Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2017-06-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1-123-891/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2017-06-16Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-07Vilniaus apygardos teismas
  3. T-58-1058/2018Nutartis · 2018-01-17Vilniaus miesto apylinkės teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2023-07-18Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-06-16
Bylos Nr.
1-123-891/2017
Teisminio proceso Nr.
1-38-1-00022-2013-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Arūnas Budrys
Kaltinamasis
A. M., A. Z., M. Z., A. T.
Advokatai
Rokas Rudzinskas, Liubovė Kuprusevičienė, Gediminas Skaistys, Emma Domajeva
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-123-891/2017Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00022-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.4.3; 1.1.4.5.2; 1.2.14.5.2.1; 1.2.14.5.2.4 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 16 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Budrys,sekretoriaujant Živilei Osipovai, Ievai Janulevičiūtei,

dalyvaujant prokurorams Audriui Matulioniui, Renatai Mačiulaitienei, Indrei Kupcikevičiūtei,

kaltinamajam A. M. (A. M.), jo gynėjui advokatui Rokui Rudzinskui,kaltinamajam A. Z. (A. Z.), jo gynėjai advokatei Liubovei Kuprusevičienei,kaltinamajam M. Z. (M. Z.), jo gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,kaltinamajam A. T. (A. T.), jo gynėjai advokatei Emmai Domajevai,

vertėjams Erikai Vencevičienei, Giedriui Račkauskui, Svetlanai Minakovai, Natalijai Reut, Audriui Krušnai, Irinai Pikčilingienei, Helenai Žemaitel,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Latvijos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), trauktas administracinėn atsakomybėn, teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 8 MGL (301,28 €) bauda ir BK 300 straipsnio 2 dalį – 15 parų areštu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 15 parų arešto; Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžiu minėtas nuosprendis pakeistas, panaikinta nuosprendžio dalis, kurioje A. M. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 300 straipsnio 2 dalį išteisintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, panaikintas bausmių bendrinimas BK 63 straipsnio pagrindu (skirta bauda sumokėta), kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje;

A. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), trauktas administracinėn atsakomybėn, teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 8 MGL (301,28 €) dydžio bauda (bauda išieškota), kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje;

M. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis, gyvenantis Anglijoje, deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje;

A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis kooperatinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaravęs gyvenamąją vietą ten pat, trauktas administracinėn atsakomybėn, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. M., A. Z., A. T., M. Z., veikdami išankstine tiesiogine tyčia su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, organizuotoje grupėje, turėdami vieningą tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Tyrimo metu nenustatytiems organizuotos grupės nariams sukūrus interneto tinklapį http://bestcheapflights.org/, organizuotos grupės nariams nurodyto tinklapio lankytojams apgaulingai siūlant už atlygį pasinaudoti tarpininkavimo paslauga ieškant ir įsigyjant kelionių bilietus skrydžiams lėktuvais, organizuotos grupės nariams kontroliuojant šio tinklapio veiklą interneto erdvėje ir turint tikslą ne suteikti šiame tinklapyje siūlomas paslaugas, bet apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą – šiame tinklapyje siūlomas paslaugas nutarusių įsigyti ir už jas atsiskaityti pasirinkusių „Western Union“ pinigų pervedimo sistemą asmenų pinigus, A. M., sutaręs su šiais tyrimo nenustatytais organizuotos grupės nariais už sutartą piniginį atlygį daryti sunkų nusikaltimą – sukčiavimą stambiu mastu, pats, vykdydamas pagal nusikalstamą susitarimą prisiimtus įsipareigojimus, turėdamas tikslą apgaule savo ir tyrimo nenustatytų organizuotos grupės narių naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, maždaug nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus mieste ir rajone pats įtraukė į organizuotos grupės veiklą A. Z., A. T. ir M. Z., koordinavo jų veiklą, perdavė jiems duomenis, kada ir iš kokio Lietuvos Respublikos ar Lenkijos Respublikos pašto skyriaus, banko padalinio ar bankomato reikia nuvykti išgryninti per „Western Union“ pinigų pervedimo sistemą iš nukentėjusiųjų atsiųstus pinigus.

A. Z., vykdydamas A. M. nurodymus, nusikalstamos veikos padarymui pasitelkė M. G., A. L., S. S. ir M. K., nežinančius apie nusikalstamą sumanymą ir nurodė:

A. L. laikotarpiu nuo 2013-07-25 iki 2013-07-27, banko AB „Swedbank“ padaliniuose, esančiuose Vilniuje, išgryninti 2 559,26 $, 232,65 €, iš viso 7 574,32 Lt (2 193,68 €);

M. G. laikotarpiu nuo 2013-06-13 iki 2013-08-19, banko AB „Swedbank“ skyriuose ir pašto skyriuose, esančiuose Vilniuje ir Lenkijos Respublikos „PKO Bank Polski Sa“ banko skyriuose, išgryninti 21 368,40 $ (56 914,73 Lt), 2 299,42 Lt, iš viso 59 214,15 Lt (17 149,60 €);

M. K. laikotarpiu nuo 2013-07-09 iki 2013-07-18, banko AB „Swedbank“ skyriuose, esančiuose Vilniuje, išgryninti 23 298,07 $ (61 639,70 Lt), 410 Lt, iš viso 62 049,70 Lt (17 970,84 €);

S. S. laikotarpiu nuo 2013-06-29 iki 2013-07-09, banko AB „Swedbank“ skyriuose, Vilniuje, išgryninti 25 311,08 $ (67 416,06 Lt), t. y. 19 525,04 €.

A. T., vykdydamas A. M. nurodymus, nusikalstamos veikos padarymui pasitelkė E. K., V. S., nežinančius apie nusikalstamą sumanymą ir nurodė:

V. S. laikotarpiu nuo 2013-07-19 iki 2013-07-24, banko AB „Swedbank“ skyriuose, esančiuose Vilniuje, išgryninti 5 569 $ (14 733,90 Lt), t. y. 4 267,23 €;

E. K. laikotarpiu nuo 2013-06-24 iki 2013-06-29, banko AB „Swedbank“ padaliniuose ir pašto skyriuose, esančiuose Vilniuje, išgryninti 15 703,40 $ (41 826 Lt), 439,38 Lt, iš viso 42 265,38 Lt, t. y. 12 240,9 €.

M. Z., vykdydamas A. M. nurodymus, nusikalstamos veikos padarymui pasitelkė S. S., D. G., nežinančius apie nusikalstamą sumanymą ir nurodė:

D. G. laikotarpiu nuo 2013-06-18 iki 2013-07-03, banko AB „Swedbank“ padaliniuose ir pašto skyriuose, esančiuose Vilniuje, išgryninti 7 464,98 $ (19 882,97 Lt), 2 200,97 Lt, iš viso 22 083,94 Lt, t. y. 6 395,95 €;

S. S. laikotarpiu nuo 2013-06-08 iki 2013-06-12, banko AB „Swedbank“ padaliniuose, esančiuose Vilniuje, išgryninti 12 092,49 $ (32 208,34 Lt), 2 054,34 Lt, iš viso 34 262,68 Lt, t. y. 9 923,16 €.

A. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, anksčiau nurodytu būdu išgrynintus pinigus, surinko iš organizuotos grupės narių A. Z., A. T., M. Z., kuriems pinigus perdavė jų koordinuojami anksčiau nurodyti asmenys, nežinantys apie nusikalstamą sumanymą, po ko dalį apgaulės būdu įgytų pinigų pasiliko sau bei perdavė organizuotos grupės nariams A. Z., A. T., M. Z. už nusikalstamo sumanymo įgyvendiną, o likusius per Y. A., nežinantį apie nusikalstamą sumanymą, perdavė tyrimo metu nenustatytiems organizuotos grupės nariams į Rusijos Federaciją.

Tokiu būdu A. M., A. Z., A. T., M. Z., veikdami organizuotoje grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, laikotarpiu nuo 2013-06-08 iki 2013-08-19, savo ir kitų organizuotos grupės narių naudai apgaule užvaldė svetimą didelės vertės – 309 600,13 Lt, t. y. 89 666,40 €, turtą.

Kaltinamasis A. M. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad 2013 m. partneris paprašė išgryninti pinigus banke ir gauti už tai procentus. Su partneriu susipažino internete, jį vadino kompanionu („Komp“), tačiau nei jo vardo, nei pavardės nežino, gyvai nematė. Su juo iki šių veiksmų turėjo verslo reikalų, pirko iš jo elektroniką, kuri, kaip vėliau buvo išaiškinta, buvo gauta pasinaudojant vogtais banko kortelių duomenimis. Partneris jam paaiškino, kaip dirba sistema, kad jam (A. M.) ateityje reikės įdarbinti žmones, kurie išgrynins tas lėšas, tačiau nesakė, kad visa tai bus susiję su kriminalu. Partneris aiškino, kad reikės pastatyti piramidę, kur kiekvienas žmogus atsakytų už savo pareigas. Buvo žmonės, kurie veždavo asmenis į bankus ir asmenys, kurie grynino pinigus. Kompanionas jam aiškino, kad reikia priimti kuo daugiau žmonių, jog būtų didelis tinklas. Jam (A. M.) reikėjo paaiškinti, ką žmonėms reikės daryti, tai yra, kad reikės užeiti į tam tikrus interneto puslapius, kuriuose bus tam tikra informacija ir pagal aplinkybes, t. y. kas ten bus parašyta, kokia informacija, atvežti jam pinigus, o jis toliau perduos pinigus kompanionui. „Komp” jam atsiuntė nuorodą internete, ten buvo duomenys, numeris, siuntėjo vardas, pavardė, o jis išsiųsdavo „Komp“ vardą ir pavardę asmens, kuris turi paimti pinigus. Nepamena, kas popieriaus lapeliuose rašė nurodymus. Jam (A. M.) pinigus atveždavo vairuotojai, kurie vaikinus nuveždavo į „Western Union” poskyrius bankuose. Jis neatrinkdavo žmonių, kurie turėtų paimti pinigus, o klausė vaikinų, ar yra galimybė surasti žmonių, kurie galėtų paimti pinigus, kažkokių pokalbių su pinigų ėmėjais nebuvo. Pinigus kompanionui jis perduodavo keliais būdais: per tarpininkus, vienas iš tarpininkų buvo baltarusis; per pinigų pervedimo sistemą „webmoney“, tai yra tam tikram žmogui jis nurodydavo sumą, vardą, pavardę, kur persiųsti, ir per tą sistemą persiųsdavo; per traukinių palydovus, nes kompanionas prašė kiekvieną kartą skirtingu būdu jam perduoti pinigus. Faktiškai visa suma grynaisiais buvo perduota į Rusiją, išskyrus tuos procentus, kurie likdavo Lietuvoje. Patvirtina, kad jie bankuose paimdavo pinigus, kad prašė vaikinų tai padaryti, bet, kad tie pinigai buvo gauti nusikalstamu būdu, nežinojo, sužinojo tik po to, kai jau viskas baigėsi. Kompanionas iš pradžių jam aiškino, kad tie pinigai yra už elektroninių pinigų, tai yra „webmoney“ pardavimą. Kad taip yra, jis manė iki rugpjūčio vidurio. Tuos pinigus reikėjo paimti skirtingiems asmenims, taip pageidavo „Komp“. Reikėjo tokios sistemos dėl pinigų išgryninimo ir perdavimo, nes Rusijoje yra valiutos kontrolė ir neleidžia šiaip sau pervesti, o Europoje žmogui leidžiama išgryninti tam tikrą pinigų limitą. Tokie buvo užsakovo nurodymai. Jis ir pats bandė išsiaiškinti, už ką konkrečiai yra gaunami pinigai, ieškojo internete. Po to, rugpjūčio mėnesio viduryje, sužinojo, kad tie pinigai už aviabilietus, nes pamatė vieną iš siuntėjų, ten buvo parašytas bilieto numeris, ir paklausė kompaniono, už kokius bilietus tie pinigai, tai jis atsakė, kad už aviabilietus. Tada internete pradėjo ieškoti pigių bilietų ir rado interneto tinklapį, nusiuntė kompanionui nuorodą ir paklausė, ar tai jo tinklapis, jis patvirtino, kad jo. Jis nežinojo, kad tai apgaulingi interneto tinklapiai. Užėjus atrodė normalus tinklapis, kuriame gali užsisakyti bilietus. Todėl, kad pinigai vogti jis nežinojo, nes galėjo būti rezervacija, tai normalus verslo procesas. Nežino, ar jo kompanionas klientams pristatydavo aviabilietus. Su bilietų pirkėjais jis (A. M.) jokio kontakto neturėjo. Sistema nebuvo iki galo atidirbta, partneris liepė dar šiek tiek palaukti, po to prasidėjo problemos su išgryninimu ir iki galo nebuvo įforminta visa sistema. Jis pats į banką dėl pinigų gavimo nevyko aiškintis, jei pinigų nepervesdavo, tai aiškindavosi ir klausdavo kompaniono, kodėl jų nėra, taip pat jis pats nevyko į banką klausti, ar galėtų visus pinigus gauti jis, nes kompanionas to nenorėjo, o jam ir nebuvo būtinumo. Jis (A. M.) savo pelno neskaičiavo, nevedė buhalterijos, buvo susitarimas su kompanionu, kad iš išgrynintos sumos jis (A. M.) nuima 10 proc. ir iš jų moka procentą už išgryninimą, už atvežimą ir persiuntimą. Sau asmeniškai pasilikdavo apie 3-4 proc. nuo išgrynintų pinigų. Visa tai nebuvo teisiškai įforminta, kol kas nebuvo mokami mokesčiai, kas jam buvo keista, dėl to ikiteisminio tyrimo metu ir pasakė, kad „faktiškai nuo pat pradžių suprato, kad tai nelabai legalu“. Jis sakė, kad visa tai reikia buhalteriškai įforminti ir oficialiai priimti žmones į darbą. Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina iš dalies, negali pripažinti to, kad iš pat pradžių žinojo, jog tai kriminalas ir pinigai gauti neteisėtu būdu. Į savo komandą įtraukė tik šiuos vaikinus: A. Z., A. T., M. Z.. Tai jam pažįstami žmonės, kuriais pasitikėjo, jokio pokalbio, atrankos nebuvo. M. Z. jo giminaitis, su A. Z. buvo draugiški santykiai, jis turėjo finansinių sunkumų, o pas jį turėjo galimybę užsidirbti, jie nesirengė organizuoti kažko nusikalstamo, tiesiog A. Z. buvo reikalingi pinigai, tai ir pasiūlė jam padėti. A. Z., A. T., M. Z. patys pinigų negrynino. Jis, „Kompo” nurodymu, prašė jų, kad rastų asmenis, su kuriais dirbs ir kurie galėtų išgryninti pinigus, jie taip ir darė. Schema veikė taip, kad vaikinai (kiti kaltinamieji) vežiojo, o kiti, t. y. liudytojai, kuriuos surasdavo vaikinai (kiti kaltinamieji) grynino pinigus. Kiti kaltinamieji pasakydavo jam tų asmenų, kurie išgrynins, vardus ir pavardes, tada jis išsiųsdavo jų duomenis „Komp“, kuris paskui jam atsiųsdavo interneto nuorodą, kur būdavo parašyta, kas atsiųs pinigus. Tą nuorodą jis duodavo kitiems kaltinamiesiems ir jie tada matydavo, kas atsiuntė pinigus. Kiti kaltinamieji, kaip ir jis, nežinojo, kad pinigai vogti. Jis žinojo, su kokiais asmenimis dirbo kiti kaltinamieji, bet kaip kiti kaltinamieji bendravo su asmenimis, kurie grynino pinigus, nesidomėjo, jam buvo svarbu, kad atvežtų pinigus, tai yra tokią sumą, kokia buvo pervesta. Jis prašė, kad kiti kaltinamieji turėtų telefoną, kuris pastoviai veiktų, nepamena, kad būtų prašęs jų pasikeisti numerius, taip pat nepamena, kad būtų liepęs vežėjams prisistatyti kitais vardais asmenims, kurie grynino pinigus, nedavė tokio nurodymo. S. S. duodamas parodymus sakė tiesą, jis buvo pirmas žmogus, kuris išgrynino pinigus, ir su juo jį supažindino M.. Nepamena, ar su juo važiavo, bet bendravo tik su šiuo liudytoju, su kitais asmenimis, kurie grynino pinigus, jis nebendravo, nebuvo reikalo. Asmenis, kurie grynino pinigus, surado tie žmonės, kurie juos vežiojo. M. G. parodymų nepamena, bet kartu su juo vieną kartą važiavo į Lenkiją išgryninti pinigų, nes tokį nurodymą davė kompanionas. Su kitais asmenimis į Lenkiją nevažiavo. D. G. parodymų nepamena. Jis (A. M.) pats jokios iniciatyvos nerodė, nieko nekūrė ir neapgaudinėjo, jam rašydavo kompanionas ir pasakydavo ką daryti, ir tada jis duodavo nurodymą, buvo vežėjai, grynintojai, o kai jam pristatydavo pinigus, tuo viskas pasibaigdavo. Jei kiti kaltinamieji jam pasakydavo, kad nepavyko išgryninti pinigų, apie tai jis informuodavo „Komp“ ir tada jau jis aiškindavosi. Nežino, ar „Kompas“ matydavo, ar pinigai iš tiesų nuimti ar ne, viskas buvo paremta pasitikėjimu. Įtarimai prasidėjo, kai jie negalėjo išgryninti pinigų Lietuvoje, jį suėmė 2013-10-01, daug kartų apklausinėjo. Nežino, ar „Kompas“ Lietuvoje turėjo daugiau tokių darbuotojų kaip jis. Jis (A. M.) nuo nieko nesislėpė, visiems prisistatydavo, pas visus buvo jo telefono numeris. Kiek jam žmogus sakė, tai tokios pat schemos veikė Lietuvoje, Latvijoje, Turkijoje, Didžiojoje Britanijoje ir tai vyko iki 2016 m. Labai gailisi, kad pats tuo užsiėmė ir vaikinus įtraukė, bet nepripažįsta, kad kažką apgavo.

