- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- 2A-2139-262/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06120-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiųjų asmenų S, Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- S. M., G. M., R. M., J. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, A. M., N. M., O. G., J. G., D. V., R. J., R. K., A. A., A. K., J. V., V. V., A. B., L. P., J. Č., K. M., M. J., Z. V., T. K., R. T., D. W., R. P., J. A.
- Ieškovas
- M. P., D. P., A. T. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės, Vytauto Zeliankos, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiųjų asmenų S. M., G. M., R. M., R. M., J. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. P., D. P. ir A. T. P. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl sandėliuko pripažinimo buto priklausiniu, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, S. M., G. M., A. M., N. M., O. G., J. G., D. V., R. J., R. K., A. A., A. K., J. V., V. V., A. B., L. P., J. Č., K. M., M. J., S. M., S. M., Z. V., T. K., R. T., D. W., R. P., J. A. – P., A. J., A. S., I. B., E. M., UAB „Giora“, V. D., R. M., V. M., R. M., A. K., J. M., G. Č., išvada teikianti institucija Valstybės įmonė „Registrų centras“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. M. P., D. P. ir A. T. P. pareiškė ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir patikslintu reikalavimu prašė pripažinti sandėliuką Nr. 1 (duomenys neskelbtini), kas sudaro 1/19 dalį statinio ((pagrindinio daikto), esančio pastate, (duomenys neskelbtini) priklausiniu. Nurodė, jog 1986 m. rugsėjo 24 d. vykdomojo komiteto sprendimu M. P. ir jos vyrui A. P. bei jų dviem vaikams buvo suteiktas dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), su rūsiu ir sandėliukais. M. P. kartu su vyru A. P. privatizavo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Buto įsigijimo sutartyje buvo nurodytas butas su rūsiu, tačiau į privatizavimo sutartį neįtrauktas nuo 1986 m. šeimos valdomas sandėliukas. Ieškovai atkreipia dėmesį, kad prieš buto privatizavimą, t.y. 1992 m. birželio 8 d., sudarytoje buto, esančio (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos byloje Nr. 08914 yra nurodytas butas, rūsys ir sandėliukas Nr. 1. I. M. P. sutuoktiniui A. P. prašant sandėliukas Nr. 1 buvo įtrauktas į minėtą buto techninės apskaitos bylą, tačiau dėl neaiškių priežasčių jis nebuvo įtrauktas į buto privatizavimo sutartį. Ieškovų nuomone, privatizuojant butą jo priklausiniai, t.y. rūsys ir sandėliukas Nr. 1, turėjo būti privatizuojami kartu su pagrindiniu daiktu. Savivaldybės atstovė padarė klaidą ir nepagrįstai (nesivadovaudama faktinėmis naudojimosi butu ir jo priklausiniais aplinkybėmis, inventorine technine buto byla ir tuo metu galiojusiais teisės aktais) sandėliuko Nr. 1 neįtraukė į 1992 m. spalio 22 d. buto privatizavimo sutartį. Vykdant privatizavimo procesus buvo nesilaikyta tuo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnio, kuriame buvo nustatyta, kad priklausinį, t.y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kito. Ieškovai atkreipia dėmesį, kad ieškovų šeima daugiau negu 20 metų, teisėtai ir atvirai naudojasi sandėliuku Nr. 1. Sandėliukas Nr. 1 buvo ir dabar yra naudojamas tenkinant bute gyvenančių asmenų poreikius, yra funkciškai susijęs su gyvenamuoju butu. Sandėliuke Nr. 1 buvo ir yra laikomas kietasis kuras butui, esančiam (duomenys neskelbtini), šildyti bei kiti namų ūkio daiktai. Ieškovai taip pat atkreipia dėmesį, kad sudarant buto privatizavimo sutartį sandėliuko Nr. 1 nebuvo atsisakyta. Todėl 1992 m. sudarant buto privatizavimo sutartį sandėliukas Nr. 1, kuris buvo pažymėtas ir buto techninės apskaitos byloje, turėjo buti įformintas ir įregistruotas M. P. šeimos nuosavybės teise. Sandėliuko Nr. 1 neįtraukimas į privatizavimo sutartį nepanaikina ir nepakeičia šio sandėliuko priklausinio statuso su pagrindiniu daiktu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog ieškovai pagal 1992 m. spalio 22 d. buto privatizavimo sutartį įgijo nuosavybės teisę į butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Minėtoje sutartyje aiškiai ir konkrečiai nurodytas privatizuojamas nekilnojamasis turtas: butas ir rūsys, atitinkamai paskaičiuota mokėtina kaina (16702 rubliai). Sandėliukas Nr. 1 pagal privatizavimo sutartį ieškovams nuosavybėn perduotas nebuvo. