Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Grambos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. G. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į galutinės bausmės laiką įskaitytas M. G. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. sausio 4 d. 22.50 val. iki 2023 m. sausio 6 d. 9.25 val. (dvi paros).

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo M. G. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

M. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Taip pat šiuo nuosprendžiu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo pripažintas kaltu ir P. A., tačiau apeliacinių skundų dėl jo nebuvo gauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. G. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. sausio 4 d., laikotarpyje nuo 20 val. iki 21 val. 24 min., gyvenamojo namo kambaryje adresu (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčių tyčia sudavė ranka ir kojomis D. R. ne mažiau keturių smūgių į galvos sritį, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam muštines žaizdas viršugalvyje ir kaktikaulio ančių priekinių sienelių lūžius, nusitęsiančius į kaukolės pamatą, dėl ko nukentėjusiajam D. R. sunkiai sutrikdyta sveikata.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro A. Grambos apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu prokuroras neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, įrodymų vertimo ar veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su nuteistajam M. G. paskirta bausme bei tvirtina šią esant per švelnią. Taip pat, kaip ir minėta, apeliacinių skundų dėl kitų, skundžiamu nuosprendžiu nuteistų, asmenų nebuvo gauta.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normų, išsprendė tiek M. G. baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės skyrimo klausimus bei nuteistajam paskyrė tinkamai individualizuotą, tiek padarytos veikos, tiek jo asmenybės pavojingumą atitinkančią, bausmę.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).

9. Taip pat, be pirmiau minėtų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teismas turi atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-379-697/2018). Kartu bausmės skyrimo procesas tiesiogiai susijęs su vidiniu teismo įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-788/2021). Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

10. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, sankcija numato vienintelę bausmę – laisvės atėmimą iki dešimties metų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas M. G. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o būtent, M. G. padarė vieną baigtą, tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, be to, anksčiau buvo teistas ir turi neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą (2 t., 117-120 b.l.), baustas administracine tvarka (2 t., 114-116 b.l.), psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas, nevedęs, nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., 111-113 b.l.). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes –veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai), bei į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino nukentėjusiajam D. R. padarytą žalą – sumokėjo 200 eurų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti M. G. už nusikalstamos veikos padarymą skiriant sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę bei jos trukmę nustatant trumpesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šių išvadų nepaneigia, kadangi, kaip jau ir minėta pirmiau, siekiant paskirti teisingą bausmę, turi būti vertinama visa bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma, neišskiriant bei nesuteikiant nė vienai iš jų didesnės reikšmės.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, prokuroro prašoma skirti artimesnė sankcijos vidurkiui bausmė, neatitiktų nei padarytos veikos pavojingumo nei nuteistojo asmenybes nei teisingumo principo.

12. Sutiktina, jog M. G. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, tačiau, kaip matyti (2 t., 117-120, b.l.), anksčiau jo įvykdytos nusikalstamos veikos (BK 236 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis, 281¹ straipsnio 1 dalis) savo pobūdžiu labai skiriasi nuo pastarosios veikos, tai yra tyčinių smurtinių nusikaltimų anksčiau jis nebuvo įvykdęs. Vien tai, jog M. G. praeityje buvo teistas ir teistumas neišnykęs, savaime nelaikytina tokiomis aplinkybėmis, kurioms esant jam negali būti skiriama trumpesnė, nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, bausmė. Prokuroras skunde iš esmės akcentuoja tik nuteistojo M. G. baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog, kaip ir minėta, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė ir M. G. baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino nukentėjusiajam D. R. padarytą žalą – sumokėjo 200 eurų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).

13. Taip pat nors M. G. įvykdyta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, nukentėjusiajam D. R. dėl įvykdyto sveikatos sužalojimo iš esmės jokių sunkių padarinių nekilo, tai yra po būtinosios medicininės pagalbos suteikimo (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje – pirminio chirurginio žaizdos sutvarkymo ir kompiuterinės tomografijos atlikimo (1 t. 153 b.l., 2 t., 65 b.l.), jis buvo išleistas gydytis ambulatoriškai namuose. Duomenų, jog nukentėjusiajam D. R. vėliau būtų buvęs reikalingas koks nors papildomas gydymas, dėl M. G. veiksmų, byloje nėra. Pažymėtina, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. birželio 9 d. nukentėjusysis D. R. nurodė, jog buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) ligoninę, ką nustatė tiksliai ligoninėje neprisiminė, tačiau nurodė, jog „nieko rimto jam nebuvo tik muštinės žaizdos veide, po apžiūros jį išleido į namus (1 t., 87 b.l.), be viso to, nurodė su M. G. susitaikęs, jis jo atsiprašęs ir jam jokių pretenzijų neturi, prašo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Analogiškos pozicijos nukentėjusysis D. R. laikėsi ir vėliau vykusio proceso metu – 2023 m. lapkričio 17 d. vykusios apklausos metu nurodė pretenzijų niekam neturintis, civilinio ieškinio nereikšiantis (1 t., 92-93 b.l.), teisminio nagrinėjimo metu papildomai pažymėjo, jog „viskas gerai, atsiprašė atlygino žalą, paliekam kaip yra“ (4 t., 99 b.l.). Taigi, šiuo atveju, taip pat ir pačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei ja kilusios pasekmės, kaip ir nukentėjusiojo D. R. pozicija nuteistojo M. G. bei jo įvykdytos veikos atžvilgiu, leidžia daryti išvadą, kad nėra teisinio pagrindo griežtinti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę iki prokuroro apeliaciniame skunde prašomo dydžio, tai yra 3 metų laisvės atėmimo.

14. Taip pat, įvertinus, jog byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nuteistajam M. G. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, visiškai pagrįstai buvo sumažinta vienu trečdaliu.

15. Atsižvelgusi į pirmiau išvardintas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant M. G. bausmę nebuvo nustatyta, todėl prokuroro apeliacinis skundas yra atmetamas.

16. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš M. G. valstybės naudai prašoma išieškoti 200 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

17. Įvertinusi tai, kad apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro skundą, pateiktą nuteistojo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, gynėjo dalyvavimas šiuo atveju buvo būtinas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis), taip pat, jog nuteistajam M. G. skundžiamu nuosprendžiu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo iš nuteistojo M. G. išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Arvydo Grambos apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš nuteistojo M. G. išieškoti 200 Eur atmesti.