Šiaulių apygardos teismo sprendimas

- 2007-04-24 Lizingo sutartis Nr. 2007/04-S99 ir Nr.2007/04-P135, sudarytas tarp UAB DnB NORD lizingas ir UAB “Laimviva”,

- 2009-11-19 Susitarimą Nr. 1 prie 2007-04-24 Lizingo sutarties Nr. 2007/04-P135 ir 2009-11-19 Susitarimą Nr. 1 prie 2007-04-24 Lizingo sutarties Nr. 2007/04-S99, sudarytus tarp UAB DnB NORD lizingas ir UAB “Laimviva”,

- 2009-11-19 Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. SKL0703 prie lizingo sutarties Nr. 2007/04-S99 ir 2009-11-19 Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. SKL0702 prie lizingo sutarties Nr.2007/04-P135, sudarytas tarp UAB DnB NORD lizingas ir UAB “Laimviva”,

- 2007-04-24 Laidavimo sutartis Nr. 2007/04-P135-GJ ir Nr. 2007/04-S99-GI, sudarytas tarp UAB DnB NORD lizingas ir S. B.,

- 2009-11-19 Laidavimo sutartis Nr. 2007/04-P135-G ir N r. 2007/04-S99-G, sudarytas tarp UAB DnB NORD lizingas ir S. B.,

- taikyti restituciją - UAB “Laimviva” grąžinti Lizingo sutarčių Nr. 2007/04-S99 ir 2007/04-P-1.35 pagrindu nuomojamą turtą UAB DnB NORD lizingas, o UAB DnB NORD lizingas grąžinti BUAB “Laimviva” visas pinigines lėšas, gautas Lizingo sutarčių Nr.2007/04-S99 ir 2007/04-P-135 pagrindu.

2007-04-24 UAB “Laimviva” ir DnB NORD lizingas pasirašė Lizingo sutartį Nr. 2007/04-S99, pagal kurią lizingo bendrovė įgijo iš UAB “Vitlukas” autovežį DAF ir perdavė šį turtą UAB “Laimviva” naudoti ir valdyti finansinės nuomos pagrindais. Kaip papildoma prievolės užtikrinimo priemonė buvo numatytas S. B. asmeninis laidavimas - 2007-04-24 sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 2007/04-S99-G1, pagal kurią laiduotoja atsako pilna apimtimi Lizingo bendrovei už UAB “Laimviva” prisiimtus finansinius įsipareigojimus.

2009-11-19 tarp UAB “Laimviva” ir Lizingo bendrovės buvo sudarytas Susitarimas Nr. I prie 2007-04-24 Lizingo sutarties Nr. 2007/04-P135 ir Įsiskolinimo mokėjimo sutartis Nr. SKL0702 prie Lizingo sutarties Nr. 2007/04-PI35.

2009-11-19 tarp UAB “Laimviva” ir Lizingo bendrovės buvo sudarytas Susitarimas Nr. 1 prie 2007-04-24 Lizingo sutarties Nr. 2007/04-S99 ir Įsiskolinimo mokėjimo sutartis Nr. SKL0703 prie Lizingo sutarties 2007/04-S99.

2009-11-19 tarp Lizingo bendrovės ir S. B. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. 04-P135-G, pagal kurią laiduotoja atsako pilna apimtimi Lizingo bendrovei už UAB “Laimviva” prisiimtus finansinius įsipareigojimus, pagal Lizingo sutartį Nr. 2007/04-P135.

2009-11-19 tarp Lizingo bendrovės ir S. B. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. V04-S99-G, pagal kurią laiduotoja atsako pilna apimtimi lizingo bendrovei už UAB “Laimviva” prisiimtus finansinius įsipareigojimus, pagal Lizingo sutartį Nr. 2007/04-S99.

2010-10-20 aukščiau aprašytos lizingo sutartys buvo vienašališkai nutrauktos UAB DnB NORD lizingas iniciatyva.

