- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-18
- Bylos Nr.
- eI2-17447-386/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05927-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Remigijus Arminas, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Y. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Romano Klišausko,
2024 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Y. L. (toliau – ir Pareiškėjas) skundu teismo prašo panaikinti 2024 m. spalio 8 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Atsakovas, Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S226664 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. spalio 8 d. iki 2027 m. spalio 7 d. ir kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje 36 mėnesiams (3 metus)
Pareiškėjas skunde nurodo, jog jis iki šiol iš Atsakovo nėra gavęs Sprendimo, todėl jam nėra žinomi Sprendimo motyvai bei teisiniai argumentai. Pareiškėjo manymu, skundžiamas Sprendimas priimtas vien dėl tos priežasties, kad jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas yra neproporcingas ir neadekvatus siekiamam tikslui, pažeidžia Pareiškėjo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Pareiškėjas praeityje nėra pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Dėl šių priežasčių laikytina, kad Sprendimas pakankamai reikšmingai riboja Pareiškėjo judėjimo laisvę, nesant tam pakankamo pagrindo.
Pareiškėjas buvo įdarbintas, apie tai informaciją Pareiškėjas pateikė Atsakovui, prašydamas jam išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Darbdaviui kilo poreikis Pareiškėją laikinai įdarbinti kitoje bendrovėje. Pažymi, kad dėl susiklosčiusios situacijos Pareiškėjo darbdavys konsultavosi tiek su Atsakovu, tiek su Valstybine darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, iš kurių tuo metu nebuvo gauto kategoriško atsakymo, jog tokia situacija teisiniu požiūriu netoleruotina. Vėliau paaiškėjo, kad ši situacija sudarė pagrindą panaikinti Pareiškėjo turėtą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, gavęs sprendimą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, suprato, kad tuo metu susiklosčiusi situacija lėmė formalų Įstatymo pažeidimą, minėto sprendimo neskundė, o pateikė prašymą išduoti jam naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nori tęsti darbo santykius Lietuvos Respublikoje, tačiau šio Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo laikotarpiu, Pareiškėjas gavo informaciją apie jo atžvilgiu priimtą skundžiamą Sprendimą.
Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje jau yra ilgą laiko tarpą, susikūręs gyvenimo sąlygas Lietuvoje ir yra susijęs nuolatiniu faktiniu ryšiu su Lietuvos valstybe bei integravęsis į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjas nėra pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymų, niekada nėra baustas ar kitaip nusižengęs, todėl priimtas Sprendimas, yra neproporcinga priemonė.
Teigia, kad ne tik Sprendimo dalis jam uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta, bet neteisėta yra ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS. Pareiškėjui nežinoma, kad Atsakovas būtų priėmęs administracinį sprendimą, kuriame būtų konstatuota, kad Pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad Pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Pareiškėjo manymu, Sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų, kodėl Pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. nustatytų reikalavimų, Atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, todėl Sprendimas yra naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, jog kad Migracijos departamento atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Pareiškėjas UAB „BML-Trans“ (toliau – Bendrovė 1) dirba nuo 2022-05-13 ir jam ne visą laiką išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1210 Eur, nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. vasario mėn. darbo užmokestis nebuvo mokėtas, už 2024 m. kovo mėn. išmokėta 1318,69 Eur, ir nuo 2024 m. balandžio mėn. darbo užmokestis vėl nemokėtas. Bendrovė 1 Migracijos departamentui pateikė dokumentus, kad Pareiškėjas tuo laiku, kai nebuvo mokėtas darbo užmokestis, buvo neapmokamose atostogose. Patikrinimo metu nustatyta, kad Pareiškėjas tuo laiku, kai buvo neapmokamose atostogose, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi tarpininkaujant Bendrovei 1, nuo 2023-11-07 iki 2024- 07-04 dirbo UAB „Orsenta“ (toliau - Bendrovė 2), kurioje jam buvo mokamas darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti Bendrovėje 1, o faktiškai Bendrovėje 1 nuo 2023 m. lapkričio mėn. nedirba, kad buvo susijęs darbo santykiais su Bendrove 2, t. y., be Migracijos departamento leidimo pakeitė darbdavį, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir taip pažeidė migracijos procedūras. Pažymi, kad Pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie įvykusius pasikeitimus, nors teikdamas prašymą laikinai gyventi Lietuvoje buvo susipažinęs su reikalavimu teikti informaciją - teikdamas Migracijos departamentui prašymą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Pareiškėjas, be kita ko, ne tik nurodė, kad pragyvenimui reikalingos lėšos bus gaunamas darbo užmokestis, bet ir tai, jog žino, kad privalo informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl Pareiškėjo prašymo, tačiau jis šios tvarkos nesilaikė. Šios aplinkybės vertintinos kaip piktnaudžiavimas migracijos procedūromis.
