- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-16
- Bylos Nr.
- 2A-566-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Danutė Milašienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- I. K.
- Atsakovas
- E. J.-P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. ir atsakovės E. J.-P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovei E. J.-Puodžiūnienei dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo ieškovės pusėje V. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo įgytus 212 500 Lt, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad atsakovė yra buvusi jos sūnaus (trečiojo asmens) sutuoktinė. Atsakovės prašymu ieškovė 2006 m. balandžio 6 d. asmeninėms atsakovės reikmėms į jos sąskaitą pervedė 86 500 Lt, 2006 m. spalio 4 d. pervedė 100 000 Lt, 2006 m. gruodžio 6 ir 7 d. IĮ „Ermelinda“ pervedė 11 000 Lt už rąstinio namo surinkimą, 2006 m. gruodžio 7 d. pervedė atsakovei 15 000 Lt, iš viso 212 500 Lt. Su atsakove sutarčių nebuvo sudariusios, todėl visą nurodytą sumą atsakovė įgijo be teisinio pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš ieškovės 5 050 Lt žyminio mokesčio ir 45,89 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad atsakovė yra buvusi ieškovės sūnaus V. K. sutuoktinė. Atsakovės ir trečiojo asmens V. K. santuoka buvo nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimu abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Minėtu sprendimu taip pat patvirtinta sutartis dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto padalijimo. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovės nurodyti mokėjimai buvo atlikti į atsakovės sąskaitą atsakovei ir trečiajam asmeniui būnant santuokoje, jų bendram turtui įsigyti. Nurodytą aplinkybę patvirtino ir liudytoju apklaustas ieškovės sūnus bei trečiojo asmens brolis E. K., todėl teismas konstatavo, kad ieškovės nurodyti pinigai priklauso atsakovei ir ieškovės sūnui bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas atsižvelgė į trečiojo asmens paaiškinimus, kad ginčas tarp ieškovės ir jo buvusios sutuoktinės kilo po to, kai atsakovei po santuokos nutraukimo atiteko turtas, į kurį buvo investuota dalis tėvų pinigų. Šios aplinkybės neginčija ir ieškovė, kuri teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nebuvo nusiteikusi reikalauti iš atsakovės ginčo sumos, tačiau paaiškėjus, kad žemės sklypas, į kurį investuota jos ir vyro pinigų dalis, atiteko atsakovei, ir kad atsakovė nesutiko perduoti sklypą sūnui E. K., ieškovė pareikalavo pinigų iš atsakovės per teismą. Nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovės vyksta ginčas dėl atsakovei ir ieškovės sūnui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir teismo sprendimu padalinto turto. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nereiškia reikalavimų atsakovės buvusiam sutuoktiniui, tai šis ginčas turi būti išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. N2-3376-131/2010 pagal atsakovės ir V. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Ieškovė turi teisę pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu (CPK 365-369 str.). Nustatęs, kad ieškovė neįrodė, jog ieškovės pinigai buvo pervesti atsakovei jos (atsakovės) asmeninėms reikmėms, teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 212 500 Lt kaip be pagrindo įgytas lėšas. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, kad pagal žodinį susitarimą atsakovė 2005 m. paskolino ieškovei 300 000 Lt asmeninių lėšų, todėl ieškovės nurodyti pavedimai yra paskolos grąžinimas atsakovei. Nurodyta atsakovės pozicija paneigta ieškovės paaiškinimais, atsakovės buvusio sutuoktinio paaiškinimais, kad ginčo pinigų sumą jis investavo santuokos metu į nekilnojamąjį turtą, taip pat ir liudytojo E. K. parodymais, kad ieškovė pervedinėjo pinigus į atsakovės sąskaitą atsakovės šeimos poreikiams tenkinti t. y. namų valdos įgijimui. Be to, atsakovės teiginį, kad 300 000 Lt ji atidavė ieškovei grynaisiais, teismas vertino kritiškai. Teismas pabrėžė, kad nesant rašytinių įrodymų, patvirtinančių paskolinių santykių buvimą, faktą, kad pinigai buvo perduoti ieškovei, liudytuojų parodymais įrodinėti negalima.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas turėjo tenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti ieškovei iš atsakovės jai pervestas pinigines lėšas, kurias atsakovė ir trečiasis asmuo panaudojo šeimos turtui įsigyti. Atmesdamas ieškovės ieškinį, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias solidariųjų skolininkų tarpusavio klausimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
2. Darydamas išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovės vyksta ginčas dėl atsakovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir teismo sprendimu padalyto turto bei darydamas išvadą, kad ieškovei nereiškiant reikalavimų atsakovės buvusiam sutuoktiniui, šis ginčas turi būti išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. N2-3376-131/2010 pagal atsakovės ir V. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, bei darydamas išvadą, kad ieškovė turi teisę pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu ir dėl šios priežasties ieškovės ieškinį atmesdamas, teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įsiteisėjusio teismo sprendimo padarinius bei jų įtaką nedalyvavusiems byloje asmenims.
