Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

D. A. I. pripažinti kaltu pagal LR BK 260 straipsnio l dalį ir nuteisti 5 metams 4 mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, 9 d. bausmę iš dalies subendrinti su 2009 05 27 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, į bausmės laiką visiškai įskaitant bausmę, atliktą pagal ankstesnį nuosprendį ir paskiriant galutinę 6 m. laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

G. R. pripažinti kaltu pagal LR BK 260 straipsnio l dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

R. K. pripažinti kaltu pagal LR BK 260 straipsnio l dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4. 9 d. bausmę iš dalies subendrinti su 2009 05 27 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, į bausmės laiką visiškai įskaitant bausmę, atliktą pagal ankstesnį nuosprendį ir paskiriant galutinę 7 m l/a bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 72 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktais konfiskuoti iš G. R. išimtas svarstykles su svareliais, naudojamas nusikalstamos veikos darymui bei pinigus 500 eurų ir 5000 Lt gautus iš nusikalstamos veikos.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių m. apylinkės teismas 2009 09 04 nuosprendžiu pripažino, kad D. A. I. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 259 str. l d. o ne LR BK 260 str. l d., motyvuodamas tuo, jog teisiamojo posėdžio metu ištyrus visumą įrodymų nenustatyta, jog D. A. I. turėjo tikslą psichotropinę medžiagą- amfetaminą platinti. Tačiau apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, kad D. A. I. pripažino amfetamino įgijimo faktą iš R. K., savo pirminiuose parodymuose ( l t., b. l. 31-32) ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 41), dalyvaujant gynėjui su kuriuo buvo sudarytas susitarimas, nurodė, jog (duomenys neskelbtini), prie geležinkelio stoties miltelius jam perdavė R. K., su kuriuo iš vakaro tarėsi, jog jis atvažiuos kažką paimti iš R. K. (duomenys neskelbtini) ir suprato, kad reikės paimti kažką draudžiamo. O (duomenys neskelbtini) paėmęs iš R. K. pakelį su milteliais suprato, kad tai narkotikai ir šią medžiagą gabeno į (duomenys neskelbtini). Ir nors vėlesniuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu, bei teisiamojo posėdžio metu, D. A. I. paneigė savo pirminius parodymus, nurodydamas, jog sakė, kad miltelius gavo iš R. K. todėl, kad manė, jog bus mažesnė jo atsakomybė. Tačiau, ši aplinkybė paneigiama tuo, kad prieš apklausą jam buvo suteikta galimybė pasitarti su gynėju dėl užimamos gynybinės pozicijos. Be to, savo pirminius parodymus D. A. I. davė ikiteisminio tyrimo teisėjui 2008 11 06 sprendžiant suėmimo pastarajam klausimą- todėl teismas nepagrįstai jais nesivadovavo. Be to, teisme D. A. I. parodė, kad kol M. V. buvo (duomenys neskelbtini) darbo biržoje, jis įgijo amfetaminą už 300 Lt iš asmens, kuris jo telefone buvo įvestas kaip ..Pirkėjas". Dėl amfetamino įgijimo, tos pačios dienos rytą kai vyko į (duomenys neskelbtini), buvo susiskambinęs minėtu pažįstamu iš matymo „Pirkėju". Tikslo platinti amfetaminą neturėjo, pirko savo naudojimui, nes 1 g sunaudoja per 2 kartus. Tačiau tokie jo parodymai vertintini kaip pasirinkta gynybinė taktika, siekiant švelnesnės bausmės sau bei išteisinimo G. R. ir R. K.. Nes, iškart po sulaikymo iš D. A. I. buvo paimti jo telefonai, kuriuos apžiūrėjus (l t., b. l. 20-21) buvo nustatyta, jog telefonų atmintinėje nėra įvesta jokio abonento kaip „Pirkėjas"- ir tai įrodo D. A. I. teisme duotų parodymų melagingumą. Be to, D. A. I. teisme nurodė, kad gavęs maišelį su amfetaminu, maišelį įvyniojo į servetėlę, kurią rado M. V. automobilyje ir įsidėjo į vidinę savo striukės kairę kišenę (beje servetėlės panaudojimo momentas taip pat paaiškina, kodėl odorologinio tyrimo metu ant jos nebuvo rasti G. R. ir R. K. kvapai). Be to, teisme duoti D. A. I. parodymai nepaaiškina kaip ant maišelio su amfetaminu atsirado G. R. ir R. K. kvapai, o pirminiai ikiteisminio tyrimo metu duoti D. A. I. parodymai tai paaiškina.