Kaltinamasis A. T. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino iš dalies, nurodė, kad vežiojo du žmones, tai yra E. K., kurio kontaktus jam davė A. M., ir V. S., kurį surado pats, kuriam pasiūlė darbą - gryninti pinigus ir už tai gauti atlygį, kurie grynino pinigus, tačiau nežinojo, kad tai nelegalu. Paaiškino, kad jam tuo užsiimti ir užsidirbti pinigų pasiūlė A. M., kurį pažinojo. Jam rodos, kad su A. M. susipažino per A. R., arba ji jį tiesiogiai supažindino, arba susipažino su juo būnant vienoje pažįstamų asmenų kompanijoje. Važiavo nelabai daug kartų. Jo darbas buvo nuvežti žmones į pasirinktą „Western Union“ padalinį banke „Swedbank“, kad jie išgrynintų pinigus ir juos atiduotų jam, o jis jau tuos pinigus perduodavo A. M.. Jis pats nei karto nėjo į banką gryninti pinigų, nes toks buvo A. M. nurodymas. A. M. jam liepė surasti žmones ir juos vežioti gryninti pinigų, kuriuos paskui perduoti jam, bet pačiam į banką neiti. Kažkada tik buvo kartu užėjęs su kažkuriuo iš jų į banką patikrinti, bet pinigų pats negrynino. Jo paties atlygis priklausė nuo nuėmimų skaičiaus. E. K. ir V. S. davė jam savo duomenis, o jis tuos duomenis perdavė A. M., kuris jam tada duodavo (atsiųsdavo) nuorodą iš interneto. Kompiuteryje internete jis atsidarydavo tą nuorodą, kur buvo pavedimo duomenys, ir nurašydavo duomenis asmenų, kurie atsiunčia pinigus, tai yra toje nuorodoje galėjo matyti siunčiančio pinigus asmens vardą ir pavardę, sumą ir dar kažkokį kodą, taip pat gavėją, tai yra asmenį, kuris grynino pinigus, duomenų apie skrydžius ten nebuvo, ir tą lapuką su nurašytais duomenimis paduodavo savo žmonėms, kurie su tuo lapuku nueidavo į banką, paduodavo banko darbuotojai ir taip išgrynindavo pinigus, pačios gryninimo procedūros nežino, bet nuėmę pinigus V. S. ir E. K. juos jam atnešdavo kartu su čekiais arba kažkokiais popieriais, gal sąskaitomis-faktūromis. Išgrynintus pinigus ir viską, ką jis gaudavo, atiduodavo susitikęs A. M., kuris žinojo, kiek pinigų yra išgryninta. Jam pačiam atitekdavo apie 4 proc. nuo išgrynintos sumos. Jis tuo metu galvojo, kad dirba, nors ir be darbo sutarties, ir už tai gavo atlygį. Lapelius rašė pats, nes tuo metu neturėjo telefono, per kurį galėtų įeiti į internetą ir pažiūrėti nuorodą. V. S. ir E. K. patys nerinkdavo kodų, jis juos užrašydavau ant lapuko. Pinigų siuntėjai buvo įvairūs žmonės, iš visur. Manė, kad pinigai siunčiami už elektronikos prekes, bet paskui, kai bendravo su policijos pareigūnais, sužinojo, kad tie pinigai už bilietus. Taip pat kompanijoje buvo girdėjęs kažką ir apie bilietus, bet nežinojo, kad čia tiksliai buvo būtent toje schemoje. Bendravimui su asmenimis, kuriuos vežiojo, pats nusipirko naują telefoną ir kortelę, skirtą bendravimui darbo reikalais, bet su V. S. bendravo tiek darbiniu, tiek nuosavu telefonu, nes jis jo klasiokas ir jie beveik kaimynai. Su A. M. taip pat bendravo ir savo, ir darbiniu telefonu, o su E. K. bendravo darbiniu telefonu, nedavė jam savo asmeninio telefono numerio, nes jo nepažinojo. Negali pakomentuoti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog telefoną įsigijo A. M. nurodymu. Asmenis jis vežiojo savo automobiliu VW GOLF. E. K. jis vežiojo gal savaitę, paimdavo jį iš Naujininkų, o kai jis nuimdavo pinigus, paleisdavo jį ten, iš kur paimdavo arba ten, kur paprašydavo. Kada tai baigėsi, nepamena, bet V. S. negalėjo nuimti pinigų, kažkas blokavo, bet tiksliai neįsivaizduoja, kas ten nutiko. Tokių atvejų, kad tie asmenys, kurie išgrynindavo pinigus, juos pasiimtų ir dingtų, nebuvo. Kai pinigų negalėjo nuimti, jis skambindavo A. M. ir pranešdavo, kad kažkas ne taip, o A. M. tada skambindavo dar kažkam ir tada duodavo kokį nors atsakymą. Jam nekilo klausimų, iš kur pinigai, nes jam tuo metu buvo svarbiausia gauti pinigų. E. K. jis prisistatė ne savo vardu, o pirmu į galvą šovusiu vardu „M.“, nes jo visai nepažinojo, tiesiog nenorėjo, kad jis žinotų jo vardą, neįtarė, kad ta veikla neteisėta, o paskui jau nebegalėjo pasakyti jam savo vardo, nes būtų buvę keista. Negali paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu pasakė, kad A. M. liepė E. K. prisistatyti kitu vardu, gal buvo išsigandęs. E. K. neklausė, už ką pinigai, tik klausė, iš kur jie, ir jis sakė, kad už techniką, t. y. melavo E. K., kad jis išgrynintų pinigus. E. K. intensyviai skambino, nes pavedimas buvo jo vardu ir reikėjo paimti, jam taip liepė A. M.. Kas būtų buvę, jei nebūtų išgryninęs, nežino. Nepamena, ar V. S. klausė, kas tai per darbas, gal ir klausė, bet ką jam atsakė, nepamena. Jam atrodė, kad tai buvo legalu, todėl ir V. S. taip sakė, jei būtų žinojęs, kad tai nelegalu, ir pats būtų nesiėmęs. Nei E. K., nei V. S. neklausė jo, kodėl jis pats nenuima pinigų, tiksliai nepamena, ką jiems sakė. Jiems reikėjo važiuoti į skirtingus bankų padalinius arba dėl jų darbo laiko arba dėl kažkokių limitų, gal buvo kažkoks apribojimas, kiek kartų galima išgryninti. D. G. nepažįsta. Apie kitus kaltinamuosius nelabai žinojo, tik girdėjo, kad ne vienas tuo užsiima. A. M. nebijojo, nebuvo dėl ko. Labai gailisi, kad pasitikėjo A. M.. Šiuo metu dirba oficialiai.

Kaltinamasis A. Z. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino. Parodė, kad nedalyvavo jokioje organizuotoje grupėje, net nesupranta, kas tai yra, neturėjo jokio tikslo kažką apgauti tam, kad užvaldyti pinigus, kaltinamajame akte nurodytų pinigų nematė. Ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino iš dalies nesuprasdamas įtarimo, be to, buvo apklaustas be advokato ir niekas jam nieko nepaaiškino, todėl galima sakyti, kad tik patvirtino faktą, jog vežiodavo asmenis, kurie nuiminėjo pinigus. Visiškai pasitikėjo A. M., kuris yra jo draugas ir kuris tiesiog paprašė, kad jam padėtų kaip draugas ir už tai pažadėjo jam atlygį, o pinigai jam tuo metu buvo reikalingi, kadangi mokėsi, jo tėtis buvo miręs. Nesitikėjo, kad A. M. kažkuo užsiima. Apie bilietus ir jų pardavimus nieko nežinojo, o sužinojo tik, kai jam apie tai papasakojo policijoje. Gailisi, kad padėjo, nes nesitikėjo. A. M. klausė jo, ar pažįsta žmonių, kurie galėtų nuimti pinigus, pasakė jam, kad pasidomės, paklaus draugų iš mokyklos. Rado tris draugus, kuriems reikėjo pinigų ir kurie sutiko, tai yra M. G., S., ir kito jau nepamena. Jiems prisistatė savo vardu, ir jiems skambindavo iš savo telefono, nes tai jo draugai, jokio darbinio telefono neturėjo. Su A. M. taip pat bendravo tuo pačiu telefonu. Iš pradžių A. M. jis perduodavo surastų asmenų duomenis, tada A. M. jam atsiųsdavo nurodymą ir jis veždavo konkretų žmogų į banką, kad jis ten išgrynintų pinigus, kuriuos jis (A. Z.) vėliau perduotų A. M.. Iš pradžių A. M. jam skambindavo, nes jis neturėjo nei kompiuterio, nei „smartphone“, ir pasakydavo adresą, kur nuvežti konkretų žmogų. Į konkrečią vietą reikėjo vežti po vieną asmenį, nes sakė, kad yra limitas ir negalima tiek daug nuimti. Banko padalinių jam niekas nenurodė, rinkosi ten, kur mažesnės eilės, kad greičiau nuimtų ir mažiau laiko sugaištų. Žmogui, kuris eis į banką, jis duodavo lapelį su kodais. Kelis kartus lapelį davė A. M., po to, kai jau turėjo kompiuterį, ir pats žiūrėjo duomenis ir juos užrašydavo. Dar vėliau, kai kompiuteris sugedo, susiskambindavo su A. M. ir šis jam padiktuodavo duomenis, kuriuos užrašydavo ant lapelio, ir tą lapelį su kodais jis jau duodavo asmeniui, kuris nueidavo vienas ar kartu su juo į banką. Jis pats pinigų banke nenuiminėjo. Nors, jam rodos, vieną kartą pats grynino pinigus, kadangi jo to paprašė A. M., pasakė, kaip pasiimti, bet už ką buvo gauti pinigai, nežino. A. M. pats negalėjo išgryninti, nes buvo išvažiavęs, užsiėmęs ir nesuspėtų, todėl paprašė jo išgryninti, o vėliau susitikus jis perdavė pinigus jam. Už tai A. M. jam davė 50 Lt, tikrai ne 200 Lt, gal ikiteisminio tyrimo metu padidino sumą, tačiau negali paaiškinti, kodėl. Žmonėms, kurie nuiminėjo pinigus, jis sakė, kad tie pinigai yra A. M., kad jie už techniką, kuri parduodama internete, kadangi jam taip sakė A. M., be to, ir A. M. namuose jis matė labai daug technikos, todėl ir pats tikėjo, kad taip ir yra. Tarp ant lapelio užrašytų pinigų siuntėjų duomenų buvo neištariami vardai ir pavardės iš Jungtinių Arabų Emyratų, o kodėl ta technika buvo pardavinėjama tolimiesiems kraštams – nežino, tačiau jam tai jokio įtarimo nesukėlė ir jam buvo visiškai neįdomu. Kiek laiko vežiojo asmenis, nepamena. Juos vežiojo su tėvo automobiliu VW PASSAT arba su mamos – AUDI A4. A. M. jam už vežiojimą duodavo pinigų, kiek, neskaičiavo. Į Lenkiją važiavo su A. M. ir M. G., važiavo kažko pažiūrėti į banką, galvojo, kad A. M. nespėja su darbais ir jam reikės padėti nuimti pinigus Lenkijoje, tačiau nuvažiavę pasivaikščiojo po Suvalkus, išgėrė alaus ir grįžo, todėl, ko tiksliai ten važiavo, taip ir nesuprato. Taip pat siūlė ir S. S. kartu važiuoti į Lenkiją, bet jis nesutiko, kokiu tikslu jį kvietė, gerai nesuprato, bet mano, kad tuo pačiu tikslu kaip ir M. G., kad nuimti pinigus kaip ir Lietuvoje. Nežino, kodėl S. S. ikiteisminio tyrimo metu pasakė, jog kvietė jį važiuoti į Lenkiją gryninti pinigų, nes jam apie pinigus nieko nesakė. Siūlė jam važiuoti kartu, nes jis kaip ir M. G. yra jo draugas, su juo kažkada gėrė vienoje kompanijoje ir toje kompanijoje bendravo. Kodėl reikėjo nuimti pinigus kitoje šalyje, nežino. Su M. G., M. M. T., M. K., A. L., S. S. bendravo ir siūlė jiems gryninti pinigus, sakė jiems, kad tai legalu, nes jam taip sakė A. M., kuriuo jis visiškai pasitikėjo. A. L. sakė, kad jo draugas parduoda techniką ir prašė jam nuimti pinigus, kuriuos jam perveda, bet jis jų negali nuimti pats, nes neturi laiko. Mano, kad A. L. ne visai teisingus parodymus davė, nes jis jam apie jokį savo verslą nesakė. Kokios perlaidos buvo banke „Citadele“, nepamena. Ar buvo su A. M. banke „Citadele“, nepamena, nes su juo jis daug kur buvo. Jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo teisingi. Nežinojo, kad jo veiksmais yra daromi nusikaltimai, nes visiškai pasitikėjo A. M.. A. M. ir pats jam nieko nesakė, kad ten kažkas nusikalstamo. Nenorėjo nieko apgauti ar pasisavinti kažkokių pinigų, tų pinigų net rankose nematė. Labai gailisi.

Kaltinamasis M. Z. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino. Parodė, kad A. M. yra jo pusseserės vyras, susitinka su juo per šventes, bendrauja. Nenumanė, kad darė nusikaltimą, A. M. tik pasiūlė užsidirbti nuimant pinigus, kurie yra jam pervedami, pasiūlė pavežioti žmones ir sakė, kad už tai jam mokės, nesakė, kad veikla neteisėta. Pirmiausia reikėjo rasti žmones, kuriuos būtų galima vežioti. Jis supažindino S. S. su A. M., kuris tą patį S. S. ir liepė nuvežti. Paskui buvo D. G., nes A. M. pasakė surasti žmogų, kuris būtų vietoj S. S.. A. M. liepė tuos žmones vežti į banką, kad jie ten išgrynintų pinigus, iš kur pinigai – A. M. nesakė, o jis ir neklausė, manė, kad jie už elektroniką, nes žinojo, kad A. M. ją pardavinėja. Kiek kartų važiavo, nepamena, bet tai buvo tik Vilniuje. Važiuodavo ten, kur patogiau ir greičiau, nebuvo pasirinkta važiuoti būtent į vieną ar kitą banką, D. G. yra vežęs kelis kartus į tą patį banko padalinį, o šiaip A. M. jam yra sakęs, kad viename banko padalinyje galima išgryninti iki dviejų perlaidų. A. M. jam paskambindavo arba atsiųsdavo žinutę ir pranešdavo, kad yra pinigai, padiktuodavo arba žinute atsiųsdavo pavedimo duomenis, kuriuos jis užrašydavo ant lapuko, tada nuvažiuodavo pas žmogų, jį paimdavo ir kartu su juo nuvažiuodavo į banką, duodavo jam lapelį su pavedimo duomenimis ir tas žmogus vienas nueidavo į banką, nuimdavo pinigus ir parnešdavo jam. Pats pinigų neimdavo, nes A. M. neprašė jo duomenų ir jis nesisiūlė. Išgrynintus pinigus jis perduodavo A. M.. Asmenims, kurie išgrynino pinigus, mokėjo. A. M. buvo liepęs mokėti savo nuožiūra, A. M. duodavo jam kokius 100-150 Lt, iš kurių jis 50 Lt paduodavo tam žmogui, kuris nuimdavo pinigus. S. S. jis nieko neaiškino, nes jis viską žinojo, buvo pažįstamas su A. M., tai jis jam buvo kažką sakęs, bet nežino, ką, o D. G. klausė jo, iš kur tie pinigai, tai pasakė bet ką, kad tik atsikabintų, pasakė, kad pinigai legalūs, kad už elektroniką, o ir pats taip manė, paskui, kai klausė, iš kur tos šalys, pasakė, kad perveda žmonės ir tai yra legalu, bet nepamena, ką jam pasakė, už ką tie žmonės perveda, pasakė bet ką, galėjo pasakyti, kad tai jam draugai iš užsienio siunčia tuos pinigus, kad tik D. G. nuimtų pinigus. Nepamena pažodžiui, ką D. G. sakė, kad įtikintų jį nuimti pinigus, bet galėjo nurodyti, jog pats negali nuimti, nes viršytas jo limitas, tai pasakė, kad jis daugiau neklausinėtų, norėjo kuo greičiau nuimti pinigus. Paskui D. G. nustojo ateiti perlaidos ir viskas, neatsimena, ar D. G. jo klausė apie tai, jog banko darbuotojai gali pradėti jam užduoti klausimus, iš kur tie pinigai. Nežino, kodėl pasakė jam, kad banko darbuotojai nieko blogo nepagalvos, atsakė jam bet ką, kad tik nebeužduotų klausimų. Nepamena, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė, jog A. M. jam nurodė, kad „arabai tokiu būdu grynina pinigus“, tiesiog matė arabiškas pavardes, todėl taip ir pasakė. Dabar teisme suvokė, iš kur atėjo tie pinigai. Tuo metu nesuprato, kad pinigai nelegalūs. Tuo metu dirbo, mokėsi, todėl jam norėjosi viską greičiau sutvarkyti.

Motyvuojamoji dalis

Nepaisant to, kad kaltinamieji A. M., M. Z., A. Z. ir A. T. savo kaltės dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino, kaltinamųjų kaltė pilnai yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka teismo įvertintais įrodymais: iš dalies pačių kaltinamųjų parodymais, liudytojų parodymais, apžiūros protokolais, atpažinimo iš nuotraukų protokolais, kratos protokolais, nukentėjusiųjų asmenų pareiškimais ir pateiktais duomenimis, kitais įrodymais.

Liudytojas E. K. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog jam iš matymo yra matytas kaltinamasis A. T., kuris prisistatė M. vardu ir su kuriuo susipažino per draugą D. G.. D. G. jam papasakojo, kad važinėja po bankus, jį po bankus vežiojo M. Z., ir jam už tai duoda pinigų, todėl ir jis susigundė tuo užsiimti, niekas jam to nesiūlė, D. G. neįkalbinėjo, jis savo noru. Davė D. G. savo kontaktus, kuris juos davė klasiokui, šis savo broliui ir tada jam paskambino A. T.. Datos nepamena, bet viskas vyko vasarą. Su A. T. susitiko Naujininkuose, prie parduotuvės „Maxima“, įlipo į A. T. vairuojamą automobilį, A. T. pažiūrėjo jo pasą ir jie nuvažiavo į banką. Pirmas bankas buvo „Swedbank“ Savanorių pr. A. T. jam davė popieriuką, kuriame buvo parašytas jo (E. K.) vardas, pavardė ir suma ir pasakė imti tik doleriais. Nuėjus į banką pinigai jau buvo jo vardu, kad išduotų pinigus, reikėjo duoti asmens dokumentą ir užpildyti blanką. Jam einant į banką duodavo lipduką, kuriame buvo nurodyta suma ir siuntėjo, esančio iš kitos šalies, vardas, pavardė, šalis. Seka būdavo tokia: nuima pinigus, grįžta į automobilį, paduoda visą sumą A. T. kartu su lapuku ir jie važiuoja į kitą banką (visą laiką važiuodavo į „Swedbanką“), kur viskas vykdavo taip pat, valiuta buvo ta pati, skyrėsi tik sumos. Taip visą savaitę kasdien, išskyrus vieną dieną dėl darbo, su A. T. ir važinėjo, per dieną, berods, nuvažiuodavo į tris bankus. A. T. jam skambindavo ir pasakydavo, kur važiuos. Pravažiavus bankus atiduodavo visus pinigus A. T., kuris jį atveždavo iki Naujininkų stotelės ir atsiskaitydavo. Pirmą dieną iš A. T. gavo 7 dolerius, kiek sumokėjo kitą dieną, tiksliai nepamena. Vėliau jis kurį laiką nekėlė ragelio, bet paskui pakėlė. Kiek žino, kai nekėlė jiems ragelio, tai buvo sujudusi jų valdžia, kuri viską organizuoja, kad vietoj jo turėjo važiuoti kitas asmuo ir kažkokiu būdu paimti pinigus. Paskutinę dieną įkalbėjus A. T. ir dėl to, kad pinigai jau buvo persiųsti jo vardu, važiavo su A. T. į Kauną. Kartu važiavo ir draugas, kadangi A. T. pasiimti, ką nors kartu, kad nebūtų liūdna ir nebijotų. Nuvažiavo į prekybos centrą „Akropolis“, viskas vyko taip pat, tik buvo ta diena, kai reikėjo paimti dvigubai: už praeitą dieną ir tą dieną. Tą dieną paėmė didžiausią sumą. Atidavė pinigus ir jie grįžo į Vilnių. Beje, tuo metu, kai sėdėjo banke, tai jo draugui irgi siūlė tuo užsiimti, klausė kiek jam metų, bet draugas tuo metu buvo nepilnametis. Grįžus į Vilnių A. T. atsidėkojo gal 50 Lt suma ir degtinės buteliu „Sambuca“, kurį, kaip pats sakė, pavogė iš kavinės. Tuo metu jis neįsivaizdavo, kiek čia veikia žmonių, kas tai per dalykas, jog tai kažkas neteisėto, jei viską būtų žinojęs, nebūtų taip elgęsis. Į važinėjimų pabaigą pradėjo įtarti, kad kažkas čia negerai ir klausė A. T., iš kur gaunami pinigai, ar tai legalu ar ne. A. T. pasakė, kad ne – viskas yra gerai, kad tai vyksta per „Western Union“. Berods, dar specialiai pasakė A. T., kad galbūt dar norės, bet tik norėdamas jį pakišti, kad jeigu policija ar dar kažkas kreiptųsi, kad galėtų jį greičiau susekti. Tačiau atnaujinus telefone parametrus visi numeriai išsitrynė ir nebeturėjo A. T. numerio. Ar A. T. jam daugiau skambino, nepamena. Neklausė A. T., kodėl jis negali savo vardu gauti pinigų. Kiek A. T. gaudavo už tai, nežino.