Atsiliepimas
Atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
1. Turto valdymas bendrosios jungtinės nuosavybės teise nereiškia, jog tokia prievolė tapo solidari. Panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir solidari, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas, pripažinęs, kad ieškovės nurodyti pinigai priklauso atsakovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, turėjo priteisti skolą iš atsakovės kaip solidariosios trečiojo asmens bendraskolės.
2. Būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti iš ieškovės atliktų mokėjimų atsiradusios prievolės bendrumą, o kartu prašydama pripažinti ieškovę solidaria skolininke – ir prievolės solidarų pobūdį, tačiau ieškovė šios savo pareigos nevykdė bei ieškinio dalyko nekeitė. Teismas negalėjo išeiti už ieškinio ribų ir priteisti skolą iš atsakovės kaip solidarios trečiojo asmens bendraskolės.
3. Ieškovės reikalavimas priteisti skolą tik iš atsakovės ir trečiojo asmens atleidimas nuo pareigos grąžinti skolą vien dėl to, kad V. K. yra ieškovės sūnus, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovė nepasinaudojo proceso atnaujinimo institutu, o kreipėsi į teismą su atskiru ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovės tam, kad trečiajam asmeniui, jos sūnui, nebūtų nustatyta prievolė grąžinti skolą.
4. Ieškovė yra atsakovės buvusio sutuoktinio motina, todėl ieškovei apie santuokos nutraukimą bylą turėjo būti žinoma. Pati ieškovė bei trečiasis asmuo V. K. ir liudytojas E. K. teismo posėdžių metu patvirtino, jog ieškovei buvo žinoma apie atsakovės ir trečiojo asmens santuokos nutraukimo procesą. Ieškovė turėjo galimybę nuspręsti, ar sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalijimo procese gali būti pažeidžiamos jos teisės bei teisėti interesai ir priklausomai nuo to, įgyvendindama dispozityvumo principą, turėjo teisę įstoti į bylos nagrinėjimą arba tokios teisės neįgyvendinti. Ieškovė tokia savo teise nepasinaudojo, todėl teismo sprendimas, kuriuo padalintas ieškovės ir trečiojo asmens turtas, turi ieškovei res judicata galią.
5. Ieškovės atlikti mokėjimai nebuvo panaudoti atsakovės šeimos poreikiams tenkinti, o ieškovė jais grąžino skolą atsakovei.
Šalies argumentai
Atsakovė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti: pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovės nurodyti mokėjimai buvo atlikti į atsakovės sąskaitą atsakovės ir trečiojo asmens V. K. bendro turto įgijimui, todėl ieškovės nurodyti pinigai priklauso atsakovei ir ieškovės sūnui bendrosios jungtinės nuosavybės teise; pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad tarp ieškovės ir atsakovės vyksta ginčas dėl atsakovei ir ieškovės sūnaus bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir teismo sprendimu padalinto turto; pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad ieškovės pinigai nebuvo pervesti atsakovei jos (atsakovės) asmeninėms reikmėms; pakeisti sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad ieškovės nurodyti pavedimai nėra paskolos grąžinimas atsakovei, nustatant, kad ieškovės nurodyti pavedimai yra paskolos grąžinimas atsakovei. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas klaidingai nustatė, kad 212 500 Lt priklauso atsakovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šios bylos nagrinėjimo dalykas – atsakovė skolinga ieškovei ar neskolinga. Atsakovės ir trečiojo asmens turtas buvo padalintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Įsiteisėjusi teismo sprendimo dalis dėl sutuoktinių turto ir įsipareigojimų padalijimo turi res judicata galią.
