Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)ir Vyto Miliaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-254-267/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovui T. B. , tretiesiems asmenims G. B. , bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Kinlitus“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo T. B. priešieškinį dėl laidavimo sutarčių ir susitarimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvada ir konstatavimas

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas atmestinas ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 246 straipsnio 1 dalį šalies neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai nelaikoma svarbia neatvykimo priežastimi, ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo neatvykimas į apeliacinės instancijos teismo posėdį dėl ligos nelaikytinas svarbia nedalyvavimo priežastimi ir nesutrukdė išnagrinėti bylą pagal įstatymo reikalavimus.

V. Byloje nustatytos aplinkybės

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 16 d. nutartimi UAB „Kinlitus“ iškėlė bankroto bylą. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nutartimi UAB „Kinlitus“ bankroto byloje patvirtintas AB „Swedbank“ 267 210, 25 Lt kreditorinis reikalavimas. Šalys neginčija šia įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytos skolininko BUAB „Kinlitus“ neįvykdytos piniginės prievolės dydžio, kuris grindžiamas ieškovo teismui pateiktais skaičiavimais.

VI. Apeliacinės instancijos teismo motyvai

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas aplinkybes sprendžia, kad atsakovo T. B. apeliacinis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 01 d. sprendimo yra nepagrįstas, todėl netenkintinas dėl toliau nurodytų priežasčių.

Dėl laidavimo sutarčių sąlygų ir sutarčių šalių lygybės

Tokie apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir neturi nei teisinio pagrindo, nei faktinio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad nei UAB „Kinlitus“, nei T. B. pagal kredito sutartį ir overdrafto sutartį suteiktų kreditų negrąžino, todėl T. B. atsako AB „Swedbank“. Atsakovas T. B. , nevykdydamas prievolių pagal sudarytas laidavimo sutartis, nesikooperuojamasis su kreditoriumi, netinkamai vykdo pareigas. T. B. vadovaujama bendrovė, kurios vienintelis akcininkas buvo T. B. , pažeidė kredito sutarties ir overdrafto sutarties sąlygas, negrąžino kredito ir nemokėjo palūkanų bei kitų mokėjimų, nevykdė kitų prievolių kreditoriui. Sutinkamai su CK 6.193 straipsniu, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sąžiningai. Atsakovas T. B. pripažįsta, kad nei jo vadovaujama bendrovė, nei jis pats nevykdė kredito, overdrafto ir laidavimo sutartyse nustatytų įsipareigojimų tinkamai ir laiku grąžinti kreditą mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus, nevykdo minėtų įsipareigojimų šiuo metu. Po kredito sutarties ir overdrafto sutarties nutraukimo nei UAB „Kinlitus“, nei T. B. nesikreipė į kreditorių AB „Swedbank“ ir nepateikė jokio siūlymo, kaip galėtų pašalinti prievolės pažeidimus, t.y. nebendradarbiavo ir nesikooperavo su kreditoriumi, nepateikė jokių įrodymų, kad gali ir toliau galės vykdyti prievolę gražinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus. Pagal CK 6.208 straipsnį sutartį pažeidžianti šalis privalo nedelsiant imtis aktyvių veiksmų sutarties įvykdymo trūkumams pašalinti, pvz., nedelsiant pranešti kitai šaliai apie įvykdymo trūkumų pašalinio būdą ir laiką (CK 6.208 str. 1 d. 1 -4 p.).

Todėl tiek T. B. vadovaujama UAB „Kinlitus“, tiek pats T. B. , tinkamai nevykdę prisiimtų įsipareigojimų, būdami apdairūs, rūpestingi ir norėdami apsaugoti savo interesus, turėjo imtis visų teisiškai galimų priemonių ir visapusiškai bendradarbiauti su kreditoriumi AB „Swedbank“. Nurodytos aplinkybės patvirtina minėtų asmenų pasyvumą ir nerūpestingumą, kadangi jie, žinodami galimas kredito, overdrafto ir laidavimo sutarčių pažeidimo pasekmes, nesiėmė veiksmų dėl bendradarbiavimo bei kooperavimosi su kreditoriumi. Toks T. B. vengimas bendradarbiauti su kreditoriumi ir dėti pastangas minėtų sutarčių pažeidimo pasekmių pašalinimui, patvirtina sąmoningą pareigos tinkamai vykdyti sutartis pažeidimą.

