- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-20
- Bylos Nr.
- 2A-124/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas (pran.), Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
- Trečiasis asmuo
- V. K.
- Atsakovas
- AB bankui NORD
- Kategorijos
- 21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios AB „Ekinsta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1786-51/05 pagal ieškovo bankrutuojančios AB „Ekinsta“ ieškinį atsakovui AB bankui NORD/LB Lietuva dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys – bankrutuojanti UAB „Mindaugo karūna“, V. K. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutuojanti AB „Ekinsta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB bankui NORD/LB Lietuva, kuriuo prašė pripažinti 2002 m. kovo 12 d. laidavimo sutartį Nr. 1000821 negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 18 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Administratoriaus įgaliotas asmuo nustatė, kad Norddeutsche Landesbank Girozentrale Banko Vilniaus skyrius (šiuo metu AB bankas NORD/LB Lietuva) ir AB „Ekinsta“ 2002 m. kovo 12 d. sudarė laidavimo sutartį. Pagal ją ieškovas įsipareigojo atsakyti atsakovui kaip solidarusis skolininkas visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko jis besusidėtų, jeigu UAB „Mindaugo karūna“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal 2002 m. kovo 6 d. paskolos sutartį. Ši sutartis pažeidžia ieškovo interesus, įsipareigojimas įvykdyti kitų juridinių asmenų prievoles prieštarauja bendrovės veiklos tikslams – pajamų siekimui ir įstatams, ji pasirašyta neįgalioto asmens, ieškovas laidavo už trečiąjį asmenį turtu, kuris iki laidavimo sutarties pasirašymo buvo įkeistas AB Vilniaus bankas. Ieškovas sutarties pasirašymo metu buvo sunkioje finansinėje padėtyje, akcininkai 2001 m. balandžio 20 d. susirinkime nutarė prašyti AB Vilniaus bankas atidėti paskolų grąžinimą ir bankui abejojant ieškovo mokumu, įkeisti jam visą turtą. Sudėtingą įmonės finansinę situaciją patvirtina ir vėlesnis bankroto bylos iškėlimas. Be to, laidavimas buvo suteiktas užtikrinant paskolą, kuri daugiau kaip keturis kartus viršijo ieškovo įstatinį kapitalą, todėl tam buvo reikalingas kvalifikuotas 2/3 akcininkų balsų patvirtintas nutarimas. Ginčijama sutartis buvo pasirašyta įmonės vadovo V. K. , kuris veikė 2001 m. balandžio 20 d. AB „Ekinsta“ akcininkų susirinkimo nutarimo pagrindu. Tačiau visuotinis akcininkų susirinkimas svarstė ir buvo pritaręs garantijos, o ne laidavimo suteikimui. Vienok V. K. , neturėdamas įgalinimų, pažeisdamas įmonės įstatus bei įmonės interesus, su atsakovu sudarė laidavimo sutartį. Be to, atsakovas kaip bankinė įstaiga, sudarydamas sutartį, elgėsi nepakankamai rūpestingai ir nesąžiningai, jis privalėjo įsitikinti, ar kitos šalies atstovas – generalinis direktorius V. K. turi visus reikiamus įgalinimus. Atsakovas žinojo, kad V. K. yra suteikti įgaliojimai pasirašyti garantijos, o ne laidavimo sutartį, nes sutartyje ieškovo atstovo įgalinimų pagrindas nurodytas būtent 2001 m. balandžio 20 d. ieškovo akcininkų susirinkimo nutarimas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal įstatus ieškovas turėjo teisę sudaryti visus įstatams ir įstatymams neprieštaraujančius sandorius. Įstatuose nėra numatytas draudimas sudaryti laidavimo ar garantijos sutartis. Tai, kad juose nenumatytas kitų asmenų prievoles užtikrinančių sutarčių sudarymas nereiškia, jog tokių sutarčių sudarymas prieštarauja įstatams. Taip pat nenustatyta, kad sutarties sudarymas prieštaravo kokiems nors įstatymams. Ieškovas ginčijamą sutartį sudarė prisiimdamas atsakomybę ne už bet kokio nieko bendro su ieškovu neturinčio juridinio asmens prievolių nevykdymą, o užtikrinant “Mindaugo karūna“, t.y. bendrovės, kurios daugiau kaip pusė akcijų valdė pats ieškovas, prievoles. Todėl 2 mln eurų paskolos gavimu buvo suinteresuotas ne tik tretysis asmuo UAB “Mindaugo karūna“, bet ir pats ieškovas. Be to, ieškovas faktiškai neginčijo tos aplinkybės, kad jo valia užtikrinti UAB „Mindaugo karūna“ prievolę buvo išreikšta, o ginčijo tik prievolių užtikrinimo būdą, nurodydamas, kad turėjo būti sudaryta garantijos sutartis. Todėl teismas sprendė, kad ginčijamos sutarties sudarymas negali būti pripažįstamas prieštaraujančiu ieškovo veiklos tikslams ar įstatams.