Sudarytas laidavimo sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis, remiantis CK 1.86, 1.87 str., 1.91 str.

Lizingo bendrovė prieš pasirašant lizingo sutartis su UAB “Laimviva” ir tuo pačiu laidavimo sutartis su S. B., pareikalavo pateikti visus dokumentus, įrodančius UAB “Laimviva” statusą, jos mokumą, esamas finansines galimybes įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, taip pat bendrovės visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimus, patvirtinančius bendrovės direktoriaus statusą ir teises, taip pat bendrovės įstatus. 2009 metais, įsibėgėjus sunkmečiui ir pablogėjus UAB “Laimviva” finansinei padėčiai, susidarė įsiskolinimas, kuris siekė 24 000 Lt. Ieškovė, kaip bendrovės direktorė, kreipėsi į Lizingo bendrovę ir paprašė atidėti ir naujai išdėstyti mokėjimus, tačiau atsakovas pareikalavo, jog ieškovė iš naujo pasirašytų laidavimo sutartis. Priešingu atveju pagrasino, jog lizingo sutartys bus nutrauktos dėl esminių sutarties pažeidimų ir tokiu būdu bendrovė bus privesta prie bankroto.

2007-04-24 pasirašant Lizingo sutartis ir Laidavimo sutartis, Lizingo bendrovei buvo pateikta visa žodinė ir raštiška informacija apie UAB “Laimviva” ir S. B., laidavimo sutarčių pasirašymo metu Lizingo bendrovė žinojo, jog S. B. turi turto tik už 40 000 Lt, todėl pastaroji kaip laiduotoja, neturi jokių galimybių užtikrinti sutartinių įsipareigojimų. Tačiau Lizingo bendrovė šios aplinkybės nepaisė. Santykis tarp S. B. turėto turto ir Lizingo sutarčių dalykų vertės yra labai didelis, t. y. daugiau nei 150 000 Lt, todėl yra visi pagrindai teigti, kad šie laidavimo sandoriai buvo sudaryti dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, žinant, kad ieškovė nesugebės įvykdyti sutarties. Be to sudarant lizingo sutartį, buvo nurodyta, kad ji privalo būti laiduotoja.Tik sutikus jai būti laiduotoja, buvo pasirašyta lizingo sutartis. Iš šio sandorio ji neturėjo jokios naudos, nes sudarant 2007-04-24 d. buvo tik įmonės direktore. Tikrasis Laidavimo sutarčių sudarymo tikslas buvo - gauti Lizingo bendrovės kompetetingo organo leidimą sudaryti Lizingo sutartis. Kadangi nėra prievolės dalyko įmanomumo, todėl sandoris turi būti pripažįstamas negaliojančiu nuo pat jo sudarymo dienos.Be to tai buvo apsimestinis sandoris, nes sudaryti kitam sandoriui pridengti-lizingo sandoriui pridengti.

2009-11-19 pakartotinai Laidavimo sutartys buvo sudarytos su Lizingo bendrove tik jau kitam sandoriui pridengti - Įsiskolinimo mokėjimo sutartims sudaryti. Šių Laidavimo sutarčių pasirašymą papildomai lėmė ir tai, kad šias laidavimo sutartis ieškovė privalėjo pasirašyti prieš savo valią dėl ekonominio spaudimo ir susidėjusių sunkių aplinkybių. Lizingo bendrovė žinojo UAB “Laimviva” finansinę padėtį, iškilusias problemas, todėl pasinaudojo šiomis aplinkybėmis ir turima informacija, priversdama pasirašyti ieškovę 2009-11-19 Laidavimo sutartis, tam, kad būtų sudarytos Įsiskolinimo mokėjimo sutartys ir Susitarimai Nr. 1 prie lizingo sutarčių. Lizingo bendrovė vienpusiškai diktavo sąlygas, darė ekonominį spaudimą, pasinaudojo susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis, todėl ieškovė privalėjo pasirašyti sau nenaudingus sandorius, kuriuos prašo pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį.