Be to, teisme pagarsinus liudytojo M. V. parodymus, duotus tyrėjui D. M., jis patvirtino, jog D. A. I. ar tai iš vakaro, ar tai 2008 11 04 ryte prašėsi nuvežamas į (duomenys neskelbtini), kur kažką turi paimti ir parvežti. Bei nurodė, kad 2008 11 04 ryte D. A. I. jam paskambino pasitikslinti ar nuveš į (duomenys neskelbtini). Ir tokie parodymai patvirtinami D. A. I. ir M. V. telefonų pokalbių analize iš kurios matyti, kad 2008 11 04 D. A. I. 07.37 val. išsiuntė SMS M. V., o 10.19 val. M. V. paskambino D. A. I. (2 t., b. l. 102-122). Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad perkvalifikuoja D. A. I. veiką iš LR BK 260 str. l d. į LR BK 259 str. l d, nes kaltinamojo D. A. I. veikoje nenustatyta subjektyvinės pusės požymio-tikslo parduoti ar kitaip platinti. Tačiau, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad šis teismo nurodytas subjektyvinės pusės požymis -tyčia platinti, kaip ir kiti subjektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai, nėra akivaizdžiai matomas ir negali būti nustatomas byloje objektyviai kaip tai galima padaryti su objektyviais nusikaltimo sudėties požymiais, todėl nustatinėjamas vertinant surinktų įrodymų visumą. Teismas išvadą apie subjektyvių nusikaltimo sudėties požymių buvimą daro remdamasis nustatytomis objektyviomis bylos aplinkybėmis arba kaltininko parodymais. Vertindamas kaltininko parodymus teismas gretina jo parodymus su kitų liudytojų parodymais bei kitais byloje nustatytais objektyviais požymiais. Todėl inkriminuoto tikslo neigimas pats savaime nepaneigia tokio tikslo buvimo. Vertinant D. A. I. prieštaringus nenuoseklius parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime ir teisme, kuriuose jis keitė psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybes- teisme teigė, kad už 300 Lt įgijo 18,182 gr amfetamino iš asmens „Pirkėjo" (kurio buvimas paneigtas D. A. I. telefonų apžiūra). Tačiau. D. A. I. tyčia įgyti amfetaminą tikslu jį platinti, įrodoma tuo, kad šis grynasis amfetamino kiekis buvo išskirtas iš 100,149 gr. miltelių turinio, supakuoto į didelę pakuotę, skirtą mažesniems išskirstymams, todėl D. A. I. teiginys, kad sumokėdamas 300 Lt už amfetaminą jis sumokėjo normalią kainą, nes anksčiau pas tą patį „Pirkėją" pirko amfetaminą mokėdamas už 1 gr 20 Lt- yra absurdiškas, neatitinkantis susiklosčiusios gyvensenos, nes akivaizdu, kad išimtojo pakelio su amfetaminu turinys turėjo būti vartojamas neišskiriant iš jo grynojo amfetamino kiekio (o ir matematiškai 18 gr amfetamino po 20 Lt už gramą kainuotų 360 Lt). Todėl gretinant D. A. I. parodymus su faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, skyrium imant, su ta jų dalimi, kad iš jo buvo išimta 18,182 gr amfetamino, kas net 90,91 karto viršija nedidelį kiekį, ir dar daugiau kartų viršija vienam suvartojimui reikalingą psichotropinių medžiagų kiekį, minėtas grynasis amfetamino kiekis 18,182 gr. buvo sumaišytas miltelių mišinyje, kurio bendra masė 100,149 gr., o vienu metu įgijus tokį kiekį ir jį vėliau išskirsčius mažomis dozėmis, parduodant smarkiai padidina pelną, todėl galima daryti tik vieną išvadą, kad psichotropines medžiagas D. A. I. įsigijo ir gabeno ne sau, o tikslu platinti. Ir tokia išvada yra remiama ne prielaidomis, o