Šalies argumentai
Ieškovo nurodytas priežastis, kad V. K. neturėjo teisės sudaryti laidavimo sutartį, teismas pripažino nepakankamomis ginčijamai sutarčiai pripažinti negaliojančia. Pagal bendrovės įstatus V. K. , kaip ieškovo generalinis direktorius, turėjo teisę be atskirų įgaliojimų sudarinėti sandorius, o visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas 2/3 balsų dauguma buvo reikalingas tik dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies pardavimo, perleidimo ar nuomos. Net manant, kad V. K. viršijo 2001 m. balandžio 20 d. visuotinio akcininkų susirinkimo suteiktas teises, sutartis, neįrodžius atsakovo nesąžiningumo, sukelia ieškovui prievoles. Teismas sprendė, kad nėra aplinkybių, įrodančių banko nesąžiningumą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų reikalavęs sudaryti ginčijamą sandorį kokiu nors nesąžiningu veiksmu. Be to, pagal CK 1.82 str. 1 d., sandorio šalies nesąžiningumas siejamas su jos žinojimu arba turėjimu žinoti apie sandorio prieštaravimą privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Todėl nekonstatavus sandorio prieštaravimo šiems tikslams, sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu. Taip pat teismas pažymėjo, kad ginčijamos sutarties sudarymo faktas nebuvo nuslėptas nuo bendrovės akcininkų, kitų valdymo organų, jos daugiau kaip du metus niekas neginčijo. Todėl padarė išvadą, kad ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo, o ją iškėlus – ir paskirtas įmonės administratorius iš esmės patvirtino laidavimo sandorį, kas reiškė ir galimybės jį ginčyti praradimą.
Ieškovas bankrutuojanti AB „Ekinsta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas netinkamai ištyrė surinktus įrodymus, nevertino jų sąsajumo, leistinumo ir pakankamumo prasme, neanalizavo šių įrodymų tarpusavio ryšio, pažeisdamas procesinės teisės normų nustatytą šalių rungimosi principą, dalinai nepasisakė dėl ieškinyje nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad sutartis pažeidžia ieškovo interesus ir įsipareigojimas įvykdyti kitų asmenų prievoles prieštarauja bendrovės veiklos tikslams ir įstatams, bei tai, kad kita sandorio šalis veikė nesąžiningai.Laidavimo sutartis ne tik prieštarauja įmonės įstatams, tačiau šia sutartimi iš esmės pažeidžiami įmonės interesai, padaroma žala pačiai įmonei, jos kreditoriams, sudaryta sutartis prieštarauja pagrindiniam įmonės tikslui – pajamų ir pelno siekimui. Laidavimu užtikrinta suma daugiau kaip keturis kartus viršijo ieškovo įstatinį kapitalą, todėl tai iš esmės pažeidžia juridinio asmens interesus bei keliamus tikslus. Be to, ieškovas sutarties pasirašymo metu buvo ypatingai sunkioje finansinėje padėtyje, ką patvirtina ir vėlesnis bankroto bylos iškėlimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad sudaryta sutartimi buvo pažeisti ieškovo bei įmonės kreditorių teisės ir interesai. Ieškovo įstatai imperatyviai draudė visuotiniam akcininkų susirinkimui pavesti kitiems valdymo organams spręsti jo kompetencijai priklausančius klausimus, išskyrus atvejus, kai valdymo organai to prašo. Tokio prašymo iš kitų valdymo organų nebuvo. Apeliantas teigia, kad įsipareigojimui laidavimo sutartimi užtikrinti trečiojo asmens prievolių įvykdymą daugiau kaip keturis kartus didesnei negu įstatinio kapitalo sumai, buvo būtinas visuotinio akcininkų susirinkimo kvalifikuota balsų dauguma priimtas nutarimas. Įstatai suteikė teisę administracijos vadovui be atskirų įgaliojimų sudaryti sandorius bendrovės vardu