Pagal tuo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, bendrovės įstatai yra teisinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi bendrovė savo veikloje. UAB “Laimviva” direktorei sudarius sandorius, viršijančius jos kompetenciją, buvo pažeisti imperatyvai, numatyti UAB „Laimviva” Įstatuose ir Akcinių bendrovių įstatyme, todėl Lizingo sutarčių sudarymas prieštaravo tiek Akcinių bendrovių įstatymui, tiek bendrovės įstatams, t. y. buvo sudarytas sandoris, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).

Triplike (128–133 b. l.) atsakovas DnB NORD lizingas nesutinka su ieškovės argumentais, išdėstytais dublike ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad Lizingas ir ieškovė laisva valia sudarė Laidavimo sutartis, ieškovė 2007-04-24 Laidavimo sutartis sudarė būdama UAB „Laimviva” direktore, o 2009-11-19 Laidavimo sutartis sudarė būdama UAB „Laimviva” akcininke ir direktore. Įmonės vadovo ir/ar akcininko laidavimas yra įprasta ir sąžininga praktika. Ieškovės argumentas, jog Lizingas grasino, pareikšdamas, jog nutrauks Lizingo sutartis dėl didelio įsiskolinimo, yra atmestinas. Priešingai, vienašališkas sutarties nutraukimas yra įstatymo suteikta teisės gynimo priemonė, kuria Lizingas, kaip tinkamai ir sąžiningai sutartį vykdanti šalis, gali pasinaudoti esant esminiam sutarties pažeidimui, t. y. prievolių nevykdymui. Atkreiptinas dėmesys, jog Lizingas, pasirašydamas Lizingo sutartis, tikrino UAB „Laimviva” mokumą ir finansines galimybes įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Lizingas, sudarydamas Lizingo sutartis, prisiėmė pasvertą riziką, kadangi UAB „Laimviva” buvo finansiškai pajėgi mokėti lizingo mėnesines įmokas. Laiduotojos finansinė padėtis neturi prejudicinės reikšmės Laidavimo sutarčių teisėtumui. Todėl ieškovės argumentai, jog Lizingas neįvertino laiduotojos finansinės padėties, atmestini kaip neturintys įtakos dėl Laidavimo sutarčių negaliojimo pagrindų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog laiduotoja niekada nesikreipė į Lizingą dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes nemanė, jog sudarytos Laidavimo sutartys yra neteisėtos, tokių veiksmų ėmėsi tik tuomet, kai Lizingas pradėjo priverstinį skolos išieškojimą teismine tvarka. Ieškovės argumentai dėl Laidavimo sutarčių negaliojimo CK 1.86 str. pagrindu yra atmestini kaip nepagrįsti, nes pagrindinis ieškovės argumentas, jog Lizingas, sudarydamas Laidavimo sutartis, tinkamai neįvertino laiduotojos finansinės padėties, negali būti traktuojamas kaip siekis sudaryti tariamą sandorį ir išvengti teisinių pasekmių. Ieškovės argumentai ginčijant Laidavimo sutartis CK 1.87 str. pagrindu taip pat yra nepagrįsti. Pagal Lizingo sutartis lizingo objektai buvo realiai perduoti UAB „Laimviva” naudoti ir valdyti, o UAB „Laimviva” už tai mokėjo lizingo mokėjimus ir savo veikimu patvirtino Lizingo sutarčių teisėtumą. Esant pagrindiniam sandoriui teisėtam ir galiojančiam, nėra pagrindo abejoti Laidavimo sutarčių, kaip akcesorinių sandorių, teisėtumu. Ieškovės argumentai dėl Laidavimo sutarčių negaliojimo CK 1.91 str. pagrindu taip pat yra atmestini. Ieškovė taip pat neįrodė, jog Lizingo sutarties sąlygos atsakovei buvo pernelyg sunkios, o byloje nėra jokių įrodymų, kad Lizingas, sudarydamas sandorius, pasinaudojo atsakovei susiklosčiusiomis sunkiomis aplinkybėmis. Priešingai, ieškovė galėjo pasirinkti kitas finansų įstaigas teikiančias lizingo paslaugas.