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškovai nepateikia susitarimo dėl buto privatizavimo, taigi neaišku, ar buvo išreikšta ieškovų valia privatizuoti Sandėliuką Nr. 1. Be to, ieškovų teigimu, teisė naudotis ir valdyti Sandėliuką Nr. 1 jiems buvo suteikta 1986 m. rugsėjo 24 d. vykdomojo komiteto sprendimu (orderiu) kartu su butu. Tačiau minėtame ir prie ieškinio pridėtame orderyje ginčo sandėliukas Nr. 1 nėra nurodytas. 1992 m. spalio 22 d. privatizavimo sutartyje, kurios pagrindu buvo privatizuotas butas, nenurodyta, jog butą privatizuojantis asmuo įsipareigojo sumokėti ne tik už privatizuojamą butą ir rūsį, bet ir už kokius nors kitus pagalbinius ūkinius pastatus ar kitokius privatizuojamo buto priklausinius, kuriuos jie turi teisę įgyti nuosavybėn. Pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – turėjo būti įkainojami atskirai. Atsakovas pažymi, jog nagrinėjamu atveju buvo įkainotas tik butas ir rūsys, tuo tarpu Sandėliukas Nr. 1 – negyvenamoji patalpa nebuvo įkainota, taigi ieškovai už ją įstatymų nustatyta tvarka nesumokėjo, todėl negalima teigti, jog sandėliukas Nr. 1 turėjo būti privatizuotas kartu su butu. Be to, ieškovų pateikiamame patalpų eksplikacijos plane sandėliukas (kaip buto priklausinys) taip pat nėra nurodytas. Ieškovų nurodyti faktai nepagrindžia sandėliuko Nr. 1, esančio pastatų (duomenys neskelbtini), kieme, buto priklausinio statuso. Ginčo patalpa galėjo būti privatizuota tik tuo atveju, jei buvo buto priklausinys, o atsakovo įsitikinimu nėra įrodytas funkcinis ryšys tarp daikto – buto ir jo priklausinio, taip pat neįrodyta, jog ieškovai turėjo teisę privatizuoti ginčo patalpą, taigi ieškovų reikalavimas pripažinti Sandėliuką Nr. 1 buto priklausiniu yra nepagrįstas, todėl ieškinys atmestinas. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje taikytinas ieškinio senaties terminas. Nurodo, jog ieškovai apie savo tariamai pažeistas teises sužinojo 1992 m. spalį, kai sudarius buto privatizavimo sutartį, Sandėliukas Nr. 1 nebuvo nurodytas kaip privatizuojamas objektas. Tačiau ieškovai į teismą kreipėsi, tik 2013 m., t.y. praėjus daugiau nei 20 metų nuo dienos, kurią sužinojo apie jų tariamą teisių pažeidimą. Taigi ieškovai praleido ne tik 1964 m. CK 84 str. 1 d. įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą, bet ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos CK 125 str. 1 d. nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatinėjant, ar sandėliukas Nr. 1 yra pagrindinio daikto, t.y. buto, priklausinys, turi būti vadovaujamasi teisės normomis, galiojusiomis buto privatizavimo metu. Įvertinus buto privatizavimo metu galiojusias įstatymo nuostatas darytina išvada, kad pagrindinio daikto, t.y. buto, priklausiniais galėjo būti pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai ar jų dalys, susijusios su pagrindiniu daiktu funkciniu ryšiu – ūkine paskirtimi. Trečiasis asmuo pažymi, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovų teiginį, kad butas iki 2001 m. buvo kūrenamas tik kietuoju kuru, o sandėliuke Nr. 1 buvo laikomas kietasis kuras, kiti reikmenys ir namų apyvokos daiktai. Aplinkybė, jog ieškovai galimai naudojo sandėliuką Nr. 1 namų kurui ir apyvokos daiktams laikyti, nelaikytina pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad šis sandėliukas buto privatizavimo metu buvo minėto buto priklausiniu.
Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodė, jog teismui nustačius, kad ieškovų, kitų į šios bylos nagrinėjimo procesą įtrauktų asmenų nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai bus laikytini svarbiais nustatant faktą dėl sandėliuko pripažinimo buto priklausiniu, trečiasis asmuo neprieštaraus ieškovų prašymui. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 43, III t.).
Atsiliepimas
Tretieji asmenys S. M., G. M., R. M., atsiliepime į ieškinį prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovai ginčo sandėliuku naudojasi savavališkai ir neteisėtai, todėl neturi teisės jo įgyti nuosavybėn. Pats sandėliukas yra neteisėtas ir savavališkas statinys, kuris 1992 m. negalėjo būti civilinės apyvartos objektu ir vien dėl šios priežasties negalėjo būti privatizuotas kaip priklausinys kartu su butu. Ieškovų butas ir ginčo sandėliukas neturi jokio išskirtinio tarpusavio funkcinio ryšio, kadangi sandėliuku pagal jo tiesioginę paskirtį gali naudotis ir bet kuris kitas gretimų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Ieškovai už sandėliuką nėra sumokėję, todėl akivaizdu, kad sandėliuko jie ir neprivatizavo. Tai, kad sandėliukas nebuvo privatizuotas kartu su butu įrodo ir tas faktas, jog sandėliuko plotas nebuvo įtrauktas į privatizavimo sutartį, nors tai privalėjo būti padaryta, jeigu sandėliukas būtų laikomas buto priklausiniu. Apie sandėliuko neįtraukimą į buto privatizavimo sutartį ieškovai sužinojo 1992-10-22, t.y. buto privatizavimo dieną, todėl jie yra praleidę pagal senąjį CK galiojusį 3 metų ieškinio senaties terminą, o taip pat yra praleidę ir šiuo metu Lietuvos Respublikos CK įtvirtintą maksimalų 10 metų ieškinio senaties terminą, todėl ir dėl šios priežasties jų ieškinys yra atmestinas.
Tretieji asmenys A. J., T. K., S. M., L. P., M. J., A. A. nurodė, kad su ieškiniu sutinka.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys A. M., N. M., O. G., J. G., D. V., R. J., R. K., A. K., J. V., V. V., A. B., J. Č., K. M., M. J., S. M., Z. V., R. T., D. W., J. A. – P., A. S., I. B., E. M., UAB „Giora“, V. D., V. M., R. M., A. K., J. M., G. Č. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Trečiasis asmuo A. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis yra privatizavęs jo butui priklausantį sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini) tuo tarpu ieškovai sandėliuko nėra privatizavę.
Trečiasis asmuo R. P. atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad nėra jokios logiškos ar teisėtos tvarkos, pagal kurią šiuo metu yra naudojami sandėliukai tiek ieškovų, tiek ir kitų gyventojų. Ieškovų argumentas, kad jie ilgą laiką naudojasi ginčo sandėliuku ir todėl sandėliukas yra jų nuosavybė atmestinas, kadangi nėra jokios galimybės nustatyti, kurie sandėliukai priklauso ieškovų butui. Atsižvelgiant į tai, kad nėra atlikta sandėliukų inventorizacija neįmanoma nustatyti, kam ir kokia apimtimi sandėliukai priklauso.
Tretieji asmenys R. T. ir D. W. į teismo posėdį neatvyko. Gautas trečiųjų asmenų prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b . l. 5, IV t.).
Tretieji asmenys N. M., O. G., J. G., D. V., R. J., R. K., A. A., A. K., J. V., V. V., A. B., J. Č., K. M., M. J., S. M., Z. V., T. K., R. T., D. W., R. P., J. A. – P., A. J., A. S., I. B., E. M., UAB „Giora“, V. D., R. M., V. M., A. K. į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai, CPK 121 str., 123 str., 130 str. nustatyta tvarka.