bei vykdyti kitas funkcijas, kurios nėra priskirtos visuotiniam akcininkų susirinkimui ar valdybai. Apelianto manymu, administracijos vadovas V. K. neturėjo teisės be visuotinio akcininkų susirinkimo kvalifikuota balsų dauguma priimto nutarimo pasirašyti laidavimo sutarties. Visuotiniame akcininkų susirinkime, įvykusiame 2001 m. balandžio 20 d., buvo svarstyta ir pritarta garantijos, o ne laidavimo suteikimui UAB “Mindaugo karūna“. V. K. buvo suteikti įgaliojimai pasirašyti garantijos sutartį bei kitus su garantija susijusius dokumentus. Tačiau įmonės vadovas, neturėdamas įgalinimų, pažeisdamas įmonės įstatus ir interesus sudarė laidavimo sutartį. Atsakovas, sudarydamas sutartį, elgėsi nesąžiningai ir nepakankamai rūpestingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad siekdamas išvengti galimos rizikos, bankas, prieš sudarydamas kiekvieną sandorį, turi atlikti teisinę ir ekonominę situacijos analizę. Tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad tokia teisinė ir ekonominė situacijos analizė buvo atlikta. Be to, atsakovo nesąžiningumą, neatidumą ir nerūpestingumą patvirtina tai, kad pasirašydamas sutartį atsakovas privalėjo įsitikinti ar kitos šalies atstovas turi visus reikiamus įgalinimus. Atsakovas žinojo, kad V. K. suteikti įgaliojimai pasirašyti garantijos, o ne laidavimo sutartį, nes sutartyje ieškovo atstovo įgalinimų pagrindas nurodytas būtent 2001 m. balandžio 20 d. akcininkų susirinkimo nutarimas. Pasirašydamas sutartį, atsakovas elgėsi nesąžiningai, neteisėtai ir tokie veiksmai nesukuria sąžiningai šaliai atitinkamų prievolių. Be to, tokie atsakovo veiksmai nėra suderinami su banko veiklai keliamais stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo principais ir vertintini kaip nesąžiningi. Ieškovas laidavo atsakovui turtu, kuris iki sutarties pasirašymo buvo įkeistas AB Vilniaus bankas, kuris apie sandorį informuotas nebuvo. Atsakovas apie viso ieškovo turto įkeitimą žinojo dar iki sandorio sudarymo, nes akcininkų susirinkimo protokolas su jame priimtais nutarimais jam buvo pateiktas. Teismas dėl šio argumento sprendime nepasisakė. Teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 4 d. 2 p. bei ieškovo įstatų 7.14, 7.24, 7.34 p., kuriuose įtvirtinta imperatyvi nuostata, kokiais atvejais bei kokius sandorius sudarant yra būtinas visuotinio akcininkų susirinkimo priimtas nutarimas kvalifikuota balsų dauguma. Be to, teismas siaurai išaiškino CK 1.82 str. 1 d. nuostatą, kad kitos sandorio šalies nesąžiningumas yra siejamas su žinojimu arba turėjimu žinoti apie sandorio prieštaravimą privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Šiuo aiškinimu teismas eliminavo savarankišką sandorio šalies nesąžiningumo pagrindą, t. y. privataus juridinio asmens valdymo organų nustatytos kompetencijos pažeidimą.Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus, todėl nukrypo nuo formuojamos praktikos analogiškose bylose (civ. byla Nr.3K-3-1148-2003).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas AB Nord/LB Lietuva prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą. Nurodo, kad apeliantas skunde išdėstė tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti ieškinyje (dublike). Tačiau šie jo argumentai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo BUAB „Mindaugo karūna“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ginčijamą laidavimo sutartį pasirašė apelianto generalinis direktorius, kuris pagal bendrovės įstatus be atskirų