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, kad liudytojas E. K. atpažino vaikiną, vardu M. (A. T.), kaip asmenį, kuris jį veždavo į banko skyrius paimti pinigų (t. 8, b. l. 97-101).

Liudytojas D. G. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad iš kaltinamųjų pažįsta tik M. Z., kuris jį vežiojo po bankus, bei E. K., kuris yra jo draugas ir kaimynas. Paaiškino, kad datos nepasakys, bet buvo, berods, birželio mėnuo, kai jam paskambino M. Z. brolis T. Z. ir paklausė jo, ar norėtų padėti ir užsidirbti. Susitiko su juo vėliau, apie 16 val., prie gėlių parduotuvės, Naujininkuose. Atvažiavęs įsėdo į automobilį, pakalbėjo. T. Z. pasakė jam, kad jam draugas turi pervesti pinigus (neaiškino, už ką tie pinigai) iš užsienio ir paklausė, ar jis galės nuimti. Sutiko ir davė T. Z. savo vardą, pavardę ir telefono numerį. Kitą rytą jam paskambino M. Z. ir pasakė, kad reikia važiuoti. Įsėdus į automobilį padavė lapelius, kuriuose buvo nurodyti kažkokie kodai, jo (D. G.) vardas, pavardė ir suma: 1000 $, 550 $. Kai kuriuose bankuose padavus tą lapelį jie užpildydavo arba jis pats užpildydavo, reikėjo įrašyti gavėjo vardą, pavardę, kažkokį numerį, sumą ir savo vardą, pavardę, asmens kodą. Po to banke jie kažkur paskambindavo ir paklausdavo, ar gali išduoti tokią sumą. Berods, iš viso buvo išgryninta 22 000 Lt. Taip iš viso važiavo gal 5-6 kartus. Į dieną važiuodavo tik sykį, tik vieną dieną važiavo du kartus. M. Z. jam sakė, kad atlygis priklauso nuo pervedimo sumos, jei jis nuimdavo 550 $, tai gaudavo už tai 40-50 Lt. M. Z. jau turėdavo pasiruošęs įmautę, kurioje buvo įdėta pinigų suma ir už kiekvieną važiavimą su juo atsiskaitydavo, M. Z. jau žinodavo, kokia suma bus pervesta ir panašiai. Iš pradžių jam nekilo įtarimų, M. Z. prie savo brolio T. Z. sakė, kad tai legalu, kad tuo verčiasi jau tris metus, bet jam kilo įtarimas, nes pavedimai buvo ne iš vienos šalies, o iš Pietų Amerikos ir kitų šalių, be to, banke paskaitė skrajutes, kad tai pinigų plovimas, tai pasakė M. Z., jog daugiau neskambinėtų, kad daugiau nevažinės. Bet M. Z. įkyriai skambinėdavo, net visą dieną ir sakydavo „važiuojam, važiuojam“, kad pervesti dideli pinigai, kuriuos reikia išgryninti. Visą laiką važiavo su M. Z., tik vieną kartą, kai jis negalėjo, važiavo jo draugas, kurį jis pagal nuotraukas atpažino policijos komisariate. Tas M. Z. draugas jo klausė, ar koks jo draugas nori taip važinėti, tai jis padavė E. K. telefono numerį, kadangi jis irgi sutiko tuo užsiimti, nes prieš tai jis buvo E. K. papasakojęs, kad gavo 50 Lt už tai, kad padėjo nuimti pinigus, ir pasiūlė E. K. tuo užsiimti. Dar M. Z. draugas jam liepė, kad nesakytų M. Z., kad jo draugas E. K. važinės su kitu vairuotoju. Vėliau matyt tas M. Z. draugas davė kitam vairuotojui E. K. telefono numerį, kuris E. K. paskambino ir jie važinėjo. Pareigūnai jo nieko nevertė sakyti, viską papasakojo savo noru.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytojas D. G. atpažino M. Z. pažįstamą vaikiną – A. M., kaip asmenį, kuris jį veždavo į banko skyrius paimti pinigų (9 t., b. l. 124-128).

Liudytojas R. P. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog kaltinamųjų nepažįsta. Paaiškino, kad dirba UAB „Western Union Processing Lithuania“ globalių tyrimų direktoriumi. Jų darbuotojai stebėdami perlaidų sistemas, tame tarpe įtartinų perlaidų stebėjimo sistemą, pastebėjo įtartinas perlaidas, kurios buvo išmokamos Lietuvoje. Jie pradėjo tirti tas perlaidas, atsekė istoriškai ankstesnes perlaidas, kurios atitiko tą patį braižą, buvo susijusios su tais pačiais asmenimis. Visa ta informacija buvo analizuojama, taip pat buvo analizuojami gauti duomenys iš užsienio valstybių, kurios buvo susijusios su perlaidomis. Tada nustatyti asmenys, jų sistemos buvo blokuojami, kad negalėtų daugiau nusiimti pinigų. Perlaidų duomenis jie pateikė. UAB „Western Union Processing Lithuania“ nėra atsakinga, kadangi žmonės perleido pinigus tretiems asmenims atsiskaitydami už paslaugas. „Western Union“ atlieka tik vieną paslaugą – daro pinigų perlaidą. Tai finansiniai pavedimai, taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir bet kuriam pavedimui: asmuo turi pateikti dokumentą, užpildyti formą, kuri lieka skyriuje. Jų daromas perlaidas Lietuvoje dabar galima atsiimti tik banke „Swedbank“ ir „Lietuvos pašte“. Paprastai „Western Union“ puslapyje arba formose yra perspėjama, kad jokiu būdu nesiųstų pinigų per „Western Union“ kažką perkant. Šiuo atveju „Western Union“ jokių nuostolių nepatyrė. Stebėdami puslapį jie matė, kuriems asmenims turi būti skiriamos perlaidos, kas jas turėtų pasiimti, tos pavardės keitėsi kas kelias dienas, todėl jie turėjo ilgą sąrašą pavardžių, kurie yra susiję, šiuo metu tų pavardžių nepamena. Peržiūrėję konkrečias perlaidas galėjo nustatyti potencialius nukentėjusius asmenis. Kai kada blokuodavo įtariamuosius, kuriuos nustatydavo. Buvo bandoma jiems persiųsti pinigus vėl potencialių nukentėjusiųjų, bet kadangi jie buvo blokuojami, tai perlaidos buvo atmetamos ir tada nukentėjusieji iš karto bandydavo siųsti kitam asmeniui, kuris nėra blokuojamas, taip buvo nustatomos papildomos pavardės. Bandant nusipirkti bilietą visada reikia pasirinkti apmokėjimo būdą ir jeigu pasirenkamas apmokėjimo būdas per „Western Union“, būdavo nurodyta pavardė, kas pasiims pinigus, t. y. kam turi būti siunčiami pinigai. Gali teigti, kad veikla nuo 2012 m. iki 2015 m. vyko be trikdžių. 2015 m. paretėjo perlaidos, kadangi jie blokuodavo daug daugiau asmenų, tiek ir 2013 m. ir 2014 m., todėl ta veikla per „Western Union“ nebebuvo tokia intensyvi. Mano, kad vėliau veikla persimetė į kitas šalis, nes jie intensyviai blokavo. Po to pastebėjo, kad tie patys asmenys bandė pasiimti Latvijoje ar Lenkijoje, o vėliau ta veikla persimetė į Turkiją. 2013 m. jiems buvo skundų iš klientų, kurie pranešė ir nurodė puslapį, nuo tada jie pradėjo tirti, pranešė policijai.

Liudytojas M. K. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog pažįsta kaltinamąjį A. Z.. Paaiškino, kad susipažino su juo būdamas su draugais Salininkuose, A. Z. pasiūlė jam važinėti į bankus ir nuiminėti pinigus. Tuo metu jam reikėjo pinigų, todėl ir sutiko. A. Z. atvažiuodavo su automobiliu AUDI A4, paimdavo jį ir jie važinėjo po bankus, tiksliai visko nepamena, patvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. A. Z. jam sakė, kad užsiima kompiuteriais, jis ir patikėjo, įtikino jį, kad viskas yra legalu. Jam mokėjo 30-40 Lt už vieną nuėmimą, priklausė nuo sumos. Per dieną reikėjo eiti ne kartą. Jam duodavo lapuką, jame buvo parašyta šalis, tada jis eidavo į banką ir pasakydavo, iš kokios šalies, sumą ir jam duodavo pinigus. Nepamena, ar banke reikėjo kažką pildyti. Grįžęs į automobilį visą sumą atiduodavo A. Z., neklausė jo, kur jis naudoja pinigus, o ar klausė jo, kodėl pats neišgrynina tų pinigų, nepamena. A. Z. sakė jam, kad dirba kitame lygyje, bet ką tai reiškia, nežino. A. Z. draugo, kuris jį vieną kartą vežė, buvo su akiniais, vardo nepamena, teismo salėje jo nėra. Pamena, kad ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų atpažino asmenį, kuris jį vežiojo, taip pat savo draugą ir dar atpažino automobilio „Lexus“ vairuotoją. Iš automobilio „Lexus“ išlipęs žmogus gal buvo panašus į kaltinamąjį A. M., bet bijo suklysti, automobilio „Lexus“ vairuotoją atpažino iš veido, bet jis buvo su vasariška kepure ir be akinių. Kai pinigai buvo perduoti automobilio „Lexus“ vairuotojui, pagalvojo, kad tai gali būti A. Z. viršininkas. Pareigūnai jam negrasino, sakė papasakoti, kaip viskas buvo. Jis davė parodymus ir viskas.

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, kad liudytojas M. K. atpažino A. Z. kaip asmenį, kuris prisistatė vardu S. ir pasiūlė jam papildomai užsidirbti, ir A. M., kuris vairavo automobilį LEXUS (t. 8, b. l. 9-15).

Liudytojas A. L. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pažįsta kaltinamąjį A. Z., nes kartu mokėsi toje pačioje mokykloje, buvo pažįstami. Paaiškino, kad vieną vasaros dieną ėjo su draugu iš parduotuvės ir su automobiliu privažiavo bei prie jų sustojo A. Z. ir paklausė jo, ar nenori užsidirbti. Kadangi tuo metu nedirbo, tai sutiko. Pasikeitė kontaktais ir A. Z. išvažiavo. Po to A. Z. atvažiavo prie jo namų, paėmė jį ir jie nuvažiavo „prisidirbti“. Paklausė, ką reikės daryti, tai A. Z. pasakė, kad reikės tiesiog į banką nuvažiuoti ir išsigryninti pinigus, nes jis pats negali, kadangi viršijo limitą. Atvažiavus prie banko A. Z. padavė lapelį, liepė nueiti ir užpildyti, jis pasakė, kad nieko nemoka, todėl A. Z. nuėjo kartu, parodė, kaip tą lapelį užpildyti. A. Z. dar pasakė, kad jei jo kas nors klaus, tai reikėtų pasakyti, kad žmonės jam už kompiuterius moka. Tada jis nuėjo pas banko darbuotoją, ėjo su savo asmens duomenimis, ir viską normaliai užpildė. Po to banko darbuotoja jam perdavė pinigus, o jis nuėjo ir pinigus atidavė A. Z.. Tą kartą A. Z. jam sumokėjo 20-30 Lt. Ką su gautais pinigais darė A. Z., neklausė. Iš viso buvo 3-4 tokie kartai ir kas kartą A. Z. duodavo po 20-30 Lt ir parveždavo namo. Po to daugiau A. Z. jam nebeskambino. Pildydamas blankus matė, kad kitose šalyse pardavinėjami kompiuteriai, taip jis suprato. Jei būtų žinojęs, kad kažkas negerai, nebūtų ėjęs ir savęs kišęs. Vėliau pas jį į darbą atvyko pareigūnai ir nusivežė jį į policiją, kur jo klausė, kaip buvo, tai jis paaiškino tą patį, ką ir dabar teisme, taip pat liepė atpažinti asmenis, rodė daug žmonių. Jis atpažino A. Z., taip pat atpažino A. R., kurią yra matęs mokykloje, bet ji apie šiuos užsiėmimus nieko nežinojo.

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, kad liudytojas A. L. atpažino vaikiną, vardu Aleksandras (A. Z.), kaip asmenį, kuris jį veždavo į banko skyrius paimti pinigų (t. 9, b. l. 9-30).

Liudytojas V. S. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pažįsta kaltinamąjį A. T. nuo pirmos klasės, jis yra jo draugas. Paaiškino, kad kai išėjo iš darbo, tai A. T. jam pasiūlė darbą, sakė, kad viskas legalu, kad reikės paimti pinigus ir atiduoti jam, o iš tos paimtos sumos jam bus sumokėta. Jis sutiko, nes buvo lengvai uždirbami pinigai ir pradėjo dirbti, bet darbo sutarties nepasirašė. Viskas vyko Vilniuje. A. T. jam paskambino ir pasakė, kad jo (V. S.) vardu persiųsti pinigai ir tada jie nuvažiavo į banką, A. T. automobilyje jam davė lapelį su kodu ir jis vienas nuėjo į banką, padavė savo pasą, tą kodą, ten pažiūrėjo, iš kur gauti pinigai, ir juos atidavė, jis pasirašė, kad pinigus gavo, o grįžęs į automobilį pinigus perdavė A. T., A. T. jam už tai davė 30 Lt, o ką A. T. toliau darė su kitais pinigais, nežino, neklausė. Banke matė, kad pinigai yra persiųsti iš kitos šalies ir kad juos pervedė kažkoks asmuo, bet daugiau nieko nežino, A. T. jam nesakė, už ką buvo siunčiami pinigai ir kaip jie buvo toliau naudojami. Tris kartus pavyko nuimti pinigus ir A. T. jam už tai kiekvieną kartą duodavo po 30 Lt, ir keturis kartus nepavyko. Tuos kartus, kai nepavyko, jis nueidavo į banką, padarydavo viską, kaip ir anksčiau, bet viename banke banko darbuotoja pasakydavo, kad pinigai kažkur kitur „nuėjo“, kitame banke – kad pinigai visai „neatėjo“, tą patį pasakė dar dviejuose bankuose. Nepavykus nuimti pinigų jis grįždavo pas A. T., pasakydavo, kad pinigų nėra, tada A. T. išlipęs iš automobilio kažkam skambindavo, bet kam, nežino, neklausė ir pokalbių negirdėjo, jam tai nerūpėjo. Tais kartais, kai nepavykdavo, jis pinigų už tai negaudavo. Po nepavykusių kartų baigė šį darbą ir po to, po mėnesio, pas jį atvažiavo policija, jis davė parodymus. Tai buvo 2013 m. rugpjūčio pradžioje.

Liudytojas M. G. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pažįsta kaltinamąjį A. Z., susipažino su juo per draugą E. A., kuris mokėsi toje pačioje mokykloje kaip ir jis, buvo A. Z. bendraklasis. Paaiškino, kad A. Z. pasiūlė jam užsidirbti, tai yra reikėjo pasakyti savo vardą, pavardę, duoti dokumentą, tada gauni kažkokią sumą, kurią perduodi ir už tai gauni savo dalį. Nesidomėjo, ar tai legalu, ar ne, nes jam pažadėjo 50 Lt atlygį už vieną kartą. Kiek kartų taip bus, iš anksto nesitarė. A. Z. jam paskambindavo, kai būdavo pinigų persiuntimas, atvažiuodavo pas jį arba automobiliu AUDI arba VW ir jie važiuodavo į bankus. Buvo Vilniuje, Kaune ir Suvalkuose. Važiavo nuimti pinigų gal 18 kartų, bet ne visais kartais pavyko. Nuvažiavus jis vienas nueidavo į „Western Union“ padalinį, paduodavo duomenis, kuriuos jam duodavo A. Z., paimdavo pinigus, kuriuos perduodavo A. Z., ir už tai gaudavo savo dalį. Gaudavo 50 Lt, ne 70 Lt, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Po to A. Z. jį parveždavo. A. Z. visą laiką atsiskaitydavo, kai pavykdavo paimti pinigus, o kai nepavykdavo – neatsiskaitydavo. Iš viso už pinigų nuėmimą A. Z. jam davė 200 Lt, o ne 300 Lt, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Kai nebegalėdavo nuimti pinigų, jam kilo abejonių, klausė A. Z., bet jis sakė, kad kažkokia programa, dabar nepamena ir nelabai domėjosi. Pareigūnai jį sulaikė po to, kai jis grįžo iš Suvalkų. Į Lenkiją važiavo trise: jis, A. Z. ir A.. A. atpažinti negali, jo pavardės nežino. Jis buvo su automobiliu LEXUS, buvo už jį aukštesnis, stambesnis, trumpais plaukais ir su neilga barzda, jį matė tik kartą, važiuodami nelabai bendravo, nes jam su rusų kalba blogai, o ir A. labai mažai lietuvių mokėjo. A. Z. su A. bendravo rusų kalba. Pirmą kartą nusiėmė pinigus Suvalkuose, o antrą sykį važiavo tik dviese. Kai važiavo iš Suvalkų, jam paskambino tėvai ir pasakė, kad namie darė kratą, jis apie tai A. Z. nieko nesakė, nieko neklausė, A. Z. paleido jį prie namų ir nuo to laiko su A. Z. jis nebendravo. Nuimtus pinigus A. Z. veždavo kažkam, gal tam A.. Iš salėje esančių asmenų be A. Z. atpažįsta tik V. S., su kuriuo ir su A. Z. važiavo iki banko. Tokiu būdu užsidirbti pinigų jis siūlė savo kaimynei M. T., bet nepavyko, nes buvo blokuojama. Jam rodos, ji bandė eiti į banką, bet kaip tiksliai buvo, nežino, nes ji susiskambino su A. Z.. A. Z. jam sakė, už ką gaudavo pinigus, bet šiuo metu jis nepamena. Kai buvo 12-15 išgryninimų, tai yra eigoje, sužinojo, kad pinigai buvo pervedami už bilietus, gal už skrydį. Apie A. jis A. Z. neklausė, tik iš jų pokalbio nugirdo, kad pinigai keliauja į Rusiją. Jam kilo įtarimas, nes nebuvo viskas pasakoma iki galo, o kai jau buvo per vėlu, jis atsidūrė policijoje. Pareigūnams pasakė didesnes sumas nei jos iš tiesų buvo iš jauno pasipūtimo, norėjo turėti daugiau nei yra iš tiesų.

Daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad liudytojas M. G. pateikė lapelį ranka rašytais užrašais – numeriu, vardu, pavarde, pinigų suma doleriais, valstybės pavadinimu (t. 8, b. l. 165-166).

Liudytoja A. R. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pažįsta visus kaltinamuosius, nes jie gyveno vienoje apylinkėje. A. Z. yra jos brolis, A. M. yra jos buvusio vaikino A. V. pusseserės vyras, ji vienu metu, gali būti, kad 2012 metais, prižiūrėjo jų vaiką, M. Z. yra jos buvusio vaikino lyg ir pusbrolis, A. T. jos buvusios draugės buvęs vaikinas, todėl dažnai su juo susitikdavo. Pamena, kad A. M. važinėjo su automobiliu „Lexus“, kuo jis vertėsi, ar dirbo, nežino. Kai ji prižiūrėjo jų vaiką jų dviejų kambarių bute, (duomenys neskelbtini), A. M. žmona palikdavo pinigų vaiko poreikiams, o kiek likdavo, sakydavo jai pasilikti, pastovaus atlygio nemokėjo, vaiką ji žiūrėdavo vasarą, nuo 8 val. iki 13-14 val. Negali pasakyti, ar A. M. kasdien išvažiuodavo iš namų. A. M. jai nesiūlė finansinės pagalbos, tik mamai po tėčio mirties sakė, kad jei ko reikės, jis gali padėti. Su broliu A. Z. ji labai mažai bendrauja. Jai rodos, jis dirbo kažkokioje bazėje, kažkas susiję su maistu, apie brolio pajamas neklausė, kaip ir jis apie jos. Jos brolis A. Z. irgi kažkiek bendravo su A. M., kelis kartus matė savo brolį su A. M., jie išeidavo pasivaikščioti ir išgerti alaus. M. Z. su A. M. bendravo, nes jie kaip šeima susitikdavo per šventes. Kad A. T. būtų bendravęs su A. M., nematė, taip pat nematė, kad A. T. bendrautų su jos broliu A. Z.. A. T. darbo pas A. M. ji nesiūlė, nes nežinojo, kuo A. M. užsiima. Apie žmonių vežimą į banką su juo nekalbėjo. Ją kaltino, kad ji yra vadeiva, kažką kažkam darė, darbą davė, kažką vežė, pati net nesuprato, per kratą jos namuose nieko nerado, tik paėmė telefoną, kompiuterį, planšetinį kompiuterį ir kažkokią knygutę, ir negrąžino. Policijos komisariate pareigūnai, kurių pavardžių nepamena, jos klausė daug, tame tarpe, ir apie A. M., jai sakė sakyti visą tiesą, ką žino apie A. M., nes kitaip ją pasodins, mamai irgi ėmė sakyti, kad ją pasodins, tai mama ėmė panikuoti. Policijos komisariate ji davė parodymus ir ją paleido. Dabar visiškai nebendrauja su A. M. šeima. Niekas iš kaltinamųjų jai nesiūlė nuvažiuoti į banką nuimti pinigų ir nesiūlė, jog į jos sąskaitą būtų pervesti pinigai.

Liudytojas S. S. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pažįsta kaltinamuosius M. Z. ir A. M.. Su M. Z. kartu dirbo vienoje pamainoje. Kadangi norėjo nupirkti vaikui telefoną, o finansinė padėtis buvo ganėtinai sudėtinga, pasiteiravo M. Z., ar jis žino, kur būtų galima pigiau nupirkti ne naują telefoną. M. Z. pasakė, kad turi pažįstamą, kuris gali jam padėti ir su juo suvedė. Taip susipažino su A. M. (S.), šis paklausė, ar jis nenori užsidirbti ir jis sutiko su pasiūlymu, pasidomėjo, A. M. pasakė, kad viskas legalu ir oficialu. Nepamena, kuris iš jų, M. Z. ar A. M., jam paskambino, bet jie susitiko, A. M. padavė jam lapelį su kodu, vardu, pavarde, tada jis su M. Z. nuvažiavo į banką, jis (S. S.) lapelį su kodu padavė banko darbuotojai, kuri paprašė asmens dokumento, peržiūrėjo ir padavė jam pinigus doleriais, kuriuos jis atidavė M. Z.. Taip pasiimti pinigų važiavo gal šešis kartus, į savaitę važiuodavo kartą ar du, važiuodavo į „Western Union“ ir į banką „Swedbank“, esančius Vilniuje, kelis kartus jį vežė M. Z. automobiliu VW PASSAT, o kelis kartus A. M. automobiliu LEXUS, nes jis pats neturėjo teisių, nuėmęs pinigus juos visada atiduodavo M. Z. arba A. M., tai yra tam, kuris jį veždavo į banką, o lapelius išmesdavo. Kiekvieną kartą už pinigų paėmimą jam sumokėdavo po 100 Lt. Pinigų siuntėjai buvo užsienio piliečiai, sumos buvo 2000 – 3000 dolerių. Visi pinigų nuėmimai vyko sklandžiai. Jis klausė, iš kur pinigai, pasakė, kad žmonės persiunčia, kad viskas legalu, jis pasitikėjo M. Z., nemanė, kad kažkas vyksta blogo, tai daugiau ir nesigilino. A. M. pasitikėjo irgi ir neklausė, kodėl ne pats ima pinigus. Bet vėliau jam pasidarė įtartinos tos pinigų perlaidos, todėl pasakė, kad jam tai nepatinka ir jis viso to atsisako. Kada tiksliai susidūrė su pareigūnais, nepamena, bet su juo susisiekė ir paprašė susitikti. Susitiko, jie nuvežė jį į policijos komisariatą ir ten apklausė, kad jam kažkas gresia, nesakė, davus parodymus jam paskyrė įpareigojimą neišvykti iš Lietuvos, po to, prieš metus ar pusantrų, su juo susisiekė ir pasakė, kad jo atžvilgiu byla yra nutraukta. Dėl to, kam nuėmęs atiduodavo pinigus, galėjo būti taip, kad atiduodavo M. Z., kaip ir nurodė apklausos metu ikiteisminio tyrimo metu.

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, kad liudytojas S. S. atpažino vaikiną, vardu S. (A. M.), kaip asmenį, kuris jį veždavo į banko skyrius paimti pinigų, ir M. (M. Z.), kuris davė S. telefono numerį ir vieną dieną vežė į banką paimti pinigų (t. 8, b. l. 127-131).

Liudytoja M. M. T. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad kaltinamuosius gal ir yra mačiusi, bet prisiminti sunku, pažįsta M. G.. Policijoje rodė daug nuotraukų, ten atpažino asmenis. S. nelabai prisimena, tik prisimena, kad jis padavė jai lapelį su skaičiais, po to tą lapelį ji grąžino. Nepamena, kaip viskas prasidėjo, bet atsimena, kad važiavo į banką „Swedbank“, jog greičiausiai taip du kartus bandė banke išgryninti pinigus, bet banke vykusios eigos nepamena, tik pamena momentą banke „Swedbank“, esančiame Savanorių pr., kai jie sustojo, ji nuėjo į banką ir turbūt pateikė asmens dokumentą, tada padavė lapelį, po to grįžo ir atidavė. Nepamena, ar jai kilo klausimų, kodėl Sania pats neina į banką paimti pinigų. Jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, pareigūnai jos nevertė duoti parodymų, davė juos savanoriškai.

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, kad liudytoja M. T. atpažino savo pažįstamą M. G. ir A. Z., kaip „S.“, apie kurį davė parodymus, kuris ją vežė į banką (t. 7, b. l. 145-164).

Liudytojas Y. A. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pažįsta kaltinamąjį A. M. (S.), su juo sieja draugiški santykiai, su juo susipažino labai seniai interneto svetainėje, kai kažką iš jo pirko, bet jokių verslo reikalų su A. M. neturėjo. Visko gerai nepamena, bet A. M. paprašė jo kažkokiems pažįstamiems Maskvoje perduoti kažkokias pinigų sumas, A. M. paklausė jo, ar galima taip padaryti, jis pasakė, kad įmanoma, nes turi santykių su Maskva, perka ten įvairius daiktus, todėl sutiko perduoti A. M. jam duotus pinigus. Pinigus perdavė gal 2-3 kartus, tiksliai nepamena, bet buvo daugiau nei vienas perdavimas. Pinigai buvo susukti į kažkokius paketus, kaip vokus. Iš paketo storio buvo matyti, ar ten daug pinigų. Buvo nelabai storas paketas, buvo atidarytas, tai matė, kad ten buvo po 100 dolerių kupiūros, ar buvo kitų kupiūrų, nepasakys. Su A. M. susitikdavo skirtingose vietose, dažniausiai Vilniuje, ir paimdavo pinigų paketą. Sakė A. M., kad pinigų sumos turi būti iki 10 000 dolerių, nes didesnės sumos negalima pervežti į Rusiją. A. M. duotus pinigus jis nuveždavo į Maskvą ir perduodavo žmonėms. Kam perduodavo, nepamena, bet telefone turėjo kontaktą ir su tuo žmogumi susiskambindavo, fiziškai susitikdavo ir atiduodavo pinigus. Apie tuos asmenis, kuriems atiduodavo pinigus, pateikė telefono išklotines ir smulkiau papasakojo. Jis asmeniškai pinigus perdavė tik sykį ir buvo susitikęs tik su vienu žmogumi, bet dar buvo jo draugai, kurių prašė ir jie perdavinėjo, apie draugus, kurie jam padėjo, nurodė apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Tą sykį, kai jis asmeniškai perdavė pinigus, tai su tuo žmogumi susitiko stotyje, tas asmuo jam jokio dokumento nepateikė, kad pinigus gavo. A. M. sakė, kad tik turi perduoti ir jokių problemų nebus. Buvo banko kortelė, į kurią pinigus įnešė pats žmogus, kuriam jis perdavė pinigus. Jis nurodė jam, kur yra bankomatas, t. y. prie geležinkelio stoties. Nepasakys, ar jam davė kortelę. Arba jis ją atidavė S., arba ji liko pas jį Baltarusijoje, bet Minske jos nerado. Ta kortelė arba pas A. M., arba pas tą žmogų, kuriam perdavė pinigus. A. M. apie perduotus pinigus pranešdavo SMS žinute arba paskambindavo. Kodėl būtent tokiu būdu buvo perduodami pinigai, nežino, jam klausimų nekilo. A. M. jam už pinigų perdavimus nemokėjo, S. jam padėdavo jo klausimais, prašė A. M. nuvežti telefonus į servisą. M. S. padėdavo mano klausimais, prašiau nuvežti telefonus į servisą. I. S. yra jo draugas Baltarusijoje, kuris vežė pinigus į Maskvą. I. S. labai dažnai važiuoja į Maskvą, nes jo darbas yra pervežti krovinius iš Minsko į Maskvą, todėl prašė jo perduoti paketus. Paėmęs pinigus iš A. M. jis nuveždavo į Minską, ten juos perduodavo I. S., kuris juos nuveždavo į Maskvą. Ant paketo buvo užrašytas telefono numeris, I. S. nuvažiavęs į Maskvą juo paskambindavo ir susitikęs su kažkokiu žmogumi perduodavo jam pinigus, o po to pranešdavo jam (Y. A.). I. S. pinigus vežė gal du kartus, bet tiksliai nepasakys. Jis pats ir jo draugai pinigus vežiojo daugiau nei mėnesį, bet tikslios trukmės pasakyti negali.

Siekiant patikrinti byloje esančius įrodymus, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo S. S., taip pat kaltinamųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Liudytojas S. S. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui parodė, kad 2013 metų vasarą, galimai birželio mėnesį, jis su draugais vaikščiojo Salininkuose. Prie jų privažiavo bordinės spalvos automobilis „VW Passat“ ir vairuotojas pro atvirą langą paklausė, ar tarp jų yra pilnametis. Jis pasakė, kad jam 18 metų. Jis priėjo prie jo ir paklausė, ar nenorėtų užsidirbti. Jis paklausė, ką reikės daryti, o vaikinas pasakė, kad reikės išgryninti pinigines perlaidas. Jis paklausė vaikino, kodėl vaikinas pats to nedaro, jis atsakė, kad labai daug perlaidų jau išgrynino ir daugiau to daryti negali. Jis nesutiko, tačiau vaikinas primygtinai jo prašė užsirašyti jo telefono numerį, kad paskambintų jei persigalvos. Tą patį vakarą jis parašė SMS vaikinui, kad sutinka su jo pasiūlymu. Vaikinas jo pasiteiravo asmens duomenų ir paaiškino, kad per „Western Union“ AB „Swedbank“ skyriuje jis turės išgryninti perlaidas. Banko padalinius rinkosi vaikinas, kuris atvažiuodavo pas jį į namus ir veždavo jį į banką. Ten paduodavo lapelį su informacija. Pirmą kartą prie banko jis paklausė vaikino, iš kur tie pinigai, vaikinas jam atsakė, kad užsiima įvairios technikos pardavimu, o pinigai – klientų perlaidos už prekes. Vaikinas už išgrynintą perlaidą žadėjo 40 Lt atlygį. Iš viso jis išgrynino per „Western Union“ gal kokias 6 perlaidas. Kai banke vaikinas kartu su juo užėjo ir pildė pavedimą, jis pastebėjo, kad jis parašė A. Z.. Aleksandras nurodė jam gryninti JAV doleriais. Kiekvieną kartą, prieš tai, kai A. Z. jį veždavo namo, jis susitikdavo su vyru, kuris vairavo juodos spalvos automobilį „Lexus“. Jam A. Z. atiduodavo pinigus. Už kiekvieną išgryninimą A. Z. jam sumokėdavo. Vėliau jam viskas pradėjo kelti įtarimus, kadangi A. Z. liepdavo išgryninti pinigus po nedideles sumas, keisdavo banko padalinius, duodavo lapelius su užrašytomis įvairiomis šalimis. A. Z. jam nieko logiško nepaaiškino. Tada jis nusprendė daugiau jam nepadėti. Nuo tada jis daugiau negrynino jam pinigų. 2013 metų rugpjūčio mėnesį A. Z. jam paskambino ir paklausė, gal jis nori važiuoti į Lenkiją gryninti pinigų. Jis atsisakė. Jis gautus pinigus atiduodavo A. Z., sau naudos iš tų pinigų neturėjo. Iš viso iš A. Z. jis gavo 800-1000 Lt. Jis nieko blogo neįtarė, nieko neapgaudinėjo. Jis net neįtarė, kad pervesti pinigai į jo banko sąskaitą yra gauti nusikalstamu būdu. Jis mano, kad juo A. Z. pasinaudojo ir panaudojęs apgaulę prieš jo valią į traukė į nusikalstamą veiką (t. 8, b. l. 72-73).

Daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad liudytojas S. S. pateikė dvidešimt lapelių ranka rašytais užrašais – numeriais, vardais, pavardėmis, sumomis doleriais, valstybės pavadinimais (t. 8, b. l. 47-53).

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, kad liudytojas S. S. atpažino A. Z. kaip asmenį, kuris jį veždavo į banko skyrius paimti pinigų, ir A. T. (t. 8, b. l. 54-57).

Kaltinamasis M. Z. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis pažįsta A. M., jis yra jo pusseserės T. M. vyras. 2013 metų vasarą jam A. M. pasiūlė užsidirbti pinigų. Jis paklausė, ką reikės daryti. A. pasakė, kad jis yra labai užimtas, todėl jam reikės pavežioti vieną vyrą po bankus. Už tai A. jam pažadėjo 100 litų. Jis paklausė, kokie tai bus pinigai, A. atsakė, kad tai arabai tokiu būdu grynina pinigus. A. jam davė D. G. telefono numerį ir pasakė, kad D. turės išgryninti pinigus banke, į kurį jis turės jį nuvežti. Jis su D. pirmą kartą susitiko prie parduotuvės „Maxima“ Naujininkų mikrorajone. Jis D. nuvežė į banko padalinius, Savanorių pr., Konstitucijos pr., Vilniuje. Į kokius padalinius reikėjo važiuoti, jam nurodydavo A. M.. Jam A. M. duodavo lapelį su informacija apie perlaidų kodus, siuntėjus, pinigų sumas. Taip pat jis liepdavo išgryninti pinigus JAV doleriais. Jis paduodavo lapelį D. G., o pats laukdavo automobilyje „VW Passat“, v. n. (duomenys neskelbtini) prie banko. D. G. išgrynindavo pinigus per „Western Union“ ir juos atiduodavo jam, už tai D. jis duodavo 50 litų, kuriuos jam duodavo A. M.. D. G. jis vežiojo tris dienas. Visus gautus pinigus jis atiduodavo A. M., o jis kaip atlygį duodavo jam po 100 litų (t. 9, b. l. 156-157, 158, 171-172).

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokole užfiksuota, kad kaltinamasis M. Z. atpažino A. M., A., pravarde Z. (A. Z.) (t. 9, b. l. 159-166).

