- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-326-781/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-11275-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Laima Gerasičkinienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- UAB „Mertson“
- Atsakovas
- AB „SEB lizingas“
- Advokatai
- Sigita Arnašiūtė
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Mertson“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus mieto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal UAB „Mertson“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Mertson“ (toliau nutartyje – UAB „Mertson“ arba ieškovas) kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-6) prašydamas pripažinti vienašališką AB „SEB lizingas“ finansinio lizingo sutarčių Nr. N2003-083679, Nr. N2003-051997 bei Nr. N2003-051998 (toliau nutartyje – Lizingo sutartys) su UAB „Mertson“ nutraukimą neteisėtu ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad UAB „Mertson“ ir tuometinė UAB „VB lizingas“ (vėliau reorganizuota į AB „SEB lizingas“, toliau nutartyje – AB „SEB lizingas“ arba atsakovas) 2003 m. birželio 2 d. ir 2003 m. rugsėjo 5 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartis Nr. AK-5134, Nr. AK-2821 ir Nr. AK-2822 (toliau nutartyje – Sutartys), pagal kurias atsakovas ieškovo prašymu nupirko nekilnojamąjį turtą – stovėjimo aikštelę, autoservisą su kavinės patalpomis bei stalių dirbtuves, kurios vėliau buvo rekonstruotos į gamybos pastatą su viešbučio patalpomis. Visa bendra trijų nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir perdavimo lizingui suma 1 218 000, 00 Lt. Po sutarčių pasirašymo ieškovas pradėjo naudotis daiktu kaip savo, jį tvarkė, prižiūrėjo, eksploatavo, rekonstravo bei subnuomojo tretiesiems asmenims, iš kurių gautas finansines lėšas tiesiogiai naudojo atsiskaitymams su savo kreditoriumi – atsakovu. 2004 m. rugpjūčio 9 d. buvusios stalių dirbtuvės buvo rekonstruotos į gamybos pastatą su viešbučio patalpomis. Ši rekonstrukcija įvyko praplečiant prieš tai buvusias 168, 86 kv. m. bendro ploto dirbtuves į 793, 34 kv. m. bendro ploto statinį. Laikotarpiu nuo 2003 m. iki ieškinio pateikimo momento ieškovas sumokėjo atsakovui 779 331, 61 Lt. Dėl Lietuvos Respublikos ekonominę padėtį tebeveikiančio finansinio sunkmečio, ieškovas ne visada laiku mokėjo įmokas atsakovui. Dėl šios priežasties 2009 m. liepos 13 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė tarpusavio susitarimus dėl skolos grąžinimo, kuriais iš esmės aptarė esamo įsiskolinimo išdėstymo ir mokėjimo klausimus. 2010 m. kovo 16-19 dienomis ieškovas, atsakovas ir ieškovo akcininkai pasirašė tarpusavio susitarimus dėl pakartotinio skolos išdėstymo, akcininkų susitarimų ir laidavimo kreditoriaus naudai bei lizingo pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimo. 2010 m. rugsėjo mėnesio viduryje ieškovas gavo atsakovo 2010 m. rugsėjo 6 d. raštą – įspėjimą dėl sutarčių nutraukimo, kuriuo ieškovas buvo informuotas apie susidariusį įsiskolinimą ir apie tai, kad atsakovas inicijuos sutarčių nutraukimą, o ieškovas privalės perduoti patalpas atsakovui. Suprasdamas padėties rimtumą, 2010 metais ieškovas ėmėsi visų įmanomų priemonių įsiskolinimui padengti ir vedė nuolatines derybas tiek su atsakovu, tiek su trečiaisiais, už ieškovo prievoles mokėsiančiais/garantuosiančiais asmenimis, tačiau joks galutinis dokumentas pasirašytas nebuvo. Ieškovui, faktiniam lizinguojamų nekilnojamųjų daiktų valdytojui ir naudotojui, jo paties nuomininkai vėlavo atsiskaitinėti už jiems suteiktas patalpų dalių nuomos paslaugas, nors sutartų nuomos paslaugų kaina nuolatos mažėjo. Beveik vienerius metus iki ieškinio pareiškimo momento ieškovo nuomininkai tik dėl atsitiktinai išaiškėjusių aplinkybių visai nebemokėjo nuomos mokesčio. Tik