išplaukia iš byloje nustatytų objektyvių aplinkybių. Be to, toks teismo sprendimas prieštarauja LR Aukščiausiojo teismo suformuotai praktikai byloje Nr. 2K- 409/2004, kurioje pas nuteistąją namie radus 0,511 g psichotropinės medžiagos - metamfetamino ir 0,082 g narkotinės medžiagos - heroino- tokie kiekiai jau buvo pripažinti skirti platinimui (o tai daug kartų mažesni kiekiai nei skundžiamoje byloje). Teismas D. A. I. tyčios, platinti įgytą psichotropinę medžiagą- amfetaminą, nebuvimą grindė tuo, kad medicinos apžiūros akte Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 82) nustatyta, jog 2008-11-06d 15:40 val. paimta D.A. I. šlapimo mėginys ir nustatyta, jog jis psichoaktyviųjų medžiagų nevartojęs. Tuo tarpu 2008-12-24 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (l t., b. l. 105) pateikta išvada, jog D.A. I. yra psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant keliąs narkotines medžiagas, žalingas vartojimas. Tačiau, teismas neįsigilino, kad specialisto išvadoje, Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog tokia išvada duota remiantis tik paties D. A. I. žodžiais „kad iki sulaikymo vartojęs amfetaminą, karabinoidus" bei tuo, kad 2006 metais D. A. I. turėjo suicidinį bandymą. Tačiau, teismas ignoravo tą faktą, kad specialistas pateikdamas konsultacinę išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), rėmėsi informacija, kad D. A. I. 2006 gegužės 8-9 dienomis Pakruojo PSPC buvo gydytas dėl apsinuodijimo medikamentais ir alkoholiu, o ne dėl vartojimo psichotropines medžiagas (l t. b. 1.98). Be to, teismas neatkreipė dėmesio, jog kaltinamajam R. K. šlapimo mėginys buvo paimtas po 5 dienų, t. y. 2008 11 11 15.30 val. ir buvo nustatyta diagnozė: vartojęs metilendioksimetamfetaminą- (tai cheminis amfetamino pavadinimas) (l t, b. l. 171) - kas įrodo, jog D. A. I. vartojant psichotropines medžiagas, jų pėdsakų turėjo būti rasta jo šlapime. Todėl, tokia konsultacinė specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kelia abejonių ir galima buvo D. A. I. atlikti psichiatrijos ekspertizę. Be to, nurodo, kad teismas vadovaudamasis teisme duotais melagingais liudytojo R. Ž. parodymais, nepagrįstai nesivadovavo pastarojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie buvo patvirtinti akistatos su D. A. I. metu. Ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. parodė, kad pats vartoja kvaišalus-amfetaminą ir „žolę", 2008-ųjų vasarą ir rudenį šias medžiagas keletą kartų įsigijo iš R. K., susitikdavo įvairiose R. K. nurodytose vietose jo automobilyje BMW 525, v. n. (duomenys neskelbtini), kartais su R. K. amfetamino ar „žolės"' pardavimo metu automobilyje būdavo ir D. A. I.. R. Ž. paaiškino, kad kratos metu pas jį rastuose polietileniniuose buvo amfetaminas arba „žolė", įsigyti iš R. K..(2 t., b. l. 92-93), tačiau, teismas nepagrįstai vadovavosi teisme R. Ž. duotais parodymais, kad pareigūnas prieš parodymų davimą jam pasakė K.ir A. pavardes ir kad ant jų duotų apkaltinamus parodymus, ką jis ir padarė, tačiau iš jo ikiteisminio tyrimo apklausos matyti, kad jis minėtus asmenis įvardino „R. K.