Kaltinamasis A. Z. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad A. M. jis pažįsta galimai apie 3 metus. Su juo jį supažindino jo mokykloje kartu su juo mokęsis A. V. (gyvena lygtai (duomenys neskelbtini) kaime). Jie susipažinę pasikeitė mobiliųjų telefonų numeriais. Vėliau A. M. jam pasakė, kad jam reikia paslaugos ir paaiškino, kad jis turės iš banko nuimti pinigų sumą. Žadėjo už tai duoti 200 litų. Jis sutiko. Jam perdavė tada savo duomenis: vardą, pavardę, adresą, asmens kodą. Maždaug po 2 dienų A. M. jam paskambino ir pasakė, kad reikia nuimti pinigus arčiausiai jo mokyklos esančiame „Swedbanke“. Jis pasakė, kad reikės pateikti savo asmens dokumentą ir banke pasakyti, jog yra „Western Union“ klientas ir paminėti, kad jam turi būti pervesti pinigai, iš kokios šalies nepamena. Jam tada telefonu A. M. padiktavo siuntėjo duomenis: vardą, pavardę, jo sąskaitos numerį, adresą, pinigų sumą. Pamena, kad nuėjo tada į centrinį „Swedbank“, galimai Savanorių prospekte, kur nuėmė A. M. prašymu pinigus, lygtai 2500 JAV dolerių, bet gal dėl sumos ir klysta. Minėtą pinigų sumą jis perdavė netrukus A. M., jis atvažiavo jo pasiimti prie banko savo automobiliu „Lexus” juodos spalvos, sportinio modelio, valstybinių numerių nepamena ir sumokėjo jam 200 litų. Pinigus jis iš banko atsiimti ėjo tik vienintelį kartą. Tada jis paprašė surasti dar asmenų, kas galėtų nuimti pinigus. Jis pinigus nuimti pasiūlė M. G. ir A. L., Sergej. Minėtiems asmenims sutikus, jis iš A. M. gaudavo analogiškus siuntėjų duomenis ir juos užrašytus ant lapelio perduodavo jiems. Pinigus jie nuimtus atiduodavo jam, o jis jiems mokėdavo tam tikras sumas. Jis dabar nepamena siuntėjų duomenų, bet pamena, kad būdavo siuntėjų duomenys ir iš Jungtinių Arabų Emyratų (t. 11, b. l. 13-14). Kaltinamasis A. Z. papildomos apklausos metu kaltu prisipažino iš dalies ir papildomai parodė, kad minėtiems asmenims sutikus, jis iš A. M. gaudavo analogiškus siuntėjų duomenis ir juos užrašytus ant lapelio perduodavo jiems. Nuimtus pinigus jie atiduodavo jam, o jis jiems mokėdavo sumas, nurodytas pirminiuose parodymuose. Jis dabar nepamena siuntėjų duomenų, bet pamena, kad būdavo siuntėjų duomenys ir iš Jungtinių Arabų Emyratų, bet jų atkartoti negali, nes pavardės sudėtingos ir sunkiai atkartojamos. Pamena, kad A. M. būdavo nuolatos įjungęs savo nešiojamą kompiuterį. Buvo ne kartą atvejų, kai jis minėjo, kad bendrauja su kažkokiu tai asmeniu, kurio pravardė yra „Komp“. Yra matęs, kad jie susirašinėdavo anglų kalba, tačiau turinio susirašinėjimo nežino. Jis jam davė suprasti, kad tai yra jį kontroliuojantis asmuo, tačiau jo niekada jis nėra matęs ir nežino, kas jis toks yra iš tiesų. Daugiau jis jo nieko detaliau neklausinėjo. Pamena, kad piniginę perlaidą yra daręs jo prašymu tik vieną kartą, galimai 2013 metų vasarą, gal net liepos mėnesį. Siuntėjo duomenų jokių nežino. A. M. jam tik pasiūlė, kad jei padarys perlaidą, tai sumokės 100 litų. Jis sutiko. Kartu su juo nuvažiavo į „Citadele“ banką, ar tai banko skyrių prie stoties, bet ten dėl kažkokių priežasčių nepadarė perlaidos ir jis nuvežė į kitą „Citadele“ banką, bet vietovės jis nepamena, nes tuo metu dar sunkiai orientavosi Vilniuje. Pamena, kad banke pats A. M. užpildė duomenis kažkokiam banko lapelyje ir jam tik liepė pasirašyti jame. Matė, kad jis rankoje turėjo stambią pinigų sumą (JAV dolerių ar eurų, nepamena). Jis jų net neturėjo rankose ir neskaičiavo. Duomenų, kokius jis įrašė pervedimo lapelyje, jis neprisimena, bet pamena, kad gavėjo pavardė ir vardas buvo arabiški. Tai įsidėmėjo, nes banko darbuotoja kelis kartus tikslino gavėjo vardą ir pavardę ir ją jai tikslino A. M., o jis tik stovėjo šalia. Jis jam pildant pervedimui banko lapelį buvo padavęs savo asmens dokumentą, tai yra savo asmens tapatybės kortelę. Nepamena, iš kur, bet pamena, jog šis pervedimas buvo atliktas per „Money Gram“ sistemą, tačiau detaliau to paaiškinti negali (t. 11, b. l. 19-22, 29-30).

Kaltinamasis A. T. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltu prisipažino visiškai ir parodė, kad 2013 m. gegužės mėnesį, tikslios dienos neatsimena, tik pamena, kad važiuodamas iš darbo, (duomenys neskelbtini), prie mokyklos, atsitiktinai susitiko su pažįstama A. R., kuri mokėsi 10 klasėje. Ji paklausinėjo, ką veikia, ką dirba. Kadangi jai atsakė, kad ketina išeiti iš dabartinio darbo, kurį dirba, ji pasakė, kad galėtų surasti jam darbą, paaiškino, kad galima lengvai užsidirbti pinigų, kad jam tereikės paimti nurodytą žmogų, nuvežti į banką ir iš jo paimti pinigus. Sakė, kad galėtų gauti apie 100 litų per dieną. Jis susidomėjo, todėl ji pasakė, kad su kažkuo pakalbės apie tai. Jis turi A. R. abonento numerį išsaugojęs savo naudojamame mobiliojo ryšio telefone. Gali būti, kad kitą dieną ji jam paskambino į mobilųjį telefoną ir pasakė, kad reikia susitikti dėl darbo. Tą pačią dieną sutartu laiku, apie 16.00 val., susitiko su ja prie Ugniagesių mokyklos esančioje aikštelėje, Vaičiūnų k., Vilniaus rajone. Ji buvo atvažiavusi kartu su vyriškiu automobiliu „Lexus IS220“ juodos spalvos, atsimena ir numerius (duomenys neskelbtini) kuris jam iki tol buvo nematytas ir nepažįstamas. Jis neprisistatė, tad iš pradžių nežinojo, koks jo vardas. Vyriškis, kaip vėliau sužinojo, A., pavardės nežino, jam paaiškino, kad jis turėtų nuvažiuoti pas jo nurodytą žmogų, jį paimti, nuvežti į banką „Swedbank“, kad tas žmogus paimtų per „Western Union“ gautus pinigus, kad pinigus imti JAV doleriais, jei mažos sumos (iki 400 JAV dolerių), tada išgryninti tame pačiame banko padalinyje vienu metu galima iki 3 piniginių perlaidų, nes jei suma didesnė, tuomet taikomi didesni mokesčiai. Pasakė, kad to žmogaus visą nuimtą pinigų sumą JAV doleriais paimti kartu su banko išduotu kvitu, atsiskaityti su tuo žmogumi turimais litais, sumokant apie keturiasdešimt litų, tai yra iš esmės tą sumą galėdavo nuspręsti savarankiškai. Pasakė, kad jis iš jo gaus atlygį apie 4 procentai nuo jam atneštos piniginės sumos. Taip pat jam pasakė, kad geriausia jam būtų pritraukti kokį savo žmogų, kurio vardu būtų siunčiamos piniginės perlaidos. A. taip pat jam davė savo kontaktinį numerį, kurį savo LG telefone išsaugojo kaip „S. (duomenys neskelbtini)“. To paties susitikimo metu A. paminėjo jau įdarbintą žmogų – E. K., kurį reikia vežti į banką. A. turėjo ir jam davė lapuką, kuris buvo rastas ir paimtas kratos metu. Šios apklausos metu peržiūrėjus kratos metu paimtus lapukus gali pasakyti, kad A. jam davė popieriaus lapuką, ant kurio užrašyta: http://piratepad.net/U0bQWLEG8k E. K. (duomenys neskelbtini), o kitoje pusėje yra rankraštiniai užrašai apie piniginių lėšų siuntėją ir sumą. Šie rankraštiniai užrašai rašyti ne jo. A. pasakė, kad prisijungęs nurodytu tinklapiu jis pamatys „Western Union“ pinigines perlaidas E. K. vardu, kurias reikės išgryninti banke. Ši nuoroda bus skirta būtent tik E. K. vardu siųstoms perlaidoms, ir kad su juo turės dirbti savaitę. A. iš savo mobiliojo ryšio telefono paskambino tam E. K., pasakė jam, kad yra vairuotojas, ir ragelį perdavė kalbėti jam, dar pasakydamas, kad neprisistatinėtų savo tikru vardu. Jis pokalbio telefonu metu E. K. prisistatė išgalvotu vardu „Mantas“, sutarė kitą dieną 09:00 val. susitikti prie Naujininkų „Maxima“ parduotuvės, kad jis bus su automobiliu „VW Golf“. Po šio pokalbio A. jam dar pasakė, kad nusipirktų šiam darbui ir bendravimui naują abonento numerį, o ne asmeninį naudojamą. Taip pat A. jam ant lapuko užrašė darbinį abonento numerį, kad jam skambinti šiais darbiniais reikalais. To lapuko jis nebeturi, o abonento numerį jis turi išsaugojęs šiam darbui naudotame ir kratos metu paimtame telefone „Samsung“. Gali pasakyti, kad šiame telefone adresų knygoje vardu „1“ yra išsaugojęs E. K. telefono numerį, vardu „2“ yra išsaugojęs A. naudojamą abonento numerį bei taško ženklu ar kokiu tai panašiu simboliu išsaugojęs arba E. K., arba V. S., arba A. naudotą abonento numerį, dabar tiksliai neprisimena. Minėtą telefoną „Samsung“ jis turėjo namuose iš ankstesnių laikų, o po susitikimo su A. ir A. sugrįžęs į (duomenys neskelbtini), kioske nusipirko naują Tele2 Pildyk pakuotę. Kratos metu buvo paimta Tele2 Pildyk SIM kortelės dėklas, ant jos yra abonento numeris „(duomenys neskelbtini)“, šį abonento numerį jis naudojo bendravimui su E. K. ir A.. Kitą dieną, ryte, jis naudodamasis kompiuteriu „IBM“ užėjo lapuke nurodytu tinklapio adresu, atsidarius tinklapiui, pamena, jame dar buvo patalpinti du pinigų pervedimai E. K. vardu, o vieno pervedimo duomenis jis jau turėjo lapuke, kurį davė A.. Kaip buvo sutarta susitikti, važiuodamas iš šio abonento numerio paskambino E. K., pasakė jam, kad tas, su kuriuo jis vakar kalbėjo, ir kad važiuoja jo paimti. Prie Naujininkų „Maxima“ parduotuvės jis su juo susitiko, pamena, kad tą dieną nuvažiavo į banko „Swedbank“ padalinį Savanorių prospekte, Vilniuje, gali būti, kaip nurodyta pranešime apie įtarimą, padalinyje, esančiame Savanorių pr. 15A, Vilniuje, taip pat į „Swedbank“ padalinį Vokiečių gatvėje, Vilniuje, ir „Swedbank“ padalinį Antakalnyje, Antakalnio gatvėje, Vilniuje. Jis E. K. lapuką su užrašyta piniginių lėšų pervedimo informacija paduodavo prieš einant jam į Banko padalinį. Jis pats kartu su juo į patį banką neidavo, laukdavo automobilyje, tai yra VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas jo tėvo O. T. vardu. E. K. sugrįžęs su pinigais (JAV doleriais) juos atidavė jam, taip pat atidavė banko išduotą kvitą apie paimtą pinigų perlaidą bei jo jam duotą lapuką su pervedimo informacija. Tą dieną jam paėmus tris pinigines perlaidas atvežė jį į Naujininkus, prie autobusų stotelės šalia Naujininkų „Maxima“ parduotuvės, paklausė, ar užteks 50 litų, jam atsakius taip jis iš savų turimų pinigų jam davė 50 litų. Paleidęs E. K. paskambino A., kad nori perduoti jam pinigus, kažkur po 5 minučių atvažiavo į sutartą vietą – Naujininkuose esančioje „Neste“ degalinėje, netrukus atvažiavo A. automobiliu „Lexus“. Jis buvo vienas. Jis jam perdavė tą dieną gautus pinigus JAV doleriais, tikslios sumos neatsimena, bet turėjo būti, kaip užrašyta lapuke iš vieno pervedimo – 2185 JAV doleriai, ir dar dviejų pervedimų JAV doleriai. Už tą dieną A. jam davė apie 160 litų, tikslios sumos neatsimena. Kiek pamena, kažkaip neatitiko pagal pervedimus paimtos sumos, tai esant neatitikimui jis A. pranešdavo tikslią sumą, kuri būdavo paimta pagal pervedimą, o A. pats interneto nuorodoje pagal asmenį http://piratepad.net/U0bQWLEG8k pakoreguodavo pagal pinigų pavedimą realiai gautą pinigų sumą. Visos papildomos korekcijos ir įrašai buvo daromi anglų kalba. Kiekvienas, žinantis šią nuorodą, galėtų prisijungti ir daryti korekcijas, kurios matytųsi. Kaip supranta, korekcijos buvo reikalingos tam, kad šia informacija naudotųsi ir kiti su piniginėmis perlaidomis susiję asmenys. Jis pats tinklapyje jokių korekcijų neatliko. Kaip minėjo, su E. K. dirbo savaitę – ryte anksčiau paminėto tinklapio nuoroda pasitikrina, ar yra E. K. vardu perlaidos, ir jei yra, jis jam skambino dėl susitikimo ir vykimo į banką Vilniaus mieste. Gali būti, kad važiavo kiekvieną dieną tą savaitę, išskyrus šeštadienį, nes E. K. reikėjo į darbą, bei važiavo sekmadienį į Kauną, į prekybos centrą „Mega“ esantį „Swedbank“ padalinį, ir į Akropolyje Kaune esantį „Swedbank“ padalinį. Kiek buvo pervedimų E. K. vardu, pagal visus pervedimus jis pinigus paėmė. Per dieną E. K. paimtus pinigus jis kas dieną perduodavo A. sutartoje vietoje ir laiku. Priklausomai nuo bendros paimtos sumos tai dienai jis E. K. duodavo 30-80 litų. Tikslių sumų, kiek jam duodavo A. kas dieną perduodant jam pinigus, jis neatsimena, bet dirbant su E. K. jis iš A. gavo per tą savaitę bendrai apie 43 (litų). Praėjus dviem savaitėm jis paskambino E. K., ar norės vėl dirbti, tačiau jis atsisakė. Tuomet jis apie tai pasikalbėjo su savo draugu V. S., pasiūlė jam užsidirbti pinigų. Jis paklausė, ką reikės daryti. Paaiškino, kad reikės nueiti į banką, pasiimti pinigus ir atnešti juos jam. Pasakė, kad atlygį pasidalins per pusę. Jis sutiko. Tuomet jis iš savo asmeninio abonento paskambino A. į jo asmeninį abonentą dėl susitikimo. Tą pačią dieną vakare susitiko su juo Vaičiūnuose. Jis buvo vienas. Jis A. davė vardą ir pavardę, kieno vardu siųsti pinigines perlaidas, tai yra V. S. vardu. A. pasakė, kad už poros dienų bus perlaidos ir duos jam duomenų nuorodą, kur patikrinti. Dar pasakė, kad nebenaudotų abonento numerio, kurį naudojo su E. K., kad naudotų naują abonentą. Po dviejų dienų A. jam paskambino dėl susitikimo, sutarė susitikti (duomenys neskelbtini) aikštelėje prie kapinių. Susitikus apie 15.00 val. jis jam padavė popieriaus lapelį su internetinio tinklapio nuoroda. Šis lapelis buvo paimtas kratos metu. Šios apklausos metu peržiūrėjus kratos metu paimtus lapukus gali pasakyti, kad A. jam davė popieriaus lapuką, ant kurio užrašyta: „titanpad.com/ywBXxyw“. Kiti šiame lapuke esantys įrašai, kaip jis sakė, nereikalingi. Kitą dieną (duomenys neskelbtini) kioske jis nusipirko naują Tele2 Pildyk SIM kortelę, kurią panaudojo tik skambinimui V. S.. Šios SIM kortelės abonento numerio neatsimena, ji buvo paimta kratos metu kaip ir mobiliojo telefonas „Samsung“. Nuo to momento jis naudodamas A. duotą interneto nuorodą pasitikrindavo dėl perlaidų V. S. vardu, ir kai būdavo, paskambindavo jam, kad reikia važiuoti į banką. Pranešime apie įtarimą nurodyta, kad V. S. paėmė pinigus, tai yra 2013 m. liepos 19, 21 ir 23 dienomis. Kiek pamena, perlaidų V. S. vardu buvo daugiau, apie dešimt, pamena, kad per vieną dieną buvo septynios, tačiau nuvykus į „Swedbank“ banko padalinį prekybos centre „Mandarinas“ pinigų negalima buvo paimti. V. S. jam sakė, kad bankininkė paaiškino, kad pinigų dar nėra arba kad pinigai pervesti į kitą šalį. Tą pačią dieną nuvažiavo prie Akropolio, V. S. nuėjo į „Swedbank“ padalinį, jis liko automobilyje, aikštelėje ties antru įėjimu į Akropolį. V. S. sugrįžo be pinigų. Jis tada „iš darbinio“ abonento paskambino A. į „darbinį“ abonentą, pasakė, kad neišeina nuimti pirmų trijų perlaidų, tada A. pasakė pabandyti „4“, „5“, „6“ perlaidas ir kad jis tuoj privažiuos prie jų, pasakė, kad jo automobilis yra 11 eilėje „Skėtis“. V. S. vėl nuėjo į banką. Jis liko automobilyje. 10 minučių laikotarpiu priėjo A., jis nešiojamame kompiuteryje jam parodė sertifikatus anglų kalba, kuriuose buvo piniginių lėšų perlaidų informacija, jis naudodamas telefoną prisijungė internetine nuoroda „titanpad.com/ywBXxyw“ kad patikrinti, ar nėra klaidų. Visi pas A. buvę duomenys ir duomenys PAD‘e atitiko, ir A. išėjo. Kai sugrįžo V. S. nenuėmęs pinigų, jis paskambino A., kad nepavyko nuimti pinigų. A. pasakė, kad aiškinsis. Už V. S. vardu pervestus, nuimtus ir A. perduotus pinigus iš A. gavo bendroje sumoje apie 340 litų, kuriuos dalinosi per pusę su V. S.. A. L. vardas ir pavardė jam yra matyti, kai buvo prisijungęs piratpad‘e. Realiai tokio asmens nepažįsta. Taip pat pamena, kad matė piratpad‘e sukurtą nuorodą S. S. vardu. M. G., M. K. nepažįsta. Iš kur tiksliai ir už ką tie žmonės siunčia pinigines perlaidas, jis nežinojo. Klausė A., iš ko tie pinigai, bet atsakymo negavo. Manė, kad gal už kokias jų parduodamas prekes. Buvo nugirdęs, kad yra toks A., A. vaikinas, kuris užsiima netikrų bilietų skrydžiams lėktuvais klastojimu, tačiau nežinojo, kad tai gali būti susiję su piniginėmis perlaidomis per „Western Union“. Labai gailisi, kad susidėjo su A. ir užsiėmė neteisėta veikla (t. 11 b. l. 64-67, 71-72).