pareikalavus, kad nuomininkai padengtų susidariusį įsiskolinimą, tikslu gautas lėšas pervesti atsakovui pagal priklausančias prievoles, iš nuomininkų buvo gauti raštai, iš kurių ieškovas sužinojo, jog atsakovas be ieškovo žinios, pastarojo faktiškai naudoto turto daiktinę finansinės nuomos teisę visiškai neaiškiu pagrindu išregistravo iš viešojo registro ir savavališkai pasisavino ieškovo sumokėtą 779 331, 61 Lt sumą bei esminius pastatų pagerinimus ir pertvarkymus. Nagrinėjamu atveju atsakovui, saistomam lizingo, pirkimo-pardavimo sutartimis ir papildomais susitarimais su ieškovu, atsakovas neturėjo savarankiškos ir neatšaukiamos teisės vienašališkai nutraukti bet kokį šalių tarpusavio bendradarbiavimą arba atitinkamą sutartį apie tai nepranešus kitai pusei. Kadangi ieškovui iki laiškų iš savo nuomininkų gavimo momento nebuvo žinoma apie bet kokius prieš jį nukreiptus atsakovo veiksmus, vykusias nekilnojamųjų daiktų priėmimo-perdavimo procedūras ar kitus veiksmus, laikytina, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti. Tik 2011 m. lapkričio 3 d. raštu atsakovas nurodė vienašališkai nutraukęs ginčo sutartis nuo 2010 m. spalio 4 d. Pripažinus sutarčių nutraukimą neteisėtu bei ieškovui padengus atitinkamą įsiskolinimą, būtų atnaujinti teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „SEB lizingas“ atsiliepime į ieškinį (t. 2, b. l. 139-143) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas akivaizdžiai piktnaudžiauja savo teise reikšti ieškinį, t. y. ieškinį teikia tam neturėdamas nei teisinio, nei faktinio pagrindo, tuo tik siekdamas užvilkinti turto, į kurį nebeturi jokių teisių, pardavimą. Ginčo finansinio lizingo sutarčių 18.1.3 punkte šalys konkrečiai susitarė, kad atsakovas turi teisę vienašališkai anksčiau terminio nutraukti finansinio lizingo sutartis, jeigu yra žemiau nurodyta sąlyga, laikoma esminiu finansinio lizingo sutarčių pažeidimu: ieškovas ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo sutartimis nustatytos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių pagal sutartis jam tenkančių mokėjimų (delspinigių ir baudų). Iš 2010 m. rugsėjo 27 d. AB „SEB lizingas“ pranešimo Nr. 02-5827 matyti, kad pranešimo surašymo dienai ieškovas atsakovui buvo skolingas 125 282, 13 Lt nesumokėtų mokėjimų, susidariusių dar nuo 2010 m. birželio 21 d. ir 40 266, 22 Lt delspinigių, todėl akivaizdu, kad atsakovas turėjo teisę nutraukti ginčo sutartis dėl esminio jų pažeidimo. Iš paties ieškovo prie ieškinio pridėtų 2009 m. liepos 13 d. ir 2010 m. kovo 19 d. susitarimų matyti, kad jau iki finansinio lizingo sutarčių nutraukimo ieškovas ne vieną kartą netinkamai vykdė sudarytas sutartis (atsakovas jas galėjo nutraukti ir anksčiau), todėl, įvertinęs ieškovo ankstesnį elgesį, atsakovas turėjo pagrindą manyti, kad sutartys netinkamai bus vykdomos ir ateityje. Taigi sutarčių nutraukimas buvo vienintelė likusi išeitis, pasinaudoti kita CK 6.574 straipsnyje numatyta galimybe – pareikalauti prieš laiką sumokėti visus sutartyje numatytus mokėjimus – nebuvo įmanoma dėl paties ieškovo turtinės padėties. Atsakovui sudarant finansinio lizingo sutartis bene svarbiausia sąlyga, kad klientas laiku mokėtų sutartus mokėjimus, todėl ieškovo elgesį laiku nevykdant sutartų mokėjimų pagrįstai vertino kaip esminį sudarytų sutarčių pažeidimą. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovas jo neįspėjo apie būsimą sutarčių nutraukimą. Šiuos ieškovo teiginius paneigia ieškovo pateiktas 2010 m. rugsėjo 6 d. įspėjimas dėl sutarčių nutraukimo, kuriame atsakovas aiškiai nurodė ieškovui, jog tuo atveju, jeigu iki 2010 m. rugsėjo 15 d. nebus padengti susidarę įsiskolinimai, per 2 (dvi) dienas nuo minėto terminio pabaigos atsakovas inicijuos sutarčių nutraukimą. 