- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-16
- Bylos Nr.
- e2A-2932-924/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06383-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- E. G.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Tomo Romeikos ir Jurgitos Sujetienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui E. G. dėl žalos priteisimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo E. G. (toliau – ir atsakovas) 11 239,55 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp ieškovės ir draudėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Remkesta“ buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2023 m. vasario 26 d. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apgadintas kelio atitvaras, signalinis stulpelis. Remiantis eismo įvykio informacija, dėl šio eismo įvykio kaltas automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas E. G. (toliau – ir vairuotojas), kuris nepasirinko saugaus greičio, automobilio nesuvaldė ir atsitrenkė į kelio atitvarą. Vairuotojas apie eismo įvykį nepranešė ir pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu bendra patirtos žalos suma yra 11 431 Eur. Ieškovė, remdamasi žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, už padarytą žalą nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 11 239,55 Eur draudimo išmoką, išskaičius 191,45 Eur nusidėvėjimą (11 431 Eur – 191,54 Eur nusidėvėjimas). Kadangi atsakovas nepranešė ieškovei apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, nepadėjo ieškovei aiškintis eismo įvykio aplinkybių, keitė savo parodymus, ieškovė turi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę reikalauti iš atsakovo priteisti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 2 247,91 Eur (11 239,55 Eur × 20 proc.). Reikalaujamas grąžinti sumos dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad informacijos nesuteikimas apsunkino draudiminio įvykio tyrimą, galimybę ginčyti žalos dydį bei sąlygojo papildomas draudiko išlaidas. Nagrinėjamu atveju 2024 m. gegužės 22 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) pažymoje nurodyta, kad eismo įvykio dalyvis E. G., t. y. atsakovas, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Policijos pareigūnai tirdami avarijos aplinkybes buvo informuoti, kad automobilio valdytojas iš eismo įvykio vietos išėjo ir dėl šios priežasties pareigūnai vairuotojo nenustatė. Po eismo įvykio buvo priimtas pagrįstas sprendimas, kad vairuotojas nenustatytas. Dėl pateiktų prieštaringų parodymų kelis mėnesius nebuvo žinoma, kas vairavo automobilį. Tokie vairuotojo veiksmai, dėl kurių negalima nustatyti automobilio vairuotojo, turėtų būti vertinami kaip vairuotojo pasišalinimas bei vengimas dalyvauti eismo įvykio tyrime. Nors atsakovas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos nebuvo baustas, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-935-340/2024 35 punkte konstatuota, kad vien tai, jog atsakovas nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas negali būti pripažintas kaip pasišalinęs iš eismo įvykio vietos šioje civilinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad nors atsakovas ir nebuvo baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ANK) dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, tačiau tai administracinė teisena, o ši civilinė byla yra civiliniai santykiai. Taigi, šioje civilinėje byloje nėra būtina aplinkybė regresui, ar atsakovas buvo baustas pagal ANK dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, kadangi bauda pagal ANK neturi prejudicijos šioje civilinėje byloje. Be to, ieškovė teikia regresinį reikalavimą atsakovui, o teikiant tokį regresinį reikalavimą nėra privaloma aplinkybė, kad atsakovas būtų nubaustas pagal ANK už pasišalinimą iš įvykio vietos. Šiuo atveju yra privaloma nustatyti ar atsakovas galėjo suvokti, kad sukėlė eismo įvykį. Atsižvelgiant į tai, ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakingas už padarytą žalą asmuo grąžintų 80 procentų sumokėtos draudimo išmokos, t. y. 8 891,64 Eur (11 239,55 Eur × 80 proc.).
3. Ieškovė dublike nurodė, kad nesutinka su atsakovo atsiliepimo argumentais, jog atsakovas nebuvo pasišalinęs iš įvykio vietos, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo. Policijos pareigūnai tirdami 2023 m. vasario 26 d. eismo įvykio aplinkybes, atsakovo buvo informuoti, kad automobilio valdytojas iš eismo įvykio vietos išėjo ir dėl šios priežasties pareigūnai vairuotojo nenustatė. Šias aplinkybes patvirtina 2024 m. gegužės 22 d. Vilniaus AVPK pažyma. Dėl pateiktų prieštaringų parodymų kelis mėnesius nebuvo žinoma, kas vairavo automobilį. Tokie vairuotojo veiksmai, dėl kurių negalima nustatyti automobilio vairuotojo, turėtų būti vertinami kaip vairuotojo pasišalinimas bei vengimas dalyvauti eismo įvykio tyrime. Taikant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Atsakovas visiškai nepadėjo ieškovei aiškintis eismo įvykio aplinkybių, keitė savo parodymus. Kol negauta informacija apie draudiminį įvykį, draudikas negali tirti įvykio aplinkybių, žalos dydžio, aplinkybių dėl galimo regresinio reikalavimo, jei pažeistos draudimo sutarties sąlygos. Kadangi atsakovas nesuteikė informacijos apie eismo įvykį, bylų administravimas užtruko, draudikas pats negalėjo nustatinėti žalų dydžio. Dėl šių pažeidimų draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui net ir tuo atveju, jei dėl minėto pažeidimo draudikas pats negalėjo dalyvauti nustatant žalos dydį ar avarijos aplinkybes. Dėl šios priežasties ieškovė turėjo papildomų žalos sureguliavimo išlaidų, ir negalėjo imtis protingų priemonių sumokėti reikalaujamą draudimo išmoką betarpiškai bendraujant su ieškovo draudėjo automobilį vairavusiu asmeniu, iškart po eismo įvykio. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad nekliudė tirti įvykio, pateikė paaiškinimus, tačiau paaiškinimas buvo duotas tik policijai, bet ne ieškovei. Atsakovas ieškovei nepateikė jokių paaiškinimų. Eismo įvykis įvyko 2023 m. vasario 26 d., o atsakovas davė paaiškinimus 2024 m. balandžio 22 d., t. y. daugiau nei po metų. Be to, paaiškinime atsakovas nurodė, kad „savo veiksmais apsunkinau tyrimą“, taigi šis paaiškinimas patvirtina, jog atsakovas tiek policijai, tiek ieškovei nepateikė visų įvykio aplinkybių, nebendradarbiavo, nepadėjo ieškovei kuo greičiau aiškintis eismo įvykio aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmai suprantami kaip siekis išvengti atsakomybės.