Išvadą teikianti institucija Valstybės įmonė Registrų centras į teismo posėdį neatvyko, gautas šios institucijos prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 119, III t.). Pateiktoje išvadoje VĮ Registrų centras nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre patalpos gali būti įregistruotos tik jei yra įregistruotas visas nekilnojamasis daiktas. Kaip buto priklausinys gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies: pripažinta, kad 4,46 kv.m ploto sandėliavimo patalpa (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ieškovui D. P..
Teismas nurodė, kad ieškovams tik 2006 metais paaiškėjo, jog jų nuosavybės teisė į šį sandėliuką nėra įregistruota. O kad jų nuosavybės teisė į šį sandėliuką negali būti įregistruota, suprato tik gavę VĮ Registrų centras 2007-02-27 atsisakymą atlikti registraciją (t. 1, b.l. 39). Teismas padarė išvadą, kad būtent nuo šios datos ir turi būti skaičiuojamas įstatymo numatytas terminas reikalavimui teisme pareikšti, todėl konstatavo, kad ieškovai nėra praleidę šiuo atveju taikytino 10 metų ieškinio senaties termino. Teismas, įvertinęs esamą situaciją konstatavo, jog ginčo sandėliukas tiek buto privatizavimo metu, tiek iki jo, tiek ir vėliau iki bute buvo įvestas dujinis šildymas, nuolat tarnavo tam, kad ieškovų butą galimą būtų naudoti pagal paskirtį, t.y. jį šildyti. Todėl sandėliukas laikytinas ieškovų buto priklausiniu. Teismas taip pat nurodė, jog esant byloje nustatyta, kad ieškovams ginčo patalpa buvo suteikta teisėtai, ir ji įtraukta į buto techninę apskaitos bylą kaip buto priklausinys, ji galėjo ir turėjo būti privatizuota kartu su butu, nebent sutarties šalys būtų aiškiai išreiškusios kitokią valią. Nėra jokių įrodymų, pvz. prašymo dėl buto privatizavimo, iš kurio būtų matyti, kad ieškovai atsisakė privatizuoti jų buto techninėje byloje nurodytą sandėlį, privatizuojamo turto įkainojimo akto ir, pavyzdžiui, ieškovų nesutikimo su jame nurodyta sandėlio kaina (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 10, 11 p.) ar pan., iš kurių būtų galima spręsti apie šalių valią kartu su butu neprivatizuoti jo priklausinio – ginčo sandėliuko. Todėl ginčo sandėliukas turėjo būti privatizuotas kartu su ieškovų butu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti.
Nurodė, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas, pasisakydamas ieškinio senaties termino taikymo klausimais ne tik neteisingai nustatė šio termino pradžios momentą, tačiau pažeidė ir kitas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą (1.127 str. 1 d. , 1.131 str. 1 d., CK 1.126 str. 3 d.) ir išplėtė tiek ieškinio senaties termino skaičiavimo, tiek taikymo ribas. Šioje byloje nebuvo įrodytas neginčijamas funkcinis ryšys tarp ginčo sandėliuko ir buto, taip pat nebuvo įrodyta, kad ieškovai turėjo teisę naudotis sandėliuku, jį privatizuoti, o iš pirkimo- pardavimo sutarties aiškiai matyti, kad sandėliukas nuosavybės teise nebuvo įgytas, nes įkainuoti ir perduoti ieškovams buvo tik butas ir rūsys. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Tretieji asmenys S. M., G. M., R. M., R. M., J. M. apeliaciniu skundu prašo: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti; priteisti S. M. iš ieškovų lygiomis dalimis patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Be argumentų, iš esmės analogiškų atsakovo apeliacinio skunde esantiems argumentams, tretieji asmenys papildomai nurodė, kad pastatas, kuriame yra sandėliukas buvo pastatytas neteisėtai, jokių statybą įteisinančių dokumentų nėra. Taigi, ginčijamu sprendimu būtų įteisinta nelegali statyba.
