Kauno apygardos teismo nutartis, 2S-2464-555/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-19
Bylos Nr.: 2S-2464-555/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-14977-2013-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Egidijus Tamašauskas
Trečiasis asmuo: J. V.-K.
Pareiškėjas: K. P.

Kategorijos

26.8pavadinimo nepavyko patikrinti
122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2S-2464-555/2014;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14977-2013-4;

Teisėja Snieguolė Procesinio sprendimo kategorijos: 26.8; 122.4

(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens J. V.-K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2554-192/2014 pagal pareiškėjos K. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims antstoliui R. B., J. V.-K. dėl K. P. fizinio asmens bankroto.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi iškėlė K. P. bankroto bylą. 2014 m. birželio 11 d. nutartimi buvo patvirtintas K. P. kreditorių ir jų kreditorinių reikalavimų sąrašas.

Šalies argumentai

Bankrutuojančio asmens K. P. bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti K. P. mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė pagrindinis kreditorius. Bankroto administratorius nurodė, kad 2014 m. liepos 17 d. įvyko pirmasis bankrutuojančios K. P. kreditorių susirinkimas, kuriame dalyvavo didžiausią kreditorinį reikalavimą fizinio asmens bankroto byloje turinti kreditorė J. V. - K. Pirmojo kreditorių susirinkimo metu nutarta nepritarti K. P. parengtam plano projektui. Kreditorė nenurodė argumentų, kodėl nepritaria bankrutuojančio asmens parengtam plano projektui, nepateikė galimų plano projekto korekcijų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi bankrutuojančios K. P. mokumo atkūrimo planą patvirtino.

Teismo nuomone, vertinant K. P. mokumo atkūrimo planą, nėra pagrindo išvadai, jog rengiant ar teikiant tvirtinti mokumo atkūrimo planą, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, tai yra, kad planas neatitinka FABĮ 7 straipsnyje nurodytų formos reikalavimų, ar planas pateiktas tvirtinti, nesilaikant FABĮ 8 straipsnyje nustatytos plano pateikimo tvirtinti tvarkos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teikiamame plane yra nurodytos jos lėšos, kurias ji kaip fizinis asmuo numato gauti periodiškai per visą bankroto procesą: darbo užmokestis pagal darbo sutartį dirbant vadybininkės darbą (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėja pateikė teismui įrodymus, kad jos darbo užmokestis laikas nuo laiko keliamas, todėl didėja atsiskaitymo su kreditoriais galimybės. Teismas atmetė trečiojo asmens argumentus, kad pareiškėja dirbdama pagal specialybę (rankdarbiai iš odos) ar išvykus į užsienį uždirbtų daugiau, kaip pernelyg abstrakčius bei niekuo nepagrįstus. Taip pat atmesti trečiojo asmens atstovo argumentai, kad pareiškėja nesumažindama savo būtinųjų poreikių nesiekia realiai atsiskaityti su kreditoriais. Teismo nuomone, šios išlaidos atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus ir nelaikytinos per didelėmis. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorė ginčijo bankroto administravimo išlaidų sumą, teismas pažymėjo, kad patvirtintos bankroto administravimo išlaidos (7 500 Lt) visam bankroto proceso laikotarpiui, todėl nelaikytinos didelėmis, o tai, kad šios išlaidos smulkiai nedetalizuotos nėra pakankamas pagrindas pripažinti minėtą plano punktą neatitinkančiu įstatymo reikalavimų ir pažeidžiantį kreditorių teises. Be to, bankroto administratorius sutinka su plane nustatyta bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo tvarka, t. y. kad iš pajamų atėmus būtinųjų poreikių išlaidų sumą bent 50 Lt per mėnesį būtų skiriama kreditoriams, nors įstatymas suteikia teisę bankroto administravimo išlaidas apmokėti pirmiausia (FABĮ 22 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė bankrutuojančio asmens nesąžiningų veiksmų, mokumo atkūrimo planas buvo patvirtintas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo J. V.-K. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti, prašymą dėl K. P. mokumo atkūrimo plano patvirtinimo atmesti, bankroto bylą nutraukti.