Atsiliepimas
4. Atsakovas E. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog atsakovas jai nepranešė apie eismo įvykį. Transporto priemonė buvo apdrausta ne tik civilinės atsakomybės draudimu, bet ir KASKO draudimu. Atsakovas ne vėliau kaip per 5 dienas po įvykio apie jį ieškovei pranešė telefonu, atsakovui nurodytas žalos bylos Nr. 3356478, todėl laikytina, kad ieškovė apie įvykį sužinojo laiku. Ieškovė nenurodo, kokią įtaką jos įrodinėjamas nepranešimas apie įvykį turėjo jos pareigai išmokėti draudimo išmoką (kokios aplinkybės vertintos, kas apsunkino įvykio administravimo eigą ar turėjo įtakos jo trukmei ar pan.). Vien tik formalus Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 60.5 papunkčio taikymas negali būti pagrindas draudikui reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Draudikas turi įrodyti neigiamas pasekmes. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas buvo pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Atsakovas, kaip matyti iš ieškovės pateikiamų dokumentų, buvo įvykio vietoje, kai atvyko policijos pareigūnai. Nėra atsakovo kaltės, kad jis atvykusiems pareigūnams nesugebėjo paaiškinti įvykio aplinkybių, kadangi įvykio metu patyrė galvos traumą, buvo šoko būsenoje. Atsakovas net nesugebėjo pareigūnams parašyti paaiškinimo, todėl atsakovas ir nesuvokė, kad įvykį sukėlė būtent jis. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad dėl atsakovo veiksmų kelis mėnesius nebuvo žinoma, kas vairavo transporto priemonę, todėl tokie atsakovo veiksmai traktuotini kaip pasišalinimas iš įvykio vietos bei vengimas dalyvauti eismo įvykio tyrime. Atsakovas (sąmoningai) nekliudė tirti įvykio ir vykdė visus pareigūnų nurodymus. Atsakovas negali atsakyti už įvykio tyrimo veiksmus ar rezultatus. Jis pateikė paaiškinimus apie įvykį, dėl įvykio jo atžvilgiu surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl ANK 417 straipsnio 7 dalies pažeidimo. Iš ieškovės pateiktos Vilniaus AVPK eismo įvykio informacijos matyti, kad įvertintas ir ieškovės įrodinėjamo atsakovo tariamo pasišalinimo iš įvykio vietos klausimas. Taigi ieškovė neįrodė savo reikalavimų faktinio pagrindo, todėl ieškinys turi būti atmestas.
5. Atsakovas triplike nurodė, kad visiškai nesutinka su ieškovės dubliko argumentais. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Minėtą teiginį ieškovė grindžia 2024 m. balandžio 22 d. policijos pažyma. Taigi, ieškovė remiasi atskirais tyrimo fragmentais. Minėta pažyma nėra juridinis aktas ir nepatvirtina jokių juridinių faktų. Tai tarpinė, darbinė policijos tyrimo medžiaga, suvestinė tyrimui reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtinai yra patikrintos, įvertintos ir teisingos. Be to, ji net nepatvirtinta. Šioje pažymoje nurodytas atsakingas už eismo įvykį tyrėjas A. G. 2024 m. balandžio 24 d. surašė atsakovui administracinio nusižengimo protokolą, kuriame atsakovas nebuvo nubaustas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, o turėjo, jeigu toks faktas būtų buvęs nustatytas. Vadinasi, tyrimo metu surinkti duomenys, įskaitant ieškovės nurodytus, buvo įvertinti. Administracinio nusižengimo protokolas yra galutinis dokumentas administracinio nusižengimo tyrime ir turi didesnę įrodomąją galią, jame nustatytos aplinkybės yra labiau tikėtinos. Ieškovė turėjo žinoti apie tyrimą ir juo domėtis. Ieškovei dar 2023 m. kovo 8 d. (vėliausiai 2023 m. gegužės 30 d.) tapo aišku, kad dėl eismo įvykio ji patyrė nuostolių, todėl ji turėjo teisę prašyti pripažinti ją nukentėjusiąja ir aktyviai dalyvauti administracinio nusižengimo teisenoje, tačiau ieškovė nepateikė duomenų, jog minėtą veiksmą būtų bent inicijavusi. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas jai nesuteikė informacijos apie eismo įvykį ar nevykdė kitų draudėjo pareigų. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad atsakovas nebūtų įvykdęs kokių nors ieškovės prašymų ar reikalavimų, dėl kurių ji teigia negalėjusi tirti eismo įvykio aplinkybių. Ieškovė niekada su atsakovu nekontaktavo, nors atsakovas nuolat skambindavo ir domėjosi dėl žalos bylos eigos. Taigi, minėtos aplinkybės paneigia ieškovės teiginius apie tariamą atsakovo nebendradarbiavimą ar nenurodymą eismo įvykio aplinkybių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2025 m. spalio 2 d. sprendimu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo E. G. ieškovei 8 991,64 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. birželio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 558,40 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovo valstybei 25,37 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
7. Teismas nurodė, kad apie KASKO draudimo įvykį telefonu pranešė atsakovas E. G.. Iš pateikto garso įrašo matyti, kad atsakovui telefonu pranešus, jog nori užregistruoti eismo įvykio metu UAB „Remkesta“ patirtą žalą KASKO byloje ir darbuotojai tikslinantis įvykio aplinkybes, jis paaiškino, jog žala yra padaryta ir atitvarams. Darbuotojai pasakius, kad tokiu atveju ji pirmiausia turi užregistruoti privalomojo draudimo žalą, atsakovas tam neprieštaravo, tačiau aiškindamas įvykio aplinkybes maišėsi, pradžioje teigė, jog buvo pildoma eismo įvykio deklaracija, vėliau tai paneigė ir nurodė, kad buvo atvažiavusi policija. Atsakovas neatskleidė, kad automobilį vairavo jis, teigė, jog vairuotojo duomenų dabar neturi. Darbuotojai paaiškinus, kad vairuotojo duomenys turi būti įrašyti į privalomojo draudimo žalą, atsakovas pažadėjo juos pranešti vėliau. Ieškovės darbuotojai toliau aiškinantis KASKO įvykio aplinkybes, atsakovas teisingai nurodė automobilio sugadinimus, taip pat nurodė, kad UAB „Remkesta“ norės draudimo išmokos pinigais. Atsakovas taip pat nurodė savo telefono numerį kaip kontaktinį, o ieškovės darbuotoja jam kelis kartus paaiškino, kad šiuo telefonu jam bus atsiųstas KASKO, o ne privalomojo draudimo žalos numeris. Teismas sprendė, kad atsakovas negalėjo nesuprasti, jog pagal jo pranešimą buvo užregistruotas tiktai KASKO draudimo įvykis, o privalomojo draudimo įvykis liko neužregistruotas, jam nenurodžius visų reikalingų duomenų.
8. Teismas pažymėjo, kad UAB „Remkesta“ taip pat neregistravo privalomojo draudimo eismo įvykio, nors ieškovė jai išsiuntė net tris elektroninius laiškus (2023-03-11, 2023-03-16, 2023-03-21) informuodama apie gautą pranešimą, jog 2023 m. vasario 26 d. įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo jos transporto priemonė ir prašė užregistruoti įvykį savitarnoje Savas LD. Teismas darė išvadą, kad pilnai tikėtini ieškovės atstovo paaiškinimai, jog privalomojo draudimo įvykis buvo užregistruotas tik 2023 m. kovo 8 d., gavus UAB „Maniga“ prašymą dėl nuostolių atlyginimo, kartu su policijos pažyma apie eismo įvykį ir nuostolio paskaičiavimo lokaline sąmata.
