantis litų turėtų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteistas už tai, kad 2012-04-10 apie 17:00 val. (duomenys neskelbtini), UAB „D p“ prekybos patalpose pavadindamas R. J. - „pideraste, gaidy, ožy, ubage“, viešai jį įžeidė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas,

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo G. M. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-12 nuosprendis dėl G. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, todėl naikintinas, G. M. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad buvo nustatyta, jog konflikto, įvykusio 2012-04-10 tarp G. M. ir R. J., metu G. M. pavadino R. J. „gaidžiu, ožiu, piderastu“. R. J. smogė kumščiu G. M. į veidą ir į galvą, sutrikdydamas jam sveikatą (už šią veiką R. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 2012-10-26 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal LR BK 138 str. 1 d.). Po smūgių G. M. vėl pavadinęs R. J. „piderastu, gaidžiu, ožiu ir ubagu“. Šią įvykių chronologinę eigą, pirmosios instancijos teismo nuomone, patvirtina kaltinamojo G. M., nukentėjusiojo R. J. bei liudytojo M. M. parodymai. Kolegija nesutinka su minėtu konflikto eigos vertinimu.

Iš kaltinamojo G. M. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad kaltinime nurodytus žodžius R. J. atžvilgiu jis pasakė tik po to, kai R. J. po konflikto dėl prekių įėjo į G. M. kabinetą ir smogė šiam į galvą (39 b. l.). G. M. taip pasielgė iš didelio netikėtumo, skausmo ir pykčio dėl neteisėtų R. J. veiksmų, o ne siekdamas R. J. įžeisti. G. M. parodymus patvirtino įvykį tiesiogiai matęs liudytojas M. M.. Jis parodė, kad G. M. susiginčijo su R. J. dėl prekių stygiaus sandėlyje. Kurį laiką jie triukšmingai diskutavo pas R. J. kabinete, vienas kito atžvilgiu vartojo necenzūrinius keiksmažodžius. M. M. su G. M. išėjo iš R. J. kabineto. G. M. nuėjo į savo kabinetą, o liudytojas liko salėje. Po kiek laiko liudytojas pamatė, kaip R. J. prišoko prie G. M. ir smogė jam kokius tris kartus į veidą ir į galvą. Po smūgių G. M. pavadino R. J. „piderastu, gaidžiu“. Atsakydamas į užduotą klausimą, liudytojas M. M. patvirtino, kad iki sumušimo G. M. nevadino R. J. „piderastu, gaidžiu, ožiu ar ubagu“ (41 b. l.). Analogiškus nuoseklius parodymus G. M. ir M. M. davė ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-779-898/2012 dėl to paties įvykio, kuomet buvo sprendžiamas R. J. atsakomybės už G. M. sužalojimą klausimas.

Kitokią įvykio versiją pateikia nukentėjusysis R. J.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis paaiškino, kad, jiems su G. M. besiginčijant dėl prekių, G. M. pavadino jį „piderastu, gaidžiu, ožiu“. Dėl to R. J. supyko ir trenkė G. M. į veidą. Po smūgių G. M. vėl jį pavadino „piderastu, gaidžiu, ožiu ir ubagu“ (40 b. l.). Tačiau, 2012-09-14 apklaustas baudžiamosios bylos Nr. 1-779898/2012 nagrinėjimo metu, R. J. teigė, kad G. M. minėtais žodžiai jį išvadino po ginčo, beeinant į savo darbo vietą. Šie prieštaravimai verčia abejoti R. J. parodymų teisingumu, juolab, kad konflikte nedalyvavęs ir jo baigtimi nesuinteresuotas liudytojas M. M. patvirtino iki smūgių negirdėjęs iš G. M. minėtų įžeidžiančių žodžių R. J. atžvilgiu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nustatyta, jog G. M. R. J. pavadino „piderastu, gaidžiu, ožiu ir ubagu“ po to, kai R. J. sudavė G. M. smūgius į veidą ir į galvą.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamojo G. M. nukentėjusiojo atžvilgiu pasakyti žodžiai: „piderastas, gaidys, ožys, ubagas“ tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti laikomi kaip asmenį įžeidžiantis niekinantis nepadorus vertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų akyse. Tačiau nagrinėjamu atveju įvertinus konkrečią situaciją ir konflikto dalyvių tarpusavio santykius bei elgesį, minėtų žodžių negalima laikyti įžeidžiančiais, o G. M. veiksmus R. J. atžvilgiu vertinti kaip nusikalstamus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne (LAT nutartis Nr. 2K-287/2011).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad G. M. pavadino R. J. „piderastu, gaidžiu, ožiu ir ubagu“ po to, kai R. J. jam po konflikto sudavė kumščiu į veidą keletą kartų, dėl ko G. M. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, padaryti šie sužalojimai: nosies kaulo lūžis, poodinės kraujosrūvos kairės akies vokuose bei dešinės akies apatiniame voke. Natūralu, kad po tokio neteisėto R. J. elgesio G. M. pajuto didelį skausmą, pyktį, patyrė emocinį šoką, pasipiktinimą ir visa tai išreiškė minėtais žodžiais. Iš įvykio aplinkybių matyti, kad šiais žodžiais G. M. ne siekė R. J. įžeisti ar jį pažeminti, o tokiu būdu išreiškė staiga jį užplūdusį pasipiktinimą, skausmą ir pyktį. Remiantis išdėstytu, seka išvada, kad G. M. veikoje nėra būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios, todėl jo veiksmų nėra pagrindo laikyti pavojingais ir nusikalstamais.

Taigi, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, kad G. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., todėl jis išteisintinas.

Konstatavus, kad G. M. nepadarė nusikalstamos veikos, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas (LR BPK 115 str. 3 d. 1 p.), taip pat atmetamas nukentėjusiojo prašymas priteisti iš kaltinamojo jo turėtas proceso išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 367 str. 3 d.,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013-02-12 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: G. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. J. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo bei dėl proceso išlaidų atmesti.

Nuosprendis neskundžiamas.