- (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) pavardės išvis nežinojo, o teisme teisėjai tikslinant kokią konkrečiai asmens, apie kurį turi duoti apkaltinamus parodymus, pavardę buvo užrašę pareigūnai, R. Ž. nurodė A., o ne I., tačiau tokie parodymai į posėdžio protokolą nebuvo įtraukti. Atlikus visapusišką teisme ir ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. duotų parodymų analizę ir įvertinus, kad kaltinamasis D. A. I. prieš teismą nebuvo suimtas, darytina tik viena išvada, kad teisme R. Ž. davė melagingus parodymus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. M. davė parodymus (2 t. b. 1.90-91) ir juos patvirtino akistatos su D. A. I. metu (1 t., b. l. 43-44), kad 2008 m. vasarą ir rudenį su draugais šokiuose (duomenys neskelbtini) vartodavo amfetaminą arba „žolę", tas medžiagas vienas iš draugų, kurio neįvardino, įgydavo iš D. A. I., tačiau pats D. M. iš I. kvaišalų nepirko, jis tik iš pažįstamų žinojo, jog I. juos platina. Jie keturiese su draugais susimesdavo po 10 Lt ir nusipirkdavo 1 gr amfetamino. Ir nors teisme D. M. pakeitė savo parodymus, kad ikiteisminio tyrimo metu tyčia melavo, kad pareigūnai greičiau paleistų, tačiau tokia jo versija yra neįtikinama, kadangi ją paneigia kiti byloje esantys įrodymai (R. T. parodymai, kad turėjo informacijos, jog D. A. I. su R. K. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, dėl ko ir buvo atliekamas operatyvinis tyrimas), be to ikiteisminio tyrimo metu D. M. parodymus davė, būdamas įspėtas apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Be to, liudytojų D. M. ir R. Ž. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo filmuojami ir iš filmuotos medžiagos matyti, jog joks poveikis apklausiamiesiems nebuvo daromas ir jie liudijo tas aplinkybes, kurias patys žinojo.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į LR BK 54 str. 2 d. numatytus bausmės skyrimo pagrindus bei įvertinus tai, jog G. R. ir R. K. yra recidyvistai, nes G. R. teistas 2 kartus, R. K. 8 kartus ir šį nusikaltimą įvykdė neišnykus teistumams; D. A. I. teistas 1 kartą jau po šio nusikaltimo padarymo, tačiau metų bėgyje iki šio nusikaltimo padarymo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kas rodo, kad jis teigiamų išvadų nepadarė ir nusikalstamo elgesio neatsisakė bei nepasitaisė, be to, nenustatyta kaltinamųjų atsakomybės švelninančių aplinkybių, o D. A. I. ir R. K. yra nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė- bendrininkų grupė, todėl pastariesiems skirtinos didesnės bausmės nei sankcijoje numatytas l.a. bausmės vidurkis; G. R. skirtina sankcijoje numatytos l.a. bausmės vidurkio bausmė (be to jis pakartotinai, teistumui neišnykus padarė analogišką nusikaltimą- neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti).

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kaltinamieji savo kaltės, neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, nepripažino ir nors tai laikytina jų teise, tačiau tai taip pat parodo ir pastarųjų psichinį ryšį su įvykdytomis nusikalstamomis veikomis, o būtent tai, kad jie visiškai nesigaili jas įvykdę ir savo veiksmų nevertina neigiamai, todėl tik griežtos laisvės atėmimo bausmės gali apriboti galimybę G. R., R. K. ir D. A. I. daryti naujas nusikalstamas veikas.

Apeliacinio proceso metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, prokuroras pašė prokuratūros skundą tenkinti.