2. Nors teismas ieškinį atmetė, jis pripažino ieškovės reikalavimo teisę gauti iš atsakovės ir trečiojo asmens 212 500 Lt ir iš esmės ieškinį tenkino, bet dėl reikalavimo tenkinimo nurodė kreiptis į kitą teismą pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu. Teismas tokį sprendimą priėmė vien dėl to, kad į bylos nagrinėjimą neįtraukė atsakovės buvusio sutuoktinio V. K..
3. Teismas tendencingai ir vienpusiškai vertino įrodymus, neatsižvelgė į atsakovės rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas ieškinio reikalavimams pagrįsti leido ieškovei remtis liudytojų parodymais, o iš atsakovės tokią teisę atėmė.
4. Teismas sudarė ieškovei pagrindą kreiptis į teismą dėl civilinės bylos Nr. N2-3376-131/2010 atnaujinimo ir nustatė šiai bylai prejudicinius faktus. Teismas suteikė ieškovei nepagrįstą pranašumą, nes ieškovė neturės įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, o atsakovė neturės galimybių gintis nuo pareikšto naujo ieškinio naujoje byloje, todėl prašo teismo pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies nurodytus motyvus.
5. Nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojų parodymais negalima įrodinėti paskolinių santykių buvimo fakto. Atsakovė ir ieškovės sūnus V. K. nuo 1995 m. rugsėjo 9 d. iki 2010 m. kovo 13 d. gyveno santuokoje, todėl skolos ieškovei suteikimo metu ieškovę ir atsakovę siejo šeimos santykiai, grindžiami tarpusavio pasitikėjimu ir tarp jų rašytinė paskolos sutartis objektyviai nebuvo sudaryta. Byloje buvo pateikti netiesioginiai rašytiniai įrodymai, kurie pagrindžia skolos suteikimo ieškovei faktą. Teismas nesant rašytinės paskolos sutarties nusprendė atimti teisę remtis liudytojų parodymais tik iš atsakovės. Teismas nenurodė, kodėl nusprendė nesiremti atsakovės ir jos liudytojų parodymais, o ieškovės ir jos sūnų V. K. ir E. K. parodymais vadovavosi.
6. Sprendime nurodyta, jog faktą, kad atsakovė paskolino pinigus ieškovei paneigia ieškovės sūnaus E. K. parodymai, kad ieškovė pervedinėjo pinigus atsakovei jos šeimos poreikiams tenkinti – namų valdos įsigijimui. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad atsakovei buvo reikalinga finansinė pagalba namų valdos įsigijimui ar, kad ji tuo metu įsigijo kokį nors nekilnojamąjį turtą. Liudytojo paaiškinimai neatitinka logikos reikalavimų. Kodėl ieškovė ir liudytojas tik gavę kreditą nusprendė pervesti pinigus atsakovei (net ne jos vyrui – ieškovės sūnui), o ne nusipirkti butą ar išleisti kitiems savo poreikiams tenkinti? Be to, atsakovė būdamas protingas žmogus, jei jai buvo reikalingi pinigai namo įsigijimui, tikrai nedėtų 200 000 Lt indėlio, o išleistų minėtiems poreikiams tenkinti.
7. Sprendime nurodyta, kad atsakovės poziciją taip pat paneigia buvusio sutuoktinio V. K. paaiškinimai, kad atsakovės nurodytą 300 000 Lt sumą jis investavo santuokos metu į nekilnojamąjį turtą, tačiau rašytinių įrodymų, kad šie pinigai buvo investuoti į nekilnojamąjį turtą nepateikta.
8. Teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nepakankamai išsiaiškino ginčo esmę, neišreikalavo bylai reikšmingų įrodymų ir dėl to nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus. Ieškovė neįrodė, jog skolino pinigus atsakovei, o kaip tik byloje esantys įrodymai ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad atsakovės atlikti mokėjimo nurodymai yra paskolos grąžinimas atsakovei. Tačiau teismas nusprendė nesivadovauti nei atsakovės liudytojų parodymais, nei kitais rašytiniais įrodymais.
Ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą atsakovės ginčijamose dalyse palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstas atsakovės argumentas, kad priimdamas sprendimą teismas tarp šalių kilusio ginčo neišsprendė. Teismas visus įrodymus ištyrė tinkamai, įvertino bylai svarbias aplinkybės, tinkamai nustatė, kad ginčo nėra, jog ieškovės nurodyti mokėjimai buvo atlikti į atsakovės sąskaitą atsakovei ir trečiajam asmeniui V. K. būnant santuokoje jų bendram turtui įsigyti. Teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovės yra ginčas dėl atsakovei ir ieškovės sūnui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir teismo sprendimu padalinto turto.
2. Nepagrįsta atsakovės pozicija, kad teismas ieškinį atmetė, tačiau pripažino ieškovės reikalavimo teisę gauti iš atsakovės ir trečiojo asmens 212 500 Lt kreipiantis į kitą teismą pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu, tik dėl to, kad teismas nevykdė savo procesinių pareigų. Teismas įsiteisėjusio teismo sprendimo dalies dėl sutuoktinių turto ir įsipareigojimų padalijimo nepakeitė, tik pasiūlė pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu.
3. Santuokos nutraukimo byloje nėra duomenų, jog sutuoktiniai būtų įvykdę CK 3.126 straipsnio 2 dalies sąlygas, ieškovė nebuvo į santuokos nutraukimo bylą įtraukta suinteresuotu asmeniu, taigi teismas teisingai nurodė, kad dėl ieškovės reikalavimo tenkinimo ji gali kreiptis į kitą teismą pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu.
Atsiliepimas
4. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismui neįtraukus V. K. į bylą atsakovu, teismas turėjo ieškovės reikalavimus atmesti ir jų nenagrinėti arba nepripažinti visos ar dalies skolos. Aplinkybė, kad ieškovė, pateikdama ieškinį, V. K. kaip šalies iškart neįtraukė, nesusiję su ieškinio pagrįstumu.
5. Iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovė ir ieškovės sūnus būdami santuokoje tapo solidariaisiais bendraskoliais. Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyriumi, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Ieškovė turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo, tiek bet kuris iš jų skyriumi. Ieškovė ieškinį dėl pinigų grąžinimo pateikė tik vienam iš solidarių bendraskolių – atsakovei, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys, kad teismas turėjo ieškovės reikalavimus atmesti ir jų nenagrinėti arba nepripažinti visos ar dalies skolos tik dėl to, kad V. K. nebuvo įtrauktas į bylą atsakovu.
6. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismas tendencingai ir vienpusiškai vertino įrodymus, ignoravo atsakovės rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo klausimu formuojamos praktikos. Paskolos sutarties formos nesilaikymas atsakovei teisės liudytojų parodymais remtis nesuteikia, tačiau, teismas suteikė teisę remtis liudytojų parodymais.
7. Atsakovės prašymas pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus tik dėl to, kad atsakovė neturės galimybių gintis nuo pareikšto naujo ieškinio naujoje byloje, yra nepagrįstas. Teismo priimtas sprendimas sukelia teisinius padarinius tiems patiems asmenims, nustatyti faktai yra reikšmingi, taigi teismas kitoje byloje dėl tų pačių aplinkybių iš naujo nagrinėti bylos neturėtų.