įgaliojimų gali sudaryti sandorius bendrovės vardu ir rūpintis jų vykdymu. Apeliantas, įrodinėdamas atsakovo nesąžiningumą, remiasi tuo, jog bankas buvo supažindintas su apelianto įstatais, tačiau pagal CK 1.82 str. 1 d. tai, kad su juridinio asmens steigimo dokumentais gali susipažinti juridinio asmens kontrahentas, nėra pagrindas pripažinti juridinio asmens kontrahentą nesąžiningu. Todėl darytina išvada, jog apeliantas nepaneigė atsakovo sąžiningumo prezumpcijos. Be to, atsižvelgiant į rinkos ekonomikos ypatumus ir sutarties laisvės principo įteisinimą, CK 1.82 str. 1 d. būtina aiškinti ir taikyti siaurai. Juridinis asmuo savo pažeistus interesus gali ginti reikšdamas ieškinį dėl visiško nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas nurodo, kad jį priėmęs pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos nagrinėjant šios kategorijos bylas. Tačiau sutikti su šiuo apelianto teiginiu negalima, nes nagrinėjamos bylos ir apeliaciniame skunde nurodomos civilinės bylos pagal AB ,,Kasyba“ ieškinį AB ,,Turto bankas“ ir V.Kudarausko komercinei įmonei aplinkybės esminiai skiriasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civ. byla Nr. 3K-3-1148-2003). Tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių, viena iš kurių yra ta, kad ginčijama sutartimi ieškovas buvo užtikrinęs grąžinimą paskolos, suteiktos bendrovei, kurios beveik 52 proc. akcijų priklausė pačiam ieškovui, t.y. bendrovė ,,Mindaugo karūna“, kurios prievolę užtikrino ieškovas pagal pastarojo įstatų 3.14 p., buvo bendrovės ,,Ekinsta“ dukterinė įmonė. Bendrovei ,,Ekinsta“ priklausiusių bendrovės ,,Mindaugo karūna“ akcijų nominali vertė viršijo 1 000 000 Lt, t.y. sudarė nemažą dalį ieškovo balansinio turto. Visa tai patvirtina, kad bendrovė ,,Ekinsta“ buvo tiesiogiai suinteresuota bendrovės ,,Mindaugo karūna“ ūkinės-komercinės veiklos vystymu. Kaip matyti iš bylos duomenų, kreditas bendrovei ,,Mindaugo karūna“ buvo suteiktas būtent šiam tikslui (Paskolos sutarties 2.3 p., b.l. 23).
Vien dėl šios aplinkybės negalima sutikti su ieškovo teigimu, kad ginčijama sutartis pažeidė ieškovo interesus bei prieštaravo bendrovės veiklos tikslams ir įstatams. Šia prasme pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sandoris neprieštaravo bendrovės ,,Ekinsta“ įstatams, kurie suteikė bendrovei be teisės pirkti ar kitokiais būdais įgyti turtą, jį parduoti, išnuomoti ar kitaip juo disponuoti, taip pat teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus bei turėti kitokias įstatymu numatytas civilines teises ir pareigas, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos įstatymams (Įstatų 3.3 p., 3.6 p., 3.13 p.).
Apeliantas ginčijamo sandorio neteisėtumą bei neatitikimą bendrovės ,,Ekinsta“ interesams sieja su tuo, kad laidavimu užtikrintos paskolos suma kelis kartus viršijo bendrovės įstatinį kapitalą. Tačiau įstatymas nenustatė matematinio prisiimtų įsipareigojimų bei įmonės turimo kapitalo santykio, kurį viršijus sandoris tampa negaliojančiu. Be to, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 18 d. nutarties dėl bankroto bylos bendrovei ,,Ekinsta“ iškėlimo, pagal 2003 m. pirmojo pusmečio balansą bendrovė turėjo 22 527 891 Lt vertės turtą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, o taip pat į tai, kad ginčijamu sandoriu buvo užtikrinta prievolė, kurios įvykdymas visų pirma buvo užtikrintas pačios bendrovės ,,Mindaugo karūna“ turto įkeitimu, sutikti su anksčiau nurodytu apelianto argumentu negalima.