Kratos pas kaltinamąjį A. T. metu be kita ko rasta ir paimta 6 popieriaus lapeliai su rankraštiniais užrašais apie pinigų perlaidas, su siuntėjų vardais, pavardėmis, pinigų sumomis, interneto nuorodomis, gavėjais (t. 2, b.l. 123-124, 158,159).

Kaltinamasis A. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog poziciją dėl kaltės išreikš teisme ir paaiškino, kad schema pasinaudojant „Western Union“ paslauga, kaip ir schema su siuntinių persiuntimu buvo sugalvota ir jam internetu nupasakota to paties asmens iš Rusijos, kurį pažįsta kaip „Komp“. Viskas truko apie 1,5 mėnesio, o pasibaigė šių metų liepą ar rugpjūtį, tikslios datos nepamena. Tai buvo piniginių pervedimų, padarytų pasinaudojant „Western Union“ paslauga gavimas iš užsienio. Pinigus atsiiminėjo Vilniuje, AB „Swedbank“ skyriuje, pasamdyti specialiai tam tikslui asmenys. Šiuos asmenis buvo suradę ir „įdarbinę“ jo žmonės, tai yra tiesiog pažįstami (vienas vardu A., o kitas – A., abu iš (duomenys neskelbtini) sen., kitų duomenų nežino), kuriems jis pasiūlė tokiu būdu užsidirbti, ir jie net neklausdami, ar tai legalu, sutiko, nes abu buvo bedarbiai. Schema veikė taip: „Komp“ atsiųsdavo jam nuorodą į interneto svetainėse „Titanpad.com“, „piratepad.com“, kurioje buvo sukurta mini svetainė, tai yra svetainė, kurios duomenys buvo prieinami tik tiems vartotojams, kurie žinojo, kokius 8 simbolius suvesti į internetinio tinklapio paieškos langą po nurodytos nuorodos „titanpad.com“. Jis gaudavo iš jo tą reikiamą nuorodą, kurioje buvo duomenys, tai yra MTCN numeris, vardas, pavardė siuntėjo, siuntėjo valstybė ir miestas. Šią nuorodą susitikimo metu perduodavo A. ar A., o jie savo ruožtu užėję į tą svetainę sužinodavo pinigų siuntėjo duomenis bei kitus, aukščiau nurodytus duomenis, būtinus atsiimant perlaidą. Tada jie šią informaciją perduodavo savo asmenims, kurie jau betarpiškai atsiiminėjo perlaidas AB „Swedbank“ skyriuje. Jis nežino, ar jie ėjo į banką kartu su tais asmenimis ar ne. Tų asmenų jis asmeniškai niekada nematė ir jų nepažįsta, kaip ir jie jo (tai buvo daroma konspiracijos sumetimais, taip jam patarė „Komp“). Jis matė jų duomenis, nes juos siuntė „kompui, bet jų šiuo metu nepamena, niekur jų neužsirašinėjo. Tuos asmenis turėtų pažinoti A., kuris dirbo, atrodo, su trimis asmenimis, ir A., kuris turėjo vieną žmogų. Už šią paslaugą A. ir A. mokėjo po 4 procentus nuo perlaidos sumos (jie jam pateikdavo banko kvitus). Perlaidos buvo vidutiniškai 1000 Lt sumai. Taip pat jis buvo pasamdęs Baltarusijos pilietį A. Y., kuris jau gautus pinigus perduodavo į Rusiją „Kompui“. Jis to žmogaus, kaip ir jis, taip pat nematė. Tiesiog buvo nuvykęs į Maskvą, kur, atrodo, kurjeris jam perdavė Rusijos banko mokėjimo kortelę, kurios pagalba jis įnešdavo nuvykęs į Rusiją į bankomatą gautus iš jo pinigus. Jis su juo susitikinėjo, kaip ir pinigų už siuntinius perdavimo atveju, prie Baltarusijos sienos. Jis atvykdavo į Lietuvą per tą postą, kuris yra važiuojant į Baltarusiją Minsko plentu. Perduodavo pinigus, kai susikaupdavo apie 10 000 Lt suma, kiek kartų vyko su juo susitikti ir perduoti pinigus, nepamena. Jam už šią paslaugą mokėjo 2 procentus nuo sumos. Jis taip pat pasilikdavo sau 4 procentus nuo sumos. Tuos kvitukus jis išmesdavo, jam jų nesiuntė, jis ir neprašė. Už kokias paslaugas buvo atliekamos perlaidos jis iš pradžių nežinojo, galvojo, kad ši veikla yra legali, tai yra, kad pinigai ateina už perkamus „webmoney“, tik šių metų rugpjūčio vidury, kai prasidėjo nesklandumai su perlaidų atsiėmimu, jis pasidomėjo, už ką pervedami pinigai. Tada „Komp“ paaiškino, kad tai už aviabilietų rezervaciją. Be to, pats „pagoglino“ ir rado saitą „cheapflightsco.com“. Jis „kompui“ parašė klausimą, ar tai jo saitas, jis atsakė, kad taip. Faktiškai nuo pat pradžių suprato, kad tai nelabai legalu, bet visos schemos veikimo nežinojo, darė tik tai, kas aprašyta aukščiau nurodytoje schemoje, o už kokias paslaugas tiksliai užsienio valstybių piliečiai siųsdavo tuos pinigus, nežino, šią schemos dalį organizuodavo „komp“. A. Z. pažįsta, jį įtraukė į veiklą, o ką jis įtraukė į veiklą, nežino. Įtarime nurodyto M. K. nepažįsta, jo į veiklą neįtraukė. T. Z. pažįsta, tai jo giminaitis, bet jo į veiklą neįtraukė, apie veiklą su juo nekalbėjo. M. Z. žino, jį įtraukė į veiklą, o ką jis įtraukė į veiklą, nežino. D. G. ir E. K. nepažįsta, jų į veiklą neįtraukė. Pažįsta A. R., bet jos į veiklą neįtraukė, su ja apie veiklą nekalbėjo. Jis pats susipažino su A. T. ir jį į traukė į veiklą. V. S. į veiklą įtraukė A. T.. Pats V. S. nepažinojo, su juo nebendravo. Y. A., baltarusis, jį pažinojo iš anksčiau, joks tarpininkas – bendrininkas jo neįtraukė į veiklą. Jis išnaudojo Y. A. kaip tarpininką, kuris perduoda pinigus „Komp“. M. G., M. K. ir A. L. nepažįsta, jie A. Z. pažįstami. Supranta, kad darė nusikaltimą, nors jo schemos iki galo nežino, labai dėl padaryto gailisi (t. 10, b. l. 9-10, 13-14, 18-19, 20-26, 31-33, 34-36, 40-41).

Iš byloje esančio 2013-07-24 Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje vyresniojo tyrėjo J. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad tiriant UAB „Western Union processing Lithuania“ atstovo R. P. pranešimą apie galimai įvykdytus sukčiavimo atvejus pasinaudojant pinigų perlaidų sistema „Western Union“ nustatyta, kad internete yra tinklapis, kuris pasiekiamas adresu http://bestcheapflights.org/ (puslapio IP adresas 5.61.37.80). Ši svetainė teikia tarpininkavimo paslaugas ieškant ir perkant lėktuvų bilietus. Ja naudojantis galima užsisakyti lėktuvo bilietus, tačiau mokėti banko kortele arba mokėjimo sistema „PayPal“ nėra galimybė. Pasirinkus šiuos apmokėjimo už lėktuvo bilietus elektroniniu laišku informuojama, kad laikinai šie apmokėjimo būdai negalimi. Siūloma mokėti banko pavedimu. Pasirinkus apmokėjimą per „Western Union“, klientui atsiunčiamas elektroninis laiškas, kuriame siūloma sumokėti už lėktuvo bilietus fiziniam asmeniui, bendrovės buhalteriui – V. S., kurio gyvenamoji vieta nurodoma Kaune. Minėtame elektroniniame laiške nurodoma, kad lėktuvo bilietą išsiūs per 12 valandų nuo apmokėjimo gavimo patvirtinimo (1 tomas, b. l. 25-44).

Nukentėjusioji N. R. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad 2013-07-27 internetu nusipirko elektroninius bilietus skrydžiui M. B., Indonezija rugpjūčio 8 dienai ir skrydžiui atgal Bali, Indonezija rugpjūčio 10 d. iš „bestcheapflights.org“. Gavus iš jų instrukcijas, išsiuntė apmokėjimą per „Western Union“ 1262,70 dolerių, gavėjo vardas A. L.. Buvo sutarta, kad praėjus 24 val. po mokėjimo atlikimo, jie išsiųs jai bilietus. Deja, nepaisant jiems išsiųstų laiškų, negavo nei bilietų, nei atsakymo. Tada sužinojo, kad buvo apgauta (t. 3, b. l. 106-148).

Nukentėjusioji F. C. W. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jos vardas Flordeliza C. M.. Ji neseniai ištekėjo, todėl jos pavardė F. C. W.. Ji 2013-07-17 pirko bilietus iš „Best Cheap Flight” ir sumokėjo per „Western Union“ M. K. 820 dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 3, b. l. 156-174).

Nukentėjusysis N. M. F. R. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad 2013-06-20 „Google“ pagalba internetu ieškojo skrydžių bendrovės ir suradęs puslapį www.cheapflightsco.com atliko pervedimą 740 JAV dolerių D. G. už du bilietus, tačiau bilietų taip ir negavo. Nuvykus į „Egypt Air“ patikrinti duomenų, sužinojo, kad bilietai melagingi ir neteisingi (t. 3, b. l. 183-189).

Nukentėjusysis V. C. A. de M. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad 2013-07-11 bilietus pirko iš „Cheapest Flight“ ir sumokėjo per „Western Union“ S. S. 704 dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 4., b.l. 1-23).

Nukentėjusysis H. R. T. I. elektroniniu paštu pateikė prašymą, ,kuriame nurodė, kad 2013-07-11 „Google“ pagalba internetu ieškojo skrydžių bendrovės ir suradęs puslapį www.cheapflightsco.com atliko pervedimą 440 JAV dolerių S. S. už du bilietus, tačiau bilietų taip ir negavo (t. 4, b. l. 32-46).

Nukentėjusysis R. B. N. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis netikrame interneto puslapyje „cheapflightticket“ už du lėktuvo bilietus padarė pavedimą 728 JAV dolerių per „Western Union“ V. S. (t. 4, b. l. 50-70).

Nukentėjusysis J. P. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis internetu pirko bilietus iš „Best Cheap Flight“ ir sumokėjo per „Western Union“ M. K. 58,9 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 4, b. l. 78-98).

Nukentėjusysis G. Y. H. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis 2013-06-24 suradęs puslapį www.cheapflightsco.com atliko pervedimą per „Western Union“ 992 JAV dolerių E. K. už bilietus, tačiau bilietų taip ir negavo (t 4., b. l. 102-139).

Nukentėjusysis K. A. S. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis sumokėjo Cheap flights už lėktuvo bilietus per „Western Union“ M. G. 247 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 4., b.l. 144-149).

Nukentėjusioji M. E. A. (ir J. K.) elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji iš cheapflightsco.com pirko lėktuvo bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ S. S. 457,70 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 4, b. l. 153-188).

Nukentėjusysis P. M. V. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis internete pirko lėktuvo bilietus iš Cheap Flights kompanijos ir per „Western Union“ sumokėjo M. G. 761,60 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 5, b. l. 1-125).

Nukentėjusioji S. M. A. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji 2013-07-01 pasinaudodama „Google“ internetu ieškojo skrydžių bendrovės ir suradusi puslapį www.cheapflightsco.com pirko bilietus, 2013-07-03 sumokėjo per „Western Union“ S. S. 327,32 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 5, b. l. 165-181).

Nukentėjusioji R. A. A. B. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame ji nurodė, kad ji internetu iš kompanijos Cheap Flights pirko bilietus ir 2013-06-17 sumokėjo per „Western Union“ M. G. 944,10 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 5, b. l. 184-197).

Nukentėjusioji A. D. M. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji pirko bilietus internetu iš kompanijos „Best cheap tickets“ ir 2013-07-26 sumokėjo per „Western Union“ A. L. 329,60 JAV dolerių už bilietus, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 6, b. l. 1-15).

Nukentėjusioji E. A. C. J. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji internetu puslapyje www.cheapflights.com pirko lėktuvo bilietus ir 2013-06-27 sumokėjo per „Western Union“ E. K. 1218,60 JAV dolerių už bilietus, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 6, b. l. 24-67).

Nukentėjusysis E. A. E. A. S. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis ieškojo pirkti lėktuvo bilietų internete ir suradęs puslapį www.cheapflightsco.com pirko bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ S. S. 607,13 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 6, b. l. 76-101).

Nukentėjusysis B. O. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis 2013-06-20 pasinaudodamas „Google“ internetu ieškojo skrydžių bendrovės ir suradęs puslapį www.cheapflightsco.com pirko bilietus bei sumokėjo per „Western Union“ E. K. 480 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 6, b. l. 104-115).

Nukentėjusioji M. M. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji puslapyje www.cheapflightsco.com pirko lėktuvo bilietus 2013-06-28 sumokėjo per „Western Union“ E. K. 348,52 JAV dolerių už bilietus, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 6, b. l. 123-141).

Nukentėjusysis A. Z. I. G. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis 2013-06-18 suradęs puslapį www.bestcheapflights.com pirko lėktuvo bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ D. G. 447,60 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 6, b. l. 145-153).

Nukentėjusysis Remy J. S. M. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis 2013-06-27 pirko lėktuvo bilietus iš kompanijos „Cheap flights“ ir sumokėjo per „Western Union“ S. S. 326,05 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 6, b. l. 157-175).

Nukentėjusysis R. H. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis 2013-06-12 suradęs puslapį www.cheapflightsco.com pirko bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ M. G. 2729 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 6, b. l. 179-190).

Nukentėjusysis A. A. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad jis 2013-06-26 suradęs puslapį iš kompanijos „Cheap flights“ pirko bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ E. K. 171,60 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 7, b. l. 1-19).

Nukentėjusioji K. H. A. H. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji interneto puslapyje www.cheapflight-deal.org pirko bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ E. K. 522 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 7, b. l. 23-37).

Nukentėjusioji S. C. N. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji 2013-06-26 pirko bilietus interneto puslapyje www.cheapflightsco.com ir sumokėjo per „Western Union“ M. K. 532,17 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 7, b. l. 41-53).

Nukentėjusioji B. M. elektroniniu paštu pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji 2013-06-20 pirko bilietus interneto svetainėje cheapflightsco.com ir sumokėjo per „Western Union“ D. G. 1774,20 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo (t. 7, b. l. 59-100).

Iš baudžiamojoje byloje esančio Europolo rašto matyti, kad iš Interpolo Libano nacionalinio biuro gauta informacija, jog buvo apklausti:

palestinos pilietis M. A. (tėvai J. ir H.) kuris nurodė, kad jis tinklapyje www.cheapflightdeal.org pirko lėtuvo bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ M. K. 298 JAV dolerius, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo;

Libano pilietis Al A. B. (tėvai N. ir A. M.), kuris nurodė, kad jis pirko bilietus tinklapyje www.cheapflightcompany@cheapflight.com ir sumokėjo per „Western Union“ V. S. 644 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo;

Libano pilietis E. H. M. (tėvai Y. ir S.), kuris nurodė, kad jis pirko bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ M. G. 2590 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo;

Libano pilietis D. F. (tėvai F. ir H.), kuris nurodė, kad jis pirko bilietus „cheapflightscompany“ tinklapyje ir sumokėjo per „Western Union“ S. S. 3835 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo;

Libano pilietė A. R. (tėvai E. ir A.), kuri nurodė, kad ji pirko lėktuvo bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ 513 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo;

Libano pilietė S. R. (pervedė brolis R. S.) (tėvai S. ir S.), kuri nurodė, kad pirko bilietus 4 lėktuvo bilietus ir sumokėjo per „Western Union“ D. G. 796 JAV dolerių, tačiau nei bilietų, nei pinigų negavo;

su C. H. susisiekti nepavyko, nustatyta, kad bilietą pirko Sirijos pilietis A. M. ir 122 JAV dolerių sumokėjo per „Western Union“ S. S. (t. 7, b. l. 105, 106).

Iš UAB „Western Union Processing Lithuania“ pateiktų duomenų matyti, kad asmenys iš įvairių užsienio šalių per Western Union pinigų pervedimo sistemą perveda pinigus:

A. L. laikotarpiu nuo 2013-07-25 iki 2013-07-27 – 2 559,26 JAV dolerių (6 771,03 Lt), 232,65 € (803,29 Lt), iš viso 7 574,32 Lt, t. y. 2 193,68 €;

M. G., laikotarpiu nuo 2013-06-13 iki 2013-08-19 – 21 368,40 JAV dolerius (5 6914,73 Lt), 2 299,42 Lt, iš viso 59 214,15 Lt, t. y. 17 149,60 €;

M. K. laikotarpiu nuo 2013-07-09 iki 2013-07-18 – 23 298,07 JAV dolerius (61 639,70 Lt), 410 Lt, iš viso 62 049,70 Lt, t. y. 17 970,84 €;

S. S., laikotarpiu nuo 2013-06-29 iki 2013-07-09 – 25 311,08 JAV dolerius (67 416,06 Lt, t. y. 19 525,04 €);

V. S., laikotarpiu nuo 2013-07-19 iki 2013-07-24 – 5 569 JAV dolerius (14 733,90 Lt, t. y. 4 267,23 €);

E. K., laikotarpiu nuo 2013-06-24 iki 2013-06-29, 15 703,40 JAV dolerius (41 826 Lt), 439,38 Lt, iš viso 42 265,38 Lt, t. y. 12 240,90 €;

D. G., laikotarpiu nuo 2013-06-18 iki 2013-07-03 – 7 464,98 JAV dolerių (19 882,97 Lt), 2 200,97 Lt, iš viso 22 083,94 Lt, t. y. 6 395,95 €;

S. S., laikotarpiu nuo 2013-06-08 iki 2013-06-12 – 12 092,49 JAV dolerių (32 208,34 Lt), 2 054,34 Lt, iš viso 34 262,68 Lt, t. y. 9 923,16 € (t. 1, b. l. 57, t. 3, b. l. 59-103).