Apylinkės teismas, neįvertinęs visų reikšmingų bylai aplinkybių padarė nepagrįstą išvadą, kad G. R. ir R. K. nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 260 str. 1 d., kadangi minėta teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko G. R. ir R. K. išteisinti nepagrįstai, taipogi teismo padarytos išvados dėl D. A. I., kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 259 str. l d., o ne 260 str. 1 d., taip pat neatitinka bylos aplinkybių, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-09-04 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio (Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu) 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 259 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybė už neteisėtą nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Neabejotina ir tai, kad įrodymais yra tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai – svarbu, jog jie būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, ir kad juos galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1 ir 4 d.). Šiuo konkrečiu atveju pirmos instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, nesugretino liudytojo R. Ž., D. M. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme su kitomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, taipogi apylinkės teismas visiškai be pagrindo nelaikė įrodymu 2009-01-29 specialisto išvados bei visiškai be pagrindo nesivadovavo pirminiais A. I. I., R. Ž. parodymais, taip pirmos instancijos teismas nepagrįstai susiaurino įrodymų vertinimo turinį, t. y . nurodė, kad nesant galimybės panaikinti prieštaravimus kitais duomenimis, teismas vadovavosi teisiamojo posėdžio duotais D. A. I., R. Ž. parodymais.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. A. I. savo pirminiuose parodymuose pripažino amfetamino įgijimo faktą iš R. K. ( l t., b. l. 31-32) ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 41), dalyvaujant gynėjui su kuriuo buvo sudarytas susitarimas, nurodė, jog (duomenys neskelbtini), prie geležinkelio stoties miltelius jam perdavė R. K., su kuriuo iš vakaro tarėsi, jog jis atvažiuos kažką paimti iš R. K. (duomenys neskelbtini) ir suprato, kad reikės paimti kažką draudžiamo. O (duomenys neskelbtini) paėmęs iš R. K. pakelį su milteliais suprato, kad tai narkotikai ir šią medžiagą gabeno į (duomenys neskelbtini). Ir nors vėlesniuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu, bei teisiamojo posėdžio metu, D. A. I. paneigė savo pirminius parodymus, nurodydamas, jog sakė, kad miltelius gavo iš R. K. todėl, kad manė, jog bus mažesnė jo atsakomybė ir dėl to apkalbėjo R. K.. Tačiau ta aplinkybė, jog apkalbėjo R. K., nes neva tikėjosi mažesnės atsakomybės paneigiama tuo, kad prieš apklausą jam buvo suteikta galimybė pasitarti su gynėju dėl užimamos gynybinės pozicijos. Be to, savo pirminius parodymus D. A. I. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėjui 2008-11-06 sprendžiant suėmimo pastarajam klausimą (1 t. b. l. 62). Taip pat paminėtina tai, jog apylinkės teisme D. A. I. parodė, kad kol M. V. buvo (duomenys neskelbtini) darbo biržoje, jis įgijo amfetaminą už 300 Lt iš asmens, kuris jo telefone buvo įvestas kaip „Pirkėjas". Dėl amfetamino įgijimo, tos pačios dienos rytą kai vyko į (duomenys neskelbtini), buvo susiskambinęs su minėtu pažįstamu iš matymo „Pirkėju". Tikslo platinti amfetaminą neturėjo, pirko savo naudojimui, nes 1 g sunaudoja per 2 kartus, tačiau tokie nuteistojo D. A. I. parodymai vertintini kaip pasirinkta gynybinė taktika, siekiant švelnesnės bausmės sau bei išteisinimo G. R. ir R. K., nes iškart po sulaikymo iš D. A. I. buvo paimti jo telefonai, kuriuos apžiūrėjus (l t., b. l. 20-21) buvo nustatyta, jog telefonų atmintinėje nėra įvesta jokio abonento kaip „Pirkėjas"- ir tai paneigia apylinkės teisme duotus D. A. I. parodymus. Taipogi paminėtina tai, kad apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad iš ko pasiėmė narkotines medžiagas nežino ir anksčiau nesakė iš ko pasiėmė, nors pirmos instancijos teisme teigė, jog įgijo amfetaminą už 300 Lt iš asmens, kuris jo telefone buvo įvestas kaip „Pirkėjas". Taigi, minėtos aplinkybės paneigia jo duotus parodymus apylinkės teisme, nes ikiteisminio tyrimo metu D. A. I. parodymai sutampa su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas remiasi pirminiais D. A. I. parodymais, o ir atmeta nuteistojo D. A. I. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme.