Teisės doktrinoje dėl CK 6.228 straipsnio aiškinimo bei taikymo nurodoma, kad esmine šalių nelygybe galima remtis tik tada, kai šalių tarpusavio prievolių neatitikimas yra esminis - jų padėtis yra tokia nelygi, kad šokiruotų, t.y. protingas žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nesudarytų. Tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju laidavimas kreditavimo santykiuose yra įprastas sandoris, tokia praktika visuotinai pripažįstama ir laikoma sąžininga – laiduotojas papildomai parodo, kad tiki verslo perspektyvomis, yra suinteresuotas jo sėkme, todėl bus suinteresuotas, kad skolininkas atsakingai naudotų gautą kreditą ir jį kontroliuotų, o kai dar laiduotojas yra ir bendrovės vienintelis akcininkas bei vadovas - tai yra logiškas veiksmas.

Verslininkai veikia savo rizika ir privalo būti apdairūs. T. B. buvo UAB „Kinlitus“ vienintelis akcininkas ir vadovas, vykdė įmonės veiklą ir organizavo bei vadovavo įmonės verslui, naudojosi iš to gautu pelnu, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad jis nesuprato sudaromų laidavimo sutarčių sąlygų ar pasekmių, kažkaip priklausė nuo AB „Swedbank“, yra neinformuotas bei nepatyręs, yra neteisingi ir deklaratyvus.

Pažymėtina, kad AB „Swedbank“ nėra vienintelė bendrovė suteikianti kreditus Lietuvos Respublikoje. Jei T. B. netenkino šios kredito įstaigos siūlomos sąlygos, jis turėjo teisę kreiptis finansavimo, paskolų į kitas finansų įstaigas, fizinius ar juridinius asmenis, naudotis kitomis finansavimosi priemonėmis – papildoma akcijų emisija, obligacijomis ir kitais instrumentais. T. B. nesinaudojo šiomis galimybėmis ir ši aplinkybė patvirtina, kad jį tenkino sąlygos, dėl kurių susitardavo su AB „Swedbank“, todėl neteisingi ir nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis, pasinaudojant esmine šalių nelygybe, buvo priverstas pasirašyti laidavimo sutartis ir laidavimo sutarčių pakeitimus.

Taip pat reikšminga yra aplinkybė, kad T. B. pasirašė dokumentus tiek įmonės vardu, tiek prisiimdamas įsipareigojimus kaip fizinis asmuo, todėl privalėjo būti rūpestingas ir atidus. Įstatymas nenumato pagrindo dėl veiksmų nesupratimo ginčyti veiksmus asmens, kuris elgėsi nerūpestingai, aplaidžiai, neatidžiai. Sutinkamai su CK 1.6 straipsniu įstatymų netinkamas suvokimas neatleidžia nuo įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Atsakovui T. B. kaip verslu užsiimančiam asmeniui taikytini padidinti reikalavimai dėl sutarčių sudarymo bei vykdymo.

Esant esminiam šalių teisių ir pareigų neatitikimui, nukentėjusioji šalis turi teisę pareikšti kitai šaliai atsisakanti sutarties ar tam tikros jos sąlygos. Atsisakymą pareikšti tokiais atvejais galima vienašališkai, nesikreipiant į teismą, tik apie tokį atsisakymą reikia iš anksto pranešti kitai šaliai. T. B. niekada nesikreipė į kreditorių AB „Swedbank“ dėl laidavimo sutarčių šalių nelygybės, nes nemanė, kad sudarytų laidavimo sutarčių sąlygos yra neteisingos bei neprotingos, tokių veiksmų ėmėsi tik AB „Swedbank“ pradėjus skolos prisiteisimo veiksmus jau nagrinėjant bylą teisme.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas apeliaciniame skunde netinkamai aiškina CK 2.50 straipsnio nuostatas dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės. Atsakovo T. B. atsakomybė AB „Swedbank“ atsirado pagal laidavimo sutartis, kuriomis jis asmeniškai įsipareigojo atsakyti kreditoriui, jei UAB „Kinlitus“ neįvykdys savo prievolių ar jas įvykdys netinkamai. Taigi, atsakovo T. B. atsakomybė kilo pagal jo asmeniškai sudarytą sandorį, o ne pagal juridinio asmens sudarytą sandorį. Be abejonės, laidavimo sutartis yra susijusi su prievole, kurią ji užtikrina, nes laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė (CK 6.76 str. 2d.). Toks susiejimas (ryšys) reiškia, kad jai taikomas tam tikras teisinis reguliavimas, pvz., jos galiojimas siejamas su pagrindine prievole ir pasibaigus pagrindinei prievolei baigiasi ir jos įvykdymą užtikrinęs laidavimas. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kaip teigia apeliantas, kad laidavimas yra iš esmės tas pats, kas reiškia, kad iš esmės negalima, kad juridinio asmens dalyvis laiduotų už juridinio asmens prievoles. Tokių apribojimų teisės aktai nenustato, todėl apelianto argumentai yra nepagrįsti ir neteisingi.

