Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Rasai Kvartūnaitei, dalyvaujant ieškovo AB „Lesto“ atstovui A. Ž., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei V. Č., trečiojo asmens SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atstovui R. L.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lesto“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – SĮ „Vilniaus miesto būstas“, UAB „Naujoji pilaitė“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butai daugiabučiuose namuose, kurie kaip socialinis būstas nuomojami nepasiturinčioms šeimoms. Išnuomojus butą, su nuomininku sudaroma elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu nuomininkas atsiskaito už elektros energiją, sunaudotą bute bei namo bendroms reikmėms. Laikotarpiais nuo nuomos sutarties nutraukimo iki naujos nuomos sutarties sudarymo, bute negyvenama ir atitinkamai bute nenaudojama elektros energija. Nepaisant to, elektros energija naudojama daugiabučio namo bendroms reikmėms. Ieškovas remiasi CK 4.76 straipsniu, pagal kurį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Ieškovo papildomai pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje (pvz., 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013; 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014) yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai nėra sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, už patiektą elektros energiją privalo sumokėti patalpų savininkas. Nagrinėjamu atveju nėra sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau elektros energija bendrosioms namo reikmėms yra tiekiama, todėl patalpų savininkas privalo už ją sumokėti. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad laikotarpiais, kai butas nėra nuomojamas, išlaidas, susijusias su turto išlaikymu, privalo apmokėti buto savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė. Kadangi ieškovas įsipareigojimą tiekti elektros energiją vykdė tinkamai, o už patiektą elektros energiją nebuvo atsiskaityta, ieškovas teikia ieškinį dėl skolos iš atsakovo priteisimo.

Teismo posėdyje ieškovo AB „Lesto“ atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį tenkinti.

Trečiojo asmens SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atstovas teismo posėdžio metu pabrėžė, kad PVM sąskaitą-faktūrą ieškovas išrašė tik teismo proceso metu. Trečiojo asmens atstovas nesutiko su ieškovo reikalavimu priteisti bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas, nes, pasak atstovo, teisminis ginčas kilo dėl paties ieškovo kaltės, nes jis nebuvo išrašęs sąskaitų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas

Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdžio metu atsakovas sutiko su prašoma priteisti suma, vadovaujantis CPK 268 straipsnio 5 dalimi, teismo sprendimas rašomas sutrumpintais motyvais.

Byloje nustatyta, kad butai (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Iš byloje esančio 2015-03-23 AB „Lesto“ mokėjimo pranešimo, įvertinus ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytas aplinkybes, matyti, kad už minėtiems butams tiektą elektros energiją bendrosioms namo reikmėms priskaičiuota bendra 54,36 Eur skola, kurią ieškovas prašo priteisti iš atsakovo.

Dėl pagrindinės skolos

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnis). Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį buto ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimo ir priežiūros išlaidas sudaro trys išlaidų grupės. Tai – turto administravimo išlaidos (CK 4.84 straipsnio 4 dalis), namui išlaikyti ir išsaugoti būtinos išlaidos (CK 4.82 straipsnio 3 dalis) ir su buto naudojimu susijusios asmeninės išlaidos (pavyzdžiui, išlaidos šiukšlėms išvežti, elektros energijai ir pan.). Asmeninės išlaidos yra išimtinai sutartinio pobūdžio ir nesusijusios su įstatyme nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų prievole mokėti namui išlaikyti ir išsaugoti reikalingas išlaidas bei administravimo išlaidas. Taigi išimtinai CK 4.82 straipsnio 3 dalies pagrindu galima grįsti tik būtinų išlaidų namui išlaikyti ir išsaugoti atlyginimo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2010, 2012-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2012; kt.).

Vyriausybės 2001-05-23 nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8 punkte išlaidos namui išlaikyti ir išsaugoti yra suskirstytos į kelias atskiras grupes, t. y. išlaidas už namo šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą (eksploatavimą), išlaidas už namo bendrojo naudojimo objektų (išskyrus šildymo ir karšto vandens sistemų, lifto) nuolatinę techninę priežiūrą (eksploatavimą), išlaidas už namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbus, mokestį už liftą, jo priežiūrą, kaupiamąsias įmokas, už kitas suteiktas paslaugas, už bendrosioms namo reikmėms sunaudotą energiją ir vandenį.

Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo-pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-03-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku būtų sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014).

Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad ieškinyje įvardyti butai nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Byloje nėra įrodymų, kad laikotarpiais, už kuriuos reikalaujama skolos, šių butų nuomininkai būtų sudarė rašytines elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis su ieškovu. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi ir pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, būtent atsakovas, kaip nurodytų butų savininkas, turi pareigą proporcingai savo nuosavybės daliai atsiskaityti su ieškovu už elektros energiją, sunaudotą daugiabučių namų bendroms reikmėms.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad neginčija skolos fakto ir ieškovo apskaičiuoto jos dydžio. Dėl to ieškovui iš atsakovo priteistina 54,36 Eur skolos už elektros energiją, sunaudotą bendroms reikmėms (CK 4.82 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinių palūkanų

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nagrinėjamu atveju atsakovo, trečiojo asmens atstovai nurodė, kad nesutinka su procesinių palūkanų priteisimu, nes ieškovas atsakovui neteikė teisės aktų reikalavimus atitinkančių apskaitos dokumentų, kuriuose būtų nurodytos mokėtinos sumos bei jų sumokėjimo terminai, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo kaltę dėl teisminio proceso, todėl atsakovui nekyla pareiga mokėti procesines palūkanas.

Skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Šios palūkanos taip pat atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Tiek CK 6.37 straipsnio 2 dalies formuluotė, tiek šios teisės normos aiškinimas teismų praktikoje leidžia teigti, kad skolininkas turi imperatyvią prievolę mokėti procesines palūkanas, o kreditorius – pagrįstą teisę jų reikalauti. Procesinės palūkanos nebūtų mokamos tik tada, jeigu kreditorius, kuris laisvas disponuoti šia savo teise, jų nereikalautų arba atsisakytų reikalavimo jas priteisti. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005; 2006-03-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2006; 2014-03-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

Atsižvelgiant į procesinių palūkanų paskirtį, taip pat įvertinus tai, kad atsakovas, teismo proceso metu gavęs ieškovo išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą, kurios neišrašymu teisino prievolės nevykdymą, vis tiek neatsiskaito su ieškovu, taip toliau naudodamasis kreditoriaus lėšomis, nėra teisinio pagrindo nepriteisti iš atsakovo procesinių palūkanų ar jas mažinti, nes šios palūkanos yra nustatytos įstatymo ir turi būti mokamos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Dėl to, ieškovui reikalaujant priteisti procesines palūkanas, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą 54,36 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015-01-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas teismo proceso patyrė 15 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro ieškovo sumokėtas žyminis mokestis.

Atsakovo, trečiojo asmens atstovai nurodė, kad nesutinka atlyginti ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes teisminis ginčas kilo dėl paties ieškovo kaltės – jis neteikė jokių sąskaitų mokėjimams atlikti, todėl atsakovas neturėjo pagrindo mokėti; PVM sąskaita-faktūra išrašyta tik teismo proceso metu. Trečiojo asmens atstovas taip pat nurodė, kad analogiško pobūdžio byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-01-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-638-845/2015, peržiūrėtu apeliacine tvarka, atmetė ieškovo AB „Lesto“ reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Nagrinėjamu atveju teismas pripažįsta pagrįstais atsakovo, trečiojo asmens argumentus, kad iki kreipimosi į teismą ieškovas atsakovui nesiuntė mokėjimo dokumentų, taip pat nepateikė nė vienos pretenzijos dėl prievolės atsiskaityti už bendroms namo reikmėms suvartotą elektros energiją nevykdymo. Atsakovo reikalaujama PVM sąskaita-faktūra buvo pateikta gerokai pažengus teismo procesui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po nurodytos sąskaitos pateikimo atsakovas sutiko sumokėti skolą.

Įvertinęs šiuo konkrečiu atveju nustatytas aplinkybes, kad iki kreipimosi į teismą ieškovas netinkamai vykdė teisės aktų įtvirtintas prievoles teikti elektros energijos vartotojui apskaitos ir mokėjimo dokumentus, nesikreipė į atsakovą dėl skolos sumokėjimo, pateikdamas konkrečius įrodymus dėl skolos laikotarpio ir jos dydžio, šiuos klausimus sprendė tik inicijavęs teisminį ginčą, teismas prieina prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas lėmė paties ieškovo netinkamas prievolių vykdymas. Išdėstytų motyvų pagrindu, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas nepriteisia ieškovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo

Atsakovas prašo atidėti teismo sprendimo įvykdymą iki 2016-01-01 dėl sunkios atsakovo turtinės padėties.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Pažymėtina, kad prašymas atidėti arba išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą turi būti motyvuotas, prie jo privalu pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo būtinumą ir pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių atsakovo teiginius dėl jo sunkios turtinės padėties, todėl šiuo konkrečiu atveju teismas negali daryti išvados, kad būtina atidėti teismo sprendimo dėl priteistos 54,36 Eur skolos vykdymą.

Aptartų motyvų pagrindu teismas prieina prie išvados, kad atsakovas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra išimtinė situacija, dėl kurios būtina atidėti teismo sprendimo įvykdymą, ir kad prašomas sprendimo įvykdymo atidėjimas nepažeis ginčo šalių lygiateisiškumo, teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros, teisėtų lūkesčių, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo prašymas atidėti teismo sprendimo įvykdymą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 284 straipsniais,

nusprendžia:

patenkinti ieškovo AB „Lesto“ (juridinio asmens kodas 302577612) ieškinį.

Priteisti ieškovo AB „Lesto“ (juridinio asmens kodas 302577612) naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 54,36 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 54,36 Eur (penkiasdešimt keturių eurų 36 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015-01-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atmesti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) prašymą atidėti teismo sprendimo įvykdymą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.