2010 m. rugsėjo 27 d. atsakovas išsiuntė ieškovui pranešimą, kuriuo ginčo finansinio lizingo sutartys buvo nutrauktos. Atsakovas neturi duomenų, kad minėtas pranešimas nebūtų buvęs įteiktas ieškovui. Tarp šalių pasirašytų ginčo finansinio lizingo sutarčių 18.4 punktuose nustatyta, kad sutartis laikoma nutraukta nuo rašte apie sutarties nutraukimą nurodytos datos, bet ne anksčiau kaip po vienos savaitės nuo sutarties šalies raštiško (įskaitant pranešimą faksu) pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos. Atsakovas įvykdė visus sutarčių reikalavimus, t. y. iš anksto, laikydamasis sutartyje numatytų terminų, raštu įspėjo ieškovą apie būsimą finansinio lizingo sutarčių nutraukimą, pranešimą išsiųsdamas adresu, nurodytu finansinio lizingo sutartyse ir ieškovo ieškinio pareiškime. Tai, kad ieškovui neabejotinai buvo žinoma apie finansinio lizingo sutarčių nutraukimą iš karto po 2010 m. rugsėjo 27 d. atsakovo pranešimo išsiuntimo, patvirtina ir tai, jog po sutarčių nutraukimo pats ieškovas nutraukė finansinio lizingo sutartyse numatytų mokėjimų vykdymą, t. y. jeigu ieškovas, kaip jis teigia savo ieškinyje, nutrauktas sutartis būtų laikęs galiojančiomis, jis būtų toliau vykdęs nustatytus mokėjimus. Be to, ieškovas taip pat nurodo, kad subnuomininkai, kuriems jis nuomojo lizinguojamas patalpas, nustojo ieškovui po sutarčių nutraukimo mokėti nuomos mokestį. 2010 m. lapkričio 24 d. raštu, rašytu jau po ginčo sutarčių nutraukimo, ieškovas prašė atsakovo nepradėti lizinguoto turto atsiėmimo procedūros, o tai rodo, kad ieškovui neabejotinai buvo žinoma apie finansinio lizingo sutarčių nutraukimą, kadangi lizinguotas turtas atsiimamas tik tais atvejais, kaip prieš tai nutraukiama pati sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 13 d. sprendimu ieškovo UAB „Mertson“ ieškinį atsakovui AB „SEB lizingas“ dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetė, priėjęs prie išvados, kad ieškovas savo pareigos mokėti įmokas tinkamai neįvykdė, dėl ko atsakovui atsirado pagrindas nutraukti sutartis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad nutraukdamas sutartis atsakovas tinkamai įvykdė ginčo sutarčių nuostatas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimą (sutarčių 18 dalis), tinkamai informuodamas ieškovą apie sutarties nutraukimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis tarp šalių pasirašytų sutarčių bei įstatymo (CK 6.217 str.) nuostatomis, teismas sprendė, kad atsakovas turėjo teisę nutraukti finansinio lizingo sutartis, todėl pripažinti sutarčių nutraukimą neteisėtu nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Teismas konstatavo, jog ieškovo galimybės tinkamai vykdyti sutartis priklauso nuo pašalinių veiksnių, nuo trečiųjų asmenų veiksmų, o pačiam ieškovui pripažinus esant nepajėgiam padengti susidariusį įsiskolinimą ir vykdyti sutartinių įsipareigojimų, priėjo prie išvados, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, jog sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Mertson“ apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 186-188) prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Dėl informavimo apie Sutarties nutraukimą nurodo, kad teismas neatsižvelgė į ieškinyje nurodytą aplinkybę, jog apie Sutarties nutraukimą buvo sužinota tik 2011 m. lapkričio 3 d., kai UAB „Mertson“ akcininkas kreipėsi į atsakovą su prašymu „Dėl informacijos dėl finansinio lizingo sutarčių vykdymo pateikimo“. Tai, kad Lietuvos pašto registras rodo, jog pranešimas buvo išsiųstas, dar neįrodo, jog jis buvo gautas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pranešimas nebuvo įteiktas ir grąžintas atgal. Pažymi, jog nuomininkai turėjo finansinių sunkumų, laiku neatsikaitydavo su ieškovu, todėl negavęs pajamų, negalėjo tinkamai ir laiku vykdyti savo prievolių. Paaiškina, jog praėjus metams po