Teismo posėdyje ieškovės atstovas prašo patenkinti ieškinį pilnumoje, priteisti iš atsakovo atstovavimo išlaidas 2 000 Lt. Atstovas nurodė, kad palaiko ieškinį bei visus kituose procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad Lizingo sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis tik CK 1.80 pagrindu.

Byloje nustatyta, kad 2007 04 24 atsakovas ir UAB „Laimviva“ sudarė dvi lizingo sutartis, t.y. Nr. 2007/04-S99 dėl autovežio DAF CEP008 už 161 148,21 ir Nr. 2007/04-P135 dėl priekabos ROLFO BXEAA32A už 32 208,59 Lt įgijimo išpirkimo būdu (21–29, 33–42 b. l.). 2009 11 19 papildomais susitarimais prie šių sutarčių buvo pratęsti sudarytų sutarčių terminai iki 2013 metų (45–46 b. l.). Taip pat tarp šių šalių 2009 11 19 d. buvo sudarytos įsiskolinimų mokėjimo sutartys Nr. SKL0703 ir SKL0702 dėl 20 494,44 Lt skolos pagal sutartį Nr. 2007/04-S99 bei dėl 3 995,49 Lt. įsiskolinimo pagal sutartį Nr. 2007/04-P135 mokėjimų išdėstymo šalių suderintais grafikais (47–50, 51–54 b. l.). Atsakovas ir ieškovė S. B., kuri buvo atsakovo UAB „Laimviva“ direktorė, 2007 04 24 sudarė laidavimo sutartis Nr.2007/04-P135-G1 (55–56 b. l.) ir Nr. 2007/04-P-135-G (58–59 b. l.) prie sudarytų lizingo sutarčių. Ieškovė, būdama įmonės direktorė ir akcininkė, 2009 11 19 d. sudarė papildomas laidavimo sutartis Nr. 2007/04-P-135-G ir Nr.2007/04-P135-G1 (57,60 b. l.). Pagal šias sutartis ieškovė įsipareigojo atsakyti solidariai su atsakovu UAB „Laimviva“, jeigu jis neįvykdys visų prievolių ar jų dalies pagal lizingo sutartis bei pakeistas lizingo sutartis.

Ieškovė ginčija sudarytas su atsakovu UAB „DnB Nord banko lizingas“ laidavimo sutartis remiantis CK 1.86 ir 1.87 straipsnių pagrindu, kaip apsimestinius bei tariamus sandorius, o 2009 11 19 d. sudarytą laidavimo sandorį ginčija ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, kurį nurodo privalėjusi sudaryti prieš savo valią susidėjus sunkioms aplinkybėms aiškiai sau nenaudingomis sąlygomis bei dėl ekonominio spaudimo.

Ieškovė nurodo, kad jos ir atsakovo sudarytas laidavimo sandoris buvo tariamas, nes buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, kadangi atsakovas turėjo visą informaciją, kad ieškovė neturi pakankamai turto užtikrinti prievolės įvykdymą, o nesant asmeninio laidavimo, nebūtų sudaryta lizingo sutartis. Ieškovė nurodo, kad atsakovas buvo nesąžiningas, nes turėjo visą informaciją apie jos finansinę, turtinę padėtį, kad ji negali įvykdyti sandorio, prisiimti prievolės. Ieškovė nurodo, kad laidavimas sudarytas formaliai, tik kad pasirašyti lizingo sutartį. Be to, teigia, kad buvo priversta pasirašyti laidavimo sutartis, nes priešingu atveju būtų nesudaryta lizingo sutartis. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo priversta sudaryti sutartis, kad tai neatitiko jos valios.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. CK 6. 154 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti, ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pripažįstama, kad civilinių teisinių santykių šalys, sudarydamos sutartis yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas. Sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK numatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartis (CK 6. 156 sr. 2 d.). Jeigu asmens valia sudaryti sutartį dėl priežasčių, nustatytų įstatymuose, neteisingai išreiškiama, tokie sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Įstatymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai būtų stabilūs ir būtų apgintas civilinių teisinių santykių subjektų teisės, įgytos šių sandorių pagrindu.