Atskirajame skunde nurodo, kad teismas, patvirtindamas K. P. mokumo atkūrimo planą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog tvirtinamame plane kreditorių reikalavimų tenkinimui per mėnesį numatyta skirti tik 50 Lt, kai bendra kreditorės patvirtinto kreditorinio reikalavimo suma yra 740 535,44 Lt. Įvertinus aplinkybę, jog teismas, patvirtindamas mokumo atkūrimo planą, dar pritarė ir sutrumpintam 18 mėnesių plano įgyvendinimo laikotarpiui, akivaizdu, jog toks mokumo atkūrimo planas pažeidžia kreditoriaus interesus ir jokiais atvejais neužtikrina maksimalaus kreditoriaus reikalavimų tenkinimo. Įgyvendinant teismo patvirtintą tokį mokumo atkūrimo planą šiuo atveju nebūtų patenkinta net 900 Lt, t. y. mažiau nei 0,1 proc. bendro kreditorinio reikalavimo. Apeliantė pažymi, kad teismui pateiktame tvirtinti mokumo atkūrimo plane taip pat nenumatyta jokių aktyvių bankrutuojančio asmens veiksmų, siekiant maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus, dėl to planas iš esmės neatitinka ir FABĮ 7 str. 1 dalies 5 punkto reikalavimų, t. y. plane nėra numatytos kitos priemonės fizinio asmens mokumui atkurti (t. y. kvalifikacijos kėlimas, įsidarbinimas, papildomo ar geriau apmokamo darbo paieškos ir kt.). K. P. nurodo, jog jos esamoje darbovietėje UAB „Sorimpeks“ (šios bendrovės vadovas yra pareiškėjos sugyventinis) ji nuolat dalyvauja konferencijose, specializuotose parodose bei gamintojų mokymuose, tačiau tai ir yra visos jos nurodytos priemonės kvalifikacijai kelti ir mokumui didinti, nors ir šios priemonės nekonkretizuojamos, nenurodoma jų įgyvendinimo tvarka. Kadangi K. P. nėra įgijusi išsilavinimo, susijusio su jos atliekamu darbu, minėtos priemonės nėra pakankamos ir nesudaro galimybės ženkliai padidinti darbo užmokestį bei atsiskaitymo su kreditoriais galimybes. Pareiškėja teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad ji neketina siekti išsilavinimo, susijusio su dirbamu darbu, taip padidindama galimybes eiti aukštesnes pareigas dabartinėje darbovietėje bei gauti didesnį darbo užmokestį arba susirasti naują/papildomą darbą su didesniu darbo užmokesčiu. Nors kreditorės atstovas siūlė didinti pajamas susiradus papildomą darbą, kadangi pareiškėja nei vaikų, nei kitų asmenų kuriais reiktų rūpintis neturi, o dabartinėje savo darbovietėje dirba 5 dienas per savaitę, po 8 valandas per dieną, be to, jos darbas yra nesusijęs su nuolatiniu buvimu darbo vietoje, tačiau pareiškėja patvirtino papildomo darbo neturinti ir neketinanti ieškoti, tokio savo sprendimo neargumentuodama. Taigi, iš pareiškėjos veiksmų akivaizdu, jog ji nesiima ir neketina imtis ateityje jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų maksimaliai patenkinti kreditorių interesus, o bankroto procedūros metu tik siekia anuliuoti savo skolą J. V. – K., todėl jokių realių priemonių, kurių mokumui atkurti imtųsi pareiškėja, nenumatantis mokumo atkūrimo planas negalėjo būti patvirtintas teismo.