Šalies argumentai
8. Atsakovė prašo apeliacinės instancijos teismo dar kartą ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus bei nurodo aplinkybes, kurios neva įrodo jos teiginius. Teismas įvertino visą bylos medžiagą ir atsakovė be teisinio pagrindo apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismo dar kartą ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad atsakovė yra buvusi ieškovės sūnaus V. K. sutuoktinė. V. K. ir atsakovės santuoka nutraukta 2010 m. kovo 13 d., turtas padalintas bendru abiejų sutuoktinių sutarimu, patvirtinus pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (1 t., 157 b. l.). Ieškovė 2006 m. balandžio 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. 10041636 pervedė į atsakovės sąskaitą 86 500 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodė „sąskaitos papildymas“ (1 t., 46 b. l.); 2006 m. spalio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 91 ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą 100 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodė „sąskaitos papildymas“ (1 t., 47 b. l.); 2006 m. gruodžio 6 ir 7 d. mokėjimo nurodymais Nr. 102 ir Nr. 103 ieškovė pervedė į IĮ „Ermelinda“ sąskaitą 5 000 Lt ir 6 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta „už rąstinio namo surinkimą“ (1 t., 48 b. l.); 2006 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 104 ieškovė pervedė atsakovei 15 000 Lt.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos grąžinti ieškovei mokėjimo nurodymais atsakovei pervestus 201 500 Lt ir 11 000 Lt pervestus IĮ „Ermelinda“ už rąstinio namo surinkimą. Ieškovė savo reikalavimus grindė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis, teigdama, kad tarp šalių sutartis sudaryta nebuvo, todėl atsakovė pinigus gavo be teisinio pagrindo ir privalo juos grąžinti. Teismas ieškinį atmetė, nustatęs, kad pinigai buvo perduoti atsakovei ir ieškovės sūnui esant santuokoje bendram turtui įsigyti, todėl perduota pinigų suma priklauso jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o ginčas turi būti išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. N2-3376-131/2010 pagal atsakovės ir V. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, ieškovei pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu. Nustatęs, kad ieškovė neįrodė, jog ieškovės pinigai buvo pervesti atsakovei jos asmeninėms reikmėms, teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 212 500 Lt kaip be pagrindo įgytas lėšas. Teismo sprendimą apskundė tiek ieškovė, tiek atsakovė. Ieškovės teigimu, teismas netinkamai aiškino solidariųjų skolininkų prievoles reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o atsakovė sprendimą skundžia dėl teismo motyvų.
Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovės nurodyti mokėjimai buvo atlikti į atsakovės sąskaitą atsakovės ir trečiojo asmens V. K. bendro turto įgijimui, todėl ieškovės nurodyti pinigai priklauso atsakovei ir ieškovės sūnui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bei pakeisti sprendimo motyvą, kad ieškovės nurodyti pavedimai nėra paskolos grąžinimas atsakovei, nustatant, kad ieškovės nurodyti pavedimai yra paskolos grąžinimas atsakovei. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovės nurodyti mokėjimai buvo atlikti į atsakovės sąskaitą atsakovės ir trečiojo asmens bendro turto įgijimui. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovė bylos nagrinėjimo metu atsikirsdama į ieškovės argumentus tvirtino, kad jai pervestos lėšos nebuvo gautos be teisinio pagrindo, įrodinėjo, jog tai buvo atsakovės ieškovei žodinės sutarties pagrindu suteiktos 300 000 Lt paskolos grąžinimas. Šiuos argumentus atsakovė grindė tuo, kad 2005 m. liepos 27 d. pardavusi jai priklausantį žemės sklypą su statiniu gavo 645 000 Lt, 2005 m. rugsėjo 19 d. 500 000 Lt pervedė į indėlį, o 2005 m. spalio 26 d. iš indėlio nusiėmusi 300 000 Lt paskolino ieškovei, kurie buvo panaudoti ieškovės ir jos sutuoktinio pastato ir pirties statybai. Atsakovės teigimu, aplinkybės, kad 2006 m. vasario 11 d. ieškovė gavo 260 000 Lt kreditą, ir kad pervedė atsakovei 201 500 Lt, pagrindžia paskolos suteikimo ir grąžinimo faktą. Teismas sprendė, kad atsakovė šios aplinkybės neįrodė. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai nėra pakankami tam, kad būtų konstatuotas paskolos sumos perdavimas ieškovei, o kredito suteikimas ieškovei ir atlikti mokėjimo nurodymai nesudaro pagrindo spręsti apie pinigų pagal paskolos sutartį grąžinimą. Teismo posėdžio metu teismas apklausė kaip liudytojus atsakovės kviestas T. V. ir M. J., tačiau pagrįstai sprendė, kad šių liudytojų parodymai nėra pakankami aplinkybei apie paskolintus pinigus nustatyti. Be to, objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovei pervesti pinigai yra paskolos grąžinimas, byloje taip pat nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė 300 000 Lt paskolos ieškovei suteikimo fakto ir kad pervesti ginčo pinigai buvo paskolos grąžinimas. Šioje dalyje teismas tinkamai vertino atsakovės įrodinėjamas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai dėl netinkamo liudytojų parodymų vertinimo. Dėl šių priežasčių netenkintinas atsakovės apeliacinio skundo prašymas pakeisti sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad ieškovės nurodyti pavedimai nėra paskolos grąžinimas atsakovei, nustatant, kad ieškovės nurodyti pavedimai yra paskolos grąžinimas atsakovei.