Laidavimas yra vienas iš tiesiogiai CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Taigi, laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant, atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai tokiu interesu yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir tokiu būdu siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos. Esant atitinkamoms sąlygoms, laiduotojas pats turi interesą sudaryti laidavimo sutartį. Sudarant tokią sutartį, laiduotojas prisiima ūkinės veiklos riziką kartu su asmeniu, už kurį laiduojama. Ieškovė, būdama verslininkė UAB „Laimviva“ direktorė, o nuo 2007 10 15 d. (14–15 b. l.) ir šios įmonės akcininkė, turėjo ir galėjo gauti informaciją, apie šios bendrovės finansinę ir ūkinę būklę, todėl galėjo laisvai apsispręsti sudaryti laidavimo sutartis ar jos nesudaryti. Ieškovei buvo žinoma apie UAB „ Laimviva“ finansinę veiklą, o vėliau jos sutrikimus, kad įsipareigojimai atsakovui buvo vykdomi netinkamai. Sudarant sutartis buvo ir ieškovės interesas, nes ji kaip verslininkė, o vėliau kaip akcininkė, sudarydama papildomas laidavimo sutartis, siekė vystyti ir normalizuoti bendrovės veiklą. Ūkinėje veikloje ir teisinėje praktikoje yra pripažįstama, kad laidavimas kreditavimo santykiuose yra įprastas sandoris, tokia praktika visuotinai pripažįstama ir laikoma sąžininga – laiduotojas papildomai parodo, kad tiki verslo perspektyvomis, yra suinteresuotas jo sėkme, todėl bus suinteresuotas, kad skolininkas atsakingai naudotų gautą kreditą ir jį kontroliuotų, o kai dar laiduotojas yra ir bendrovės akcininkas bei vadovas - tai yra logiškas veiksmas (Lietuvos Apeliacinio teismo nutartis 2011 02 07d. civilinėje byloje Nr.2A-154/2011).

Verslininkai veikia savo rizika ir privalo būti apdairūs. Ieškovė buvo UAB „Laimviva“ direktorė, o vėliau ir akcininkė, vykdė įmonės veiklą ir organizavo bei vadovavo įmonės verslui, naudojosi iš to gautu pelnu, todėl logiška, kad ji buvo suinteresuota sudaryti laidavimo sutartis. Sutartys, tame tarpe ir laidavimo, sudaromos pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 str. 1d.).

Byloje nenustatyta, kad ieškovė buvo verčiama sudaryti laidavimo sutartis, ar atsakovas grąsino, ar kitais neteisėtais veiksmais vertė sudaryti sutartis. Tai ieškovė grindžia tik deklaratyviais paaiškinimais, nepateikdama jokių įrodymų (CPK 178 str.), todėl ieškovės argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Vadovaujantis CK 6.156 str. šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas <...>, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tad vertinant UAB “DnB NORD Lizingas“ ir ieškovės santykius sutarties laisvės principo kontekste, šalys, pasirašydamos laidavimo sutartis, laisva valia išreiškė ketinimus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Pati ieškovė pripažino, kad atsakovas siūlė susirasti ir kitą laiduotoją, tačiau ieškovė laisva valia prisiėmė įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis, prisiėmė riziką. Pasiūlymas sudaryti laidavimo sutartį, negali būti vertinamas grasinimu ar ekonominiu spaudimu. Nesutikdama būti laiduotoja, ieškovė galėjo tai pareikšti atsakovui ar pasirinkti kitą lizingo paslaugas teikiančią įmonę.