9. Teismas sprendė, kad atsakovas, kaip transporto priemonės valdytojas, nevykdė pareigos per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas ir neteikė turimos informacijos apie eismo įvykį, t. y. nepateikė ieškovės darbuotojos prašomų duomenų apie transporto priemonės vairuotoją, nors neabejotinai juos žinojo, kadangi įvykio metu jis pats vairavo automobilį. Teismas konstatavo, kad tai, jog atsakovas UAB „Remkesta“ vardu pranešė apie KASKO draudimo įvykį, nesudaro pagrindo vertinti, kad draudikas buvo tinkamai informuotas ir apie privalomojo draudimo eismo įvykį, už kurį atsakingas atsakovas.
10. Teismas nurodė, kad ieškovės darbuotoja stengėsi užregistruoti ir privalomojo draudimo įvykį, atsakovui nurodžius, jog eismo įvykio metu buvo padaryta žala ne tik UAB „Remkesta“ automobiliui, bet ir kelio atitvarams, tačiau atsakovas nesuteikė reikiamų duomenų apie vairuotoją, nors neabejotinai juos žinojo, kadangi vairavo pats, tų duomenų nepateikė ir vėliau, nors dar kartą skambino ieškovei, teiraudamasis būtent KASKO draudimo žalos bylos numerio ir klausdamas, kaip gali pateikti KASKO bylai reikalingus duomenis, o apie privalomojo draudimo įvykį daugiau jokios informacijos nesuteikė. Kadangi KASKO ir privalomojo draudimo žalos bylos yra atskiros ir atsakovas neabejotinai tai žinojo iš jam suteiktos informacijos, atsiųsto KASKO draudimo žalos numerio, teismas vertino, kad ta aplinkybė, jog atsakovas nustatytu terminu UAB „Remkesta“ vardu pranešė apie KASKO draudimo įvykį ir teikė duomenis KASKO byloje, neturi teisinės reikšmės, nes šie veiksmai nepašalina atsakovo pareigos pranešti draudikui apie privalomojo draudimo eismo įvykį, už kurį jis yra atsakingas. Teismas sprendė, kad tai nepaneigia atsakovo pareigos nevykdymo bei TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo.
11. Teismas pažymėjo, kad nustačius atsakovo, kaip transporto priemonės valdytojo, pareigos pažeidimą, to nepakanka konstatuoti draudiko teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos. Tokios teisės pripažinimui būtina nustatyti ir tai, ar apie draudžiamąjį įvykį atsakingas draudikas sužinojo laiku, ar nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį turėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (Taisyklių 60.5 punktas), kitas reikšmingas aplinkybes (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).
12. Teismas pripažino, kad ieškovė apie tai, jog įvyko įprastinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo eismo įvykis, sužinojo vėliau, negu per tris darbo dienas po įvykio. Teismo vertinimu, atsakovui pačiam pranešus apie eismo įvykį, ieškovės atlygintinos žalos dydis (draudimo išmoka) nebūtų sumažėjusi, nes ieškovė nukentėjusiam asmeniui visais atvejais būtų išmokėjusi tokio paties dydžio draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, jog atsakovui laiku pranešus draudikui apie įvykusį eismo įvykį, tai būtų pakeitę žalos dydį.
13. Teismas konstatavo, kad atsakovo nepranešimas apie įvykį taip pat negalėjo turėti jokios įtakos draudžiamojo įvykio aplinkybėms nustatyti, kadangi įvykį tyrusi Vilniaus AVPK dar 2023 m. kovo 7 d. parengė pažymą ieškovei apie eismo įvykį, kurioje nurodė tiek įvykio aplinkybes, tiek ir sugadintą turtą. Nei įvykio vieta, nei eismo įvykyje dalyvavusi transporto priemonė, nei eismo įvykio rūšis (užvažiavimas ant kliūties), nei sugadintas turtas ir jo apimtis vėliau nebuvo tikslinami. Ieškovė, gavusi nurodytus duomenis ir ištyrusi įvykio aplinkybes, išmokėjo draudimo išmoką. Teismas pripažino, kad atsakovo nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.
14. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog iš karto po eismo įvykio nebuvo nustatytas transporto priemonės vairuotojas, neabejotinai apsunkino Vilniaus AVPK pareigūnams eismo įvykio tyrimą, nes tik nustačius kaltininką, galimas jo patraukimas administracinėn atsakomybėn, tačiau teismo vertinimu, tai neturėjo įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog draudimo išmoka UAB „Maniga“ buvo išmokėta 2023 m. gegužės 30 d., o administracinio nusižengimo protokolas atsakovui surašytas tik 2024 m. balandžio 24 d.
15. Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2023 m. kovo 8 d. iš UAB „Maniga“ prašymo išmokėti draudimo išmoką sužinojusi apie eismo įvykį, o iš pridėtos policijos pažymos (tikėtina, 2023 m. kovo 7 d. Vilniaus AVPK pažymos Nr. 10R-34910766-23) sužinojusi, jog eismo įvykio galimas kaltininkas nežinomas, taip pat turėjo teisę nedelsdama kreiptis į eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės draudėją UAB „Remkesta“ dėl informacijos apie vairavusį asmenį pateikimo, jeigu vertino, kad ši informacija jai yra svarbi. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, tai padarė tik praėjus daugiau kaip metams po eismo įvykio – 2024 m. gegužės 29 d. Jau kitą dieną ieškovė gavo UAB „Remkesta“ direktoriaus atsakymą, kad vairavo jo draugas E. (kuris, pagal byloje pateiktą šalių atstovų informaciją, nėra UAB „Remkesta“ darbuotojas). Kaip minėta, tuo metu draudimo išmoka jau buvo išmokėta.
16. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, jog ieškovė būtų kreipusi į atsakovą, o šis atsisakė bendradarbiauti, pateikti draudikui reikalingą informaciją. Taigi, nagrinėjamu atveju bendradarbiavimas nevyko ne tik dėl transporto priemonės valdytojo nepranešimo apie eismo įvykį, bet ir dėl draudiko nesikreipimo į draudėją ar į atsakovą, kurio kontaktinį telefoną turėjo, dėl reikiamos informacijos pateikimo. Taip pat, ieškovė nenurodė, kokios svarbios informacijos nepateikimas lėmė draudimo išmokos padidėjimą.
17. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo nepranešimas apie eismo draudžiamąjį įvykį būtų lėmęs ieškovės pareigą išmokėti išmoką ar būtų pakeitęs jos dydį. Teismas pažymėjo, kad nors bylos duomenimis nustatyta, jog transporto priemonės valdytojas – atsakovas – nepranešė draudikui apie eismo įvykį, tačiau nėra duomenų, kad minėtas nepranešimas kaip nors įtakojo ieškovės pareigą sumokėti draudimo išmoką ar jos dydį. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog dėl nepranešimo ieškovė būtų patyrusi kliūčių įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu ir / ar padarytos žalos dydžiu.
18. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp nepranešimo apie draudžiamąjį įvykį ir draudikės pareigos nustatyti įvykio aplinkybes ir išmokos dydį, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 20 procentų draudimo išmokos yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad keliant klausimą dėl draudiko teisės susigrąžinti sumokėtą draudimo išmoką (jos dalį), būtent draudikas (ieškovė) turi įrodyti aplinkybes, suteikiančias atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrindo pripažinti įrodyta, kad būtų teisės aktuose apibrėžtos sąlygos, leidžiančios konstatuoti atsakovo pareigą atlyginti ieškovei 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos, todėl šią ieškinio dalį atmetė.
19. Teismas pažymėjo, kad nors nagrinėjamu atveju nėra šalių ginčo ir tai patvirtina administracinės bylos medžiaga, jog atvykus policijos pareigūnams atsakovas buvo rastas įvykio vietoje, stovintis prie automobilio, tačiau jis policijos pareigūnams prisistatė kaip keleivis ir informavo, kad automobilį vairavo kitas asmuo – jo draugė K., kuri išsigando ir iš įvykio vietos pasišalino. Vyriausiojo patrulio E. K. 2023 m. vasario 26 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atsakovas nuolat bandė susisiekti telefonu su drauge, bet ji nekėlė ragelio, vėliau policijos pareigūnams informavus, jog bus įformintas eismo įvykis ir pradėta administracinio nusižengimo teisena dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos ir automobilis išgabentas į saugomą aikštelę, atsakovas aiškino, kad vairuotoja, kurios vardas O., jau atvyksta, tačiau vairuotoja taip ir nepasirodė. Vyriausiojo patrulio E. K. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad atsakovas akivaizdžiai neblaivus. Esant šioms aplinkybėms, tiek 2023 m. kovo 7 d., tiek 2024 m. gegužės 20 d. Vilniaus AVPK informacijoje draudimo bendrovei apie eismo įvykį buvo nurodyta, kad vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos ir į įvykio vietą negrįžo.
20. Teismas nurodė, kad 2024 m. gegužės 20 d. Vilniaus AVPK informacinėje pažymoje draudimo bendrovei, skirtingai negu 2023 m. kovo 7 d. pažymoje apie eismo įvykį, transporto priemonės vairuotojas jau yra nurodytas – atsakovas E. G., blaivus, eismo įvykyje nenukentėjo. Tokia pati informacija nurodyta ir 2024 m. gegužės 22 d. informacijoje apie eismo įvykį, kad vairuotojas – E. G., blaivus, eismo įvykyje nenukentėjo, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Duomenys apie vairuotoją buvo patikslinti tik po to, kai 2024 m. balandžio 22 d. atsakovas pateikė paaiškinimą Vilniaus AVPK Kelių policijos viršininkui, kuriame prisipažino įvykio metu vairavęs automobilį. Atsakovas nurodė, kad nei K., nei kitų asmenų nebuvo, važiavo vienas. Teigė, kad eismo įvykio metu patyrė stiprų galvos sumušimą, nuo kurio nesiorientavo aplinkoje, prišnekėjo nebūtų dalykų. Pažymėjo, kad buvo blaivus ir niekur nepasišalino. Neadekvačiai elgėsi dėl patirtų sužalojimų. Pareigūnai galėjo iškviesti medikus, bet to nepadarė.
21. Teismas iš dalies sutiko su atsakovo paaiškinimo teiginiais, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai turėjo iškviesti medikus, tačiau tik tokiu atveju, jeigu medikų pagalbos reikėjo. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų (išskyrus minėtą atsakovo paaiškinimą), kad atsakovas patyrė sužalojimus eismo įvykio metu ir jam buvo reikalinga medikų pagalba. Nei vyriausiojo patrulio E. K. tarnybiniame pranešime, nei kitoje administracinės bylos medžiagos dalyje, nėra jokios informacijos apie tai, kad atsakovas būtų skundęsis patyręs galvos sumušimą ar vizualiai matytųsi sumušimo požymiai. Informacijoje apie įvykį nurodyta, kad transporto priemonės vairuotojas nenukentėjo. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovas įvykio metu buvo vartojęs alkoholio, todėl painiojosi paaiškinimuose apie įvykį, nenurodė tikrųjų įvykio aplinkybių, nesugebėjo parašyti paaiškinimo.
22. Teismas nurodė, kad nors aplinkybė, jog atsakovas akivaizdžiai buvo neblaivus, nurodyta tik vyriausiojo patrulio E. K. 2023 m. vasario 26 d. tarnybiniame pranešime, o vėlesnėje informacijoje apie įvykį nurodyta, kad transporto priemonės vairuotojas blaivus, tačiau ši aplinkybė gali būti paaiškinama tuo, jog atsakovui nurodžius, kad vairavo kitas asmuo, jo girtumas nebuvo nustatinėjamas, tik įvertintas vizualiai, kaip keleivio. Tikimybę, kad atsakovas įvykio metu nebuvo blaivus, sustiprina ir tai, jog pirminį administracinio nusižengimo protokolą 2023 m. kovo 9 d. surašius atsakovo tėvui E. G., šis prisiėmė kaltę dėl eismo įvykio, o duodamas paaiškinimus nurodė, kad vairavo paprašytas sūnaus, kuris buvo išgėręs alkoholio. Teismo vertinimu, nors atsakovo neblaivumas administracinėje byloje liko neįrodytas, tačiau vertinant atsakovo elgesį po eismo įvykio ir kitas paminėtas aplinkybes, labai tikėtinas.
23. Teismas pažymėjo, kad iš pateikto garso įrašo KASKO byloje nustatyta, jog 2023 m. vasario 28 d. atsakovas panešė apie KASKO draudimo įvykį. Darbuotojai tikslinantis įvykio aplinkybes, atsakovas paaiškino, kad žala yra padaryta ir atitvarams, tačiau apie tai, jog nukentėjo ir jis, patyrė stiprų galvos sumušimą, iš dalies buvo dingusi atmintis, tęsiasi galvos skausmai, nieko neminėjo. Iš pateikto garso įrašo matyti, kad atsakovas situacijoje orientuojasi ir prisimena eismo įvykio aplinkybes, atsakinėja į darbuotojos jam užduotus klausimus, tačiau tik tiek, kiek reikalinga KASKO draudimo bylai. 2025 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad po eismo įvykio atsakovas nesigydė, po vienos savaitės po įvykio turėjo išskristi į užsienį. Nesiorientavo tik iš karto po įvykio. Tačiau, kaip nustatyta byloje, paaiškinimą policijai pateikė tik 2024 . balandžio 22 d., t. y., daugiau kaip po metų. Draudimo bendrovei pranešimo apie eismo įvykį, už kurį jis atsakingas, taip ir nepateikė. Teismo vertinimu, toks atsakovo elgesys neatitinka rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio mato.