Ieškovai atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą, apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra jokio pagrindo. Teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, nes jis nebuvo praleistas. Sandėliuku ieškovai naudojasi daug metų, jis yra jų buto priklausinys, todėl jie turėjo teisę jį privatizuoti ir teismas pagrįstai konstatavo, jog sandėliukas buvo privatizuotas kartu su butu bei rūsiu.
Tretieji asmenys S. M., G. M., R. M., R. M., J. M. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Atsakovas atsiliepimu į trečiųjų asmenų apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniais skundais sutiko, nurodė, kad teismas neteisingai nustatė momentą, nuo kada skaičiuojama ieškinio senatis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
Apeliantai apeliacinius skundus grindžia iš esmės keliais argumentais: teismas neteisingai taikė ieškinio senaties institutą; ginčo sandėliukas nėra funkciniu ryšiu susijęs su ieškovų butu; sandėliuko ieškovai neprivatizavo, nes jis nebuvo nurodytas nei viename su privatizavimu susijusiame dokumente; sandėliukas apskritai yra neteisėtai pastatytas statinys, todėl jo apskritai nebuvo galima privatizuoti, o priimdamas tokį sprendimą, teismas įteisina nelegalias statybas.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų teiginiais dėl neteisingo ieškinio senaties instituto taikymo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kurio skaičiuojama ieškinio senatis, t. y. rėmėsi tik subjektyviuoju kriterijumi, taip pažeisdamas CK 1.127 str. 1 d. ir teismų praktikoje įtvirtintas taisykles taikant ieškinio senatį. Ieškinio senatis nebuvo taikoma, nekreipiant dėmesio į tai, kad patys ieškovai buvo neapdairūs, nerūpestingi, neatidūs. 1992 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai įgijo nuosavybės teisę į butą su rusiu, esantį (duomenys neskelbtini). Pirkimo-pardavimo sutartyje aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kad privatizuojamas nekilnojamasis turtas: (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai paskaičiuota mokėtina kaina - 16702 rb. Taigi iš pirkimo-pardavimo sutarties yra aišku, kad ginčo sandėliukas pagal privatizavimo sutartį ieškovams nuosavybės teise nebuvo perduotas. Šis faktas yra neginčijamas ir pagrįstas rašytiniais įrodymais, t. y. minėta 1992 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Taigi, sudarydami sutartį ieškovai turėjo žinoti ir suprasti, kad sandėliuko kartu su gyvenamosiomis patalpomis neprivatizuoja ir jeigu manė, kad jų teisės yra pažeidžiamos, jau tuo metu turėjo kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau to nepadarė. Nors ieškovai procesiniuose dokumentuose teigia, jog nepraleido ieškinio senaties termino, bet jų atstovas teismo posėdžio metu prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu bus laikoma, jog ji yra praleista. Ieškovai į teismą kreipėsi tik 2013 m., t. y. praėjus daugiau nei 20 metų nuo dienos, buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartis. Taigi ieškovai praleido ne tik 1964 m. CK 84 str. 1 d. įtvirtiną 3 metų ieškinio senaties terminą, bet ir šiuo metu galiojančio CK 1.125 str. 1 d. nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą. Dėl išvardintų priežasčių laikytina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovai nėra praleidę ieškinio senaties termino. Kadangi, akivaizdu, jog minėtas terminas buvo praleistas, vien dėl šios priežasties buvo pagrindas atmesti ieškinį.
Nepaisant to, kad ieškinys turėjo būti atmestas vien tik dėl praleisto senaties termino, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl kitų apeliacinių skundų motyvų.
Pagal teismų praktiką tam, jog patalpos būtų pripažįstamos buto priklausiniu, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui - tenkinti bute gyvenančių asmenų poreikius, 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti įgijęs teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/ 2005 ir kt.).