Atsakovas teigia, kad Pareiškėjas, pažeisdamas Įstatymo nuostatas, kurių prašydamas leidimo laikinai gyventi įsipareigojo laikytis, neturėjo pagrindo tikėtis, kad galės prašyti leidimo laikinai gyventi po to, kai nesilaikė Įstatymu numatytos tvarkos. Ginčijamas Sprendimas priimtas pagrįstai, jame įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, sprendimas motyvuotas ir priimtas vadovaujantis teisės aktais.
Kadangi Migracijos departamentas nusprendė panaikinti Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tai, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, turėjo ir teisę uždrausti Pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Gardine (Baltarusija) anksčiau Pareiškėjui buvo išdavęs nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021-03-19 iki 2022-03-17, kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, tarpininkaujant įmonei UAB „Vincra“. Nuo 2022-04-27 iki 2024-08-16 asmuo Lietuvoje gyveno su leidimu laikinai gyventi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis, Pareiškėjas darbinę veiklą Lietuvoje pradėjo 2021-03-16 įmonėje UAB „Vincra“, kurioje dirbo iki 2022-05-05. Nuo 2022-05-13 iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos asmuo buvo įdarbintas įmonėje Bendrovėje 1, teikusioje tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau, VSDFV informacinės sistemos duomenimis, faktiškai šioje įmonėje nedirbo, nes nuo 2023- 11-01 iki šiol (10 mėnesių) jam buvo išmokėtas tik vienas darbo užmokestis už 2024 m. kovo mėnesį – 1318,69 Eur suma, o kitais mėnesiais asmuo darbo užmokesčio negavo iš viso. Be to, patikrinus duomenis buvo nustatyta, kad nuo 2023-11-07 iki 2024-07-04 asmuo dirbo Bendrovėje 2, nors jokio prašymo dėl leidimo pakeisti darbdavį Migracijos departamentui nebuvo pateikęs. Gyvenamąją vietą Lietuvoje Pareiškėjas yra deklaravęs nuo 2022-05-18. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, asmuo pirmą kartą į Lietuvą atvyko 2013-11- 14 per Raigardo pasienio kontrolės punktą, ir nuo tada iš viso fiksuoti 33 asmens Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika kirtimo atvejai abejomis kryptimis. Šiuo metu, VSAT informacinės sistemos duomenimis, asmuo yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos (sienos kirtimo data – 2024-07-05) per Šalčininkų pasienio kontrolės punktą. Migracijos departamentas nenustatė, kad užsienietis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – informacijos apie jo šeimos narius bei jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Tai leido daryti išvadą, jog asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje yra grynai ekonominio pobūdžio ir nelaikytini ilgalaikiais.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis faktiškai tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teikusioje įmonėje nedirbo viso numatyto laiko), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka) 14 p. asmeniui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
Šalių prašymu ši byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėn. (3 m.); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėn. (3 m.), teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčijamas Sprendimas priimtas po to, kai Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 24S180905 panaikino Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760172469, galiojusį iki 2024 m. rugpjūčio 19 d.
Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 str. 1 d., kurioje nurodoma, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Priimant Sprendimą buvo vadovaujamasi ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p., numatančiu, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. nurodytu pagrindu (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės), nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas yra priėmęs 2024 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 24S180905, kuriuo panaikino Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760172469, galiojusį iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. Bylos šalys nurodė, jog minėtas Migracijos departamento sprendimas nėra apskųstas, todėl jis yra įsiteisėjęs. Pažymėtina, jog ir laiko atžvilgiu minėto leidimo galiojimas yra pasibaigęs.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2488-1047/2024).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
Paminėtina ir tai, kad pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3.2 p.).
Įvertinus aptarto reglamentavimo turinį, darytina išvada, kad vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Kaip jau minėta, Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024).
Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš Migracijos departamento nurodytų aplinkybių (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) neseka, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad pagrįsta ir proporcinga nustatyti draudimą atvykti, nes užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Pažymėtina ir tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas Lietuvoje būtų padaręs nusikalstamas veikas, pažeidęs viešąją tvarką.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, įgyvendindamas savo diskreciją, padarė aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidą, priimtas sprendimas užsieniečio atžvilgiu nėra proporcingas, todėl skundžiama Sprendimo dalis dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikinama.
Vertinant Sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniuose, SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2488-1047/2024 ).
Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad Pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad Pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl Pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir proporcingu, nes jis neatitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio ir Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų, todėl yra naikintinas.
Šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011, administracinė byla Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Pareiškėjas prašo priteisti žyminį mokestį 22,50 Eur.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas, jam priteisiamos nurodytos išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. L. skundą patenkinti.
Panaikinti 2024 m. spalio 8 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 24S226664.
Priteisti pareiškėjui Y. L. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.