Apeliaciniame skunde atsakovas nepagrįstai teigia, kad banko vienašališkai pateiktas sutarčių tekstas negalėjo būti sąžiningų bei lygiateisių derybų objektu. Byloje nustatyta, kad atsakovas užsiima verslu, jis buvo vienintelis UAB „Kinlitus“ akcininkas ir direktorius, jis vadovavo bendrovei ir priiminėjo su bendrovės veikla susijusius sprendimus, įskaitant ir sutarčių su bankais ir kitais kontrahentais sudarymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009 konstatavo: „sudarydamos sutartį šalys laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Tačiau vienos iš šalių inicijuotos sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 str.). Dėl to siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui“.

Dėl laidavimo sutarčių galiojimo

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas aplinkybes sprendžia, kad ieškiniu ginčijamos laidavimo sutartys neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra įstatyme nustatytų pagrindų pripažinti šias laidavimo sutartis negaliojančiomis.

Dėl laiduotojo atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo

Apeliaciniame skunde apeliantas T. B. nurodo, kad kreditorius gali pareikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojo tik po to, kai išnaudojo galimybes patenkinti savo reikalavimus iš kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių.

Tokie teiginiai yra nepagrįsti. CK 6.81 straipsnis nustato, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidarią prievolę turintys bendraskoliai. Laidavimo sutarčių 3.1. ir 3.2. punktai nustato, kad laiduotojas (atsakovas T. B. ) ir kredito gavėjas (tretysis asmuo UAB „Kinlitus“) atsako AB „Swedbank“ kaip solidarūs skolininkai bei ta pačia apimtimi - už kredito grąžinimą, už palūkanų bei netesybų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą bei kitų kredito sutartyje ir overdrafto sutartyje numatytų mokėjimų sumokėjimą.

Atitinkamai CK 6.6 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidariosios atsakomybės esmė ta, kad abu bendraskoliai atsako visa skolos suma (CK 6.6. str. 6 d.). Todėl AB „Swedbank“ turi teisę pasirinkti iš kurio solidaraus bendraskolio ar iš abiejų ir kokiomis dalimis reikalauti prievolės įvykdymo.

2004 m. spalio 11 d. laidavimo sutarties Nr. 04-005888-LA1 7.1. punkte, 2008 m. kovo 17 d. laidavimo sutarties Nr. 07-025493-LA Bendrosios dalies 2.1. punkte yra nustatyta, kad šalys susitaria, kad AB „Swedbank“ turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Tokia sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.156 str. 4, 5 d.).

Sisteminis CK 6.81 straipsnio, 6.82 straipsnio, 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.6. straipsnio 5 dalies ir 6.6. straipsnio 6 dalies aiškinimas leidžia teigti, kad kreditorius, esant solidariajai skolininkų atsakomybei, turi teisę iš karto reikšti reikalavimus abiems skolininkams ar bet kuriam iš jų kreditoriaus pasirinkimu, net jei vieno iš solidariųjų skolininkų prievolės tam pačiam kreditoriui yra užtikrintos hipoteka ir/ar įkeitimu, ir kreditoriaus reikalavimai nėra dar patenkinti iš įkeisto turto vertės. Tai nedviprasmiškai patvirtina ir CK 6.83 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad kai laiduotojas įvykdo prievolę kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises.

Įstatymas, esant solidariai skolininkų pareigai, suteikia kreditoriui teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Tai yra kreditoriaus teisė ir jos negalima riboti. Be to, savo teisės reikalauti, kad bankas nukreiptų išieškojimą pirmiausiai į konkretų skolininko turtą, laiduotojas aiškiai atsisakė, o laidavimo sutartys nėra ir nebuvo nei nuginčytos, nei pakeistos. Todėl apelianto pozicija, kad išieškojimas neva pirmiausiai turi būti nukreipiamas į konkretų BAUB „Kinlitus“ turtą, prieštarauja teisės normoms ir teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas laidavimo sutarties esmę, išaiškino: „kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį pat ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 nurodė, jog solidarioji skolininkų prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai ir kartu varžo skolininkų teises.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006 konstatavo: „ieškovo pareiškimas bankroto byloje kreditorinio reikalavimo trečiajam asmeniui, kuris su atsakove yra bendraskoliai, neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovei, kaip laiduotojai. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad ieškovas, nesumažinęs bankroto byloje apreikšto reikalavimo, neturi teisės reikšti reikalavimą kasatorei, kaip laiduotojai. Ieškovo naudojimasis įstatyme numatyta teise reikšti reikalavimą atsakovei, teisėjų kolegijos nuomone, nevertintinas kaip ieškovo piktnaudžiavimas teise“.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteisino iš atsakovo (apelianto) T. B. į valstybės biudžetą 2,80 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo T. B. į valstybės biudžetą 2,80 Lt (du litus aštuoniasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.