Atsižvelgęs į liudytojo E. K. parodymus ir trečiojo asmens V. K. paaiškinimus, teismas konstatavo, kad ginčo pinigai priklauso atsakovei ir ieškovės sūnui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kadangi buvo panaudoti namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai. Atsakovė neįrodinėjo, kad iš ieškovės gautus pinigus naudojo asmeninėms reikmėms, o atsižvelgęs į ieškovės ir liudytojų paaiškinimus, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pinigai buvo panaudoti bendro šeimos turto sukūrimui. Nustatęs, kad pinigai buvo panaudoti bendram šeimos turtui, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės pinigai nebuvo pervesti atsakovei asmeninėms reikmėms, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo ir iš teismo motyvuojamosios dalies išbraukti teismo išvadą, kad ieškovės pinigai nebuvo pervesti atsakovei asmeninėms reikmėms.
Nustatęs, kad ieškovės pervesti pinigai buvo panaudoti bendriems šeimos poreikiams tenkinti, šeimos turtui įsigyti, teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovės vyksta ginčas dėl atsakovei ir ieškovės sūnui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir teismo sprendimu padalinto turto, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nereiškia reikalavimų savo sūnui, šis ginčas turi būti išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. N2-3376-131/2010 pagal atsakovės ir V. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Ieškovė su šiomis teismo išvadomis nesutinka, apeliacinį skundą grindžia sutuoktinių atsakomybę reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atsakovė nesutikdama su teismo išvadomis, kad byloje kilęs ginčas dėl atsakovės ir jos buvusio sutuoktinio turto padalinimo, apeliaciniu skundu prašo pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad tarp ieškovės ir atsakovės vyksta ginčas dėl atsakovei ir ieškovės sūnui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir teismo sprendimu padalinto turto. Teisėjų kolegija sutinka, kad tarp šalių kilusio ginčo pobūdis yra ne toks, kokį nurodė teismas, todėl yra pagrindas pašalinti iš teismo motyvuojamosios dalies išvadas, kad „tarp ieškovės ir atsakovės vyksta ginčas dėl atsakovei ir ieškovės sūnui V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir teismo sprendimu padalinto turto.“
Šioje byloje kyla klausimas, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė pervedė pinigus atsakovei ir, ar atsakovė turi prievolę juos grąžinti ieškovei. Teismas šių aplinkybių nenustatė, o konstatavęs, kad pinigai laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nurodė ieškovei kreiptis į teismą dėl proceso byloje, kurioje buvo padalintas sutuoktinų turtas, atnaujinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad nutraukus santuoką bendrasis sutuoktinių turto teisinis rėžimas pasibaigia, tarp šalių buvo padalintas ir turtas, ir skolos. Aplinkybė, kad ieškovės pervesti pinigai buvo panaudoti bendram turtui įsigyti, dar nereiškia atsakovės prievolės šią sumą grąžinti, kadangi būtina nustatyti, kokio teisinio santykio pagrindu atsakovei buvo pervesti pinigai ir, ar atsirado atsakovės pareiga juos grąžinti.
Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 bei 4 punktą ieškinyje turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) bei ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 212 500 Lt, nurodė, kad savo sūnaus sutuoktinei jos asmeninėn nuosavybėn perdavė pinigus, sutarties jokios nebuvo sudariusios, todėl pinigus prašo išreikalauti vadovaudamasi nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis. Teismo posėdžio metu ieškovė tvirtino, kad atsakovei pervesti pinigai buvo panaudoti atsakovės ir jos sūnaus V. K. santuokos metu bendro namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai. Atkreiptinas dėmesys, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, sprendžiant bylos šalių ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2014). Ieškovė reikalavimą grindžia nepagrįsto praturtėjimo teisės normomis.
Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio deinrem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Viena iš jų – atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015). Taip pat šio instituto taikymui būtina nustatyti atsakovo nesąžiningumą, jis turi būti praturtėjęs nesąžiningai. Atsakovės nesąžiningumas byloje nenustatytas. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013). CK 6.241 straipsnio 1 dalyje išvardintas turtas, kurio negalima išreikalauti kaip be pagrindo įgyto: 1) turtas, perduotas prievolei įvykdyti iki vykdymo termino pabaigos, jeigu šios prievolės pagrindas nenumato ko kita; 2) turtas, perduotas prievolei įvykdyti pasibaigus ieškinio senaties terminui; 3) turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas; 4) sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija atitinka CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi ieškovė neturėjo prievolės pervesti pinigus atsakovei, tačiau pinigus pervedė savo sūnaus ir jo šeimos gerovei, o tai atitinka geros moralės nuostatas. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar be pagrindo įgyto turto normos netaikytinos.
Ieškovė apeliaciniame skunde cituoja sutuoktinių prievoles reglamentuojančias teisės normas, jų skirstymą į asmenines ir bendras, dalines ir solidariąsias. Ieškovė nurodo, kad atsakovė kartu su trečiuoju asmeniu paskolintas pinigines lėšas panaudojo šeimos poreikiams, bendram turtui įsigyti, todėl tapo solidarieji ieškovės skolininkai. Ieškovės teigimu, teismas nustatė, kad atsakovė ir jos buvęs sutuoktinis dėl gautų pinigų tapo solidariais skolininkais, kadangi pinigai panaudoti bendram turtui įsigyti, o esant solidariajai prievolei, ieškovė turi teisę pasirinkti, kam pareikšti reikalavimą, vienam iš skolininkų ar abiem kartu. Ieškovė nurodo, kad ji pasinaudojo įstatymo įtvirtina galimybe pasirinkti kuriam iš solidarių skolininkų pareikšti reikalavimą. Ieškovės įsitikinimu, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias solidariųjų skolininkų tarpusavio klausimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog pinigai buvo pervesti atsakovei esant santuokoje su ieškovės sūnumi, dar nereiškia, kad atsirado solidarioji atsakovės ir jos buvusio sutuoktinio pareiga šiuos pinigus grąžinti. Teismas nenustatė teisinio pagrindo, kuriuo atsakovė gavo pinigus ir kokiu pagrindu jai atsiranda prievolė juos grąžinti. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė privalo jai grąžinti paskolintus pinigus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad paskolos teisinių santykių atsiradimo ieškovė neįrodė. Tai, kad ieškovė pervedė pinigus atsakovei, neįrodo paskolinių teisinių atsiradimo, kadangi vienas iš paskolos sutarties požymių yra įsipareigojimas pinigus grąžinti.
Teismo posėdžio metu ieškovė teigė, kad pinigus į atsakovės sąskaitą pervedė prašant jos sūnui, tačiau ne atsakovės sutuoktiniui, o E. K., tvirtino, kad dėl pinigų pervedimo su atsakove nesitarė, atsakovė pinigų neprašė. Nei ieškovė, nei liudytojas E. K. negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl pinigų klausimu rūpinosi ne atsakovės sutuoktinis, o jo brolis. V. K. teismo posėdžio metu tvirtino, kad be jo žinios joks pinigų klausimas nebuvo sprendžiamas, kad pinigų jis prašė. Ieškovė teigė, kad su atsakove dėl pinigų pervedimo nebendravo, tačiau vėliau nurodė, kad atsakovė lyg ir žadėjo pinigus kada nors grąžinti, mokėti ieškovės kredito įmokas. Šie ieškovės paaiškinimai yra nenuoseklūs, kadangi iš pradžių ieškovė teigė, kad dėl pinigų su atsakove nekalbėjo, juos pervedė sūnaus E. K. prašymu, vėliau nurodė, kad atsakovė įsipareigojo mokėti kredito įmokas už ieškovę. Byloje nėra duomenų, kad nors vieną kredito įmoką atsakovė ar jos sutuoktinis būtų sumokėję, todėl jau nuo pat pradžių ieškovės nurodytos pinigų perdavimo sąlygos nebuvo vykdomos, tai leidžia abejoti ieškovės paaiškinimų teisingumu. Ieškovė teismo posėdžio metu taip pat pažymėjo, kad šis ginčas kilo po to, kai atsakovės ir jos sūnaus santuokos nutraukimo byloje buvo netinkamai tarp sutuoktinių padalintas turtas. Po turto padalinimo ieškovė reikalavo, kad sutartimi dėl turto padalinimo atsakovei atitekęs žemės sklypas būtų perleistas ieškovės sūnui E. K.. Teismo sprendime konstatuota, kad ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nebuvo nusiteikusi reikalauti ginčo sumos iš atsakovės, tačiau paaiškėjus, kad žemės sklypas į kurį buvo investuota jos su vyru pinigų dalis, atiteko atsakovei, ir kad atsakovė nesutiko perduoti sklypo sūnui E. K., ieškovė pareikalavo pinigų iš atsakovės per teismą. Pažymėtina, kad sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvę sutuoktiniai pasidalino jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą. Ieškovė teisiniu pagrindu pagrįstų reikalavimų į nurodytą turtą neturi, todėl jos nuomonė dėl padalinto turto neatitikimo teisingumo principams neturi šiam ginčui teisinės reikšmės.