Įrodymų vertinimas ir teismo išvados

Kaip matyti iš bylos medžiagos (nukentėjusiųjų pareiškimų, vyresniojo tyrėjo J. P. tarnybinio pranešimo, liudytojo – UAB „Western Union Processing Lithuania“ darbuotojo, R. P. paaiškinimų) 2013-2015 m. pasaulyje veikė internetinio sukčiavimo grupuotė, kuri, sukūrusi netikrą lėktuvų bilietų platinimui skirtą internetinę platformą (adresai keitėsi: http://bestcheapflights.org/, www.cheapflightsco.com ir kt.), parduodavo lėktuvų bilietus įvairių šalių pilieičiams. Tokia sukčiavimo internete forma angliškai vadinama „scaming“. Atsiskaitymas už lėktuvo bilietus buvo galimas pavedimu arba pasinaudojant pinigų perlaidų sistema „Western Union“. Sukčiai, gavę pinigus, jokių bilietų klientams nepateikdavo. Kaip matyti iš tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 29, 33, 34) ir nukentėjusių asmenų pateiktų elektroninių laiškų kopijų (pvz. t. 7, b. l. 10, 11, 42-44), nukentėjusiems asmenims internetu užsisakius lėktuvo bilietus, jiems buvo siunčiami laiškai su informacija, kaip padaryti pavedimą ar pasinaudoti „Western Union“ paslaugomis. Laiškuose nurodoma, kad pinigai turi būti pervedami fiziniam asmeniui (pvz. E. K., V. S., M. K. ir kt.), kuris įvardinamas įmonės buhalteriu. Kaip matyti iš minėtų laiškų turinio, jie yra iš esmės tapatūs, tik skiriasi nurodomi kontaktiniai duomenys, įmonės, kurios nurodytos kaip teikiančios paslaugas (pvz.: Visuva Travel Ltd (t. 7, b. l. 8), I. P. Trade Co., Ltd (t. 7, b. l. 42).

Būtent šie asmenys, nukentėjusiems asmenims siųstuose elektroniniuose laiškuose nurodomi kaip įmonės, teikiančios paslaugas, buhalteriai (M. G., A. L., S. S., M. K., E. K., V. S., S. S., D. G.) ir gavo pinigų perlaidas per „Western Union“. Kaltinamasis A. M. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad jis užsiėmė pinigų išgryninimo verslu, t. y. susitarė su A. Z., A. T. ir M. Z., kad jie suras žmones, kurie eis į bankuose esančius „Western Union“ padalinius ir paims pinigų perlaidas, jas perduos jiems, o jie (kaltinamieji A. Z., A. T. ir M. Z.) perduos pinigus A. M., visi už tai gaus atlygį. Kaltinamieji A. Z., A. T. ir M. Z. savo užverbuotų asmenų duomenis perduodavo kaltinamajam A. M., pastarasis internetu nenustatytam asmeniui „Komp“, kad jiems būtų galima padaryti pinigų perlaidas. Tokios schemos buvimą teisme pavirtino kaltinamieji A. Z., A. T. ir M. Z., jie nurodė, kad su nurodytais asmenimis dirbo, juos vežiojo paimti pinigų į bankus, pinigus perduodavo A. M., o pastarasis patvirtino, kad pasiėmęs tam tikrą procentą nuo išgrynintų pinigų, likusius perduodavo į Rusijos Federaciją nepažįstamam bendrininkui. Liudytojais apklausti asmenys, kurie ėjo į banką nuimti pinigų (M. G., A. L., M. T., M. K., E. K., V. S., S. S., D. G.) teisme taip pat patvirtino, kad jie už užmokestį, kaltinamųjų nurodymu ir jų nustatyta tvarka, ėjo paimti pinigų į bankus ir pinigus nuėmę perduodavo juos atvežusiam kaltinamajam. Kaip matyti iš UAB „Western Union Processing Lithuania“ pateiktų duomenų elektroninėje formoje, iš viso kaltinamųjų A. Z., A. T. ir M. Z. surasti asmenys per „Western Union“ išgrynino 89 666,40 €. Dėl to ginčo byloje nėra. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kas sukūrė apgaulingus internetinius tinklapius, kas buvo pagrindinis šio nusikalimo organizatorius, kas gaudavo didžiausią dalį pelno iš šios veiklos.

Kaltinamieji teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, nurodė, kad jie nieko apie jokį sukčiavimą nežinojo ir nieko neapgaudinėjo. Anot A. M., tai tiesiog buvo verslas su nežinomu partneriu, pravarde „Komp“. Jis „Komp“ už užmokestį padėjo išgryninti pinigus ir už tai gavo tam tikrą procentą nuo išgrynintos sumos. Tam, kad būtų galima pinigus išgryninti efektyviau ir didesniais kiekiais, jis pasitelkė į pagalbą kitus kaltinamuosius, o tie atitinkamai ieškojo žmonių, kurie fiziškai nueitų į bankus paimti pinigų. Tokiu būdu jis bandė sukurti tarsi ir piramidę, kad būtų įmanoma paimti kuo daugiau grynų pinigų iš finansinių institucijų. Atitinkamai, M. Z., A. Z. ir A. T. teismino nagrinėjimo metu teigė, kad jie tik surasdavo žmones, nuveždavo juos į banką, pastarieji paimdavo ir atiduodavo jiems pinigus, o jie grynus pinigus perduodavo A. M. ir už tai gaudavo atlygį. Kad jie darė kažką nelegalaus nesuprato, juo labiau nesuprato, kad tai sukčiavimas organizuotoje grupėje. Pasak kaltinamųjų gynėjų, kaltinamieji atliko tik tam tikrus veiksmus, apie visą nusikalstamos veikos planą ir mechanizmą nežinojo, todėl šiuo atveju jų veiksmai negali būti vertinami netgi pagal BK 182 straipsnį.

Tačiau teismas su tokia kaltinamųjų ir jų gynėjų pozicija nesutinka. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už sukčiavimą tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Kaip matyti iš aukščiau aprašytos sukčiavimo internete schemos, nukentėję asmenys buvo apgauti, jie negavo nei lėktuvų bilietų, nei už juos sumokėtų pinigų. Kaltinamieji iš dalies realizavo sukčiavimo objektyviuosius požymius, užvaldydavo nukentėjusių asmenų pervestus pinigus, dalį jų pasilikdavo sau, o dalį perduodavo kitiems nenustatytiems asmenims, t. y., nors jie patys internetinio puslapio nesukūrė, su nukentėjusiais asmenimis nebendraudavo, t. y. tiesiogiai patys apgaulės nenaudojo, tačiau, nepaisant to, akivaizdu, kad šis nusikaltimas be kaltinamųjų A. M., M. Z., A. Z. ir A. T. veiksmų, kurie veikė Lietuvoje ir Lenkijoje, nebūtų padarytas, kadangi vien pinigų pervedimo per „Western Union“ sistemą nepakanka, kad būtų užbaigtas nusikaltimas, t. y. užvaldytas svetimas turtas, turi būti žmonės, kurie pinigus paimtų iš finansinių institucijų ir perduotų paties nusikaltimo organizatoriams, priešingu atveju „Western Union“ pinigus grąžintų siuntėjui. Kaip teisminio nagrinėjimo metu nurodė liudytojas – UAB „Western Union Processing Lithuania“ darbuotojas R. P., įtarus, kad pinigai pervedami apgaudinėjant žmones, perlaidos buvo užblokuotos ir pinigų nebepavyko nuimti. Tą patvirtino ir teisme apklausti liudytojai M. G., M. T., V. S..

Byloje nustatyta, kad A. M. susitarė su asmeniu, kuris organizavo sukčiavimą internetu, kad jis išgrynins pinigus, dalį pasiliks sau, o dalį perduos jam į Rusijos Federaciją. Kad A. M. iš tikrųjų buvo susitaręs taip elgtis su asmeniu, kuris tiesiogiai dalyvavo sukčiavime ir, kad turėjo žinoti sukčiavimo schemą, patvirtina tai, kad jis teikdavo realiai pinigus turinčių asmenų duomenis (E. K., D. G., M. K., A. L., V. S., M. G., S. S., M. T.) netikro interneto tinklapio administratoriui, kad būtų galimybė pinigus pervesti žmonėms, kurie turėtų teisę juos nuimti iš „Western Union“ padalinių. Tiek A. M., tiek ir M. Z., A. Z. su A. T. puikiai žinojo, kad asmenys, kurie realiai eina į „Western Union“ padalinius pasiimti pinigų, niekaip nesusiję su tais pinigais, todėl jau vien ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad kaltinamieji turiėjo suprasti savo veiksmų kriminalinį pobūdį. O vertinant A. M. veiksmus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis pats ir subūrė grupę žmonių Lietuvoje, kurie nuiminėtų pinigus, matė bendrą vaizdą – žinojo kiek iš viso pinigų išgryninama. Tai, kad M. Z., A. Z. ir A. T. tiesiogiai nebuvo susiję su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurie faktiškai sugalvojo nusikaltimo schemą, vykdė sukčiavimą, naudojo apgaulę internete, neeliminuoja jų kaltės dalyvaujant įvykdant sukčiavimą. Kaip minėta, M. Z., A. Z. ir A. T. dalyvavimas organizuotos grupės veikloje pasireiškė tuo, kad jie surasdavo žmones, kurie sutikdavo nueiti į „Western Union“ padalinius paimti grynus pinigus, juos nuveždavo į tuos padalinius, duodavo jiems nurodymus kaip elgtis, paimdavo iš jų pinigus ir perduodavo A. M.. Šie kaltinamieji teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad jie nežinojo, kad tai neteisėta veikla. Tačiau iš asmenų, kurie jų nurodymu vykdavo nuimti pinigų teisme duotų logiškų, nuoseklių ir įtikinamų parodymų matyti, kad kaltinamieji suprato neteisėtą savo veikos pobūdį ir skirtingai liudytojus įtikinėjo, kad pinigų nuėmimo veikla yra visiškai teisėta. Pvz., liudytojas A. K. nurodė, kad kaltinamasis A. T. jam prisistatė Manto vardu, teigė, kad viskas legalu, liudytojas D. G. nurodė, kad kaltinamojo M. Z. brolis jo prašydamas nuimti pinigus teigė, kad pinigus perveda jo draugas, kaltinamasis M. Z. teigė, kad tai legalu, kad tuo užsiima jau tris metus, liudytojas M. K. nurodė, kad kaltinamasis A. Z. jam aiškino, jog užsiima kompiuterių prekyba, už tai ateina pinigai, liudytojas A. L. nurodė, kad kaltinamasis A. Z. jam teigė, kad jis pats negali nuimti pinigų, nes išnaudojo savo limitą, o jei kas klaus apie pinigų kilmę, pamokė jį sakyti, kad tai pinigai už kompiuterius, liudytojas S. S. nurodė, kad kaltinamasis A. M. jam sakė, jog viskas legalu ir oficialu. Liudytojas M. G., priešingai nei teigė kaltinamieji, nurodė, kad nuimant pinigus 12 ar 15 kartą, t. y. pinigų gryninimo eigoje, jis sužinojo, kad siunčiami pinigai yra už lėktuvo bilietus, iš pokalbio tarp A. Z. ir A. M. suprato, kad pinigai keliauja į Rusiją. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad kaltinamieji teigė liudytojams, kad pinigų nuėmimas yra legalus, dažnai nurodydavo skirtingas pinigų kilmės versijas, tačiau teisminio nagrinėjimo metu kaltinamieji ir patys negalėjo nurodyti kokios nors įtikinamesnės priežasties, kodėl pinigų perlaidų išgryninimą atliekamą tokiu konspiratyviu būdu reiktų vertinti kaip teisėtą veiklą.

Kaltinamųjų parodymai apie atliktus veiksmus duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu taip pat skiriasi, yra prieštaringi, nesutampa su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Kaltinamasis A. M. teisme nurodė, kad jis nežinojo, už ką buvo daromos pinigų perlaidos, manė, kad tai legalu. Tačiau teismas tokią kaltinamojo poziciją dėl savo veiksmų suvokimo, visų byloje surinktų įrodymų kontekste vertina kaip neįtikinamą, nelogišką ir ja nesivadovauja. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis teigė priešingai, kad faktiškai nuo pat pradžių suprato, kad tai nelegalu. Apie tai, kad pinigai yra už lėktuvų bilietus, sužinojo tada, kai prasidėjo nesklandumai su išgryninimu. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. patvirtino, kad jis siekė, jog asmenys einantys į banką su juo nebūtų pažįstami, tai buvo daroma konspiracijos tikslais, taip jam patarė bendrininkas „Komp“. Be to, teisminio nagrinėjimo metu jis pats pripažino, kad siekė sukurti platų pinigų išgryninimo tinklą, verbavo žmones, išgrynintus pinigus įvairiais būdais per tarpininkus perdavinėjo į Rusiją. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis pats perdavinėjo visiškai svetimų, su pinigais niekaip nesusijusių žmonių duomenis vadinamajam „Komp“, kad jiems būtų persiųsti pinigai, matė, kad pinigai siunčiami iš įvairių pasaulio kraštų. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu A. M. patvirtino, kad su asmeniu pravarde „Komp“ tai buvo jau ne pirmas „verslo projektas“. Kaip matyti iš byloje esančios 2013-10-02 A. M. apklausos protokolo (apklausa vykdyta ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00938-13 metu, iš kurio išskirta šiame teismo procese nagrinėjama byla), A. M. nurodė, kad su „Komp“ jis susipažino internetu jau 2012 m. Pastarasis jam pasiūlė tapti tarpininku gaunant įvairias prekes, jas realizuoti Lietuvoje. „Komp“ jam nurodė, kad tai legalu, tik „atplaunamas“ PVM, o vėliau dar ir paaiškino, kad prekės nupirktos pasinaudojant „hakerių“ nuskaitytais svetimų asmenų mokėjimo kortelių duomenimis internetinėse parduotuvėse (t. 10, b. l. 9, 10). Šie byloje surinkti duomenys leidžia teismui daryti neabejotiną išvadą, kad jis ne tik kad galėjo numanyti, kad užsiima neteisėta veikla, bet puikiai suvokė savo neteisėtos veiklos pobūdį, taip pat, kad veikia organizuotoje grupėje su kitais asmenimis bei į organizuos grupės veiklą įtraukė ir kitus kaltinamuosius.

Kaltinamasis A. T. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino pilnai ir davė labai išsamius parodymus, kurie iš esmės sutampa su kitais byloje gautais duomenimis ir jais pagrindo netikėti nėra. Ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtino, kad E. K. jis prisistatė M. vardu, kad A. M. jam patarė šiam darbui nusipirkti naują telefono numerį, pačiam į bankus neiti. Kaltinamasis A. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad gaudavo lapukus su interneto nuorodomis iš http://piratepad.net, kad per minėtą nuorodą galima buvo visiems bendrininkams daryti korekcijas apie paimamas pinigų sumas, kad jis nuorodose matė kitų asmenų pavardes – A. L. ir S. S., kad A. M. netgi nurodydavo, jog už kelių dienų bus piniginės perlaidos, kad jis pats, t. y. A. T., tikrino gautas internetines nuorodas apie perlaidas V. S. vardu. Anot A. T., jis nežinojo, iš kur tie pinigai gaunami, nes jam A. M. nesakė. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu jis savo poziciją pakeitė, kaltės nepripažino, iš dalies pakeitė ir parodymus, nurodė, kad manė, jog pinigai yra gaunami už elektronikos prekes, kad buvo įsitikinęs, jog pinigų gryninimas yra legali veika. Tačiau tokia kaltinamojo pozicija dėl savo veiksmų suvokimo kaip teisėtų, yra neįtinkinama ir nelogiška. Vien ta aplinkybė, kad jis slėpė savo vardą, turėjo naudotis kitais telefono numeriais, matė internetines nuorodas su egzotiškomis žmonių pervedančių pinigus pavardėmis ir jų šalimis, leidžia teismui daryti išvadą, kad jis puikiai suprato atliekamų veiksmų neteisėtą pobūdį.

Kaltinamasis A. Z. teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad nedalyvavo jokios organizuotos grupės veikoje, neturėjo jokio tikslo ką nors apgauti. Jis tik pasitikėjo A. M. kaip draugu, jam padėjo už atlygį kaip draugui. Jis surado tris asmenis, kuriuos vežiojo į bankus nuiminėti pinigų, jiems aiškino, kad pinigai už elektroninę techniką parduodamą internetu, nes taip sakė A. M. jam. Kad žmonių, kurie siuntė pinigus pavardės buvo neįskaitomos, žmonės buvo iš tolimų kraštų, jam įtarimo nesukėlė. Tačiau teismas tokius A. Z. parodymus apie tai, kad jis neįtarė, jog užsiiminėjo neteisėta veikla, laiko neįtikinamais ir nelogiškais. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad A. Z. vežiojo net keturis asmenis nuiminėti pinigų į įvarius banko skyrius, taip pat ir į Lenkiją, iš viso nuėmė apie 55 000 €, matė pavardes asmenų ir šalis, iš kurių buvo siunčiami pinigai, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad buvo ne kartą atvejų, kai A. M. minėjo, kad bendrauja su kažkokiu tai asmeniu, kurio pravardė yra „Komp“, pats yra matęs, kad jie susirašinėdavo anglų kalba, o A. M. jam davė suprasti, kad tai yra jį kontroliuojantis asmuo, teismas daro išvadą, kad A. Z. puikiai suvokė, jog užsiima neteisėta veikla.

Kaltinamasis M. Z. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, tačiau nurodė, kad A. M. jam pasakė, jog yra labai užimtas, todėl jam reikės pavežioti vieną vyrą po bankus, pažadėjo 100 Lt. Paklausus, kieno pinigai bus nuimami, A. M. atsakė, kad tai arabai tokiu būdu per jį grynina pinigus, daugiau detalių nepasakojo. Teisminio nagrinėjimo metu M. Z. parodymus pakeitė, nurodė, kad iš kur pinigai – A. M. nesakė, o jis ir neklausė, manė, kad jie už elektroniką, nes žinojo, kad A. M. ją pardavinėja. Liudytojas D. G. klausė jo, iš kur tie pinigai, tai pasakė bet ką, kad tik atsikabintų, pasakė, kad pinigai legalūs, kad už elektroniką, o ir pats taip manė, paskui, kai klausė, iš kur tos šalys, pasakė, kad perveda žmonės ir tai yra legalu, bet nepamena, ką jam pasakė, už ką tie žmonės perveda, pasakė bet ką, galėjo pasakyti, kad tai jam draugai iš užsienio siunčia tuos pinigus, kad tik D. G. nuimtų pinigus. Tačiau teismas tokius M. Z. parodymus apie tai, kad jis neįtarė, jog užsiiminėjo neteisėta veikla, laiko neįtikinamais ir nelogiškais, prieštaraujančiais kietiems objektyviems bylos duomenims. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad pinigus siuntė žmonės su arabiškomis pavardėmis, jis matė siuntėjų duomenis, gaudavo nemenką užmokestį – apie 50 € už vienos perlaidos išgryninimą, liudytojo D. G. parodymus apie tai, kaip jam M. Z. aiškino pinigų kilmę, teismas daro išvadą, kad M. Z. puikiai suvokė, kad užsiima neteisėta veikla.