Ieškovė nurodo, jog atsakovas, pasirašydamas Laidavimo sutartis, tinkamai neįvertino laiduotojos turtinės padėties ir žinodamas, jog laiduotoja nebus pajėgi įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, leido laiduotojai sudaryti Laidavimo sutartis. Be to, ieškovė nurodo, jog atėjus ekonomikos sunkmečiui ir UAB „Laimviva“ netinkamai vykdant įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis, atsakovas sutiko bendradarbiauti ir atidėjo bei naujai išdėstė lizingo mokėjimus, pasirašydamas Įsiskolinimo mokėjimo sutartis, bet pasirašydamas Įsiskolinimo mokėjimo sutartis, iš naujo privertė ieškovę pasirašyti Laidavimo sutartis.

Lizingo įmonė, sudarydama Laidavimo sutartis, nėra saistoma pareigos užtikrinti, jog laiduotoja yra finansiškai pajėgi įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Laidavimo sutartis nėra kredito sutartis, kuomet mokamos mėnesinės kredito grąžinimo įmokos ir palūkanos. Laidavimo sutarčiai sudaryti pakanka, jog laiduotoja, kaip sąžininga šalis, pati patvirtina ir įsipareigoja pagal laidavimo sutartis. Be to, ieškovė buvo UAB „Laimviva" direktorė, t. y. yra darbingo amžiaus asmuo, gaunantis pajamas, bei sudarydama Laidavimo sutartis turėjo nekilnojamojo turto už apytiksliai 40 000,00 Lt. Taigi, teiginiai, jog Lizingas neįvertino laiduotojos finansinės padėties, neturi įtakos sprendžiant dėl sandorio negaliojimo pagrindų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lizingo sutartys buvo sudarytos tarp Lizingo ir UAB „Laimviva“, tad Lizingas įvertindamas sutarčių įvykdymo riziką, patikrino UAB „Laimviva“ finansinę padėtį, jos galimybes mokėti mėnesines įmokas. Laidavimo sutartys buvo sudarytos tik kaip papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Be to, net ir įvertinus laiduotojos finansinę padėtį laidavimo sutarčių sudarymo metu, iki šio laiko laiduotojos finansinė būklė galėjo ženkliai pakisti, tačiau tai neturi prejudicinės reikšmės laidavimo sutarčių sudarymo teisėtumui.

Be to, nei ieškovė, nei atsakovas negalėjo žinoti, kad lizingo sutartys bus nevykdomos, o egzistavo tik teorinė galimybė, kad jos gali būti nevykdomos. Lizingo sutarčių sudarymo metu šalys negali žinoti, kada ir kokioms konkrečioms skolos sumoms esant lizingo gavėjas taps nemokus ir koks gali būti skolos likutis. Laidavimas yra asmeninio pobūdžio prievolė ir laiduotoja kaip protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo prisiėmė riziką vykyti laidavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Reikšminga ta aplinkybė, kaip ieškovė pasirašė sutartis tiek įmonės vardu, tiek prisiimdama įsipareigojimus kaip fizinis asmuo, ieškovei, kaip užsiimančiai verslu, taikytini padidinti reikalavimai dėl sutarčių sudarymo bei vykdymo. Pati ieškovė patvirtino ieškinyje, kad jai buvo siūloma paieškoti kitą laiduotoją, bet ji laisva valia prisiėmė įsipareigojimus. Sandoriai prisiimti galimą verslo riziką ar dėl komercinio apsiskaičiavimo, nesant kitos šalies nesąžiningumui, negali būti pripažįstami negaliojančiais. Byloje nenustatyta, o ieškovė ir neįrodinėjo, lizingo įmonės nesąžiningumo, sudarant laidavimo sutartis.

Dėl laidavimo sutarčių negaliojimo pagal CK 1.86 str.