Atsakovė teisi, kad ieškovė neįrodė atsakovės įsipareigojimo pinigus grąžinti, neįrodinėjo paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ketinimas susigrąžinti atsakovei pervestus pinigus atsirado tik po atsakovės ir jos sūnaus santuokos nutraukimo, jiems manant, kad sutuoktiniai netinkamai pasidalino turtą, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pinigų pervedimas atsakovei susijęs su gyvenimiška situacija, kuomet tėvai savo vaikus parėmė finansiškai. Aplinkybė, kad pinigų pervedimo metu ieškovė neketino šių sumų susigrąžinti iš atsakovės, leidžia daryti išvadą, kad pinigai buvo perduoti neatlygintinai. CK 6.465 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Ieškovės nuomonės dėl perduotų pinigų pasikeitimas po pinigų perdavimo praėjus daugiau nei šešeriems metams, nekeičia sandorio sudarymo metu ieškovės išreikštos valios ir nesudaro pagrindo perduotų pinigų kvalifikuoti kaip įgytų be teisinio pagrindo ar nepagrįstai praturtėjus. Ieškovės perduotos pinigų sumos negalima kvalifikuoti ir pagal paskolos teisinius santykius, kadangi byloje nėra įrodymų dėl atsakovės įsipareigojimo grąžinti gautus pinigus. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Trečiasis asmuo V. K. teismo posėdžio metu teigė, kad pinigai perduoti šeimos turtui – namo statyboms, tačiau nenurodė apie sutuoktinių įsipareigojimą šiuos pinigus grąžinti, neteigė, kad tai buvo jiems paskolinti pinigai.
Taigi pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovės prievolės grąžinti iš ieškovės gautas lėšas, sprendime nepagrįstai nurodė, kad šis ginčas turi būti išspręstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. N2-3376-131/2010 pagal atsakovės ir V. K. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir ieškovė turi teisę pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu (CPK 365-369 str.), tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį dėl pinigų priteisimo, tačiau nenustatęs, kokiu pagrindu atsakovei buvo pervesti pinigai, nepagrįstai nurodė, kad šis ginčas turi būti išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu. Šių teismo išvadų netikslumai ištaisyti apeliacinės instancijos teismo, nurodant papildomus ieškinio atmetimo motyvus, todėl esant tinkamam procesinio sprendimo rezultatui, nėra pagrindo keisti skundžiamo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str.).
Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 41 Eur. Atsakovės apeliacinį skundą iš dalies patenkinus, t. y. patenkinus vieną reikalavimą dėl sprendimo motyvų pašalinimo iš sprendimo motyvuojamosios dalies, atsakovei priteistina ¼ sumokėto žyminio mokesčio dalis – 10,25 Eur, apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso326 straipsnio 1dalies 1punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvą, kad „tarp ieškovės ir atsakovės vyksta ginčas dėl atsakovei ir ieškovės sūnui V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir teismo sprendimu padalinto turto.“
Priteisti atsakovei E. J.-P., a. k. (duomenys neskelbtini) 10,25 Eur (dešimt eurų ir 25 ct) iš ieškovės I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.