Sutarčių nutraukimo, buvo gauti raštai iš nuomininkų, kuriuose buvo nurodoma, kad nuomos mokestis nemokamas dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, jog nuomojamas turtas priklauso jam. Taigi atsakovas be ieškovo žinios jo finansinės nuomos teisę neaiškiu pagrindu išregistravo iš viešojo registro, tokiu būdu savavališkai pasisavindamas ieškovo sumokėtą 779 331, 61 Lt sumą bei esminius pastatų pagerinimus ir pertvarkymus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas elgėsi sąžiningai ir nepažeidė bendradarbiavimo pareigos: susidūrus su finansinėmis problemomis ieškovas kreipėsi į atsakovą, turėjo laiduotoją, kuris deja bankrutavo, t. y. ėmėsi visų įmanomų priemonių įsiskolinimui padengti. Pažymi, jog teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad savo skolinių įsipareigojimų ieškovas negali vykdyti ir dėl atsakovo veiksmų – Sutarties nutraukimo. Jeigu atsakovas nebūtų nutraukęs Sutarties, nuomininkai ir toliau būtų mokėję nuomą ieškovui, o šis gautomis lėšomis būtų padengęs turimą įsiskolinimą atsakovui.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 196-200) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog ieškovas apeliaciniame skunde sutinka, jog AB „SEB lizingas“ turėjo teisę nutraukti tarp ginčo šalių sudarytas Sutartis dėl esminių jų pažeidimo. Pagrindinis argumentas, kuriuo ieškovas grindžia savo nesutikimą su ginčijamu sprendimu, jog jam nebuvo asmeniškai įteiktas pranešimas dėl Sutarčių nutraukimo. Priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas neturėjo pareigos pasirūpinti, jog 2010 m. rugsėjo 27 d. pranešimas dėl sutarčių nutraukimo būtų asmeniškai įteiktas UAB „Mertson“, būtent ieškovas, kaip, privatus juridinis asmuo turėjo pasirūpinti, kad būtų galimybė priimti visą korespondenciją, kuri jam buvo siunčiama jo buveinės adresu. Iš AB „Lietuvos paštas“ internetiniame puslapyje pateiktų duomenų matyti, kad siunta ieškovui buvo įteikta 2010 m. rugsėjo 30 d. Be to, aplinkybė, jog ieškovo 2010 m. lapkričio 24 d. raštas su prašymu sustabdyti turto atsiėmimo procedūrą, kuris galimas tik vienu atveju, jei yra nutraukta lizingo sutartis, patvirtina, kad apie Sutarčių nutraukimą ieškovas sužinojo iš karto. Apeliaciniame skunde ieškovas šių aplinkybių neginčijo ir dėl jų apskritai nepasisakė. Pažymi, jog ieškovo nurodomos aplinkybės apie dėl pavėluoto sužinojimo apie Sutarčių nutraukimą šiuo atveju esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui neturi, kadangi, kaip matyti iš bylos aplinkybių, nei 2010 m. spalio mėn. kaip buvo informuotas apie Sutarčių nutraukimą, nei 2011 m. vasario mėn., kai gavo nuomininkų raštus dėl atsisakymo toliau mokėti nuomos mokestį, jokių priemonių pašalinti Sutarčių pažeidimus imtasi nebuvo. Dėl bendradarbiavimo pareigos (CK 6.200 str.) nurodo, jog ieškovas iki šiol nepadengė 2010 m. rugsėjo 27 d. pranešime dėl sutarčių nutraukimo 165 548, 35 Lt įsiskolinimo, o po Sutarčių nutraukimo apskritai nutraukė bet kokius mokėjimus, todėl ieškovo teiginys, kad buvo imtasi visų priemonių įsiskolinimui apdengti, nėra apgrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Apeliacijos tikslas ir paskirtis – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, ištyręs byloje surinktus įrodymus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, teisingai identifikavo šalis siejusius teisinius santykius ir padarė pagrįstas išvadas dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo teisėtumo.
Dėl pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą tinkamumo
Byloje kilus ginčui dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo, atsakovui nemokant įmokų pagal lizingo sutartis, t. y. iš esmės jas pažeidus, apeliantas teigia atsakovą netinkamai vykdžius pareigą įspėti ieškovą apie Lizingo sutarčių nutraukimą.