Šioje byloje kaltinamųjų nusikalstama veika yra kvalifikuota pagal du BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius – kaltinamieji įgijo didelės vertės svetimą turtą ir sukčiavo dalyvaudami organizuotoje grupėje. Dėl to, kad kaltinamieji visi kartu nuėmė 89 666,40 €, kaip jau buvo minėta aukščiau, ginčo nėra. Tačiau kaltinamieji ginčija tą aplinkybę, kad jie žinojo apie nusikaltimą ir, kad dalyvavo organizuotos grupės veikloje.

Šioje byloje nustatyta, kad A. M., siekdamas už užmokestį išgryninti pinigus, savo veiklą vertino kaip verslą ir tam pasitelkė kitus pagalbininkus, kuriems duodavo nurodymus, jų veiksmus koordinavo. Nei A. M. su asmeniu, organizavusiu sukčiavimą, „Komp” nei su M. Z., A. Z. ir A. T. konkrečiai nesitarė, kokią pinigų sumą jie išgrynins, veikė tol, kol buvo tokia galimybė, kol buvo sulaikyti teisėsaugos pareigūnų, todėl jų veiksmai vertintini pagal faktiškai užvaldytą pinigų kiekį, kas yra daugiau nei 250 MGL. Atsižvelgiant į tai, jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės svetimo turto užvaldymas, t. y. sunkus nusikaltimas.

Vienas iš sukčiavimą kvalifikuojančių požymių yra organizuota grupė, todėl sukčiavimas, padarytas dalyvaujant organizuotoje grupėje (BK 182 straipsnio 2 dalis), inkriminuojamas tuo atveju, kai grupė atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje numatytus požymius. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301-924/2015). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015). Tai reiškia, kad netgi nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuotoje grupėje veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais.

Organizuotos grupės požymio buvimo M. Z., A. Z. ir A. T. veikoje nepaneigia jų nurodyti argumentai, kad jie pažinojo ne visus organizuotos grupės narius, kad žinojo tik A. M., kad nieko nežinojo apie sukčiavimą, kas jį organizavo ir pan. Pažymėtina, kad, konstatuojant tokią bendrininkavimo formą, nebūtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje. A. M. žinojo, kad yra asmenys, kurie organizuoja pinigų perlaidas – nenustatytas asmuo pravarde „Komp“, perdavinėdavo įvairiais būdais jam išgrynintus pinigus, pats pasitelkė tris asmenis pinigų išgryninimo organizavimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad protingas nagrinėjamoje byloje nustatytos situacijos vertinimas leidžia daryti išvadą, kad M. Z., A. Z. ir A. T., būdami suaugę, pakaltinami asmenys, turintis supratimą apie pinigus, turėjo suvokti, kad A. M. (o A. M. nenustatytas asmuo pravarde „Komp“), už atlygį siūlydami įsitraukti į ne jiems priklausančių ar neaiškios kilmės pinginių lėšų išgryninimo procesą ir nurodydami atlikti labai konkrečius veiksmus, tai atlieka, siekdami nusikalstamų tikslų ir bendrininkaudami su kitais asmenimis. Savo valia tapdami šios nusikalstamos veikos dalyviais, suprasdami, kad jie atlieka dalį veiksmų, būtinų šiam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti, kaltinamieji suvokė, jog jie vykdo bendrą organizuotą susitarimą sukčiauti, ir to siekė. Asmuo, gavęs pasiūlymą už užmokestį dalyvauti ne jam priklausančių ar neaiškios kilmės pinigų išgryninimo procese, gali sąmoningai nesidomėti, kieno tie pinigai, kodėl juos reikia išgryninti ir pan., tačiau toks elgesys neteisėtai, apgaule įgyjamo svetimo turto dalyvaujant organizuotoje grupėje atveju negali būti vertinamas nei kaip asmenų, dalyvavusių sukčiaujant organizuotoje grupėje, baudžiamąją atsakomybę šalinanti, nei kaip kaltę paneigianti aplinkybė.

A. M. buvo pateiktas kaltinimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis subūręs organizuotą grupę, koordinavo jos narių veiksmus ir jiems vadovavo ir savo bei kitų naudai apgaule užvaldė svetimą didelės vertės turtą, tačiau teismas daro išvadą, kad kaltinimas dėl organizuotos grupės subūrimo ir vadovavimo jai nėra įrodytas, todėl nuoroda į BK 24 straipsnio 4 dalį iš kaltinimo šalintina. Šiuo atveju pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad būtent A. M. sugalvojo ir organizavo šioje byloje tiriamą sukčiavimą. Iš byloje nustatytų aplinkybių galima tik daryti išvadą, kad kaltinamasis A. M. organizavo pinigų išgryninimą, vadovavo trims asmenims, kurie Lietuvoje ir Lenkijoje nuiminėjo pinigus, t. y. iš esmės jis vykdė internetu gaunamus nenustatyto asmens, pravarde „Komp“, nurodymus. Šiuo atveju jo veiksmai vertintini tik kaip aukštesnio rango organizuotos grupės nario, labiau integruoto į organizuotos grupės veiklą, labiau informuoto apie organizuotą grupės veiklą asmens, veiksmai, todėl jis laikytinas nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, bendravykdytoju. Teismo nuomone, BK 24 straipsnio 4 dalies inkriminavimas A. M. kaip organizuotos grupės subūrėjui organizuotoje grupėje yra perteklinis.

Apibendrinant, teismas, ištyręs aukščiau nurodytus įrodymus ir esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, daro išvadą, kad kaltinamųjų A. M., M. Z., A. Z. ir A. T. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip baigtas sunkus nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje nes jie, veikdami organizuotoje bendrininkų grupėje, tiesiogine tyčia, savo ir kitų – nenustatytų organizuotos grupės narių, naudai apgaule užvaldė svetimą didelės vertės – 89 666,40 €, turtą.

Bausmės skyrimas

Kaltinamųjų A. M., M. Z., A. Z. ir A. T. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra.

Teismas, skirdamas kaltinamajam A. M. bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė sunkų nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia), kaltinamojo asmenybę (kaltinamasis anksčiau teistas 1 kartą, baudą sumokėjęs, baustas administracine tvarka), kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. Šių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta tik kaltinamajam paskyrus sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį teismas atsižvelgia į tai, kad nėra nustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, jo vaidmenį įvykdant nusikalstamą veiką – įtraukė į nusikalstamą veika kitus tris kaltinamuosius, koordinavo jų veiksmus, jiems vadovavo. Šių aplinkybių analizė leidžia teigti, kad kaltinamajam už nusikaltimą yra skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis artimesnis sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Vertinant BK 75 straipsnio taikymo galimybes A. M., teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. M. buvo teistas 2016-05-13 nuosprendžiu už 2013-10-01 įvykdytą baudžiamąjį nusižengimą, baudą yra sumokėjęs. Šiuo metu jis yra teisiamas už nusikaltimą, kuris buvo įvykdytas 2013 m. vasarą, t. y. laikytina, kad jis teisiamas pirmą kartą. Duomenų, kad A. M. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų po 2013 m. spalio mėnesio, byloje nėra, dirba, vedęs, turi šeimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai kaltinamajam A. M. bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Todėl kaltinamajam A. M. taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant kaltinamajam atitinkamas pareigas – neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios bei sumokėti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Teismas, skirdamas kaltinamajam A. Z. bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė sunkų nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia), kaltinamojo asmenybę (kaltinamasis anksčiau teistas už neteisėtą narkotinių medžiagų įsigijimą ir disponavimą jomis, baustas administracine tvarka), kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. Šių aplinkybių visuma rodo, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta tik kaltinamajam paskyrus sankcijoje numatytą vienintelę galimą skirti bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį teismas atsižvelgia į tai, kad nėra nustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, jo vaidmenį įvykdant nusikalstamą veiką – pats nusikalstamos veikos neplanavo, vykdė kito kaltinamojo – A. M., nurodymus, buvo vienas iš aktyviausių svetimų pinigų paėmimo iš finansinių institucijų organizatorius, jam prižiūrint ir kontroliuojant buvo išgryninta apie 56 000 €, tačiau jo įsitraukimo į nusikalstamą veiką laipsnis buvo gerokai žemesnis nei kaltinamojo A. M.. Šių aplinkybių analizė leidžia teigti, kad kaltinamajam už nusikaltimą yra skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis gerokai mažesnis nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Vertinant BK 75 straipsnio taikymo galimybes A. Z., teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. Z. buvo teistas 2016-06-22 baudžiamuoju įsakymu už 2015 įvykdytą nusikalstamą veiką, bauda yra išieškota. Šiuo metu jis yra teisiamas už nusikaltimą, kuris buvo įvykdytas 2013 m. vasarą, t. y. laikytina, kad jis teisiamas pirmą kartą, nusikalto būdamas 19 m. amžiaus. Duomenų, kad A. Z. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų po 2015 m., byloje nėra, dirba. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas mano, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai kaltinamajam A. Z. bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl kaltinamajam A. Z. taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant kaltinamajam atitinkamas pareigas – neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios bei sumokėti įmoką į į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Teismas, skirdamas kaltinamajam M. Z. bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė sunkų nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia), kaltinamojo asmenybę (kaltinamasis anksčiau neteistas, dirba ir gyvena Anglijoje, vedęs), kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes.

Teismas, skirdamas kaltinamajam A. T. bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (kaltinamasis padarė sunkų nusikaltimą), kaltės formą ir rūšį (kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia), kaltinamojo asmenybę (kaltinamasis anksčiau neteistas, dirba), kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes.

BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimo iki 8 metų bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011). Nors A. T. ir M. Z. teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino, tačiau ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, bendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais. Nusikalstamos veikos schemoje jų atliekama rolė buvo identiška A. Z. rolei – pritraukti žmonių, kurie paimtų grynus pinigus finansinėse institucijose, juos vežiotų po finansines institucijas, jiems vadovautų, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jų veiksmai buvo labiau epizodiški nei A. Z. (A. T. ir M. Z. dalyvavo išgryninant atitinkamai po 16500 €). Byloje nėra duomenų, kad jie būtų gavę kokį nors didesnį pelną už savo atliktus veiksmus, nors tam tikras užmokestis jiems buvo mokamas. Nusikaltimo darymo metu A. T. ir M. Z. buvo jauno amžiaus, atitinkamai 19 ir 21 m., anksčiau jie nebuvo teisti, dirba, turi nuolatines gyvenamąsias vietas, naujų teisės aktų pažeidimų jie nepadarė. Teismo nuomone, ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės atlikimas įkalinimo įstaigoje, neigiamai atsilieptų A. T., M. Z. bei jų šeimoms ir neatitiktų bausmės paskirties bei teisingumo principo. BK 41 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta bausmės paskirtis, taip pat ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Skiriant bausmę būtina atsižvelgti ir į laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmes – neteistas ir pirmą kartą nuteistas realia laisvės atėmimo bausme žmogus, atlikęs net minimalią sankcijoje numatytą 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, gali išeiti negrįžtamai pasikeitęs į blogąją pusę, kas gali nulemti tolesnį jo gyvenimą ir tolesnį nusikalstamų veikų darymą. Teismas mano, kad bausmės tikslus su didesne nauda kaltinamiesiems A. T. ir M. Z. ir visuomenei galima pasiekti paskyrus jiems švelnesnę nei BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios atlikimo metu jie galėtų dorai gyventi, savo veiksmais įrodyti, kad šiuo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika buvo atsitiktinė jų gyvenime. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, į aukščiau aptartas nusikaltimo padarymo aplinkybes, A. T. ir M. Z. charakterizuojančius duomenis, teismo nuomone, bausmės paskirtis bus pasiekta jiems taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant jiems švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, kurios dydis nustatytinas artimas galimam skirti bausmės vidurkiui.

Civiliniai ieškiniai ir kiti klausimai

Nukentėję asmenys N. R., F. C. W., N. M. F. R., V. C. A. de M., H. R. T. I., R. B. N., J. P., P. M. V., G. Y. H., K. A. S., M. E. A. (ir J. K.), S. M. A., R. A. A. B., A. D. M., E. A. C. J., E. A. E. A. S., B. O., M. M., R. J. S. M., R. H., A. A., K. H. A. H., S. C. N., B. M., A. Z. I. G., S. M. A. ikiteisminio tyrimo metu pateikė prokuratūrai duomenis elektroniniu paštu apie jų atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas. Iš minėtų pateiktų duomenų matyti, kad kai kurie asmenys prašo atlyginti jiems padarytas žalas. Tyrėjo nutarimais jie buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais.

M. A., A. A. B., E. H. M., D. F., R. A., S. R., C. H. tyrėjo nutarimais taip pat buvo pripažinti nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais, tačiau baudžiamojoje byloje apskirtai nėra jokių duomenų, kad jie būtų kreipęsi į teisėsaugos institucijas su pareiškimais ar, kad prašytų jiems atlyginti jų dėl nusikaltimo patirtą žalą (t. 7, b. l. 105-141).

Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams apie teismo posėdžius buvo pranešta specialiame interneto tinklapyje ir proceso dalyvių nurodytais elektroninio pašto adresais. Dalis nukentėjusiųjų į jiems siųstus pranešimus neatsiliepė, kiti nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus.

BPK 252 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę nagrinėti civilinį ieškinį civiliniam ieškovui nedalyvaujant, jeigu pripažįstama, kad tai reikalinga, arba jeigu yra civilinio ieškovo prašymas nagrinėti ieškinį jam nedalyvaujant. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji nebuvo įgaliotų institucijų apklausti ikiteisminio tyrimo metu, visi dokumentai (išskyrus P. M. V. ir A. D. M. pareiškimus) yra pateikti elektroniniu paštu, į teismo posėdžius jie neatvyko, nebuvo galimybės teisme jų apklausti, užduoti klausimus, patikslinti civilinius ieškinius, teismas mano, kad nėra galimybės išnagrinėti pareikštų civilinių ieškinių nukentėjusiesiems nedalyvaujant ir vadovaujasi BPK 252 straipsnio 1 dalyje numatyta norma, kad neatvykus civiliniam ieškovui ar jo atstovui, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Šiuo atveju asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Kaltinamasis A. M. buvo laikinai sulaikytas 2013-10-01 (t. 10, b. l. 2) ir jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas, iki 2014-07-09. 2014-07-09 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas, panaikinta (t. 10, b. l. 118-124). 2014-07-09 prokuroro nutarimu A. M. skirtos kardomosios priemonės – 30000 Lt užstatas, kurį į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą pervedė A. M. mama – I. M. ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 10, b. l. 125-134). Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytinas A. M. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013-10-01 iki 2014-07-09. Pradėjus vykdyti nuosprendį rašytinis pasižadėjimas neišvykti naikintinas, o užstatas grąžintinas užstato davėjui – I. M..

Kaltinamasis A. Z. buvo laikinai sulaikytas dviem dienom nuo 2013-10-23 iki 2013-10-24 (t. 11, b. l. 1), o vėliau skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kaltinamasis M. Z. buvo laikinai sulaikytas vienai dienai nuo 2013-11-21 iki 2013-11-22 (t. 9, b. l. 149), o vėliau skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kaltinamajam A. T. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytinas A. Z. ir M. Z. laikino sulaikymo laikas. Pradėjus vykdyti nuosprendį A. Z., M. Z. ir A. T. skirti rašytiniai pasižadėjimai neišvykti naikintini.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas spręstinas BPK 94 straipsnyje numatyta tvarka.

Baudžiamojoje byloje iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gautas prašymas, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš kaltinamojo A. T. 926,4 € antrinės teisinės pagalbos išlaidų – advokato užmokestį. Šio straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo. Teismas sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas. Asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis, todėl kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. BPK 51 straipsnio 1 punkto 4 dalyje numatyta būtina gynėjo dalyvavimo sąlyga. Būtent šia nuostata teismas ir vadovavosi paskirdamas kaltinamiesiems A. Z., A. T. ir M. Z. gynėjus. Šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjų dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo kaltinamųjų valios. Todėl Vilniaus valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis BPK 297-298, 301-305, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. M. (A. M.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, bei jam paskirti 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Įpareigoti A. M., vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir 71 straipsniu, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskirti A. M. 15 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią įpareigoti sumokėti per pirmus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metus.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtąją bausmę įskaityti A. M. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2013-10-01 iki 2014-07-09.

A. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir užstatą, palikti nepakeistas iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti. Užstatą – 30 000 Lt (8 688,6 €), saugomą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinėje sąskaitoje, pradėjus vykdyti nuosprendį, grąžinti užstato davėjui – I. M., į jos nurodytą banko sąskaitą.

A. Z. (A. Z.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, bei jam paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams. Įpareigoti A. Z., vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir 71 straipsniu, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskirti A. Z. 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią įpareigoti sumokėti per pirmus šešis laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo mėnesius.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtąją bausmę įskaityti A. Z. laikino sulaikymo laiką nuo 2013-10-24 iki 2013-10-024 (dvi dienos).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti nepakeistą, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.

M. Z. (M. Z.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirti 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 ir 4 punktais įpareigoti M. Š. per 2 mėnesius nuo laisvės apribojimo bausmės pradžios pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, o per 1 mėnesį nuo laisvės apribojimo bausmės pradžios pradėti gydytis nuo alkoholizmo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtąją bausmę įskaityti M. Z. laikino sulaikymo laiką nuo 2013-11-21 iki 2013-11-21 (viena diena).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti nepakeistą, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.

A. T. (A. T.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirti 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti nepakeistą, o pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.

N. R., F. C. W., N. M. F. R., V. C. A. de M., H. R. T. I., R. B. N., J. P., P. M. V., G. Y. H., K. A. S., M. E. A. (ir J. K.), S. M. A., R. A. A. B., A. D. M., E. A. C. J., E. A. E. A. S., B. O., M. M., R. J. S. M., R. H., A. A., K. H. A. H., S. C. N., B. M., A. Z. I. G., S. M. A., M. A., A. A. B., E. H. M., D. F., R. A., S. R., C. H. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: mobiliojo ryšio telefoną „Samsung GT-E1230“, SIM kortelę „Pildyk“ Nr. 89370 03415 10001 90712, „Bitė“ SIM kortelės dėklą su užrašu telefono numeris 641 18061, „Labas“ SIM kortelę Nr. 8937002120201225314, „Pildyk“ SIM kortelės dėklą su užrašu telefono numeris 60204439, PIN 4179, PUK 06100901, „Ežys“ SIM kortelę Nr. 89370 01940 00191 52422, kompiuterio sisteminį bloką IBM, priduotus saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Logistikos skyriaus Centrinę daiktinių įrodymų saugyklą, esančią Buivydiškių g. 20, Vilniuje (t. 2, b. l. 166, 167), nuosprendžiui įsiteisėjus gražinti A. T..

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš kaltinamojo A. T. 926,4 € antrinės teisinės pagalbos išlaidų netenkinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas (parašas) Arūnas BudrysNuorašas tikras:teisėjas Arūnas Budrys