24. Teismas pripažino įrodyta aplinkybę, kad atsakovas po eismo įvykio iš įvykio vietos pasišalino ir tai padarė savavališkai, dėl savo kaltės (ne dėl patirtų sužalojimų ar kitų svarbių priežasčių, kurios pašalintų jo kaltę). Teismas darė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog turi pagrindą reikšti ieškinį atsakovui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškinį dalyje dėl 80 procentų sumokėtos draudimo išmokos, t. y. dėl 8 991,64 Eur žalos regreso tvarka priteisimo (11 239,55 Eur × 80 proc.) tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
25. Apeliaciniu skundu atsakovas E. G. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės ieškinys dėl 8 891,64 Eur draudimo išmokos grąžinimo, ir priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus šioje dalyje atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Pirmosios instancijos teismo instancijos teismo išvada, kad ieškovei nebuvo laiku pranešta apie eismo įvykį pagal privalomosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, nepagrįsta. Transporto priemonė ieškovės buvo drausta ne tik privalomuoju civilinės atsakomybės, bet ir KASKO draudimu. Apeliantas 2023 m. vasario 28 d. telefonu ieškovei apie 2023 m. vasario 26 d. eismo įvykį pranešė. Taigi apeliantas pareigą per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, įvykdė tinkamai. Ieškovė gavo pakankamą informaciją žalų administravimo procedūroms pradėti, tiek pagal KASKO, tiek pagal privalomąjį civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Ieškovė neprašė apelianto ar transporto priemonės savininkės UAB „Remkesta“ pateikti jokių konkrečių papildomų duomenų dėl eismo įvykio. Dėl duomenų apie vairuotoją ieškovė į UAB „Remkesta“ kreipėsi tik po daugiau nei metų – 2024 m. gegužės 29 d. Nukentėjęs asmuo dėl kelio atitvarų apeliantui negalėjo būti žinomas. Be to, teisės aktai nenumato konkrečių duomenų, kurie būtini pateikti draudikui, būtent pats draudikas sprendžia dėl duomenų būtinumo. Apeliantas iš ieškovės negavo jokių nurodymų ar pastabų dėl tam reikalingumo ar jų trūkumo duomenų, kurie būtų turėję įtakos žalos administravimui.
Žemesnės instancijos teismas
25.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Apelianto kaltė dėl to, kad jis nenurodė transporto priemonę vairavusio asmens po eismo įvykio negali būti preziumuojama. Nėra ginčo, kad apeliantas po eismo įvykio liko ir buvo jo vietoje, prie transporto priemonės, kai atvyko policijos pareigūnai. Eismo įvykyje buvo stipriai apgadinta transporto priemonė ir kelio atitvarai, išsiskleidė oro pagalvės transporto priemonės salone, vadinasi, smūgis transporto priemonės į kelio atitvarus buvo pakankamai stiprus, todėl logiški ir tikėtini apelianto paaiškinimai, kad jis patyrė galvos sumušimą, nesiorientavo aplinkoje, todėl policijos pareigūnams nesugebėjo adekvačiai paaiškinti eismo įvykio aplinkybių ir pateikė juos nesąmoningai. Teismo išvada, kad tikėtina, jog apeliantas buvo neblaivus, nepagrįsta ir paremta iš esmės vieno policijos pareigūno tarnybiniame pranešime surašytu paaiškinimu, kuriame nėra nurodyta jokių požymių ar aplinkybių, pagal kurias pareigūnas sprendė, jog apeliantas buvo „akivaizdžiai neblaivus“. Toks paaiškinimas ir pareigūnų veiksmai nėra logiški ir sunkiai tikėtini. Vargu ar pareigūnai galėjo patikėti „akivaizdžiai neblaivaus“ asmens, vieno stovinčio prie į eismo įvykį patekusios transporto priemonės, su išsiskleidusia tik vairuotojo oro pagalve, nurodytoms aplinkybėms. Kita vertus, dėl šoko, patirtos traumos, apeliantas gal ir galėjo sudaryti neblaivaus asmens įspūdį. Bet kokiu atveju, policijos pareigūnai turėjo imtis priemonių apelianto neblaivumui nustatyti, tačiau tas nebuvo padaryta. Pagal esamus įrodymus apelianto neblaivumas negali būti pripažintinas labiau tikėtinu, negu jo nurodytas galvos sumušimas ir jo sukeltas nesiorientavimas aplinkoje. Be to, neblaivumo aplinkybės ieškovė šiame ginče neįrodinėjo. Nėra ir jokių patikimų apelianto neblaivumo įrodymų. Apeliantui nebuvo jokio tikslo sąmoningai slėpti sukėlus eismo įvykį, todėl labiausiai tikėtina, kad jis tokiu neįvardijo savęs dėl labiau tikėtino jo nurodomo galvos sumušimo ir nesiorientavimo aplinkoje, kas gali būti natūrali žmogaus reakcija iš karto po eismo įvykio. Apeliantas pateikė papildomus paaiškinimus. Nėra jokių duomenų, kad apeliantas sąmoningai duomenis apie save, kaip eismo įvykį sukėlusį asmenį, būtų slėpęs.
25.3. Pirmosios instancijos teismas turėjo apeliantui taikyti tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 3 dalis) ir privalėjo atsižvelgti į apelianto prievolės esmę bei į kitas aplinkybes. Iš apelianto veiksmų akivaizdu, kad jam svarbiausias klausimas santykyje su ieškove buvo būtent KASKO draudimas, t. y. 21 973 Eur žalos už apgadintą transporto priemonę atlyginimo klausimas. Ieškovė nei apeliantui, nors jis save įvardijo kaip kontaktinį asmenį dėl žalos administravimo, nei transporto priemonės savininkei UAB „Remkesta“ konkrečiai nepaaiškino ir nenurodė kokių būtent duomenų jai trūksta nei dėl KASKO draudimo žalos bylos, nei dėl privalomosios civilinės atsakomybės žalos bylos administravimo. Todėl vertintina, kad ieškovė nesilaikė bendros bendradarbiavimo pareigos ir nepadėjo apeliantui įvykdyti prievolę, todėl veikė nesąžiningai (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, CK 6.200 straipsnis). Ieškovės automatinių ir šabloninių pranešimų UAB „Remkesta“ negalima vertinti kaip sąžiningo elgesio ir tinkamo bendradarbiavimo, kadangi jie aiškiai neskatino apelianto pateikti ieškovei trūkstamus duomenis. Byloje nepatvirtintos aplinkybės, kad draudikui prašant apeliantas nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį, nei kad nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį turėjo įtakos atsakingo draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, todėl jokios realios žalos ieškovė dėl apelianto veiksmų nepatyrė ir ieškovei nėra jokio pagrindo regreso tvarka reikalauti iš apelianto žalos atlyginimui išmokėtų sumų.