Įstatymų leidėjo valia sutarties šalys turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka (CK 6.217 str.). CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Įstatyme nenustatyta pranešimo formos – ją šalys gali nustatyti sutartyje arba pasirinkti tokią, kuri priimtinesnė konkrečiu atveju, labiau tinkama šios informavimo pareigos įvykdymo įrodinėjimui. Šiuo atveju Lizingo sutarčių 18.4 punktuose šalys susitarė, kad sutartis laikoma nutraukta nuo rašte apie sutarties nutraukimą nurodytos datos, bet ne anksčiau kaip po vienos savaitės nuo sutarties šalies raštiško (įskaitant pranešimą faksu) pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos (Lizingo sutarčių 18.4 p.), o visi Lizingo sutartis sudariusių šalių su sutartimis susiję tarpusavio pranešimai pateikiami raštu Lizingo sutartyse nurodytais šalių adresais arba kitu adresu, kurį viena Lizingo sutarties šalis yra raštu pranešusi kitai šaliai (svarbūs pranešimai – faksimiliniu ryšiu) (Lizingo sutarčių 20.1 p.).
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.), todėl negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai ši vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Pažymėtina, jog įstatyme konkretizuota šalių sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareiga nustatant, kad fizinis asmuo privalo raštu pranešti kreditoriams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, Civiliniame kodekse įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-241/2009, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-189/2012). Todėl priešingai nei teigia ieškovas, atsakovas neturėjo pareigos pasirūpinti, jog 2010 m. rugsėjo 27 d. pranešimas dėl Lizingo sutarčių nutraukimo būtų asmeniškai įteiktas ieškovui. Pareigą užtikrinti siunčiamos korespondencijos gavimą (priėmimą) Lizingo sutartyse nurodytu buveinės adresu – Kirtimų g. 11, Vilnius – turėjo ieškovas.
Pažymėtina ir tai, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida. CK 6.166 straipsnyje įtvirtinta žinojimo prezumpcija yra viena teisinių priemonių, ribojanti galimybę vengiančiai bendradarbiauti sutarties šaliai piktnaudžiauti savo teisėmis. Prezumpcija gali būti nuginčyta, pateikus ją paneigiančius įrodymus. Apeliantai ginčija kreditoriaus pranešimo tinkamumą, nurodo negavę ieškovo pranešimo. Lizingo sutarčių 20.2 punkte šalys susitarė, jog raštiškas pranešimas laikomas gautu, jeigu jis įteiktas sutarties šaliai asmeniškai ar jos buveinės pašto adresu, o nesant galimybės tokį nustatyti – jei jis išsiųstas paskutiniu siuntusiajai Lizingo sutarties šaliai žinomu buveinės adresu registruotu laišku ar bet kokiu kitu būdu, leidžiančiu fiksuoti tokio pranešimo išsiuntimą. Aplinkybę, kad atsakovas, vadovaudamasis minėtais Lizingo sutarčių 20.1 bei 20.2 punktais, pranešimą apie Lizingo sutarčių nutraukimą ieškovui 2010 m. rugsėjo 27 d. išsiuntė sutartyse nurodytu ieškovo adresu Kirtimų g. 11, Vilniuje, patvirtina Lietuvos pašto registras Nr. 2435-17-1003 (t. 2, b. l. 146-147), kadangi pašto siuntos įteikti nepavyko, kaip žinia, 2010 m. rugsėjo 29 d. ieškovui buvo paliktas pranešimas. Tuo tarpu ieškovas, ginčydamas pranešimo apie Lizingo sutarčių nutraukimą įteikimą, neįrodė, kad ne dėl jo kaltės nebuvo įmanoma pranešimo gauti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.166 straipsnyje įtvirtintos žinojimo prezumpcijos ieškovas nenuginčijo.