Apeliantė taip pat nesutinka su numatyta administravimo išlaidų suma. FABĮ 7 str. 7 dalis numato, jog mokumo atkūrimo plane turi būti nurodoma bankroto administravimo suma ir šios sumos pagrindimas, tačiau Kauno apylinkės teismo patvirtintame K. P. mokumo atkūrimo plane pagrįstos tik bankroto administratoriaus išlaidos, patirtos iki plano patvirtinimo, tuo tarpu patvirtinus planą nurodoma tik bendra fiksuota išlaidų suma, 7 500 Lt (plius administratoriaus mokėtini mokesčiai, t. y. PVM ir kiti mokesčiai mokami nuo pajamų), tačiau šios išlaidos iš viso nėra pagrindžiamos, be to, net nėra nurodyti konkretūs administratoriaus asmeninių mokesčių dydžiai, kuriuos administratorius nepagrįstai ir neteisėtai siekia priskirti administravimo išlaidoms, nors FABĮ tokių išlaidų iš viso net nenumato. FABĮ 22 str. nurodo, jog administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Kadangi K. P. neturi jokio turto, kurį reikėtų saugoti arba būtų galima parduoti, o vienintelės jos pajamos yra kas mėnesį mokamas darbo užmokestis, taip pat atsižvelgiant į aplinkybę, jog plane numatyta nepardavinėti nelikvidaus kilnojamojo bankrutuojančiosios turto, o kreditoriams pervedimai vykdomi kas 3 mėnesius, be to planu patvirtintas 18 mėnesių tesiekiantis įgyvendinimo laikotarpis, 7 500 Lt be mokesčių (kas sudaro daugiau nei 10 000 Lt su mokesčiais) siekianti bankroto administravimo išlaidų suma yra neproporcingai didelė ir nepagrįsta, ypač atsižvelgiant, jog per visą bankroto laikotarpį bus patenkinta kreditorių reikalavimų tik maždaug 900 Lt sumai. Apeliantės vertinimu, teismas, patvirtindamas K. P. mokumo atkūrimo planą, atsižvelgė vien tik į pareiškėjos bei bankroto administratoriaus interesus, nepaisydamas FABĮ pagrindinio tikslo - atkurti asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimu tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesu pusiausvyros. Visos aukščiau nurodytos aplinkybės taip pat kelia pagrįstas abejones dėl bankrutuojančio asmens sąžiningumo, įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjos K. P. tiesioginis darbdavys yra R. Ž., t. y. tas pats asmuo, su kuriuo šiuo metu gyvena skolininkė, adresu Gebenių g. 67, Kaune, akivaizdu, jog pareiškėja elgiasi nesąžiningai, kadangi jai naudinga gauti tik tokio dydžio darbo užmokestį, kokį jį gauna dabar, ir nedėti pastangų, kad darbo užmokestis ženkliai didėtų, nes tai sudaro galimybę išvengti savo prievolių kreditoriams. Pareiškėjos sąžiningumu abejoti verčia ir aplinkybė, jog gaudama 1 500 Lt darbo užmokestį, kurio kaip ji pagrindžia užtenka tik būtiniausiems poreikiams tenkinti, pareiškėja sugebėjo sutaupyti 2500 Lt santaupų, kurių kaip tik užteko bankroto administratoriaus atlyginimui sumokėti ir išlaidoms padengti, iki plano patvirtinimo teisme dienos.

Atsiliepimas

Pareiškėja K. P. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas išanalizavo visas faktines aplinkybes, įvertino realias skolininkės galimybes vykdyti įsipareigojimus, bankroto administravimo išlaidų pagrįstai nevertino kaip didelių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl fizinio asmens mokumo plano atitikties įstatymo nustatytiems reikalavimams.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ) paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą ir užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, fizinių asmenų bankroto įstatymo ir Įmonių bankroto įstatymo (kurio tikslas pašalinti iš rinkos nemokius rinkos dalyvius, kartu proporcingai patenkinant kreditorių reikalavimus iš visos nemokios įmonės turto masės) nėra tapatūs. Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą. Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas ĮBĮ nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi, vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra plano parengimas ir tvirtinimas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi buvo iškelta K. P. bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas M. T. (1 t., b. l. 130-134). 2013 m. gruodžio 27 d. papildoma nutartimi patvirtinta 1 189,50 Lt lėšų suma, reikalinga kiekvieną mėnesį K. P. būtiniesiems poreikiams tenkinti, nustatytas 4 mėnesių terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projektui pateikti (1 t. b. l. 135-136). Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartimi patvirtintas K. P. kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 742 386,16 Lt sumai (2 t., b. l. 17). 2014 m. liepos 17 d. kreditorių susirinkime mokumo atkūrimo planui pritarta nebuvo (2 t. b. l. 38-40), todėl administratorius dėl šio plano patvirtinimo kreipėsi į teismą, nurodęs, jog kreditoriai nesutinka su nustatyta bankroto proceso trukme, administravimo išlaidomis, taip pat su K. P. atžvilgiu nustatyta jos būtinųjų poreikių tenkinimo suma. Pirmosios instancijos teismas administratoriaus prašymą tenkino – patvirtino mokumo atkūrimo planą. Nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija didžioji pareiškėjos kreditorė J. V.-K. atskirajame skunde nurodė argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų fizinio asmens bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio plano tvirtinimo procesą, 1 dalyje numatyta, jog fizinis asmuo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo įsiteisėjimo dienos turi pateikti bankroto administratoriui plano projektą. Bankroto administratorius, gavęs plano projektą, likus ne mažiau kaip 20 dienų iki numatomo kreditorių susirinkimo pateikia išvadą ir plano projektą kiekvienam fizinio asmens kreditoriui ir šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui, suderinęs su fiziniu asmeniu šio susirinkimo vietą ir laiką. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui dėl to, kad jis neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui. Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka.