Atsiliepimas
26. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo atmesti atsakovo E. G. apeliacinį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš apelianto ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
26.1. Ieškovė nesutinka su apelianto pozicija, kad po eismo įvykio apeliantas liko ir buvo jo vietoje prie transporto priemonės, kai atvyko policijos pareigūnai, taip pat, jog negalėjo adekvačiai paaiškinti įvykio aplinkybių, nurodyti vairavusį asmenį, dėl galvos sumušimo. 2025 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu apelianto atstovas nurodė, kad apeliantas po eismo įvykio nesigydė, nesiorientavo tik iš karto po įvykio, po savaitės skrido į užsienį. Nei eismo įvykio informacijoje, nei tarnybiniame pranešime, nei kitoje administracinės bylos medžiagoje, nėra duomenų, kad apeliantas būtų skundęsis patyręs galvos traumą. Šios aplinkybės paneigia argumentus, kad apeliantas negalėjo nurodyti vairavusio asmens dėl galvos sumušimo. Nors apeliantas ir buvo rastas įvykio vietoje, tačiau jis policijos pareigūnams prisistatė kaip keleivis (dėl ko nebuvo nustatinėjamas girtumas) ir informavo, kad transporto priemonę vairavusi jo draugė K., pasišalino iš įvykio vietos. Vėliau, dėl šio įvykio, kaltę prisiėmė bei administracinio nusižengimo protokolas 2023 m. kovo 9 d. buvo surašytas apelianto tėvui E. G.. Tikslūs duomenys apie vairuotoją buvo nustatyti tik po apelianto policijai duotų paaiškinimų. Ieškovei apeliantas jokių paaiškinimų apie vairuotoją nepateikė.
26.2. Eismo įvykis įvyko 2023 m. vasario 26 d., o apeliantas papildomus paaiškinimus policijai davė tik 2024 m. balandžio 22 d., t. y. daugiau nei po metų. Metų laikotarpis nuo eismo įvykio iki policijai duotų paaiškinimų yra neadekvatus t. y. apelianto elgesys visiškai neatitinka rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio. Apeliantas visiškai nepadėjo ieškovei aiškintis eismo įvykio aplinkybių, keitė savo parodymus, nenurodė kas vairavo transporto priemonę įvykio dieną. Ieškovė su 2025 m. balandžio 23 d. prašymu pateikė į bylą garso įrašą, kuriame 2023 m. vasario 28 d. registruojant įvykį (KASKO byloje), ieškovės darbuotojai paklausus kas vairavo įvykio metu, apeliantas nurodė, kad neturi duomenų apie vairavusį asmenį, nors kaip žinoma, vairavo jis pats.
26.3. Apeliantas tiek policijai, tiek ieškovei nepateikė visų įvykio aplinkybių, nebendradarbiavo, nepadėjo ieškovei kuo greičiau aiškintis eismo įvykio aplinkybių. Taigi, dėl pateiktų prieštaringų parodymų, ilgą laiką nebuvo žinoma, kas vairavo automobilį. Apeliantas apeliacinio skundo 9 punkte pripažįsta, kad iš tiesų duomenis apie eismo įvykį sukėlusį asmenį (save) pateikė praėjus gana ilgam laiko tarpui. Tokie vairuotojo veiksmai, dėl kurių negalima nustatyti automobilio vairuotojo, vertinami kaip vairuotojo pasišalinimas bei vengimas dalyvauti eismo įvykio tyrime. Klaidingas vairavusio asmens nurodymas (draugė K., tėvas E. G.) suprantami kaip siekis išvengti atsakomybės.
26.4. Apeliantas sukėlė eismo įvykį ir buvo pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Taigi, visiškai nelogiškas ir atmestinas apelianto argumentas, kad jokios realios žalos ieškovė dėl apelianto veiksmų nepatyrė ir ieškovei nėra jokio pagrindo regreso tvarka reikalauti iš apelianto žalos atlyginimui išmokėtų sumų.
26.5. Atmestini ir apelianto argumentai dėl KASKO bylos, kad svarbiausias klausimas apeliantui buvo būtent KASKO draudimas. KASKO byla, joje pateikti duomenys, pranešimas apie įvykį, šioje situacijoje neturi teisinės reikšmės, kadangi kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, KASKO ir privalomojo draudimo žalos bylos yra atskiros.
26.6. Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad policijos pareigūnai turėjo imtis priemonių apelianto neblaivumui nustatyti. Kadangi apeliantas prisistatė keleiviu, o ne vairuotoju, policijos pareigūnai neturėjo imperatyvios pareigos tikrinti jo blaivumą, užteko įvertinti vizualiai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės ieškinys atsakovui (transporto priemonę vairavęs ir už žalos padarymą atsakingas asmuo) dėl dalies išmokėtos draudimo išmokos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylai reikšmingų aplinkybių ir ginčo esmės
29. Byloje nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ (draudikas) ir UAB „Remkesta“ (draudėjas) 2022 m. liepos 1 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė.
30. 2023 m. vasario 26 d. 1.00 val., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu sugadintas turtas: atitvarai, signalinis stulpelis. Vilniaus AVPK 2023 m. kovo 7 d. draudimo bendrovei pateiktoje informacijoje apie eismo įvykį Nr. 07-23-95923838 nurodyta, kad eismo įvykio rūšis – užvažiavimas ant kliūties; eismo įvykio aplinkybės – pastebėtas į atitvarus įvažiavęs automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietoje nėra, keleivis paaiškino, jog vairuotojas išsigando ir pasišalino iš eismo įvykio vietos pėsčiomis ir į įvykio vietą negrįžo; sugadintas turtas – atitvarai ir signalinis stulpelis; transporto priemonės vairuotojas nežinomas. Taip pat aprašyti minėtos transporto priemonės sugadinimai (priekinis bamperis, priekinis stiklas, priekiniai ratai ir sparnai, variklio dangtis, priekiniai žibintai ir posūkio žibintai, radiatoriaus grotelės) bei nurodyti padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimai – 222 punktas ir 426 straipsnio 1 dalis, bei pateikta informacija, jog įvykį tiria Vilniaus AVPK Kelių policijos skyriaus 2-ojo poskyrio vyresnysis tyrėjas A. G..
31. Vilniaus AVPK ieškovei 2024 m. gegužės 20 d. pateiktoje informacijoje apie eismo įvykį Nr. 07-23-95923838 jau nurodytas transporto priemonę vairavęs asmuo – E. G. (atsakovas), turintis teisę vairuoti transporto priemonę, blaivus, kuris yra eismo įvykio kaltininkas. Nurodyta, kad jis pažeidė KET 127 punktą ir ANK 417 straipsnio 7 dalį.
32. Vilniaus AVPK 2024 m. gegužės 22 d. vyresniojo tyrėjo A. G. pateiktoje informacijoje apie minėtą eismo įvykį pažymėta, kad eismo įvykio dalyvis vairuotojas E. G. blaivus, eismo įvykyje nenukentėjo, iš įvykio vietos pasišalino. Automobilis iš eismo įvykio vietos nepasišalino, jo savininkė UAB „Remkesta“. Kaltininkas E. G., jo padaryto nusižengimo esmė: kad 2023 m. vasario 26 d. apie 1.00 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį, nepasirinko saugaus greičio, automobilio nesuvaldė, atsitrenkė į kelio atitvarą. Eismo įvykio metu sugadintas automobilis ir kelio atitvaras.
