Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algimantas Kukalis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės J. V.-K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-18959-192/2013 pagal pareiškėjos K. P. pareiškimą iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, kreditoriai byloje antstolis R. B., J. V.-K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.

teismas nevertino J. V. – K. 2013 m. gruodžio 13 d. parengto kreditoriaus pareiškimo dėl skolos grąžinimo išdėstymo. Kreditorė išdėstė pareiškėjai 2009 m. lapkričio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimu priteistą 436 864,29 Lt skolą, 1407,25 Lt vykdymo išlaidų bei 11,84 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą 436 864,29 Lt nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki vykdomojo dokumento visiško įvykdymo. Kreditorės pareiškime teigiama, kad kreditorius atideda Kauno apygardos teismo sprendimu priteistą skolą, kol pareiškėja kiekvienais metais mokės kreditoriui, t. y. trečiajam asmeniui J. V. – K., po ne mažiau kaip 20 000 Lt. Taip pat kreditorius sutiko vienašališkai kas penkerius metus sumažinti skolą 10 procentų;

kreditorė J. V. – K. pareiškimu dėl skolos grąžinimo išdėstymo aiškiai ir nedviprasmiškai atleido K. P. nuo dalies prievolės vykdymo. Pareiškimas laikytinas vienašaliu sandoriu CK 1.63 str. 4 d. ir 6.129 str. prasme, pagal kurį teisėms ir pareigoms atsirasti nereikėjo atskiro pareiškėjos sutikimo. Kai skolų mokėjimo terminai yra atidėti ar išdėstyti, tokios skolos negali būti laikomos pradelstomis;

teismas visiškai ignoravo pareiškėjos kreditorės J. V. – K. pastangas bendradarbiauti su pareiškėja ir ieškoti optimaliausio abiems šalims prievolės įvykdymo būdo, neatsižvelgė į tai, kad kreditorė, kreditoriaus pareiškime numatydama laipsniško skolos mažinimo galimybę tuo atveju, jei pareiškėja laikysis numatytos skolos grąžinimo tvarkos, pareiškėjos naudai yra pasiruošusi atsisakyti dalies reikalavimo;

teismas reikalingų lėšų turinio iš viso neanalizavo ir nemotyvavo, kodėl pripažįsta, jog pareiškėjos per mėnesį išleidžiama 1 189,50 Lt suma išties yra skiriama tik būtiniausioms išlaidoms;

teismas, vertindamas pareiškėjos finansinę būklę, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja, įrodydama gaunamų pajamų dydį, pateikė tik pažymą apie gaunamas pajamas iš darbovietės. Tuo tarpu trūkstamos pažymos iš VMI apie metines turto deklaracijas bei VSDFV apie gaunamas pajamas galėtų parodyti, kad pareiškėja pajamų gauna ir iš kitų šaltinių, kas leistų efektyviau vykdyti skolinius įsipareigojimus. Deja, teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad pareiškėja pateiktų į bylą minėtus dokumentus.

teismo paskirta suma, t. y. 1 189,50 Lt, yra itin nedidelė, atsižvelgiant į šiuo metu vyraujančias maisto produktų bei higienos prekių, komunalinių bei kitų paslaugų kainas. pareiškėja itin išsamiai nurodė, kam ir kiek ji vidutiniškai išleidžia per mėnesį, nurodė, kur, siekdama sutaupyti, apsiperka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (C P K 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (C P K 329 str., 338 str.).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškėlė fizinio asmens bankroto bylą nevertindamas kreditoriaus vienašališko skolos atidėjimo kaip nepradelsto įsipareigojimo.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 5 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Fizinio asmens nemokumo sąvoka pateikta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA). Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013, Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-877-436/2014).

Fizinio asmens nemokumui nustatyti pirmosios instancijos teismas vertino šiuos įrodymus: pareiškėja skolinga J. V.-K. – 436 864,2 LT ir 11, 84 proc. metinių palūkanų ir antstoliui R. B. – 1781 Lt (b. l. 89). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos skolinių įsipareigojimų suma, kurios mokėjimo terminai yra suėję, akivaizdžiai ir daug kartų viršija 25000 Lt (25 MMA). Kreditorė nesutinka su tokia teismo išvada ir nurodo, kad jos vienašališku pareiškimu dėl skolos grąžinimo išdėstymo skolos mokėjimas yra atidėtas, todėl 436 864,2 LT skolos negalima vertinti kaip skolinio įsipareigojimo sumos, kurios mokėjimo terminai yra suėję.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia kreditorės pozicija. Kreditorės skolos pagrindas yra Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu priteista 436 864,29 Lt skola, 1 407,25 Lt vykdymo išlaidų bei 11,84 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą 436 864,29 Lt nuo 2008-11-13 iki vykdomojo dokumento visiško įvykdymo. Kreditorė vienašališkai atidėjo ir išdėstė Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu priteistus skolinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo tvarką specialiai reglamentuoja CPK 284 straipsnis, kuriame numatyta kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Taigi, kreditorės pareiškimas dėl skolos grąžinimo išdėstymo savo esme nėra vienašališkas kreditoriaus atleidimas nuo įsipareigojimų vykdymo ir negali būti toks vertinamas, todėl iš esmės nagrinėjamu atveju nesukelia jokių teisinių padarinių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino šio pareiškimo kaip nepradelstą įsipareigojimą pagrindžiančio dokumento. Priešinga išvada keltų pagrįstas abejones tesimo kompetencija tinkamai aiškinti ir taikyti įstatymus. Taigi, atskirajame skunde išdėstyta teisės normų analizė ir motyvai, susiję su kreditorės vienašališku pareiškimu dėl skolos grąžinimo išdėstymo, vertinti tik kaip kreditorės deklaratyvi priešinga pozicija pareiškėjos atžvilgiu.

Atskirajame skunde kreditorė atkreipia dėmesį, kad teismas neanalizavo ir nemotyvavo 1 189,50 Lt būtiniausiųjų išlaidų sumos patvirtinimo pagrįstumo ir siūlo atsisakyti kai kurių išlaidų, vertindama jas kaip išlaidas prabangai. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 9 punkte numatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedam ir pateikiama informacija apie kiekvieną mėnesį fiziniam asmeniui būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodoma, kokiomis konkrečiomis fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos) (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Įstatyme nėra pateikti išlaidų būtiniausiems poreikiams tenkinti vertinimo kriterijai. Apeliacinės instancijos teismas aiškindamas vertinamojo pobūdžio įstatymo sąvoką lėšos būtiniesiems poreikiams tenkinti nurodo, kad, skirtingai nei vertina kreditorė, šios išlaidos negali būti suprantamos kaip lėšos minimaliems fiziologiniams poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas patvirtino būtinųjų išlaidų suma per mėnesį – 1 189,50 Lt (b. l. 85), kuri iš esmės atitinka būtiniesiems poreikiams tenkinti keliamus reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (V Ž, 2012, Nr.: 152-7772) minimali mėnesinė alga nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatyta 1 000 Lt. Taigi, patvirtinta lėšų suma būtiniesiems poreikiams tenkinti net nežymiai viršija minimalią mėnesinę algą.

Atskirojo skundo argumentai dėl nepakankamų įrodymų, susijusių su negaunamomis pajamomis, vertinimu taip pat atmetami atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytų aplinkybių ir prie šio procesinio dokumento pridėtų įrodymų apie gaunamas pajamas pagrindu.

Kreditorė atskirajame skunde nenurodo jokių teisinių naujų aplinkybių ar argumentų, galinčių patvirtinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka.

Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bankroto bylos iškėlimą fiziniam asmeniui reglamentuojančias procesines teisės normas, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.