Nepagrįsta apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad D. A. I. pareikštas kaltinimas turint tikslą amfetaminą parduoti ar jį platinti yra grįstas tik prielaidomis ir spėjimais, o ne įrodymais, dėl ko pirmos instancijos teismas nenustatęs D. A. I. veikoje subjektyvinės pusės požymio – tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, perkvalifikavo D. A. I. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. į 259 str. 1 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas išvadą apie subjektyvių nusikaltimo sudėties požymių buvimą daro remdamasis nustatytomis objektyviomis bylos aplinkybėmis arba kaltininko parodymais. Vertindamas kaltininko parodymus teismas gretina jo parodymus su kitų liudytojų parodymais bei kitais byloje nustatytais objektyviais požymiais, todėl inkriminuoto tikslo neigimas pats savaime nepaneigia tokio tikslo buvimo. D. A. I. tyčia įgyti amfetaminą tikslu jį platinti, įrodyta ir tuo, kad grynasis amfetamino kiekis 18,182 gr. buvo sumaišytas miltelių mišinyje, kurio bendra masė 100,149 gr., todėl daroma išvada, kad psichotropines medžiagas D. A. I. įsigijo ir gabeno ne sau, o tikslu platinti. Ir tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra remiama ne prielaidomis, o išplaukia iš byloje nustatytų objektyvių aplinkybių, ką netiesiogiai patvirtina ir pirminiai liudytojų R. Ž., D. M. parodymai.

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. parodė, kad pats vartoja kvaišalus - amfetaminą ir „žolę", 2008-ųjų vasarą ir rudenį šias medžiagas keletą kartų įsigijo iš R. K., susitikdavo įvairiose R. K. nurodytose vietose jo automobilyje BMW 525, v. n. (duomenys neskelbtini), kartais su R. K. amfetamino ar „žolės"' pardavimo metu automobilyje būdavo ir D. A. I.. R. Ž. paaiškino, kad kratos metu pas jį rastuose polietileniniuose buvo amfetaminas arba „žolė", įsigyti iš R. K. (2 t., b. l. 92-93). Pirmos instancijos teismas vadovavosi teisme R. Ž. duotais parodymais, kad pareigūnas prieš parodymų davimą jam pasakė K. ir A. pavardes ir kad juos apkalbėtų, ką jis ir padarė, tačiau iš jo ikiteisminio tyrimo apklausos matyti, kad jis minėtus asmenis įvardino „R. K.- (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nors teisme neparodė, jog pareigūnai jam būtų pasakę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pravardes, kas rodo, jog minėtus asmenis jis žinojo iš anksčiau. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas R. Ž. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, daro išvadą, jog apylinkės teisme R. Ž. davė melagingus parodymus.

Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. M. davė parodymus (2 t. b. 1.90-91) ir juos patvirtino akistatos su D. A. I. metu (1 t., b. l. 43-44), kad 2008 m. vasarą ir rudenį su draugais šokiuose (duomenys neskelbtini)vartodavo amfetaminą arba „žolę", tas medžiagas vienas iš draugų, kurio neįvardino, įgydavo iš D. A. I., tačiau pats D. M. iš I. kvaišalų nepirko, jis tik iš pažįstamų žinojo, jog I. juos platina. Jie keturiese su draugais susimesdavo po 10 Lt ir nusipirkdavo 1 gr amfetamino. Apylinkės teisme D. M. pakeitė savo parodymus ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu tyčia melavo, jog pareigūnai greičiau paleistų, tačiau tokius D. M. parodymus apeliacinės instancijos teismas atmeta ir vertina kaip gynybinę versiją, siekiant padėti išvengti atsakomybės D.A. I.. Liudytojų D. M. ir R. Ž. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo filmuojami ir iš filmuotos medžiagos matyti, jog joks poveikis apklausiamiesiems nebuvo daromas ir jie liudijo tas aplinkybes, kurias patys žinojo. Be to ikiteisminio tyrimo metu D. M. parodymus davė būdamas įspėtas apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Taipogi apylinkės teisme iškeltą D. M. versiją paneigia kiti byloje esantys įrodymai (R. T. parodymai, kad jis turėjo informacijos, jog D. A. I. su R. K. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, dėl ko ir buvo atliekamas operatyvinis tyrimas, ir ta informacija pasitvirtino atlikus kaltinamųjų sekimą).

Žemesnės instancijos teismas

Nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvada, jog specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) patikimumas kelia teismui abejones, dėl ko apylinkės teismas minėta specialisto išvada nesivadovavo kaip įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai ignoravo specialistų išvadą dėl netinkamo objektų įpakavimo sąlygų, jų tinkamumo ar laikymo. Iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos rašto ( 5 t., b.l, 123), matyti, kad 2008-1l-12, specialistei A. V. Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdyboje buvo pateikti objektai (maišelis su milteliais ir popierine servetėle), objektai buvo įpakuoti į atskirus sandariai uždarytus polietileninius vokelius, bei nurodytas kvapų nuėmimo laboratorijoje procesas. Be to, liudytojas D. M. pirmos instancijos teisme paaiškino, jog maišeliai su psichotropine medžiaga ir servetėle nuo 2008-11-04 iki 2008-11-12 buvo laikomi jo darbo kabineto seife, atsižvelgiant į šių pakuočių nedidelį tūrį bei į tai, kad milteliai galimai buvo narkotinė ar psichotropinė medžiaga, kuriai taikė išskirtinį saugojimą, t. y. laikė seife, o aplinkybių, leidžiančių netikėti liudytojo D. M. parodymais, teisme nenustatyta. Taipogi paminėtina tai, kad šių objektų įpakavimo sąlygos nepagrįstai apylinkės teismui kėlė abejones, nes iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybos rašto ( 5 t., b.l, 123), matyti, kad 2008-1l-12, specialistei A. V. Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdyboje buvo pateikti objektai (maišelis su milteliais ir popierine servetėle), objektai buvo įpakuoti į atskirus sandariai uždarytus polietileninius vokelius, bei nurodytas kvapų nuėmimo laboratorijoje procesas. Taip pat apylinkės ir apeliacinės instancijos teismuose buvo apklaustas liudytojas D. M., kuris nuvežė ir pateikė specialistei minėtus objektus kvapų paėmimui. Liudytojas patvirtino, jog objektai buvo supakuoti į polietileninius maišelius, susegti segtukais, ant jų prisegtas baltas lapas su paaiškinamaisiais užrašais bei Muitinės kriminalinės tarnybos Šiaulių skyriaus antspaudo atspaudu. Liudytojas patvirtino, jog jam matant buvo išpakuoti objektai ir specialistė paėmė nuo minėtų objektų kvapus. Sutinkamai su Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-742, 2003-12-24, dėl „Žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodikos patvirtinimo" 26.7 punkte nurodyta, jog viena iš pagrindinių kvapų konservavimo priemonių yra polimerinis maišelis (šiuo atveju jis ir buvo panaudotas iki pristatant objektus kvapų nuėmimui nuo jų 2008-11-12 į Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Odorologinių tyrimų ir kinologijos valdybą). Taigi, priešingai nei nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, aukštesnės instancijos teismas nemano, kad objektų supakavimas į polimerinį maišelį yra ydingas, nes tokį objektų supakavimo būdą reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. V-742, 2003-12-24, dėl „Žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodikos patvirtinimo" 26.7 punktas. Be to, tai, kad objektai buvo pateikti maišeliuose, sandariai uždarytose vokeliuose apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir specialistė V. V. ir parodė, jog tvirtina savo išvadą ir kad tyrimas buvo atliktas pagal nustatytą metodiką. Taip pat parodė, jog dėl supakavimo į polietileninius maišelis garavimas galimas, galėjo sumažėti tiek, kad būtų neigiama, bet jei išvada teigiama, tai buvusios koncentracijos pakako. Taipogi parodė tai, kad jei kvapą ir lyginamuosius kvapus paima tas pats asmuo, reakcija gali būti, tačiau kad šuo sureaguotų, turi būti stipri reakcija, be to, parodė, kad iš praktikos gali pasakyti, jog yra minimali tikimybė, kad šuo į tai sureaguotų, nes yra pakankama koncentracija pagrindinio kvapo (6 t. b. l. 63-64). Nepagrįsta ir apylinkės teismo išvada dėl netinkamų foninių kvapų pateikimo specialistams, dėl ko pirmos instancijos teismas nesirėmė specialistės išvada dėl išvados nepatikimumo. Apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžiu metu apklausus specialistę V. V., ji parodė, kad foniniai kvapai nieko neįtakoja, tai tik aplinkos kvapas patalpoje (6 t. b. l. 63). Be to, pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad specialisto išvadoje visiškai nenurodoma kaip tirti buvo pateikti objektai, nors šioje specialisto išvadoje yra aiškiai nurodyta, kokie ir kieno lyginamieji kvapai gauti, kaip jie įpakuoti, kas ant jų užrašyta, kokie antspaudai uždėti ir kad įpakavimai nepažeisti bei nurodoma, kad kartu tiriami ir kvapai nuimti nuo objektų 2008-11-12 (maišelio su milteliais ir servetėlės) (3 t. b. l. 61-63). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šioje specialisto išvadoje yra nurodyti visi turinio elementai, aiškiai išvardinti LR BPK 90 str. 3 d. (specialisto asmens duomenys, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija, tirti objektai, naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės, specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti) ir šiuos turinio elementus įstatymas įvardina kaip pakankamus, kad specialisto išvada kaip procesinis dokumentas atliktų savo įrodomąją funkciją. Grįžtant prie D. A. I. parodymų duotų pirmos instancijos teisme, kuriuose jis parodė, kad gavęs maišelį su amfetaminu, maišelį įvyniojo į servetėlę, kurią rado M. V. automobilyje ir įsidėjo į vidinę savo striukės kairę kišenę ir gretinant juos su specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad kvapo pėdsake, kuris 2008-11-12 buvo paimtas nuo vienkartinės popierinės servetėlės, rastas D. A. I. kvapas, bet nerasta G. R. bei R. K. kvapų, o kvapo pėdsake, kuris 2008-11-12 buvo paimtas nuo plastikinio maišelio (su milteliais), rasta G. R. bei R. K. kvapų, bet nerasta D. A. I. kvapo, darytina pagrįsta išvada, kad narkotines medžiagas G. R. perdavė R. K., o šis D. A. I.. Taigi ta aplinkybė, jog D. A. I. maišelį su narkotinėmis medžiagomis automobilyje apvyniojo servetėle, paaiškina, kodėl ant servetėlės nebuvo K. ir R. kvapų, o ant plastikinio maišelio (su milteliais) nebuvo D. A. I. kvapo. Paminėtina ir tai, kad teisme duoti D. A. I. parodymai nepaaiškina kaip ant maišelio su amfetaminu atsirado G. R. ir R. K. kvapai, o pirminiai ikiteisminio tyrimo metu duoti D. A. I. parodymai tai paaiškina. Taigi, atsižvelgiant į paminėtas, aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi minėta specialisto išvada ir laiko ją įrodymu, sprendžiant kaltės klausimus.