Taip pat nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir apelianto teiginį, kad pasirašant ginčo sandorį bendrovę ,,Ekinsta“ atstovavo neįgaliotas asmuo. Visų pirma bendrovės įstatai suteikė teisę jos generaliniam direktoriui sudaryti ginčijamą prievolės įvykdymo užtikrinimo sandorį. Be to, principinę nuostatą užtikrinti bendrovės ,,Mindaugo karūna“ paimtos paskolos grąžinimą išreiškė ir kvalifikuota bendrovės ,,Ekinsta“ akcininkų dauguma (2001 m. balandžio 20 d. bendrovės ,,Ekinsta“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, bendrovės ,,Ekinsta“ įstatų 7.24 p., 7.34 punktai).
Šia aplinkybe nagrinėjama byla esminiai skiriasi nuo apelianto anksčiau nurodytos civilinės bylos pagal AB ,, Kasyba“ ieškinį atsakovams AB ,,Turto bankas“ ir V.Kudarausko komercinei firmai.
Svarbu yra ir tai, kad po ginčo sutarties sudarymo iki bendrovei ,,Ekinsta“ bankroto bylos iškėlimo buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas. Apie sutartį bendrovės akcininkai ir kiti valdymo organai turėjo žinoti, tačiau jokie reikalavimai dėl pripažinimo ją negaliojančia pareikšti nebuvo. Dar daugiau, jau po bankroto bylos iškėlimo bendrovės ,,Ekinsta“ administratorius siūlydamas atsakovui nutraukti ginčo sutartį įvardijo bendrovę ,,Ekinsta“ laiduotoju (ieškovo pasiūlyto susitarimo Nr. 1 projekto 1.2.5 p., taip pat ieškovo 2003 m. spalio 5 d. ir spalio 28 d. raštai, b.l. 63-68). Paminėtos aplinkybės suteikė pirmosios instancijos teismui įstatyminį pagrindą išvadai, kad ieškovas iš esmės patvirtino tarp šalių sudarytą laidavimo sutartį, padaryti (CK 1.79 str.). Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie argumentai paneigiantys šios išvados pagrįstumą. Be to, teisingam nagrinėjamo ginčo išsprendimui svarbu yra ir tai, kad ginčo sutartį, ieškovo vardu pasirašęs V. K. buvo ne tik AB ,,Ekinsta“ generaliniu direktoriumi, bet kartu ir bendrovės akcininku, kurio turėtų akcijų skaičius sudarė daugiau negu 2/3 visų bendrovės akcijų. Ši aplinkybė taip pat neabejotinai patvirtina, kad ginčo sutarties sudarymas atitiko bendrovės akcininkų valią.
Ginčo sutartis sudaryta 2002 m. kovo 12 d., t.y. galiojant naujajam CK, pagal kurio 1.82 str. 1 d. net ir tuo atveju, kai sandoriai sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų pažeidžia privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją arba prieštarauja juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Kolegijos nuomone, byloje nėra nustatyta, kad ginčo sutartis buvo sudaryta viršijant ją pasirašiusio įmonės vadovo kompetenciją arba prieštaravo įmonės tikslams. Tačiau net ir sutikus su tokia ieškovo pozicija teigti, kad atsakovas veikė nesąžiningai negalima. Tokia išvada daroma todėl, kad pasirašant ginčo sutartį buvo žinoma, kad ja bendrovė ,,Ekinsta“ užtikrina savo dukterinės įmonės įsipareigojimą, kurio įvykdymas visų pirma užtikrintas dukterinės įmonės turto įkeitimu. Taip pat buvo žinoma bendrovės ,,Ekinsta“ visuotiniame akcininkų susirinkime išreikšta principinė akcininkų valia užtikrinti bendrovės ,,Mindaugo karūna“ prievolę, o taip pat tai, kad įmonės direktorius yra 2/3 bendrovės ,,Ekinsta“ akcijų savininku, kuriam bendrovės įstatai suteikė teisę tokio pobūdžio sandorius sudaryti ir be akcininkų nutarimo (Įstatų 7.34 p., 7.24 p.).
Dėl pasakyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.