Ieškovė ginčija, jog 2007 04 24d. bei 2009 11 19 d. laidavimo sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, dėl ko yra negaliojančios CK 1.86 str. pagrindu. Ieškovė pakartotinai tvirtina, jog Lizingo įmonė neįvertino ieškovės finansinės padėties ir žinojo, jog pastaroji neturi jokių galimybių užtikrinti sutartinius įsipareigojimus, tačiau Lizingas vis tiek, būdamas nesąžiningu, reikalavo sudaryti laidavimo sutartis, todėl jos turi būti pripažintos negaliojančiomis, nes buvo sudarytos siekiant pridengti lizingo sandorius. Taip pat, ieškovė nurodo, jog lizingo įmonės darbuotojai buvo itin suinteresuoti sudaryti kuo daugiau lizingo sutarčių, nes nuo sudaryto sutarčių kiekio gaudavo premijas. Taigi, ieškovė tvirtina, jog laidavimo sutarčių dalykas yra neįmanomas, o susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja.

Ieškovės nurodytas argumentas, kad atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartis, tinkamai neįvertino laiduotojos finansinės padėties, negali būti traktuojamas kaip siekis sudaryti tariamą sandorį ir išvengti teisinių pasekmių. Atsakovas nėra saistomas pareigos surinkti vienokius ar kitokius duomenis apie laiduotojo turtinę padėtį ir tai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo pagrindų. Sudarant lizingo sutartį, atsakovas patikrino įmonės finansines galimybes vykdyti sutartį, analizavo įmonės finansinius dokumentus, tikrino įmonės mokumą, ką patvirtina ir triplike nurodytos aplinkybės bei pateikti įmonės finansiniai dokumentai. Atsakovas prisiėmė pasvertą riziką, kad įmonė vykdys sutartį, kadangi sutarties sudarymo metu UAB „Laimviva“ buvo pajėgi mokėti lizingo mėnesines įmokas. Sudarant laidavimo sutartis, kreditoriui buvo suteikiama papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas. Laidavimas yra akcesorinė, nuo pagrindinės prievolės priklausanti prievolė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų ir padidina tikimybę, jog skolinis įsipareigojimas bus įvykdytas. Taigi, atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartis, siekė papildomų garantijų sutarties netinkamo vykdymo atveju, o ieškovė, sudarydama šias sutartis, prisiėmė atitinkamas pareigas, atsakomybę, ką patvirtina ir laidavimo sutarčių turinys, kuris ieškovei, kaip verslininkei ir vadovei turėjo būti aiškus ir suprantamas. Ieškovė lizingo ir laidavimo sutarčių sudarymo metu turėjo nekilnojamojo turto, kurio vertė galėjo ir padidėti, be to, dirbo, vėliau tapo įmonės akcininke, kas suteikė pagrindo atsakovui tikėti ieškovės galimybe vykdyti sutartį. Ieškovės argumentai, jog laidavimo sutartimis buvo sutarta dėl to, kas neįmanoma, yra atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys laidavimo sutarčių esmei.

Ieškovė nurodo, kad įmonės sudaryta lizingo ir vėlesnės sutartys dėl lizingo, mokėjimo atidėjimo prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms t. y. įstatams ir akcinių bendrovių įstatymui, taip pat juridinio asmens teisnumui, nes buvo sudarytos pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą organų kompetenciją, todėl remiantis CK 1.80 bei 1.82 str. normomis turi būti panaikintos.

2007 10 26 d. buvo patvirtinti nauji UAB „Laimviva“ įstatai, kurių 5.29.10, 5.29.11, 5.29.12 suteikė teisę įmonės vadovui vienasmeniškai priimti sprendimus įsigyti ir ilgalaikį turtą už kainą, didesnę 1/20 įstatinio kapitalo, priimti sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo perleidimo, nuomos ar investavimo, įkeitimo, hipotekos, todėl nepagrįstai ieškovė teigia, kad ji neurėjo teisės sudaryti vėlesnes 2009 11 19 dienos lizingo, Įsiskolinimų mokėjimo sutartis (95–104 b. l.). Tuo metu ieškovė buvo ir įmonės akcininkė.