Tarp ieškovų privatizuoto buto ir ginčo sandėliuko nėra funkcinio, techninio ryšio. Statinys, kuriame yra sandėliukas yra atskiras, turi atskirą įėjimą, patalpos yra izoliuotos nuo butų, visa tai rodo, kad ginčo patalpos buvo savarankiški teisinių santykių objektai ir buvo naudojamos individualiai. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas funkcinį ryšį tarp buto ir sandėliuko neatsižvelgė į tai, kad nuo 2001 m. ieškovų bute yra įrengtas dujinis šildymas, ieškovams priklauso rūsys, taigi, sandėliukas nėra vienintelė vieta, kurioje būtų galima laikyti buto šildymui reikalingą kurą ir kitus daiktus. Vien tai, jog sandėliukas buvo faktiškai naudojamas ieškovų, nėra pagrindas konstatuoti, jog buvo susiformavę nuomos ar kiti teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovai galėjo privatizuoti sandėliuką. Ieškovai nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių teisės naudotis sandėliuku ieškovams suteikimo iki privatizuojant butą (ieškovų pateiktame orderyje sandėliukai nenurodyti), taip pat nėra nurodyta, kad jis būtų pagrindiniame statinyje esančių butų priklausiniu. Todėl laikytina, kad ieškovai nepagrįstai siekia įgyti nuosavybės teisę į negyvenamąją patalpą.
Pagal ieškovų buto privatizavimo metu galiojusius teisės aktus (Butų privatizavimo įstatymą ir kt.), viena iš sąlygų nekilnojamojo turto privatizavimui buvo ta, kad už jį turėjo būti sumokėti pinigai. Šiuo atveju ieškovai nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.), kad jie būtų sumokėję pinigus ne tik už buto ar rūsio, bet ir už sandėliuko privatizavimą. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad sandėliukas turėjo būti privatizuotas kartu su butu. Taigi, 1992 m. spalio 22 d. sutartis nepatvirtina ieškovų nuosavybės teisių į ginčo sandėliuką. Be to, ieškovų pateikiamame patalpų eksplikacijos plane sandėliukas (kaip buto priklausinys) taip pat nėra nurodytas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad į šią bylą nebuvo pateikta ūkinio pastato, kuriame yra sandėliukas, statybos leidimo, nepateikta ūkinio pastato pripažinimo tinkamu naudoti akto, ūkinis pastatas ir jame esantis ginčo sandėliukas iki šios dienos nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl jis neatitinka nei vienos teisėto statinio sąlygos ir yra savavališkas statinys ir vien dėl šios priežasties negali būti laikomas teisėtu civilinių teisių bei apyvartos objektu. Analogiška išvada padaryta VĮ Registrų centras byloje pateiktoje išvadoje nurodant, jog pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukas, yra neteisėtas ir nepripažintas tinkamu naudoti, todėl negalėjo ir 1992 metais, nei gali būti dabar civilinės apyvartos objektu. Taigi, šiuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad ieškovai turėjo teisę privatizuoti sandėliuką, be reikiamų procedūrų būtų įteisinta neteisėta statyba, o tai prieštarautų imperatyviems įstatymų reikalavimams, pažeistų trečių asmenų teises ir interesus.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad išdėstyta, sprendžia, kad šioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo sandėliuką laikyti ieškovų buto priklausiniu ir konstatuoti, jog jis buvo privatizuotas kartu su ieškovų butu. Taigi, ir dėl minėtų priežasčių ieškinys turėjo būti atmestas.
Esant net dviem ieškinio atmetimo pagrindams apeliacinės instancijos teismas apeliacinius skundus tenkina, skundžiamą sprendimą naikina ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta.
Patenkinus apeliacinius skundus ir panaikinus skundžiamą sprendimą, yra pagrindas šalims priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsakovas bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašo. Trečiasis asmuo S. M. pirmosios instancijos teisme patyrė 3880 Lt, o apeliacinės instancijos teisme 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas atsižvelgęs į šios bylos sudėtingumą, į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose nurodytus maksimalius įkainių dydžius, taip pat vadovaudamasis protingumo bei teisingumo principais, pirmosios instancijos teisme trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą mažina iki 3000 Lt, o apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisia visas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 98, 326 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovų M. P., D. P. ir A. T. P. lygiomis dalimis trečiajam asmeniui S. M. po 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovų M. P., D. P. ir A. T. P. lygiomis dalimis trečiajam asmeniui S. M. po 333,33 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.