Plane turi būti nurodoma įvairi informacija, kuri iš leidžia spręsti, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūrų metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančio asmens asmeniniams poreikiams ir jo išlaikomiems asmenims skiriamos lėšos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam yra iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, o tuo pačiu fizinių asmenų bankroto įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimas. Tai pirmiausiai reiškia, jog pats fizinis asmuo, kuris kreipiasi, kad jam būtų iškelta bankroto byla, privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymo suteiktomis teisėmis, o tuo pačiu ir sąžiningai vykdyti įstatymo jam nustatytas pareigas (FABĮ 16 straipsnis). Asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų patenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, iš esmės nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, o tuo pačiu pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra.

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi teismas patvirtino K. P. mokumo atkūrimo planą, kuriame numatytas jo įgyvendinimo terminas 18 mėnesių. Nesutikdama su tokio termino nustatymu, apeliantė nurodo, kad K. P. minėtu laikotarpiu nebus sudarytos galimybės imtis aktyvių mokumo atkūrimo veiksmų. Kaip matyti, skolininkė neketina keisti darbo ar profesijos, ieškoti papildomų pajamų, o planuoja iš gaunamo darbo užmokesčio kas mėnesį skirti apie 50 Lt kreditoriniams reikalavimams tenkinti. Tokiu būdu numatoma skolininkės ketinama mokėti kreditoriams suma per visą laikotarpį tesudarytų 900 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ši aplinkybė sudaro pagrindą abejoti, jog nustatyto mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminu bus įmanoma maksimaliai padengti susidariusius įsipareigojimus kreditoriams.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos iškėlimo tikslas FABĮ prasme yra ne nurašyti ar anuliuoti fizinio asmens skolas, bet atkurti fizinio asmens mokumą, kad jis, vykdydamas patvirtintą planą, galėtų patenkinti kreditorių reikalavimus. Nors įstatymas nenumato pareigos bankrutuojančiam asmeniui patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus pilna apimtimi, tačiau jis turi imtis aktyvių veiksmų siekdamas maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo, jog pareiškėjai, nustačius maksimalų penkerių metų plano įgyvendinimo terminą, padengti visus įsiskolinimus galimybės būtų menkos (12 373,10 Lt per mėnesį), tačiau, kaip rodo bylos medžiaga, didžioji skolininkės kreditorė sutinka su nuolaidomis, ji netoleruoja tik tokios situacijos, kad skolininkė išvis neketina mokėti įsiskolinimo. Kaip minėta, įstatymas numato, kad bankrutuojantis asmuo turi pareigą siekti maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, tuo tarpu tai, kad ir kaip ji besistengtų, per penkis metus neatsiskaitys su kreditoriais pilna jų finansinių reikalavimų apimtimi, teismo vertinimu nėra esminė aplinkybė, į kurią turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo termino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentu, jog šiuo atveju pareiškėjos kvalifikacijos kėlimas dirbant tose pačiose pareigose toje pačioje darbovietėje bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone jos mokumui atkurti. Ši aplinkybė sudaro prielaidą spręsti, kad skolininkė nesiima aktyvių veiksmų, nors jos fizinė sveikata, jaunas amžius, šeiminė padėtis (neturi išlaikytinių) tokią galimybę sudaro, pajamoms uždirbti bei savo mokumui atstatyti. Todėl konstatuotina, kad kreditorių sprendimas nepritarti pateiktam tvirtinti planui, kadangi jame nenumatytos priemonės fizinio asmens mokumui atkurti, yra pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama nutartimi patvirtintas pareiškėjos mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas (18 mėnesių), nėra protingas, racionalus ir užtikrinantis skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl termino yra formali ir iš esmės nepagrįsta. Kaip jau minėta, iš mokumo atkūrimo plano matyti, kad K. P. savo skolos kreditoriams pagal planą pilnai nepadengtų nei tuo atveju, jei jis būtų vykdomas maksimalų įstatyme nustatytą 5 metų terminą. Kadangi per plano įgyvendinimo laikotarpį ji neketina nei kelti savo kvalifikacijos, nei susirasti geriau apmokamą darbą, nei gauti kokių kitų papildomų pajamų, nėra jokio pagrindo išvadai, kad ji savo mokumą atkurs anksčiau nei per maksimalų įstatymo nustatytą 5 metų terminą.

Kauno apylinkės teismo skundžiama nutartimi buvo patvirtintas K. P. mokumo atkūrimo planas, kuriame numatyta 7 500 Lt (be PVM) suma, kurią administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti K. P. bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Nesutikdama su šia plano dalimi, apelianė nurodo, kad administravimo išlaidos nepagrįstos, be to, atsižvelgiant į trumpą plano įgyvendinimo laikotarpį, kai nėra jokio parduotino turto, yra neleistinai didelės.