33. 2024 m. balandžio 24 d. Vilniaus AVPK atsakovui surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į kelio atitvarą. Eismo įvykio metu sugadintas automobilis ir kelio atitvaras. Tuo pažeistas KET 127 punktas ir padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 417 straipsnio 7 dalyje. Atsakovas nubaustas 5 Eur bauda už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 7 dalyje. Iš su administracinės bylos medžiaga pateikto atsakovo 2024 m. balandžio 22 d. rašytinio paaiškinimo matyti, kad jis prisipažįsta eismo įvykio metu vairavęs automobilį. Teigia, kad eismo įvykio metu patyrė stiprų galvos sumušimą, buvo iššovusios oro pagalvės, automobilis stipriai apgadintas. Nuo galvos sumušimo nesiorientavo aplinkoje, prišnekėjo nebūtų dalykų, minėjo tai K., tai dar kažkieno vardą. Jų nebuvo, tėvo taip pat nebuvo, važiavo vienas. Dėl to labai gailisi, kad savo veiksmais apsunkino tyrimą. Tačiau to nepadarė sąmoningai, po eismo įvykio ilgai buvo galvos skausmai, iš dalies buvo dingusi atmintis. Įvykio metu buvo blaivus ir niekur nepasišalino. Elgėsi neadekvačiai dėl patirtų sužalojimų.
34. Administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad netrukus po įvykusio eismo įvykio, 2023 m. kovo 9 d., administracinio nusižengimo byloje Nr. ROIK 23199138209, administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas E. G., kuris yra atsakovo E. G. tėvas. Jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už 2023 m. vasario 26 d. 1.00 val., (duomenys neskelbtini), įvykusį eismo įvykį, kurio metu sugadintas apdraustasis automobilis ir kelio atitvaras. Administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad eismo įvykio metu automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo E. G., kuris nepasirinko saugaus greičio, automobilio nesuvaldė, atsitrenkė į kelio atitvarą ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Vilniaus AVPK Administracinių nusižengimų nagrinėjimo skyriaus viršininkė grąžino administracinio nusižengimo bylą Nr. ROIK 23199138209 papildomam bylos aplinkybių tyrimui atlikti. 2023 m. balandžio 13 d. Tarnybiniame pranešime dėl administracinio nusižengimo bylos grąžinimo nurodyta, kad Vilniaus AVPK Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriuje iš Vilniaus AVPK Kelių policijos skyriaus 2-ojo poskyrio vyresniojo tyrėjo A. G. gauta administracinio nusižengimo byla, kurioje E. G. traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį. Patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, nustatyta, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų daryti neginčytiną išvadą dėl E. G. kaltės padarius jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą. Pirminiais duomenimis (pareigūnų tarnybinis pranešimas, Body kameros įrašai) aptariamo įvykio metu (laiku) ir vietoje automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo E. G. draugė K., kuri nesuvaldžiusi automobilio trenkėsi į atitvarus ir netrukus išsigandusi pasišalino iš eismo įvykio vietos. Žodinio bylos nagrinėjimo metu E. G. savo kaltės neginčijo, tačiau nesutiko su jam inkriminuojama veika, teigė, kad iš įvykio vietos nepasišalinęs, o išėjęs ieškoti pagalbos į degalinę. Su juo automobiliu važiavę sūnus E. ir jo draugė K.. Vairavo paprašytas sūnaus, kuris buvo išgėręs alkoholio. Grįžęs iš degalinės, neradęs nei sūnaus su drauge, nei automobilio.
35. Vilniaus AVPK Reagavimo valdybos 4-ojo skyriaus vyriausiojo patrulio E. K. 2023 m. vasario 26 d. tarnybiniame pranešime dėl įvykio Nr. ROIK 0123000108281 nurodyta, kad 2023 m. vasario 26 d. apie 1.00 val. patruliuojant su vyriausiuoju patruliu K. K., (duomenys neskelbtini), ties kelio išsišakojimu į (duomenys neskelbtini), pastebėjo į kelio atitvarus įvažiavusį automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Prie jo sustojus, prie automobilio stovėjęs akivaizdžiai neblaivus vyras, kaip paaiškėjo, tai buvo E. G., paaiškino, kad automobilį vairavo jo draugė vardu K., kuri nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į kelio atitvarus, po ko išsigando ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Bendraujant su E. G., jis nuolatos bandė susisiekti su drauge telefonu, tačiau ji jam nekėlė ragelio. E. G. paaiškinus, kad bus įformintas eismo įvykis, pradėta administracinio nusižengimo teisena dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, bei automobilis bus išgabentas į saugomą automobilių aikštelę, jis dar bandė susisiekti su drauge, o po kurio laiko pasakė, kad automobilio vairuotoja, kurios vardas O., jau atvyksta ir atvažiuos už 40 min. E. G. buvo paprašyta parašyti paaiškinimą dėl eismo įvykio, jis parašyti sutiko, tačiau nesugebėjo. Buvo įformintas eismo įvykis, automobilis išgabentas į stovėjimo aikštelę. Eismo įvykio vietoje išbuvo iki 2.15 val., tačiau vairuotoja taip ir nepasirodė.
36. KASKO žalos įvykis buvo užregistruotas 2023 m. vasario 28 d., gavus telefoninį pranešimą apie įvykį, kad nukentėjo draudėjai UAB „Remkesta“ priklausantis automobilis. Apie minėtą įvykį telefonu pranešė atsakovas E. G., kadangi pokalbio metu jis nurodė savo telefono numerį, kaip kontaktinį, į kurį 2023 m. vasario 28 d. 13.04 val. ieškovė išsiuntė SMS žinutę, skirtą UAB „Remkesta“. Tai, kad minėtas telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklauso būtent atsakovui, patvirtina ir jo rašytas paaiškinimas 2024 m. balandžio 22 d. Vilniaus AVPK, kuriame jis minėtą numerį nurodo kaip savo asmeninį.
37. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2024 m. gegužės 30 d. regreso teise kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo E. G. 11 239,55 Eur nukentėjusiajam išmokėtą draudimo išmoką, t. y. (1) reikalavo iš atsakovo priteisti 20 procentų išmokėtą draudimo išmoką (t. y. 2247,91 Eur) tuo pagrindu, jog atsakovas nustatytu terminu nepranešė draudikui apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, nepadėjo ieškovei aiškintis eismo įvykio aplinkybių; (2) reikalavo iš atsakovo priteisti 80 procentų sumokėtos draudimo išmokos (t. y. 8 891,64 Eur) tuo pagrindu, jog atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos.
38. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo E. G. ieškovei 8 991,64 Eur žalos atlyginimą TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, konstatavęs, jog atsakovas E. G. po eismo įvykio iš įvykio vietos pasišalino ir tai padarė savavališkai, dėl savo kaltės (ne dėl patirtų sužalojimų ar kitų svarbių priežasčių, kurios pašalintų jo kaltę). Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, nes ieškovė neįrodė, jog atsakovo nepranešimas draudikei apie eismo draudžiamąjį įvykį būtų įtakojęs draudikės pareigą išmokėti išmoką ar būtų pakeitęs jos dydį.
39. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkintas ieškovės ieškinys dėl 8 891,64 Eur draudimo išmokos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu grąžinimo, ir prašo panaikinti šią Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimus šioje dalyje atmesti. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas sąmoningai slėpė duomenis apie save, kaip eismo įvykį sukėlusį asmenį, yra nepagrįsta. Apeliantas nurodo, kad jam nebuvo jokio tikslo sąmoningai slėpti sukėlus eismo įvykį, jis tokiu neįvardijo savęs dėl eismo įvykio metu patirto galvos sumušimo ir nesiorientavimo aplinkoje. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.
Dėl atsakomybės už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos
40. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo atveju ieškovė įrodė visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį dalyje dėl 8 991,64 Eur žalos atlyginimo, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
41. TPVCAPDĮ 22 straipsnyje reglamentuojami draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo atvejai. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, atliko TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytus veiksmus. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte (įstatymo redakcija galiojusi eismo įvykio metu, t. y. 2023 m. vasario 26 d.), įtvirtinančiame vieną iš draudiko sumokėtų išmokų susigrąžinimo pagrindų, nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Iš esmės analogiškas reguliavimas įtvirtintas ir ginčui aktualios redakcijos, galiojusios eismo įvykio metu, Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punkte, numačiusiame, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis yra siejama su reikšmingos aplinkybės, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo pasišalino iš įvykio vietos, nustatymu.
42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
43. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2023 m. vasario 26 d. 1.00 val., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis. Eismo įvykį pastebėjo policijos pareigūnai, kuriems atvykus, atsakovas prisistatė kaip keleivis ir nurodė, jog automobilį vairavo jo draugė K. (K.), tačiau vairuotoja išsigando ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Policijos pareigūno 2023 m. vasario 26 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, jog E. G. buvo akivaizdžiai neblaivus, bandė susisiekti su nurodyta drauge telefonu, tačiau tai jam padaryti nepavyko. Po to E. G. policijos pareigūnams jau teigė, jog automobilį vairavo O., kuri atvyks po 40 min., tačiau nurodyta vairuotoja eismo įvykio vietoje taip ir nepasirodė. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog atsakomybę dėl sukelto eismo įvykio prisiėmė atsakovo E. G. tėtis E. G., jam 2023 m. kovo 9 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį. Atsakovo E. G. tėtis administracinės bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog automobilį vairavo paprašytas sūnaus, kuris pas draugę K. buvo išgėręs alkoholio bei kuris su drauge eismo įvykio metu sėdėjo automobilio gale. Tačiau administracinio nusižengimo bylą grąžinus papildomam bylos aplinkybių tyrimui atlikti, paaiškėjo, jog 2023 m. vasario 26 d. eismo įvykio kaltininkas yra pats atsakovas E. G., kuris tik 2024 m. balandžio 22 d. paaiškinime pripažino šį faktą. 2024 m. balandžio 24 d. E. G. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį.
44. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovas iš karto po eismo įvykio, siekdamas išvengti atsakomybės, teikė klaidinančią bei melagingą informaciją apie transporto priemonę vairavusį asmenį, vėliau susitaręs su savo tėčiu, siekė būtent jam perkelti atsakomybę už sukeltą eismo įvykį, ir tik praėjus daugiau kaip vieneriems metams pripažino, kad pats eismo įvykio metu valdė transporto priemonę bei prisiėmė už tai atsakomybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių galima daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas įvykio metu buvo vartojęs alkoholio, todėl ir nenurodė tikrųjų įvykio aplinkybių (CPK 178, 185 straipsniai). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį atsakovo elgesį traktavo kaip pasišalinimą iš eismo įvykio vietos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų prasme. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis po eismo įvykio buvo/liko jo vietoje, nėra pakankama spręsti, jog jis kaip transporto priemonę vairavęs ir už žalos padarymą atsakingas asmuo nepasišalino iš eismo įvykio vietos. Akcentuotina, kad atsakovas policijos pareigūnams nepripažino, kad vairavo transporto priemonę, teigė, kad yra tik keleivis, teikė policijos pareigūnams klaidinančią bei melagingą informaciją dėl transporto priemonę vairavusio asmens, todėl spręstina, kad ieškovė turi pagrindą reikšti ieškinį apeliantui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
45. Apeliantas taip pat nurodo, jog eismo įvykio metu jis patyrė galvos sumušimą, nesiorientavo aplinkoje, todėl policijos pareigūnams nesugebėjo adekvačiai paaiškinti eismo įvykio aplinkybių ir tikrovės neatitinkančią informaciją pateikė nesąmoningai, t. y. dėl pasišalinimo iš įvykio vietos nėra jo kaltės, todėl nėra pagrindo ir regresiniam ieškiniui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
46. Apelianto nurodomi argumentai apie tai, jog jis dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nesiorientavo aplinkoje bei adekvačiai policijos pareigūnams negalėjo paaiškinti įvykio aplinkybių paremti tik deklaratyviais jo teiginiais bei prieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visetui. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, jog byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas policijos pareigūnams teikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, siekė išvengti administracinės atsakomybės, o ne įtakotas eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Pažymėtina, kad atsakovas nei iš karto po eismo įvykio, nei vėliau nesikreipė į medikus, nebuvo taikytas jam joks gydymas, byloje nėra jokių duomenų, kad jis eismo įvykio metu būtų patyręs kokius nors sveikatos sužalojimus. Akcentuotina ir tai, kad net ir praėjus kuriam tai laikui po eismo įvykio, atsakovas per protingą terminą neinformavo nei policijos, nei draudiko apie tai, kad būtent jis vairavo transporto priemonę, o priešingai ir toliau veikė kryptingai, siekiant nuslėpti šią informaciją (susitarė su savo tėčiu, kad jis dėl eismo įvykio prisiimtų administracinę atsakomybę). Todėl, net ir pripažįstant, kaip to nepagrįstai siekia apeliantas, kad atsakovas iš karto po eismo įvykio galėjo nesuvokti, kad būtent jis vairavo transporto priemonę, jo vėlesnis elgesys, t. y. praėjus „nesuvokimo/nesiorientavimo“ būsenai, rodo jo aiškų ir kryptingą siekį išvengti administracinės atsakomybės bei negali būti vertinamas kaip rūpestingo, atidaus žmogaus elgesys.
47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visetas patvirtina, jog atsakovas suvokė, kad būtent jis eismo įvykio metu vairavo transporto priemonę, tačiau siekdamas išvengti administracinės atsakomybės, sąmoningai teikė klaidinančią bei melagingą informaciją apie kitus asmenis, kaip vairavusius šią transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į jį argumentus, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju taikytina TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta išimtis dėl sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto, įtvirtinančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo pagrindą pasišalinimo iš įvykio vietos atveju, taikymo praktikos.
48. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliantas apeliaciniame skunde nurodo ir argumentus susijusius ir su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovės ieškinys dėl 2 247,91 Eur (20 proc.) išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo (dėl nepranešimo draudikui apie eismo įvykį, informacijos nesuteikimo ir nepadėjimo aiškintis eismo įvykio aplinkybių), tačiau dėl šių skundo argumentų, kaip neįtakojančių skundžiamos sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
50. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą ir apeliacinio skundo argumentus, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės ieškinį (jo dalį), tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, teisingai pritaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
52. Ieškovė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2025 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.