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog aplinkybę, kad ieškovui buvo žinomas Lizingo sutarčių nutraukimo faktas, netiesiogiai patvirtina ir kiti bylos duomenys: po sutarčių nutraukimo ieškovas visiškai nutraukė sutartyse numatytus mokėjimus, 2010 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. 10/11/24-01 (t. 2, b. l. 148) ieškovas prašė sustabdyti atsakovui priklausančio turto pagal finansinio lizingo sutartis iš ieškovo perėmimą, kas, vadovaujantis CK 6. 574 straipsniu, yra leistina tik vieninteliu atveju, jei yra nutraukta lizingo sutartis. Šiame AB SEB bankui adresuotame rašte ieškovas nurodo, jog patiria finansinių sunkumų dėl 50 proc. įmonės akcijų turinčio akcininko UAB „Star Team Group“ finansinių problemų ir nepakankamai gaunamų pajamų iš nuomos veiklos, visiškai nelogišku pripažintinas apelianto elgesys – net vienerius metus nesiteirauti, kodėl nuomininkai nemoka pagal nuomos sutartis, nors kaip rūpestingas verslininkas privalėjo, turėjo ir galėjo tai padaryti, juolab, kad buvusių lizinguoto turto nuomininkų pranešimai dėl atsisakymo mokėti nuomos mokestį, priešingai nei nurodo apeliantas, buvo gauti ne po metų, o po penkių mėnesių – 2011 m. vasario mėn. (t. 2, b. l. 9-10, 33-34, 44, 64). Tai reiškia, kad iki 2011 m. vasario mėnesio nuomininkai nuomos mokestį mokėjo ne atsakovui, o ieškovui, tačiau šis turimo įsiskolinimo nedengė, todėl apelianto argumentas, jog tuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų nutraukęs Sutarties, nuomininkai ir toliau būtų mokėję nuomą ieškovui ir gautomis lėšomis padengęs turimą įsiskolinimą atsakovui, atmestinas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu įrodymų, kad nuomininkai būtų netinkamai vykdę savo pareigą, ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visos išvardintos aplinkybės netiesiogiai patvirtina ieškovą žinojus apie Lizingo sutarčių nutraukimą.
Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas dėl Lizingo sutarčių nutraukimo, iš esmės jas pažeidus, buvo įspėtas tinkamai.
Dėl vienašalio Lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumo
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią ir įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Esant esminiam sutarties pažeidimui, šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe (CK 6.217 str.). Vadovaujantis sutarties laisvės principu (CK 1.2 str.)., sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis.
Lizingo sutartyse, kurių vienašališkas nutraukimas ginčijamas ieškiniu, šalys buvo susitarusios dėl sutarčių nutraukimo sąlygų. Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 18.1.3 punkte numatyta lizingo bendrovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino, jei klientas iš esmės pažeidė sutartį: ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo Sutartimi nustatytos mokėjimo dienos nesumokėjo bet kokių pagal Sutartį jam tenkančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas). Pažymėtina, jog įmokų pagal ginčo Lizingo sutartis ieškovas nemokėjo nuo 2010 m. birželio 21 d. (Lizingo sutartys nutrauktos nuo 2010 m. spalio 5 d.), dėl to tarp šalių ginčo nėra. Faktinė situacija, kai ieškovas nemokėjo įmokų 4 (keturis) mėnesius iki sutarčių nutraukimo ir nepateikia įrodymų, kad būtų mokėjęs įmokas bylos nagrinėjimo laikotarpiu, patvirtina, kad atsakovas iš sutarčių vykdymo negauna to, ko iš esmės tikėjosi (CK 6.217 str. 2 d. 1 p., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1064/2012), kas ne tik patvirtina, kad ne atsakovas, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o ieškovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą (CK 6.200 str.), bet ir patvirtina atsakovo teisę vienašališkai nutraukti sutartis. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad lizingo bendrovė ne iš karto, atsiradus sutartyse numatytam pagrindui vienašališkai nutraukti lizingo sutartis, šia teise pasinaudojo. Lizingo sutartys buvo nutrauktos ieškovui eilę mėnesių jų tinkamai nevykdant. Toks kreditoriaus elgesys rodo, kad teise nutraukti sutartis nebuvo naudojamasi formaliai, ieškovui buvo sudarytos sąlygos ieškoti būdų pašalinti galimai laikinus sutarčių vykdymo pažeidimus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes bei atsižvelgdama į tai, kad ieškovas iš esmės pripažįsta esantis nepajėgus padengti susidariusį įsiskolinimą ir toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal ginčo Lizingo sutartis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas turi pagrindą nesitikėti, jog sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.), todėl pagrįstai sprendė atsakovą turėjus teisę nutraukti ginčo Lizingo sutartis (CK 6.217 str.). Pažymėtina, jog apeliacinio proceso metu ieškovas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad ieškovas turi realią galimybę vykdyti pasirašytą sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad Lizingo sutarčių nutraukimo pasekmių klausimas šioje byloje spręstas nebuvo, dėl Lizingo sutarčių nutraukimo pasekmių teisėjų kolegija nepasisako.
Visų išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329-330 str.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį, bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.