Pažymėtina, kad įstatymas numato maksimalią bankroto administratoriaus atlyginimo išlaidų sumą, be to, ji turi būti detalizuota (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 22 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog bankroto administratoriaus prašomos patvirtinti bankroto administravimo išlaidos, administratoriaus atlyginimas turi būti pagrįstas, atitikti jo vykdomų funkcijų pobūdį, mastą ir bylos sudėtingumą. Nagrinėjamu atveju patvirtinęs 7 500 Lt bankroto administravimo išlaidų sąmatą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankrutuojanti K. P. neturi jokio turto, vienintelis jos turtas – gaunamos darbinės pajamos, bankroto administratorius neginčija jokių bankrutuojančios K. P. sandorių. Tuo tarpu argumentai, kad administratorius viso bankroto proceso metu atlieka atsakingas pareigas ir įstatyme numatytas funkcijas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 7 500 Lt administravimo išlaidų sumos akivaizdžiai nepagrindžia. Pažymėtina, kad atlyginimas bankroto administratoriui turi atitikti jo vykdomų funkcijų pobūdį, mąstą, bylos sudėtingumą. Teismas šių aplinkybių nevertino, iš esmės savo sprendimo dėl administravimo išlaidų dydžio nemotyvavo. Todėl konstatuotina, kad kreditoriams ginčijant plane nustatytą administravimo išlaidų dydį, teismas, patvirtindamas pateiktą planą, kuriam nepritarė kreditorių susirinkimas, administravimo išlaidų sąmatos dedamųjų dalių, jų pagrįstumo, apskritai neanalizavo ir nevertinto, o tik apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad jų dydis neviršija įstatyme numatytos sumos, be to bankroto administratorius sutiko, jog pirmiausia bus skiriama 50 Lt suma per mėnesį kreditoriams, ir tik tada administravimo išlaidoms. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu toks teismo sprendimas neatitinka teismo procesiniam sprendimui keliamo reikalavimo kiekviename teismo procesiniame sprendime pateikti teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 291 straipsnio 1 dalis 5 punktas).

Apeliantė atskiruoju skundu nesutinka ir su skundžiama nutartimi patvirtina mokumo atkūrimo plano dalimi dėl sumos, nustatytos bankrutuojančios K. P. būtiniesiems poreikiams tenkinti – 1 189,50 Lt. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad plane nurodyta pinigų suma iš esmės atitinka jos gaunamas ir ateityje ketinamas gauti pajamas, patvirtinus šią sumą yra pažeidžiama skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėja, pati teigdama, jog gyvena pas draugą, nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių būtinybę patvirtinti jos numatytą 1 189,50 Lt būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingą sumą, o klausimas, ar yra galimybė skirti didesnę nei 50 Lt per mėnesį pareiškėjos gaunamų lėšų dalį atsiskaitymams su kreditoriais, apskritai nebuvo svarstytas.

Mokumo atkūrimo plano projektą ruošia bankrutuojantis fizinis asmuo, o teismas tegali jį patvirtinti arba ne, tačiau negali plano keisti (FABĮ 8 str.). Planas yra vientisas dokumentas, skirtingos plano dalys gali būti susijusios viena su kita tokiu būdu, kad kurios nors dalies pakeitimas iš esmės pakeistų bankrutuojančio fizinio asmens valią ir dėl kitų dalių nuostatų – pavyzdžiui, nustačius kitokį plano įgyvendinimo terminą arba administravimo išlaidoms skiriamą fizinio asmens piniginių lėšų dalį, gali pakisti fizinio asmens ketinimai dėl priemonių, skirtų mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kt.), dėl išlaidų būtiniems poreikiams dydžio ir pan. Nustačius, kad bankrutuojančios K. P. mokumo atkūrimo planas neužtikrina kreditorių ir skolininko teisingos interesų pusiausvyros, jame nėra nustatyta jokių priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, bankrutuojančiam asmeniui nėra numatyta jokių pareigų imtis aktyvių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - mokumo atkūrimo planas netvirtintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 339 straipsnis).

Kadangi bankroto bylos nutraukimo klausimo sprendimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme, sprendžiant dėl fizinio asmens mokumo plano atitikties įstatymo nustatytiems reikalavimams, nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - bankrutuojančios K. P. mokumo atkūrimo plano netvirtinti.

Teisėjas Egidijus Tamašauskas